Filmo „Lemtingas posūkis 3: Palikti mirti“ apžvalga
Naujas siaubo trileris „Lemtingas posūkis: Mirties pamatas“ yra gaivi ir tikroviška interpretacija apie kanibalistinius kalnuose gyvenančius žmones. Siaubo filmas „Lemtingas posūkis 3: Palikti mirti“ (2009) yra režisuotas Mike P. Nelsono ir parašytas Alan B. McElroy. Jame vaidina Matthew Modine, Daisy Head, Emma Dumont, Charlotte Vega, Bill Sage ir Valerie Jane Parker.
Filmo aprašymas atskleidžia, kad rytinėje JAV dalyje esantis Apalačių pažintinis takas garsėja nuostabiais peizažais ir yra tapęs traukos tašku žygeiviams iš viso pasaulio. Tarp jų yra ir šio filmo herojai - trys poros draugų, nusprendusių savaitgalį praleisti Apalačių take. Savo žygį šeši bičiuliai pradeda mažame Virdžinijos valstijos miestelyje, kuriame vietiniai juos itin stengiasi perspėti, kad žygeiviai šiukštu nenuklystų nuo sužymėtos tako trasos.
Netrukus miško glūdumoje jie randa keistą 1859 m. atminimo lentelę, skirtą kalnų gyventojų bendruomenės, pasivadinusios „Fondu“, įkūrimui. Šios bendruomenės gyventojai tikėjo, kad Jungtinių Valstijų laukia neišvengiama griūtis ir gelbėdamiesi pasitraukė į kalnus. Šeši bičiuliai labai greitai įsitikina, kad šios legendos - ne iš piršto laužtos. Kuomet vienas iš jų žūsta po didžiuliu medžio kamienu, jie dar viliasi, kad tai tėra nelaimingas atsitikimas.
Erica Leerhsen vaidmenys siaubo filmuose, ypač „Netikėtas posūkis 2: Mirties kelias“, yra gerai žinomi, kas tik dar labiau sustiprina filmo „Lemtingas posūkis 3“ siaubo atmosferą.
Kambodžos raudonųjų khmerų režimas ir jo padariniai
Mao Zedongo ir Pol Poto ryšys
Mao Zedongo ir Pol Poto giminystės ryšys akivaizdus. Kambodžos tironas, būdamas neabejotina vidutinybė, tėra blanki įspūdingo ir išsilavinusio Pekino autokrato kopija. Autokratas, sugebėjęs pačioje gausiausioje gyventojų skaičiumi pasaulio šalyje be niekieno pagalbos iš šalies sukurti santvarką, kurios gyvybingumas dar neišseko. Priešingai, kultūrinė revoliucija ir Didysis šuolis galėtų atrodyti nelabai vykę mėginimai pasirengti tam, kas galbūt pasiliks visiems laikams kaip plano pačiu radikaliausiu būdu transformuoti visuomenę juodraštis: pritaikyti integruotą komunizmą tuojau pat, be ilgo pereinamojo laikotarpio, kuris, rodos, sudarė marksistinės-lenininės dogmos neatskiriamą dalį.
Radikalūs pokyčiai Kambodžoje
Pakeitus šalies pinigus, mažiausiai per dvejus metus užbaigus kolektyvizaciją, panaikinus socialinius skirtumus, visiškai suardžius privatininkų, intelektualų, komersantų sluoksnius, tūkstantmetę kaimo ir miesto antagonizmo problemą išsprendus sunaikinant miestus per vieną savaitę... Raudonieji khmerai tikėjo, kad rojus nusileis iš dangaus į žemę.
1975 m. Raudonieji khmerai pergalingai įžengia į Pnompenį. Netrukus šie jaunučiai kovotojai, penkiolikmečiai šešiolikmečiai paaugliai, tampa Pol Poto, „brolio Nr. 2“ pėdos. Jų paliktos pėdos istorijoje yra pasruvusios krauju. Pakanka susipažinti su gausia bibliografija apie šią baisiausią patirtį, ar tai būtų išlikusių gyvų liudijimai, ar mokslininkų tyrimai, ir įsitikinsime, kad čia iš tikrųjų kalbama apie represijas. Kyla klausimas: kodėl, kaip gali dėtis šitokie siaubingi dalykai?
Kambodžos komunizmo unikalumas
Kambodžos komunizmas pralenkia visus kitus ir nuo jų skiriasi. Priklausomai nuo to, kurį iš šių žodžių labiau pabrėšime, išryškės arba tai, kad Kambodžos komunizmas yra baisiausias, kraštutinis, nesuvokiamas atvejis ir trumpas jo valdžios laikotarpis (treji metai ir aštuoni mėnesiai) tą įkūnija, arba kad jis tėra kai kurių pagrindinių komunistinio fenomeno bruožų groteskiška, bet daug ką atskleidžianti karikatūra.
Tuol Slengo kalėjimas, įkurtas buvusiame mokyklos pastate, buvo viena iš pačių baisiausių kankinimo ir egzekucijų vietų. 1997 m. įsitvirtinę už minų laukų raudonieji khmerai ir toliau tebeviešpatauja Kambodžos brūzgynuose.
Komunizmo atsisakymas ir jo tyrimas
Kambodža paskutinė įvedė komunizmą ir pirmoji jo atsisakė (1979), bent jau jo radikaliausios formos. Po jo atėjusi keista „liaudies demokratija", kuri truko visą Vietnamo karinės okupacijos dešimtmetį, surado sau beveik unikalų ideologinį pagrindą, pasmerkdama „genocidinę Pol Poto - Ieng Sary kliką". Aukos (dalinai pasitraukusios į užsienį) buvo raginamos kalbėti (ir jos nesivaržydamos tą darė, kai jų buvo prašoma), o mokslininkai skatinami dirbti (nuo 1992 m.).
Pliuralistinės politinės santvarkos atkūrimas, kurį protegavo Jungtinės Tautos, ir JAV kongreso nutarimas skirti lėšas Jeilio universiteto programai „Kambodžos genocido tyrimas" padidino galimybes išsiaiškinti šią problemą. Taigi maždaug žinoma visa tai, ką patyrė kambodžiečiai 1975-1979 m. laikotarpiu, netgi jei dar lieka išsiaiškinti statistiką, vietos specifiką ir įvertinti painią Kampučijos komunistų partijos sprendimų priėmimo tvarką ir chronologiją.
Apie tai jau yra pakankamai žinių, kad pateisintume išankstinius François Ponchaud pavojaus signalus, kurie, kaip ir ankstesni Simono Leys pagalbos šauksmai, taip trikdė kairiųjų intelektualų konformizmą, kad šie nepanoro jų išgirsti. Palengva pripažinti autentiškais, iš dalies - Vietnamo komunistų dėka, „pasibaisėjimą keliantys pasakojimai" apie raudonųjų khmerų sėjamą siaubą nemaža prisidėjo prie komunizmo ir Rytų marksizmo krizės.
Aukų liudijimai ir istorijos perrašymas
Žydais, kurie mobilizavo visas jėgas, kad pasaulis sužinotų, kas buvo Shoah (Holokaustas), pasekė kai kurie kambodžiečiai, kurie nieko nepaisydami bėgo ir liudijo, kad galėtų pasakyti pasauliui tiesą. Toks buvo jų tikslas ir stimulas, - visų jų tvirtybė davė savo vaisių. Visa žmonija turi perimti iš jų fakelą, kurį, pvz., nešė Pin Yathay, ištisą mėnesį klaidžiojęs džiunglėse, vienas, išbadėjęs, kad galėtų „paliudyti apie Kambodžos genocidą, aprašyti visa tai, ką mes patyrėme, papasakoti, kaip šaltai buvo planuojama keleto milijonų vyrų, senių, moterų ir vaikų mirtis... Kaip buvo nusiaubtas visas kraštas, grįžęs vėl į priešistorinius laikus, ir kankinami gyventojai...“
Blaiviai mąstantys kambodžiečiai, nepaisant savo įtaraus nacionalizmo, pripažįsta, kad jų šalis iš esmės buvo savo pačios auka: mažos grupelės idealistų, tapusių žudikais, ir tradiciškai tragiškai bejėgio elito auka.
Kambodžos karas ir amerikiečių bombardavimai
Khmerų karalystei, nuo 1863 m. prancūzų protektoratui, beveik pavyko išvengti karo Indokinijoje (1946-1954). Kai prasidėjo su Vietminu susijusio partizaninio judėjimo formavimas, 1953 m. karalius Sihanukas sugebėjo stoti į taikų, gerų santykių su Paryžiumi lengvinamą „žygį dėl nepriklausomybės", kuris, apvainikuotas sėkme, aplenkė kairiųjų pažiūrų priešininką.
1970 m. kovą jo vyriausybė ir Asamblėja, palaimintos Amerikos slaptųjų tarnybų (bet, regis, jos pačios to neorganizavo), nuverčia princą nuo sosto. Tas nepastūmėjo visos šalies į karą, išskyrus baisius pogromus prieš vietnamiečių mažumas (apie 450 000 žmonių, kurių du trečdaliai turėjo pasitraukti į Pietų Vietnamą), komunistinio Vietnamo atstovybių deginimus ir pagaliau ultimatumą (visai beprasmį) „užsienio armijai" išeiti iš šalies.
Hanojus, kuris staiga apsižiūrėjo nebeturįs kito sąjungininko Kambodžoje, tik raudonuosius khmerus, nusprendė juos palaikyti (ginklais, patarėjais, kariniu parengimu Vietname). Hanojus laukė, kada galės raudonųjų khmerų, tiksliau, Sihanuko, pažeminto ir pasiruošusio sąjungai su vakarykščiu pikčiausiu savo priešu, vardu okupuoti didžiąją šalies dalį. Vietiniai komunistai, patarti Pekino ir Hanojaus, pasiskubino jam po kojomis patiesti raudoną kilimą, bet neužleido nė menkiausios vietos šalies vidaus pasipriešinimo kontrolei. Komunistai, formaliai - „rojalistai", sukilo prieš gana formalią Khmerų respubliką.
Po Chenla II operacijos katastrofiško žlugimo, kai 1972 m. pradžioje žuvo geriausi respublikos armijos daliniai, karas virto nesibaigiančia agonija, nuolatos siaurėjo ratas apie pagrindines, maistu avialinijų aprūpinamas, miestų zonas, kuo toliau, tuo sunkiau galinčias palaikyti ryšį su kitomis zonomis, vien tik avialinijomis. Bet ariergardo mūšiai vis vien buvo destruktyvūs, nešantys mirtį, o ypač destabilizuojantys gyventojus, kurie, skirtingai nuo vietnamiečių, nieko panašaus niekados nebuvo patyrę. Amerikiečių bombonešiai numetė mūšio zonose 540 000 tonų sprogmenų, pusę jų - šeši mėnesiai po Kongreso uždraudimo juos panaudoti (1973 m. rugpjūtį).
Dokumentinis filmas „Pol Pot – Raudonieji khmerai ir žudynių laukai“
Raudonųjų khmerų žiaurumai ir gyventojų deportacijos
Bombardavimai sulėtino raudonųjų khmerų skverbimąsi, bet paliko jiems kaimuose daugybę rekrutų, apimtų neapykantos JAV; respublikos padėtį dar labiau destabilizavo masiniai bėglių antplūdžiai į miestus (be abejonės, trečdalis iš aštuonių milijonų Kambodžos gyventojų), vėliau tai padėjo raudoniesiems khmerams pagrįsti miestų gyventojų evakuaciją ir leido nugalėtojams paskleisti didelį melą, svarų jų propagandos argumentą: „Mes nugalėjome pačią stipriausią pasaulio valstybę, taigi mes pergalingai sutriuškinsime bet kokį vietnamiečių pasipriešinimą“.
1975 m. balandžio 17 d. Pnompenio ir paskutinių respublikos miestų užkariavimas nebuvo staigmena, net ir pralaimėjusiems beveik palengvėjo: buvo manoma, kad nieko negali būti blogiau už šį žiaurų ir nereikalingą karą. Ir vis dėlto... Raudonieji khmerai nelaukė savo pergalės, kad parodytų stulbinantį išradingumą pačioms kraštutiniausioms priemonėms ir žiaurumams.
Kuo toliau šalis buvo „laisvinama", tuo daugiau joje atsirado „perauklėjimo centrų", vis mažiau ir mažiau tesiskiriančių nuo „įkalinimo centrų", iš principo skirtų labiausiai užkietėjusiems „kriminaliniams nusikaltėliams". Be abejonės, iš pradžių jie buvo įkurti pagal šeštojo dešimtmečio Vietmino kalinių stovyklų modelį ir daugiausia skirti Lon Nolo armijos kariškiams. Nė į galvą neatėjo čia taikyti Ženevos konvencijas - juk respublikos piliečiai buvo laikomi ne kariškiais, o išdavikais. Tačiau Vietname nebuvo iš anksto planuojamos kalinamųjų, nei prancūzų, nei vietinių gyventojų, žudynės. O Kambodžoje, priešingai, įsigali griežtesnis režimas ir, regis, nuo pat pradžios buvo nuspręsta, kad pati normaliausia bet kokio kalinio dalia yra mirtis.
Paimkime Henri Locardo tirtą pavyzdį. Didelė stovykla, tūkstančio su viršum kalinių, įsteigta 1971 ar 1972 m. Joje uždaryti ne tik kareiviai - priešai, bet ir jų šeimos (tikros ir tariamos), įskaitant vaikus, ir dar budistų vienuoliai, „įtartini" keliautojai ir t.t. Nežmoniškas elgesys, badas ir ligos greitai pribaigia didžiąją dalį kalinių ir visus vaikus.
Nuo 1973 m. prasidėjo masinės civilių gyventojų deportacijos: apie 14 000 buvo perkelta iš Takeo provincijos į Vietnamo pasienio zonas, bet daugelis pabėgo Pnompenio linkui. Nepavykus mėginimui užimti Kompong Chamą, tūkstančiai šio miesto gyventojų buvo priversti sekti paskui besitraukiančius khmerus. Iš Kratijės, pirmo svarbesnio užkariauto miestelio, buvo išvaryti visi gyventojai.
Lemiamos datos ir vidiniai konfliktai
1973 m. buvo lemiamas momentas išsivaduojant iš Šiaurės Vietnamo globos: pasipiktinęs Kambodžos komunistų partijos atsisakymu dalyvauti derybose amerikiečių išvykimo klausimu (Paryžiaus sutartis, 1973 m. sausis), jis labai sumažino savo pagalbą Kambodžai. Negana to, Vietnamo spaudimas taip sumažėjo, kad Pol Poto komanda įsidrąsino pradėti fiziškai naikinti išlikusius gyvus ir grįžusius į Kambodžą „Vietmino khmerus", buvusius antiprancūziškus rezistentus (apie vieną tūkstantį), išvykusius į Hanojų po Ženevos (1955 m.) sutarčių pasirašymo.
Savo patirtimi, ryšiais su Vietnamo komunistų partija jie sudarė alternatyvą esamiems vadovams, daugiausia atėjusiems į komunizmą po Indokinijos karo ar grįžimo iš Prancūzijos, kur tada jie mokėsi ir savo kaip kovotojų gyvenimą dažnai pradėdavo prancūzų komunistų partijoje. Dabar perrašydami istoriją, raudonieji khmerai primeta Kambodžos komunistų partijos, įkurtos 1960 m., o ne tos, kuri buvo įkurta 1951 m. remiantis Indokinijos komunistų partija, dogmas, perimtas Ho Chi Minho ir orientuotas į Vietnamą. Tikslas - 1951 metų partijos įkūrėjų istorinio legitimumo panaikinimas ir savo partijos paskelbimas lygia Vietnamo komunistų partijai.
Pnompenio evakuacija ir jos pasekmės
Tuoj pat po pergalės sekęs visiškas Pnompenio ištuštinimas sukrėtė tiek jo gyventojus, tiek pasaulinę opiniją, visi pirmą kartą suvokė, kad Kambodžoje vyksta nepaprasti įvykiai, netgi jei Pnompenio gyventojai dar mėgino patikėti savo naujųjų šeimininkų pasiaiškinimais: atseit reikia apsaugoti gyventojus nuo amerikiečių bombardavimų, aprūpinti juos maisto produktais. Miestų evakavimas, kuris galbūt istorijoje liks kaip režimo „parašas", buvo nepaprastas rodos, nekainavęs daug žmonių gyvybių: daugiau kalbama apie gana gerai besijaučiančius ir gerai besimaitinančius gyventojus, kurie su savimi galėjo išsinešti kažkiek atsargų (o ir išsikeisti maisto už tam tinkamus daiktus, pradedant auksu, papuošalais ir... doleriais).
Tuomet jie dar nepatyrė sistemingų žiaurumų, nors „pavyzdžio dėlei" nužudytų „užsispyrėlių" arba gavusių mirties bausmę pralaimėjusių kareivių jau netrūko. Paprastai nebūdavo atimamas deportuojamų gyventojų turtas ir jų namai net nebūdavo apieškomi. Tiesioginės ar netiesioginės evakuacijos aukos - išvaryti iš ligoninių sužeistieji ar operuotieji, seniai arba pavieniai ligoniai; taip pat ir daug savižudybių, kartais - ištisomis šeimomis... - ko gero, aukų bus apie dešimtį tūkstančių iš dviejų ar trijų milijonų sostinės gyventojų ir keletas šimtų tūkstančių iš kitų miestų (nuo 46 iki 54% visų gyventojų buvo išvaryti ant kelių).
Tai - neišgydoma žaizda išlikusiųjų atmintyje. Jie buvo priversti palikti namus ir turtą mažiausiai per 24 valandas, dar apraminti šventvagišku melu, esą čia - „tik trims dienoms", siaubo apimti žiūrėjo į tą žmonių srautą, kuriame buvo labai lengva prarasti, neretai visiems laikams, savo artimuosius. Juos varė nepalenkiami kareiviai (yothea), kurie niekad nesišypsodavo: iš tikrųjų rajono parinkimas priklausė nuo išvykimo vietos - ir vargas toms šeimoms, kurios tada būdavo išskirtos.
Ši pirmoji deportacija sutapo su pirmuoju buvusių miesto zonos gyventojų rūšiavimu prie kelių sankryžų. Jis buvo elementarus ir, apskritai paėmus, deklaratyvus: gana nepaaiškinamas, bent jau tuo, kad nežinia kas laukė artimiausiame policijos poste, nes raudonieji khmerai buvo įsakę sunaikinti visus asmens dokumentus; tas leido daugybei buvusių valdininkų ar kariškių pakeisti savo asmenybę ir, jeigu bus dar lemta, išlikti gyviems. Prisidengus tuo pretekstu, kad norima eiti tarnauti naujai santvarkai sostinėje arba garbingai sutikti Sihanuką, įvardytą valstybės vadovu iki 1976 m., iš tikrųjų buvo siekiama atrinkti kuo daugiau vidutinio ir aukščiausio lygio valdininkų ir pirmiausia armijos kariškių.
Naujų ir senų gyventojų santykiai
Silpnas raudonųjų khmerų aparatas dar nepajėgė suvaldyti miesto gyventojų srautų; 1975 m. šis aparatas išaugo iki 120 000 narių ir prijaučiančiųjų (dauguma atvejų - naujų), iš kurių pusė -kariai. Dažnai evakuojamiesiems leisdavo įsikurti ten, kur jie norėjo (arba galėjo), tik su sąlyga, kad jie gautų kaimo galvos sutikimą. Kambodža - nei labai didelė, nei labai tankiai gyvenama šalis, ir beveik visi miestiečiai turėjo artimų giminių kaime: daugelis galėjo prisiglausti prie jų ir turėti daugiau šansų išlikti gyvi, bent jau iki kitos deportacijos.
Apskritai viskas klostėsi ne per blogiausiai: pasitaikydavo, kad kaimiečiai net papjaudavo karvę evakuojamųjų garbei ir dažnai padėdavo jiems įsikurti. Sprendžiant iš liudijimų galima pasakyti, kad iki santvarkos sužlugimo būta, bent jau gana dažnai, tiek savitarpio pagalbos arba mainų, tiek ir priešiškumo - ypač iš pradžių; nedaug fizinių išsityčiojimų naujokų „krikštynose" ir spontaniškų nužudymų. Santykiai, rodos, buvo itin draugiški su Loeu khmerais (nuošalių rajonų etninė mažuma). Tas faktas, kad pas juos raudonieji khmerai įsteigė savo pirmąsias bazes ir į juos ypač palankiai žiūrėjo valdžia, bent jau iki 1977 m., leidžia daryti išvadą, jog kitur dažnai auganti įtampa tarp naujųjų atvykėlių ir vietinių valstiečių kilo dėl didelių nepriteklių, kur vienam papildoma burna reiškė badą kitam.
Miestiečių antplūdis paralyžiavo kaimo gyvenimą, sutrikdė pusiausvyrą tarp išteklių ir suvartojimo: derlingose 5-ojo rajono (šiaurės vakaruose) ryžių plantacijose prie vietinių 170 000 gyventojų prisidėjo 210 000 atvykėlių. Negana to, KKP padarė viską, kad sukiršintų Pracheachon Chah - senuosius, arba pagrindinius, gyventojus, kartais dar vadinamus „70", nes jie buvo kontroliuojami raudonųjų khmerų nuo pat karo pradžios, - ir Pracheachon Thmei -naujuosius gyventojus, arba „75", arba dar „balandžio 17". KKP kurstė „proletarų pat...