Vilniuje egzistuoja apie 50 kapinių, kurios skiriasi savo dydžiu, veikimu, konfesija ir paskirtimi. Nuo puikiai žinomų Antakalnio ar Rasų kapinių, kuriose bent sykį lankėsi daugelis vilniečių, iki mažiau žinomų, skirtų specifinėms religinėms bendruomenėms, gyvūnams, ar netgi visiškai užmirštų vietų, kaip antai - Našlaičių kapinės. Pastarosios, esančios greta Antakalnio kapinių, slepia ilgą ir skaudžią istoriją, susijusią su benamiais, elgetomis, kaliniais, ir net partizanų palaikais.
Našlaičių kapinių istorija ir vieta
Našlaičių kapinės yra nebeveikiančios kapinės Vilniuje, Antakalnyje, tarp Antakalnio kapinių ir Šilo gatvės, Pavilnių parko apsuptyje. Jos pradėjo kurtis maždaug XIX a. viduryje.
Įkūrimas ir pirmieji laidojimai
Istorikės Vidos Girininkienės duomenimis, dabar nebeveikiančios Našlaičių kapinės Vilniaus mieste, šiaurės rytiniame Antakalnio kapinių pakraštyje, pradėjo kurtis XIX a. viduryje. Vilniaus gubernijos valdybos 1850 m. sausio 23 d. nurodymu Antakalnio karo ligoninei buvusiame Sapiegų miške Dūma paskyrė apie 2 ha miesto žemės. Šios kapinės buvo perduotos Trinitorių vienuolynui, o 1864 m. jį uždarius, liko be priežiūros ir buvo apleistos. Galbūt tada joms ir prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas.
Čia buvo laidojami žuvę katalikų tikėjimo kariai, mirę kalėjimuose, Šv. Jokūbo ligoninėje, miesto elgetos, neturtingi aplinkinių kaimų gyventojai, taip pat buvę Trinitorių bažnyčios parapijiečiai. 1903 m. dokumentuose rašoma, kad šios kapinės buvo pasaulietinės, jose laidota be jokios tvarkos ir priežiūros, kapai be paminklų, o daugelis ir be kryžių. Jos niekada nebuvo aptvertos. Apytikriais skaičiavimais, čia palaidota apie 70 tūkst. žmonių.
Pokario laikotarpis ir iššūkiai
1946 m. mūrine plytų tvora jos atskirtos nuo kitų Antakalnio kapinių. Ankstyviausia išlikusi data čia esančių antkapių įrašuose - 1949 m. kovo 31 d. Senesnių - XIX a. pabaigos ar XX a. pirmos pusės - palaidojimų neaptikta ir archeologinių tyrimų metu. Taigi seniausia Našlaičių kapinių dalis buvo toliau į vakarus (28-29 kapinių kvartalai) nuo tyrinėtos pokariu užlaidotos teritorijos.
1951-1966 metais Našlaičių kapinėse palaidoti 1737 asmenys. Iki 1968 metų gegužės 30 dienos jose jau buvo palaidoti 2667 mirusieji. 1984 metų inventorizacijos akte išlikusi tik kapinių schema, kurioje fiksuotos 1625 kapavietės. Daugelis jų yra neišlikusios negyvų gimusių kūdikių kapavietės, o daugelio suaugusių asmenų kapų vietos - žemių kauburiai - yra ženklios ir šiandien.
Šiuo metu daugelis kapaviečių Našlaičių kapinėse apleistos, jas gaubia mišrus miškas arba tankūs krūmynai. Dalis suaugusių mirusiųjų kapus ženklinusių žemės kauburėlių jau neįžiūrimi, nedideli buvę vaikų kapeliai sunykę visiškai. Šiuo metu Našlaičių kapinės priklauso Rokantiškių kapinių administracijai.
Partizanų palaikų paieška Našlaičių kapinėse
Nuo 2017 m. Našlaičių kapinės tapo svarbia vieta archeologiniams tyrimams, siekiant aptikti KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudytų partizanų palaikus.
Tyrimų iniciatyva ir eiga
Vilniaus Antakalnio kapinių šiaurės rytiniame pakraštyje esančiose Našlaičių kapinėse 2017-2020 m. buvo atlikti archeologiniai tyrimai, siekiant aptikti KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudytų ir galbūt čia užkastų partizanų palaikus. Paiešką Našlaičių kapinėse inicijavo ir finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), koordinavo šio centro Memorialinio departamento vyresnysis patarėjas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.
Tyrime dalyvavo bent kelių mokslo sričių tyrėjai: istorikas D. Indrišionis analizavo archyvinius dokumentus, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto asist. dr. Justina Kozakaitė, DNR mėginius rinko LGGRTC vyresnysis istorikas Dalius Žygelis, o DNR tyrimus atliko Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertė Jūratė Jankauskienė. Archeologiniams tyrimams vadovavo dr. Gintautas Vėlius.
PARTIZANŲ KELIAIS - Išdavystė ir mirtis
Hipotezės ir atradimai
Kriminalinių nusikaltėlių nuosprendžio įvykdymo aktuose istorikas D. Indrišionis aptiko įrašų, liudijančių, kad jų kūnai užkasti kapinėse, tada vadintose Našlaičių („Безродное“). Manyta, kad, ko gero, turimos omenyje Našlaičių kapinės, esančios Antakalnio kapinėse. Tačiau kur 1956-1969 m. laikotarpiu buvo užkasami KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudytų asmenų palaikai, nebuvo žinoma.
D. Indrišionis atkreipė dėmesį į tai, kad politinių ir kriminalinių kalinių egzekucijų datos dažnai sutapdavo, ypač 1957-1963 m. laikotarpiu pastebėta 13 tokių sutapimų. Remdamasis šiais duomenimis, tyrėjas iškėlė prielaidą, kad politiniai ir kriminaliniai mirtininkai buvo šaudomi skirtingose vietose, bet tą pačią dieną, dėl pragmatinių priežasčių - matyt, taip buvo paprasčiau vienu kartu toje pačioje vietoje užkasti sušaudytųjų kūnus.
2017 m. sausio mėnesį į LGGRTC kreipėsi asmuo su prašymu aptikti Našlaičių kapinėse palaidoto senelio palaikus. Ši istorija prasidėjo, kai mokytoja, kurios senelis buvo sušaudytas KGB kalėjime ir užkastas Našlaičių kapinėse, atskleidė šią informaciją istorikui D. Indrišioniui. Pasirodė, kad senelio kūną užkasė jį asmeniškai gerai pažinojęs kaimynas, tuometis kapinių duobkasys. Jis, būdamas jau ligotas, prieš mirtį, sušaudyto politinio kalinio sūnui papasakojo, kad pačiam teko užkasti jo tėvo palaikus ir parodė kapo vietą.
Gauta informacija buvo itin svarbi, nes patvirtino prielaidą, kad KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudytų asmenų palaikai buvo užkasami Našlaičių kapinėse, ne atskiroje duobėje, o tiesiog kapuose tarp kitų Našlaičių kapinių kapų, ir kad politiniai kaliniai buvo užkasami kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.
Atrasti partizanų palaikai
2017 m. Lietuvoje NKGB-MGB-KGB kalėjime nužudytų asmenų užkasimo vietų ieškota ir anksčiau. 1944-1947 m. Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo aptiktos 45 duobės, į kurias buvo suversti 724-ių asmenų palaikai. Tačiau Našlaičių kapinės atskleidė naujus faktus.
Ypač svarbu pabrėžti, kad visą laikotarpį po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje gyveno ir tebegyvena asmenys, buvę KGB pareigūnai, kurie tiksliai žinojo bent KGB kalėjime nuo 1956 m. sušaudytų laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietas. Šie asmenys atsisakydavo dalytis informacija, tačiau D. Indrišionis, nagrinėdamas sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (VRM) archyvą, kuris kartu su KGB dokumentais nebuvo išvežtas į Maskvą, pastebėjo, kad nuo 1956 m. yra labai daug sutapimų, kai mirties bausmė kriminaliniams nusikaltėliams Lukiškių kalėjime ir analogiškos bausmės politiniams kaliniams KGB kalėjime buvo vykdomos tą pačią dieną. Buvo nustatyta 13 tokių sutapimų 1956-1969 m. laikotarpiu.
Buvęs Našlaičių kapinių sargas ir duobkasys taip pat tapo svarbia gija tyrime. Politinio kalinio sūnaus liudijimu, jo tėvas su kapinių sargu sutardavo gana bičiuliškai, tačiau po tėvo suėmimo sargas elgėsi keistai. Tik XX a. 8-ajame dešimtmetyje, veikiausiai pajutęs mirtį, ryžosi slegiančią paslaptį apie Našlaičių kapinėse užkastą nelaimėlį savo kaimyną išsakyti pastarojo sūnui.
Didelė paspirtis buvo Našlaičių kapinių inventorizacijos, darytos 1962 m., dokumentai. Nuo 1960-ųjų kapinių knygoje atsiranda įrašų ne tik apie tai, iš kur, koks asmuo atvežtas palaidoti, bet nurodoma ir jo palaidojimo vieta.
2017 m. prasidėjo archeologiniai tyrimai. Jau pirmojoje perkasoje buvo aptikti sušaudytų asmenų palaikai. Palaikai buvo apipilti kažkokia chemine medžiaga, ko gero, siekiant apsunkinti jų galimą atpažinimą. Taip pat buvo rasti palaikai su sidabrine diržo sagtimi, papuošta Gedimino stulpais, Geležiniu vilku ir monograma, kas leidžia manyti, jog čia buvo laidojami ir kautynėse nukauti ar kalėjimuose nukankinti partizanai.
2018 m. birželio 1 d. Našlaičių kapinėse buvo aptikta duobė, kurioje buvo trijų asmenų palaikai. Būtent vidurinėje duobėje buvo trijų - 20, 60 ir apie 40 metų amžiaus vyrų palaikai. Šis atradimas buvo padarytas apskaičiavus, kur gali būti 1957 m. palaidojimai. Ypatingajame archyve buvo išlikusi Adolfo Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotrauka. Tam tikri išskirtiniai antropologiniai bruožai ir DNR tyrimai leido drąsiai spėti, jog surasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Pasirodė, kad kapinių sargas taip pat buvo užkasęs ir kunigo M. M. Jastržembskio palaikus.
2019 m. čia rasti ir paskutinio su ginklu rankoje žuvusio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai.
Identifikuoti partizanai, palaidoti Našlaičių kapinėse
1957-1963 m. laikotarpiu už ginkluotą pasipriešinimą okupacinei Sovietų valdžiai mirties bausme buvo nuteisti 5 partizanai, atkūrus nepriklausomybę visi jie reabilituoti. Vėliau jiems suteiktas kario savanorio statusas.
- Albinas Ivanauskas-Topolis (g. 1927 m.) - įstojo į partizanus 1945 m. gegužę, rėmė apylinkėse veikiančius partizanus, vykdė partizanų paskelbtus mirties nuosprendžius kolaborantams. Sušaudytas 1957 m. sausio 25 d.
- Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) - gimęs JAV, 1921 m. atvykęs į Lietuvą. Nuo 1945 m. balandžio - partizanas, vėliau Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas. Dalyvavo 1949 m. vasario mėnesio Lietuvos partizanų vadų susirinkime, paskirtas antru pagal svarbą vadu. 1956 m. spalio 12 d. suimtas, sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d.
- Vytautas Miškinis-Viesulas (g. 1928 m.) - prie partizanų prisidėjo 1948 m. Iš pradžių ryšininkas, vėliau aktyvus partizanų būrio narys, dalyvavęs specialiosiose operacijose. 1957 m. rugsėjį legalizavosi, grįžo į Lietuvą 1960 m., dirbo mūrininku. Sušaudytas 1961 m. spalio 6 d.
- Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) - Birželio sukilimo dalyvis, tarnavo policijoje ir savisaugos daliniuose. Po sovietų okupacijos prisidėjo prie partizanų gretų, dalyvavo susirėmimuose. 1958 m. legalizavosi, sušaudytas 1961 m. spalio 6 d.
- Pranciškus Prūsaitis-Lapė (g. 1928 m.) - paskutinis KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudytas (1963 m. liepos 13 d.) partizanas.
- Antanas Kraujelis-Siaubūnas (1928-1965) - vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų. Jo palaikai rasti 2019 m.
Šiandieninės Našlaičių kapinės
Šiuo metu Našlaičių kapinės atrodo apleistos ir pamirštos. Nuo Šilo gatvės į jas nėra jokios nuorodos, nors paprastai amžinojo poilsio vietos nurodomos kaip lankytini objektai. Praėjusį savaitgalį per valstybines A. Ramanausko-Vanago laidotuves buvo minimos tik Antakalnio kapinės, lyg ir pamirštant, kad partizano palaikai buvo rasti netoli, už tvoros - Našlaičių kapinėse.
Jose dabar išlikę tik keli kryžiai, nes čia buvo laidojami labai nelaimingi žmonės: benamiai, elgetos, našlaičiai, nusižudę kariai, Šv. Jokūbo, taip pat psichiatrijos ligoninių pacientai, kaliniai ir nuteistieji mirties bausme. Vieta, kur buvo rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai, - toliau nuo kelio. Archeologai išvalė vietą, iškirto menkaverčius krūmus, tačiau aplink kapą liko daug šakų, primėtyta ir šiukšlių.
Skirtingai nei kitos, Našlaičių kapinės iki šiol neaptvertos, neaiškios jų ribos. Tik keli kapai yra prižiūrimi, bet daugiausia palaidojimo vietų žymi tik žemės kauburiai. Arčiausiai A. Ramanausko-Vanago yra Olgos Bogdanovos kapas, pažymėtas kukliu paminklu. Moteris buvo palaidota anksčiau nei partizanas - 1954-aisiais.
