Kristaus žaizdos nuo erškėčių vainiko ir vinių

Krikščioniškoje tradicijoje Kristaus kančia ir jo patirtos žaizdos nuo erškėčių vainiko bei vinių yra gilaus apmąstymo ir tikėjimo objektas. Šios žaizdos simbolizuoja begalinę meilę ir atpirkimą. Daugelis tikinčiųjų per amžius ieškojo būdų, kaip geriau suprasti šias kančias, o moksliniai tyrimai, ypač susiję su Turino drobulės autentiškumu, suteikė naujų įžvalgų. Be to, tikėjimo istorijoje žinomi stigmatizmo atvejai, kai žmonėms stebuklingu būdu pasirodo Kristaus žaizdos, kas tik dar labiau sustiprina šių kančių simbolinę ir dvasinę reikšmę.

Dvasinis Kristaus kančios apmąstymas

Jėzus, kentėjęs nekaltas, yra pavyzdys tiems, kurie kenčia dėl kitų abejingumo, meilės stokos ir pagalbos trūkumo. Tikintieji meldžiasi Jėzui, vadindami Jį Ganuoju Ganytoju, prašydami išgydymo ir pasigailėjimo. Tikima, kad Jėzus amžinai turi tą pačią galią ir užjaučia visus, kaip užjausdavo sutiktus ligonius, nes Jis yra Prisikėlimas ir Gyvenimas. Maldoje prašoma, kad niekada nepristigtų vilties ir būtų numalšintas skausmas, tačiau kartu išreiškiamas džiaugsmas, jei kančia veda pas Dievą.

Jėzus atėjo į šią žemę gydyti tų, kurie pasiveda Jam tikėdami. Tikintieji paveda Jam save ir savo problemas, dėkodami už Jo begalinę meilę ir pažadą gydyti sielą ir kūną. Žinoma, kad Jėzus sutiko, kad ant Jo galvos būtų uždėtas erškėčių vainikas ir priėmė visus smūgius. Jo užmerktos akys mums grąžino regėjimą, o vinių pervertos rankos ir kojos gydo kiekvieną paralyžių. Šono ir širdies pervėrimas, iš kurio ištekėjo kraujas ir vanduo, simbolizuoja gydymą nuo sergančių širdžių, kraujotakos sutrikimų ir kraujo ligų. Šios žaizdos yra gyvas Jo buvimo tarp mūsų įrodymas.

Kristaus žaizdų garbinimas

Labiausiai meilės vertas nukryžiuotasis Viešpatie Jėzau yra garbinamas kartu su Švenčiausiąja Motina Marija, angelais ir visais dangaus šventaisiais, ypatingai atsimenant Jo dešiniosios ir kairiosios rankos, dešiniosios ir kairiosios kojos bei šono žaizdas. Dėkojama už begalinę meilę, dėl kurios Jis noriai iškentėjo karčius skausmus už nuodėmes.

Šv. Grigaliaus Didžiojo ir Šv. Brigitos maldos

Šventasis popiežius Grigalius Didysis sukūrė septynias maldas, kai jam apsireiškė kenčiantis Išganytojas. Šios maldos apmąsto Kristaus kančias: kabėjimą ant kryžiaus su erškėčių vainiku, sužeidimus, gėrimą tulžimi ir actu, mirties kartybę, palaidojimą, nužengimą į pragarus, prisikėlimą ir įžengimą į dangų. Jomis prašoma išlaisvinimo, sielos išgydymo ir amžinojo gyvenimo.

Šv. Brigitai Švedei Viešpats apreiškė penkiolika maldų, kurios buvo labai populiarios Viduramžiais. Šios maldos apmąsto Kristaus kančias, pradedant Jo drebėjimu ir nerimu dar prieš kryžiaus kančias, Judo išdavyste, neteisingais nuosprendžiais, išvilkimu iš rūbų, ir baigiant Jo kūno sumušimais bei žaizdomis ant kryžiaus. Jomis prašoma atgailos, išpažinties, nuodėmių atleidimo, išgelbėjimo nuo priešų, gailestingumo mirties valandą, paguodos nelaimės metu, troškimų tobulumo darbams, Kūno ir Kraujo priėmimo, išgelbėjimo sunkumuose ir amžinojo išganymo.

Turino drobulė: moksliniai tyrimai ir tikėjimas

Viena iš brangiausių Kristaus kančios relikvijų yra Sindonė - lininė drobulė, kurioje, žydų papročiu, buvo suvyniotas Kristaus kūnas. Šv. Jonas liudija, kad prisikėlus Kristui, drobulė buvo rasta tuščiame karste. Istorijos šaltiniai rodo, kad Sindonė buvo uoliai saugoma ir keliavo per įvairias vietas, kol 1578 m. atsidūrė Turine, kur saugoma ir šiandien.

Drobulės tyrimų istorija

Didžiausią susidomėjimą Sindonė sukėlė 1898 m. gegužės 25 d., kai advokatas Secondo Pia padarė pirmąją jos fotografiją. Vietoje negatyvo, jis gavo pozityvą, o tai leido daryti išvadą, kad atvaizdas iš esmės yra fotografinis negatyvas. Tai buvo keistas reiškinys, kuris išsivystė optikos ir chemijos mokslams. 1931 m. gegužės 3 d. Sindonę fotografavo garsus optikos žinovas Enrie, kontroliuojamas penkių specialistų ir kitų garsių mokslininkų. Jo gauti rezultatai buvo stulbinantys.

Mokslinės įžvalgos ir technologijos

Buvo prieita išvados, kad kūno atspaudas, užsilikęs Sindonėje, yra tobulas negatyvas, gautas kūno evaporacijos ir cheminio mišinio pagalba. Be tiesioginio kai kurių žaizdų kontakto su drobule, teptuko pėdsakų nesimato. Iš atspaudo galima spręsti apie jame buvusio kūno anatomines proporcijas, asmenį, rasę bei fizinį ir dvasinį jo stovį. Profesorius Enrie šias išvadas pateikia veikale "Sindonė išaiškinta pagal nuotraukas".

Paryžiaus universiteto profesorius P. Vlgnon savo veikale "Le saint Linceul de Turin" aiškina Sindonėje persidavusio kūno negatyvą cheminiu vaporigrafizmu. Aloės mišinys, susijungęs su amoniaku, sukuria spalvojančią ir neišdildomą substanciją, vadinamą aloetina. Kristaus kūnas, nuimtas nuo kryžiaus, buvo išteptas aloės mišiniu ir suvyniotas lininėje drobulėje. Šilto kūno evaporacija, prakaitas, kraujas ir vėliau pradedančio gesti kūno eksudatai, turintys amoniako druskos, chemiškai pasikeičia į amoniako anglį, virsdami grynu amoniaku. Šis amoniakas, susijungęs su aloės mišiniu, neišdildomai perdavė evaporacijos būdu drobulėn Kristaus kūno atvaizdą. Šį procesą eksperimentiškai patikrino chemikas Colson.

Tyrimų rezultatai ir debatai

1987-aisiais atliktas anglies (Carbon-14) tyrimas parodė, kad Drobulė siekia 13 amžių, tačiau šie rezultatai sulaukė kritikos, nes tyrimui buvo paimti Drobulės pakraščių audinio skiautiniai, kurie, kaip teigiama, buvo meistriškai suadyti viduramžiais. Visiškai kitokį datos nustatymo testą atliko Giulio Fanti Paduvos universitete 2013-aisiais, naudodamas infraraudonuosius spindulius ir spektroskopiją. Remiantis Fanti metodu, Drobulės data yra tarp 300 pr. Kristų ir 400 po Kristaus.

Įrodymai, patvirtinantys Drobulės autentiškumą:

• Atvaizdas: Tai ne dėmė ir nėra nupieštas ar išdegintas įprastu aukštos temperatūros metodu. Jis įspaustas ant audinio pasitelkiant technologiją, kurios dar negalima paaiškinti. Italų mokslininkas Paolo DiLazzaro išvadą, kad atvaizdas išgautas ultravioletine šviesa, kurios stiprumas viršija šiandien prieinamų šaltinių maksimalią galią.
• Atvaizdo 3D savybės: Įsispaudęs vyro atvaizdas gali būti nuskaitomas 3D vaizdo technologijomis.
• Nukryžiavimo akivaizdumas: Žaizdos puikiai atitinka romėniško nukryžiavimo, o taip pat ir konkretaus Jėzaus nukryžiavimo detales: nuplakimas, erškėčių vainikas, nesulaužyti kaulai ir žaizda šone. Drobulė liudija apie vinių dūrius riešuose, kas yra anatomiškai teisinga, skirtingai nei viduramžių paveiksluose vaizduojami dūriai delnuose.
• Geografija: Ant Drobulės randamos žiedadulkės ne tik iš Jeruzalės srities, bet ir Turkijos, bei kitų vietų, kur Drobulė tikėtina yra pabuvusi.
• Duomenys apie žydų laidojimo papročius: Atitinka to meto laidojimo tradicijas.
• Kraujas ir atvaizdas: Kraujo dėmės ant Drobulės yra tikro žmogiško kraujo. Kraujo nutekėjimas tiksliai atspindi nukryžiavimą ir palaidojimą. Atvaizdas įsispaudė drobėje vėliau nei kraujo dėmės, o rausva kraujo spalva rodo kraštutinį žiaurumą, kurį patyrė nukraujuojantis žmogus.
• Audinio tipas: Audinys atitinka pirmojo amžiaus Izraelio laikotarpį, bet niekaip netelpa į viduramžių Europos kontekstą.

Moksliniuose sluoksniuose jau neabejojama dėl Sindonės autentiškumo ir panašaus cheminio reiškinio galimumo. Šių studijų tomai tampa nesugriaunamu argumentu prieš tuos, kurie mėgina neigti istorinį Kristų.

Kristaus kančios detalės pagal Sindonės tyrimus

Žymus čekų medikas R. W. Hynek savo veikale "Kristaus kančia, naujųjų mokslų ištirta" pateikia mokslinius duomenis apie Kristaus kančią, išskaitytus Sindonėje.

Erškėčių vainiko žaizdos

Žvelgiant į Sindonę, dėmesys krinta į gausias kraujo žymes ant galvos, paliktas erškėčių vainiko žaizdų. Kraujas tekėjo iš kaktos ir kaklo, sužeisto aštraus erškėčių vainiko, jėga užspausto ant galvos. Vainikas atvėrė daugybę kapiliarinių indų. Kai kurie kraujo lašai tekėjo kakta ir pasiekė antakius, kiti rinkosi kelią per ilgus ir tankius plaukus, pasiekdami smilkinius. Dar kiti sukrešėjo pačiuose plaukuose, sudarydami lyg kokius netaisyklingus ir grubius rėmus pailgėjusiam ir liesam veidui. Pagal Sindonės duomenis, erškėčių vainikas turėjo daugiau kepurės formą, nes viršugalvyje randama daug erškėčių padarytų žaizdų. Kadangi užpakalinėje galvos dalyje, ypač kairiojoje, pastebimos gausios kraujo žymės, sprendžiama, kad Kristus buvo prikaltas ant kryžiaus su erškėčių vainiku.

Veido sužalojimai

Ypatingos kančios žymės regimos Kristaus veide: "Dešinysis žandas pastebimai yra ištinęs. Ištinimas apima visą žandą, dešinįjį antakį ir žemutinę lūpą. Energiška rytiečio tipo nosis lengvai pasukta kairėn, o jos kaulas perskeltas". Šis smūgis veidan galėjo būti duotas tik žydo (o tai patvirtina Evangelijos), nes pagal jų paprotį smūgį kumščiu veidan galėjo duoti tik atkaklia kairiąja ranka. Tuo smūgiu užgaunamas dešinysis žandas, tuo tarpu romėnai smūgiui veidan vartodavo dešiniąją ranką.

Nuplakimo žaizdos

Sindonė kalba toliau apie Kristaus nuplakimą: "Visas Išganytojo kūnas iš priešakio, pradedant krūtine, rankomis, šonais ir kojomis, taip pat ir iš užpakalio, imant pečius, nugarą, dubens muskulus ir t. t., yra sėte nusėtas nesuskaitomomis žaizdomis. Jos susipina, kryžiuojasi, supuola viena su kita taip, kad visame kūne nerasi sveikos vietos". Jų suskaičiuojama iki 500. Tarp žaizdų, padarytų trijų plakimo rūšių įrankių (flagellum, frusta, flagrum), aiškiai pastebimos 80 žaizdų, poromis išsiskirsčiusių, trijų centimetrų ilgumo. Tai atitinka keturiasdešimtį romėnų plakimo smūgių, kad nuteistojo neįstačius mirties pavojaus. Plakimo įrankis buvo padarytas iš dviejų odos dirželių, kurių galuose buvo pritvirtinti švino gabalėliai. Prof. Dr. Miklik cituoja daugybę senovės romėnų rašytojų, aprašiusių negirdėtą žiaurų plakimą, kuris ne tik atimdavo pasmerktiesiems garbę ir sveikatą, bet dažnai ir gyvybę.

Nukryžiavimo būdas ir vinių vietos

Sindonė pateikia labai aiškių duomenų apie nukryžiavimo būdą. Pasmerktojo rankos būdavo prikalamos horizontaliai prie kryžiaus skersinio, kad ant jo kabėtų, o prikaltos kojos tik prilaikydavo prikaltąjį, kad kūnas nesvyruotų. Šv. Juozapo ligoninės Paryžiuje chirurgas Dr. P. Barbet, remdamasis anatominėmis analizėmis ir tiesioginiais bandymais, moksliškai įrodė nukryžiavimo būdą, kurį patvirtina Sindonė. Vinis buvo kalama tiesiai į pirmojo pulso įdubimą, destotinio tarpo nepažeidžiant, bet pramušant stipriausią audinį, vadinamą "ligamentum carpi transversum", kuris pajėgus atlaikyti visą kūno svorį. Tokiu būdu prikaltas kūnas tikrai galėjo nenudribti nuo kryžiaus. Šis chirurgas taip pat pastebėjo, kad kalant rankas prie kryžiaus tokiu būdu, neįmanoma išvengti jautriausio ir judamo medianinio nervo, kuris perkalamas ar bent pažeidžiamas. Prikaltas medianinis nervas tuoj sutraukia didįjį rankos pirštą. Tai aiškiai liudija Sindonė, nes joje nematyti didžiojo piršto, kuris buvo sutrauktas ir pasislėpęs tarp kitų pirštų.

Kojos taip pat būdavo kalamos ypatingu būdu. Dr. Barbet eksperimentai, atitinkantys Sindonės duomenis, parodė, kad pirma būdavo perkalamos abi kojos, paskui, uždėjus kairiąją ant dešiniosios, abi viena vinimi pritvirtinamos prie kryžiaus stulpo. Tam tikslui dešiniąją koją smarkiai ištempdavo, kairiąją lengvai sulenkiant. Iš tikrųjų, Sindonėje kairioji koja atrodo trimis centimetrais trumpesnė už dešiniąją.

Šono žaizda ir mirties priežastis

Šv. Jonas Evangelistas mini Kristaus šone žaizdą, iš kurios ištekėjo kraujas su vandeniu. Sindonė aiškiai rodo ant Kristaus šono sukepusio kraujo pėdsakus, sumaišytus su bespalvio skysčio tarpais. Chirurgas Barbet nustatė šono žaizdos vietą ir didumą: ji yra dešinėje šono pusėje tarp penkto ir šešto šonkaulio, 4 cm pločio, pusantro cm aukščio ir 8 cm ilgio. Per plaučius žaizda pasiekė širdį, atverdama ją dešinėje auselėje, iš kurios ištekėjo paviršiun kraujas, maišytas su vandeniu.

Nors iš pradžių manyta, kad tai prieštarauja medicinos patirčiai (tuoj mirusio žmogaus širdis gali duoti tik kraują), Dr. Barbet eksperimentiškai išsprendė klausimą: mirštančiam skaudžioje ir ilgoje agonijoje, širdyje prisirenka didelis sieros kiekis, kuris, atvėrus širdį, susimaišo su krauju ir pripildęs krūtinės tuštumą, išteka paviršun. Sindonė taip pat leido nustatyti tikrąją Kristaus mirties priežastį, su kuria sutinka pasaulio medikai: "Tai mirtis nuo tetaniškų mėšlungių ir užtroškimo tarp neapsakomų skausmų, mirštančiajam esant pilnoje sąmonėje".

Stigmos: paslaptingas Kristaus kančios atspindys

Nukryžiuoto Kristaus rankos ir kojos buvo prikaltos vinimis, galvą spaudė erškėčių vainikas, Romos kareivis ietimi pervėrė Jam krūtinę, nugara buvo nusėta vytinio kirčių juostomis, o pečiai sutino nuo sunkaus kryžiaus nešimo. Panašios žaizdos stebuklingu būdu kartais pasirodo giliai tikintiems žmonėms, vadinamiems stigmatikais.

Stigmatizmo istorija ir paplitimas

Šv. Pranciškus Asyžietis, pranciškonų ordino įkūrėjas, yra vienas iš pirmųjų žinomų stigmatikų. 1230 metais Foma de Čelano aprašė Pranciškaus žaizdas: "Šio švento žmogaus rankos ir kojos atrodė lyg būtų perkaltos vinimis. Žaizdos matėsi iš abiejų pusių plaštakų ir pėdų". Dokumentai liudija, kad stigmos žmonėms pradėjo atsirasti nuo VIII amžiaus, kai bažnytinis menas tapo ypač ekspresyvus ir didelis dėmesys buvo skiriamas Kristaus kančioms akcentuoti. Specialistai yra suskaičiavę net 406 tikrų stigmų atsiradimo atvejus, dažniausiai katalikams (68 proc.). Jei anksčiau tokie faktai dažniausiai būdavo fiksuojami prie Viduržemio jūros, tai šiandien stigmų turinčiųjų žaizdų jau yra ir Amerikoje, Japonijoje, Korėjoje, Argentinoje, Kanadoje.

Žymūs stigmatizmo atvejai

• Teresė Noiman (Therese Neumann): 1920 metais dvidešimtmetė Austrijos Konnersroito kaimelio mergina sunkiai susirgo, apako ir buvo paralyžiuota. Po šešerių kančios metų jai apsireiškė šv. Teresė, ir merginos sveikata pasitaisė. Tačiau nuo to laiko kiekvieną penktadienį ant jos kūno pradėjo rodytis stigmos. Ją nuodugniai tyrinėjo įvairių sričių specialistai, tačiau atvejis liko neišaiškintas.
• Palaimintasis Pijus (Padre Pio): Jo stigmos atsivėrė Šv. Pranciškaus šventės metu ir neišnyko, kraujavo 50 metų, tačiau į jas niekada nepapuldavo infekcija, nebuvo kraujo užkrėtimo atvejų.
• Dominika Lazzari: Po traumos šoko ji tapo jautri skausmui, negalėjo vaikščioti. Paskui mergaitei atsivėrė stigmos su „vinimis“ ant rankų riešų ir pėdų, ant kaktos - eilė erškėčių vainiko dyglių žaizdų. Gydytojai, apžiūrėję D. Lazzari 1848 metais, rašė, kad jos žaizdos - ne paviršutinės, o pereinančios kiaurai kūno dalis. Ypatinga detalė: kad ir kokioje padėtyje mergina rankas laikydavo, kraujas visada tekėdavo didžiojo piršto link, lyg ji tikrai būtų kabojusi prikalta prie kryžiaus.
• Katryna Emmerich (1744-1824): Stigmos atsivėrė ant rankų ir kojų.
• Džemė Galgano (1878-1903): Stigmos būdavo visiškai analogiškos kaip Kristaus kančios paveiksle, prieš kurį ji melsdavosi. Jos iš pradžių pasirodydavo lyg poodinės raudonos dėmės.
• Palma Matarelli: Aprašoma, kad Paliusi savo kaktą baltu skudurėliu, ant jo atsirasdavo aiškūs liepsnojančios širdies, vinių ir ieties vaizdai.

Bažnyčios ir mokslo požiūris į stigmas

Bažnyčia visuomet kruopščiai tiria stigmizmo reiškinius, sudarydama komisijas iš medikų ir dvasininkų. Nors stigmizmas gali atsirasti ir gamtišku pagrindu, pavyzdžiui, isteriškiems, mėgstantiems save kankinti žmonėms, o transo būsena suteikia pagrindo psichosomatinės stigmos prigimties teorijoms, Bažnyčia yra labai atsargi. Nė viena teorija neapima ir nepaaiškina visų reiškinių. Mokslininkai sutinka, kad dalį tokių reiškinių galima aiškinti, tačiau apskritai stigmizmo reiškiniai yra kur kas sudėtingesni, nes stigmų neįmanoma išgydyti. Tai parodė eksperimentai su stigmike itale Lo Bjanko: apgydytos stigmos atsiverdavo naujai, kai ji būdavo transo būsenos ir kiekvieną kartą aiškiai regėdavo kryžių. Taip pat yra tikrų įrodymų, jog daugelis stigmatikų nesirgo epilepsija, jų nekamavo isterijos priepuoliai ir jie negalėjo tų žaizdų pasidaryti patys. Nors tyrimai bandė paaiškinti Teresės Noiman fenomeną hipnozės būdu, dirbtinai sukeltos stigmos neprilygsta natūralioms nei savo ryškumu, nei intensyvumu.

tags: #kristaus #zaizdos #nuo #erskeciu #vainiko #ir