Pasaulyje egzistuoja dvi pagrindinės eismo sistemos: dešiniapusis ir kairiapusis eismas. Nors dešiniapusių šalių yra beveik du kartus daugiau, vieningos nuomonės, kuri sistema yra „teisingesnė“, nėra. Šios skirtingos tradicijos ištakos siekia gilią praeitį, gerokai prieš automobilių atsiradimą, ir yra susijusios su istorinėmis, kultūrinėmis bei karinėmis aplinkybėmis.
Kairiapusio eismo ištakos ir raida
Eismo kryptis buvo apspręsta dar gerokai iki automobilio išradimo. Archeologiniai radiniai rodo, kad jau Senovės Romoje judėjimas vyko kairiąja kelio puse. Pavyzdžiui, kelio, vedusio į senovinę akmenų skaldyklą, kairioji pusė buvo kur kas labiau duobėta negu dešinioji, o 50 m. pr. Kr. nukaldintoje sidabrinėje monetoje vaizduojami du raiteliai, prasilenkiantys kairiąja kelio puse.
Kairiapusis judėjimas buvo logiškas dėl kelių priežasčių:
- Gynyba ir ataka: Raiteliams, daugiausia dešiniarankiams, laikantis kairiosios kelio pusės, dešine ranka buvo kur kas patogiau gintis ar pulti priešais atjojantį raitelį.
- Kardų nešiojimas: Viduramžiais sėdant ant arklio kairiąja puse, netrukdydavo prie kairės pusės pritvirtintas kardas.
- Popiežiaus įsakai: Nuo Romos popiežiaus Bonifaco VIII (1235-1303) įsakymo piligrimams laikytis kairės.
- Gyvulių valdymas: Gyvulių bandas taip pat būdavo patogiau ginti kairiąja kelio puse, piemeniui einant iš dešinės ir taip lengviau suvaldant gyvulius.
Senosios Europos keliuose eismas buvo kairiapusis: ir keliaujant pėsčiomis, ir raitomis, ir genant gyvulius. Tas pats galiojo ir riedant karietomis - vadeliotojui sėdint kairėje, buvo geriau matyti kelias iš abiejų pusių.
Anglija anksti įteisino kairiapusį eismą. 1756 m. Anglijoje buvo paskelbtas nurodymas Londono tiltu važiuoti kairiąja puse, o reglamento pažeidėjas turėjo mokėti baudą. Po 20 metų, 1776 m., Anglijos vyriausybė paskelbė vadinamąjį Kelių aktą, kuriuo buvo įteisintas judėjimas kairiąja kelio puse visuose šalies keliuose, įskaitant ir geležinkelius. Šios taisyklės ėmė laikytis ir tuometinės gausios Britų imperijos kolonijos, pavyzdžiui, Australija, Indija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrika, Singapūras, Tailandas ir Jamaika.
Dešiniapusių eismo įsigalėjimas
Nuo tada, kai žmonės nustojo visur tampytis ginklus, judėjimas pamažu tapo dešiniapusis. Pasirodė, kad taip yra patogiau fiziologijos požiūriu: prasilenkiant ekipažams siaurame kelyje, dažnai tekdavo nuvažiuoti į šalikelę, ir būdavo patogiau tai daryti į dešinę pusę, nes dauguma žmonių - dešiniarankiai. Ilgainiui eismas dešiniąja kelio puse tapo tradicija, vėliau virtusia norma.
Svarbų vaidmenį dešiniapusių eismo įsigalėjime suvaidino Napoleonas Bonapartas. Manoma, jog jam, kairiarankiui, buvo lengviau ant arklio lipti iš dešinės. Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją (1789 m.) Napoleonas nurodė kariškiams judėti dešiniąja kelio puse. Užkariavęs svetimus kraštus, prancūzas įvedė savo tvarką ir ten. Be to, prancūzai suvokė, kad didžioji dalis kitų šalių kareivių judėjo kairiąja kelio puse, todėl judėdami dešiniąja kelio puse prancūzų kariai atrodė bauginančiai, juos pasitikti buvo sunkiau.
Užkariavimais Napoleonas išplėtė judėjimą į dešinę. Pasibaigus Japonijos okupacijai, 1946 m. Pietų Korėja ir Kinija perėjo prie dešiniapusio judėjimo. Čekoslovakija, ilgą laiką priklausiusi Austrijos-Vengrijos imperijai, prie dešiniapusio eismo perėjo 1938 m. Švedija prie dešiniapusio eismo perėjo tik 1967 m., nepaisant to, kad referendume net 83 proc. piliečių balsavo prieš tokius pokyčius.
Jungtinių Amerikos Valstijų pasirinkimas
Iki 18 a. antrosios pusės eismas JAV taip pat vykdavo kairiąja kelio puse. Kai 13 Britanijos kolonijų virto Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, nuvertę britų valdžią ir atsiskyrę nuo Britanijos imperijos, amerikiečiai perėjo į dešiniąją kelio pusę. Tai lėmė krovininių vežimų vilkstinės. Sunkūs vežimai buvo tempiami trijų ir daugiau arklių, o vadeliotojas įsitaisydavo ant kairėje įkinkyto arklio, kad dešiniąja, dominuojančia, ranka lengviau kontroliuotų kitus arklius. Taigi, įsitvirtino eismas dešiniąja kelio puse. Teigiama, kad vienas iš dešiniapusio eismo idėjos pradininkų galėjo būti prancūzų generolas Mari Žozefas Lafaetas, pasižymėjęs kovose su anglais.
Automobilių įtaka eismo krypčiai
Pirmųjų automobilių vairas nė kiek nepriminė šiuolaikinio. Tai buvo ne ratas, o automobilio centre įtaisyta svirtis, panašesnė į laivo šturvalą. Dauguma vairuotojų buvo dešiniarankiai, tad jie sėsdavosi kairėje automobilio pusėje, kad svirtis būtų iš dešinės ir ją būtų patogiau valdyti dešine ranka.
Vėliau, kai XIX a. pabaigoje atsirado apskritas vairas, užvirė ginčai, kurioje automobilio pusėje jį įtaisyti. Iš pradžių vairus montavo arčiau kelkraščio (t. y. dešinėje pusėje), kad būtų patogiau išlipti. Kai automobilių keliuose padaugėjo ir jie ėmė lenkti vienas kitą, vairus gamintojai pradėjo montuoti kairėje pusėje, kad vairuotojai geriau matytų atvažiuojančiuosius priešais. Pirmasis serijinis automobilis su vadinamuoju kairiniu vairu ir šiuolaikiška vairuotojo vieta buvo garsusis 1908 m. „Ford T“ modelis.
Japonija yra vienintelė didelė šalis už buvusios Britų imperijos ribų, kurioje važiuojama kairėje, dėl ankstyvos Britų įtakos jos geležinkeliams. Nors Japonija nėra buvusi Britanijos kolonija, britų inžinierių darbas kuriant Japonijos geležinkelių sistemą turėjo įtakos eismo krypties pasirinkimui. Antai, dar XVII a. Japonijoje eismas kairiąja puse buvo įteisintas.
Šiuolaikinis pasaulis ir eismo kryptys
Šiuo metu pasaulyje yra 76 šalys ir teritorijos, kuriose važiuojama kairiąja kelio puse. Apie 163 šalys ir teritorijos važiuoja dešine kelio puse. Apytiksliai 35% pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose eismas vyksta kairėje; apie 65% gyvena šalyse, kuriose eismas vyksta dešinėje. Dauguma kairės pusės vairavimo šalių buvo paveiktos Britų imperijos (pvz., JK, Australija, Indija, Japonija, Pietų Afrika). Kontinentinė Europa, Amerikos, dauguma Azijos ir Afrikos šalių važiuoja dešine.
Eismo krypties keitimas
Neretai nutinka taip, kad kirtus valstybės sieną tenka persirikiuoti į kitą kelio pusę. Pavyzdžiui, eismas tarp „kairinio“ Tailando ir „dešininio“ Laoso reguliuojamas specialiais šviečiančiais ženklais, o tarp Kinijos ir Makao regiono pakeičiamas specialioje daugiaaukštėje sankryžoje.
Panašių pokyčių būta ir kitose šalyse. 2009 metais Samoa, nedidelė sala Okeanijoje, pakeitė eismo kryptį iš dešiniapusių į kairiapusę. Priežastis - noras importuoti pigesnius automobilius iš Naujosios Zelandijos ir Australijos, kur eismas vyksta kairiąja puse.
EUROPOS DIDŽIAUSIA KASYKLA - Švedija
Teisinė bazė ir išimtys
Kelių eismo konvencijoje, priimtoje 1968 m., buvo nustatyta, kad važinėjimas automobiliais su vairu priešingoje pusėje, nei įprasta šalyje, dauguma atvejų įstatymams neprieštarauja. Tačiau ne visos valstybės šį dokumentą pasirašė. Pavyzdžiui, Australijoje ir Čilėje automobiliai su „neteisingu“ vairu yra draudžiami ir negali įvažiuoti į šalį, išimtis daroma nebent antikvariniams automobiliams. Kambodžoje dešiniavairės transporto priemonės 2000 m. pradžioje buvo paprasčiausiai uždraustos, nors tuo metu jos sudarė didžiąją dalį vietinio automobilių parko.
Kai kuriose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, įregistruoti automobilį su vairu dešinėje pusėje gali būti nelengva, nors dabar tai jau įmanoma su papildoma įranga. Visose šalyse galioja ABC (angl. accelerator, brake, clutch) taisyklė - akceleratorius, stabdys ir sankaba yra išdėstyti iš dešinės į kairę, nepriklausomai nuo vairo padėties.