Černobylio avarija: istorija, pasekmės ir pamokos

Lygiai prieš 29-erius metus, 1986 m. balandžio 26 d., įvyko viena didžiausių katastrofų žmonijos istorijoje - Černobylio avarija. Tuometinės TSR Ukrainos teritorijoje kilo sprogstamojo pobūdžio griūtis Černobylio atominėje elektrinėje (AE). Elektrinės 4-ojo bloko reaktorius buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą.

Avarijos mastas ir tiesioginės pasekmės

Per pirmuosius tris mėnesius po avarijos mirė 31 žmogus. Ilgalaikės spinduliuotės poveikis, 15 metų laikotarpyje, tapo 60-80 žmonių mirties priežastimi. 134 žmonėms išsivystė vienokio ar kitokio laipsnio spindulinė liga, o daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos. Avarijos pasekmėms likviduoti buvo sutelktos didelės pajėgos - daugiau kaip 600 tūkst. žmonių dalyvavo likviduojant avarijos padarinius.

Černobylio avarija yra vienintelis incidentas, kuris pagal tarptautinę branduolinių įvykių skalę buvo įvertintas 7 balais, kas reiškia, jog tai yra didžiausia istorijoje žmogaus sukelta nelaimė. Šios nelaimės metu į aplinką patekęs radiacijos kiekis buvo 100 kartų didesnis nei tas, kurį sukėlė atominės bombos, numestos ant Hirošimos ir Nagasakio.

Kas vyko lemtingąją naktį?

Atkurti tai, kas tuomet vyko jėgainėje, nesudėtinga, nes daugelyje po avarijos atliktų tyrimų ir dalyvių prisiminimų tos nakties įvykiai buvo įvardyti vos ne sekundžių tikslumu.

Chronologija ir bandymai

• Balandžio 25 d., 1.06 val.: pradėta mažinti 4-ojo energetinio bloko galią, rengiant jį planiniam remontui.
• 3.47 val.: energetinio bloko galia stabilizuota 50 proc. nominalios galios lygio.
• 14.00 val.: energetinių sistemų dispečerio reikalavimu, energetinio bloko darbas 50 proc. nominalios galios lygio buvo tęsiamas iki paros pabaigos. Elektrotechnikos bandymai atidėti.

Jėgainės vadovai buvo kaltinami, kad bandymai vyko naktį, kai personalas neva prasčiau susikaupęs. Tačiau elektros energijos sandėlių nebūna - jos turi būti pagaminama tiksliai tiek, kiek suvartojama. Todėl visi bandymai, susiję su galios sumažėjimo ar energijos blokų išsijungimo rizika, atliekami naktį, kai energetikos sistema apkrauta mažiausiai. Iš tiesų atlikti bandymus planuota balandžio 25-osios vidurdienį, tačiau dispečerio draudimas mažinti galią dėl didelio elektros energijos poreikio dieną lėmė, kad bandymai buvo atidėti nakčiai. Černobylio AE administracija vykdė dispečerio nurodymą.

Pamąsčius apie siaubingus avarijos padarinius, jeigu ji būtų įvykusi dieną, jėgainėje esant tūkstančiams darbuotojų, tarp kurių 5-ajame ir 6-ajame energetiniuose blokuose tuo metu dirbo keli tūkstančiai statybininkų ir montuotojų, būtų buvę dar baisiau. Visi jie būtų atsidūrę siaubingos radiacinės apšvitos zonoje.

Lemtingi momentai

• 23.10 val.: gautas dispečerio leidimas stabdyti reaktorių.
• Balandžio 26 d., 0.00 val.: operatyvinio personalo pamaina perduota ir priimta. Pradėjo dirbti 5-oji pamaina.
• 0.05 val.: reaktoriaus galia sumažinta iki 720 šiluminių megavatų. Pradėta rengtis bandymui.
• 0.28 val.: atlikdamas įprastą perėjimo iš vienos reguliavimo sistemos į kitą operaciją, reaktoriaus valdymo vyresnysis inžinierius nepajėgė suvaldyti situacijos ir reaktoriaus galia nukrito iki 30 šiluminių megavatų.
• 1.00 val.: reaktoriaus valdymo vyresnysis inžinierius atkūrė automatinį reaktoriaus valdymą ir stabilizavo jo 200 šiluminių megavatų galią.

Pagal programą, bandymai turėjo vykti reaktoriui veikiant 700 megavatų galia. Dirbti tokia galia reaktoriaus RBMK-1000 techninis reglamentas nedraudžia. Klaidą, kurią padarė reaktoriaus valdymo vyresnysis inžinierius L. Toptunovas, galima paaiškinti negatyviomis neutroninėmis fizinėmis reaktoriaus RBMK charakteristikomis ir to pasekme - jo valdymo sudėtingumu, kuriam reikia nemažai patirties ir praktinių įgūdžių. Daugelis bando surasti tą, kuris davė įsakymą atkurti reaktoriaus galią, manydami, kad būtent dėl to ir įvyko avarija. Tačiau operatorius padarė klaidą ir siekė ją ištaisyti, kas jam pavyko, padidinant ir stabilizuojant reaktoriaus galią ties 200 megavatų. Kadangi ši galia buvo mažesnė už ribą, nurodytą bandymų programoje, galutinį sprendimą priėmė bandymų vadovas - vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas A. Diatlovas. Jis ir davė atitinkamą leidimą, nes reaktoriaus galia planuotiems bandymams neturėjo esminės reikšmės. Iki avarijos jokių minimalios galios, kuriai esant galėjo būti eksploatuojamas reaktorius, apribojimų nebuvo.

• 1.03-1.07 val.: buvo įjungti papildomi pagrindiniai cirkuliaciniai siurbliai (numatyta bandymų programoje).
• 1.23 val.: reaktoriaus parametrai buvo stabilūs. Pradėti bandymai.
• 1.23 val. 40 sek.: bandymai buvo baigti. Paspaustas mygtukas AZ-5 (avarinės apsaugos mygtukas, sustabdantis RBMK reaktorių).
• 1.24 val.: paskutinis reaktoriaus valdymo vyresniojo inžinieriaus įrašas operatyviniame žurnale: „Stiprūs smūgiai. Reaktoriaus valdymo ir apsaugos strypai sustojo nepasiekę apatinių ribotuvų.“

Taigi, energetiniame bloke viskas vyko palyginti įprastai, todėl niekas nepranašavo nelaimės. Personalas dirbo ramiai. Tai patvirtina ir operatyvinių telefono pokalbių įrašų kopijos. Mygtukas paspaustas. Ir staiga - sprogimas, reaktorius sudarkytas, išverstas laukan jo vidus. Užgeso šviesa. Staiga pliūpteli vanduo. Ore sklando mirtinų radioaktyvių dulkių. Cypia bet kokias leistinas ribas viršiję dozimetrijos ir radiometrijos prietaisai. 4-ojo energetinio bloko rajone matyti liepsna, ji gali persimesti į kitus blokus. Jėgainės teritorijoje - kuro elementų ir grafito blokų gabalai. Sugriuvusios statybų konstrukcijos, per kurias negalima prasibrauti. Ir tas nesiliaujantis avarinės signalizacijos staugimas. Iš tikrųjų tikras pragaras.

Atsakas į avariją

Personalas nesutriko, nepanikavo, neišsilakstė. Buvo skubiai išsiųstas pranešimas susivienijimui „Sojuzatomenergo“, iškviesti elektrinės, jos padalinių vadovai ir avarinės remonto brigados. Patikrinta, ar žmonės yra darbo vietose. Buvo rasti visi, išskyrus reaktorių cecho vyresnįjį operatorių V. Chodemčiuką. Jis liko po energetinio bloko griuvėsiais. Buvo rastas sunkios būklės derinimo organizacijos laboratorijos viršininkas V. Šašenokas. Po kelių valandų jis mirė. Buvo iškviesti ugniagesių padaliniai. Jie puolė gesinti gaisrą. Tuo pat metu buvo būtina atlikti reglamente numatytus 4-ojo energetinio bloko technologinių sistemų perjungimus. O šalia dirbo dar trys reaktoriai. Svarbiausia - reikėjo suvokti, kas atsitiko, koks avarijos mastas, ką būtina padaryti lokalizuojant avariją, kad būtų išvengta jos išplitimo į gretimus energetinius blokus.

Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes. Likus keliolikai valandų iki mirties, V. Legasovas diktofonu įrašė: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija - ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.

Radiacijos poveikis ir ilgalaikės pasekmės

Po katastrofos (1986-2000 m.) iš labiausiai radiacijos paveiktų teritorijų Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje buvo evakuota apie 350 tūkst. žmonių. Didžiausią jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitą avarijos naktį patyrė apie 600 atominės elektrinės avarijos likviduotojų. 1991-2005 m. laikotarpiu apie 7 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų buvo registruota Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje tiems asmenims, kurie 1986 m. buvo vaikai. Iš 600 tūkst. avarijos zonoje 1986-1989 m. dirbusių avarijos likviduotojų, patyrusių didelę apšvitą, iš Lietuvos buvo išsiųsta 7 tūkst. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (2005 m.), po Černobylio avarijos, galiausiai gali mirti 4 tūkst. žmonių nuo vėžio.

„Greenpeace“ teigimu, dėl šio įvykio vėžiu susirgo ir nuo šios ligos mirė 93 tūkst. žmonių. Tačiau bendras su Černobyliu susijusių vėžinių susirgimų ir kitų ligų skaičius pasirodė mažesnis, nei buvo bijota iš pradžių. Jungtinių Tautų vadovaujamas Černobylio forumas nurodo, kad galima tikėtis, jog dar 9 tūkst. asmenų mirs nuo radiacijos sukeltų vėžinių susirgimų. Šis skaičius laikomas labai kontroversišku. 70 procentų taršos po Černobylio avarijos gavo Baltarusija. JAV branduolinio reguliavimo komisija teigė, kad 28 Černobylio darbuotojai mirė praėjus keturiems mėnesiams po nelaimės.

Radiacijos poveikis Lietuvai

Radioaktyvieji debesys praslinko virš Lietuvos per pirmąsias paras po avarijos, pietvakarinėje bei vakarinėje šalies dalyje palikdami gana žymias radioaktyviųjų medžiagų iškritas. Didžiausią poveikį Lietuvos gyventojams lėmė radioaktyvusis jodas, kurio iš karto po avarijos su atmosferos pernaša pasklido mūsų šalies teritorijoje. Radioaktyviojo jodo bei kitų radionuklidų poveikį patyrė ir Lietuvos gyventojai, dalyvavę Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbuose. Radioaktyviojo jodo poveikis Lietuvos gyventojams truko tik iki gegužės mėnesio pabaigos. Iš karto po avarijos pietvakariniuose ir vakariniuose Lietuvos rajonuose laikinai buvo uždrausta naudoti pieną vaikų mitybai, buvo susirūpinta dėl ganyklų žolės užterštumo.

Nors po Černobylio AE avarijos praėjo pakankamai daug metų, avarijos liekamasis poveikis vis dar jaučiamas dėl į aplinką patekusių ilgaamžių radionuklidų. Labiausiai Lietuvos teritorija buvo užteršta ilgaamžiais Cs-137 (užterštumas padidėjo 4,5 karto) ir Sr-90 radionuklidais, kurių nustatoma ir dabar. Pastarųjų metų tyrimų rezultatai patvirtino išankstinę prognozę, kad ilgaamžių radionuklidų Cs-137 ir Sr-90 kiekiai aplinkoje sumažėjo apie du kartus, palyginti su išmatuotais pirmaisiais metais po avarijos. Dirbamuose laukuose Cs-137 kiekis sumažėjo greičiau, nes dirvos nuolat maišomos jas ariant, tačiau miško paklotėje, pievose Cs-137 yra viršutiniuose dirvos sluoksniuose.

Atliekant įvairių maisto produktų radiologinius tyrimus, daugiausia Cs-137 nustatoma valgomuosiuose miško grybuose. Grybai, surenkami pietvakarinėje ir vakarinėje šalies teritorijos dalyse, per kurias praslinko radioaktyvieji debesys, yra labiau užteršti Cs-137, nei kituose šalies miškuose surenkami grybai, tačiau jų radioaktyvusis užterštumas neviršija leistinų lygių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, padidėjęs užterštumas radionuklidais nustatomas ir Lietuvos miškų laukinės faunos mėsoje (šernienoje).

Pastarųjų metų įvykiai, susiję su užterštu Cs-137 medienos kuru, įvežamu iš po Černobylio AE avarijos užterštų Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų, rodo, kad po branduolinės avarijos pasklidusios radioaktyviosios medžiagos turi ilgalaikį poveikį aplinkos užterštumui. Lietuvos energetikos ūkyje pradėjus naudoti daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių, į Lietuvą įvežamo medienos kuro susidariusių pelenų mėginiuose buvo nustatytas radioaktyvus užterštumas, prilygstantis radioaktyviųjų atliekų lygiui. Siekiant užtikrinti, kad medienos kuro pelenai, naudojami dirbamiems laukams tręšti, nebūtų užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis, teisinėmis priemonėmis yra apribotas iš teritorijų, užterštų po Černobylio AE avarijos, įvežamos medienos kuro radioaktyvumas.

Kitos problemos ir ateities iššūkiai

Kita problema yra beveik kasmet įvykstantys gaisrai Černobylio zonoje. Degdami medžiai, miško paklotė, žolė vis dar į aplinką išskiria ilgaamžius radionuklidus, reikšmingiausias jų yra Cs-137. Nors šio radionuklido kiekiai, kilus gaisrams Černobylio zonoje, iki šiol neturėjo įtakos Lietuvos foninės jonizuojančiosios spinduliuotės padidėjimui, Radiacinės saugos centras tokių gaisrų metu atlieka radionuklidų pernašos prognozę, seka Lietuvos radiacinio monitoringo tinklo RADIS stočių duomenis, vertina Ukrainos branduolinę ir radiacinę saugą reguliuojančios institucijos teikiamą informaciją bei Černobylio zonoje esančio radiologinio monitoringo tinklo bei Europos Komisijos EURDEP tinklo duomenis ir nuolat teikia informaciją gyventojams.

Po Černobylio AE avarijos visame pasaulyje pradėta svarstyti apie branduolinės energetikos saugumą, jos vystymosi perspektyvas. Daugelis šalių, ypač Europos žemyne, pradėjo stiprinti radiacinės bei branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos radiacinės ir branduolinės saugos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones, spręsti gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus. Tačiau visuomenės susirūpinimą ir vėl sukėlė 2011 m. kovo 11 d. įvykusi avarija Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Šios avarijos pobūdis ir pasekmės iš esmės skyrėsi nuo Černobylio AE avarijos, tačiau abiejų avarijų pamokos įpareigoja toliau tobulinti visas priemones, kurios padėtų išvengti galimo aplinkos užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis, ir taip apsaugoti gyventojus nuo galimos avarinės apšvitos.

Tarptautinė atominės energijos agentūra, išanalizavusi reagavimą į Japonijos Fukušimos AE avariją, įvardijo nemažai trūkumų. Tiek nacionaliniame, tiek savivaldos lygmenyse nebuvo atnaujinami reagavimo į avarijas planai, nebuvo organizuojamos realios visų lygių reagavimo pratybos. Nebuvo numatyti materialinio techninio aprūpinimo variantai, avarijos pradžioje trūko veiksmų koordinacijos, nebuvo įvertintas galimas galingo žemės drebėjimo ir cunamio scenarijus ir kt.

Baltarusijos atominės elektrinės iššūkiai ir Lietuvos pasiruošimas

Lietuvos radiacinės saugos specialistus neramina jau šiemet numatoma Baltarusijos atominės elektrinės veiklos pradžia. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje, poveikį pajustų didelė dalis Lietuvos gyventojų. Lietuvoje nemažai yra daroma pasirengiant reaguoti į galimą branduolinę avariją Baltarusijos atominėje elektrinėje: pakeistas ir papildytas Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės ar radiologinės avarijos atveju, patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 99:2019 ,,Gyventojų apsauga įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai“ pakeitimas, Radiacinės žvalgybos įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai programų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas, Žmonių dezaktyvavimo įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai rekomendacijos, organizuojamos valstybinio ir savivaldybių lygio civilinės saugos pratybos, išplėstas Lietuvos radiacinio monitoringo RADIS stočių tinklas, valstybės biudžeto lėšomis nupirkta 4 mln. jodo tablečių. Bet kokios ekstremalios situacijos metu labai svarbu, kad gyventojai suprastų jiems gresiantį pavojų ir adekvačiai elgtųsi.

Reagavimas į COVID-19 pandemiją parodė skubiai taisytinas parengties ekstremalioms situacijoms problemas, visų pirma, pirmųjų reaguotojų pakankamą aprūpinimą asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir būtiną jų mokymą, kaip šiomis priemonėmis naudotis, bei informacijos teikimo gyventojams tam tikras spragas. Minint Černobylio atominės elektrinės avarijos 34-ąsias metines norėtųsi tikėti, kad skaudžios pamokos bus išmoktos.

Černobylio mitai ir realybė: nepatogūs faktai

Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos - nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas. Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas. Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją. 1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi. 1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE. Tąkart Lietuvai pasisekė - avarijos pavyko išvengti.

Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą. Statant elektrinę, jos stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais. Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje - ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą. Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.

Faktai, kurių galbūt nežinojote

1. Panašumai su Hirošima: Kai 1986 metų balandžio 26 dieną sprogo vienas iš Černobylio branduolinės jėgainės reaktorių, aplinkui buvo apie 30 tūkst. žmonių. Visi jie gavo maždaug 45 biologinius rentgeno ekvivalento vienetus (jais matuojama radiacijos dozė). Panašiai tiek, kiek gavo atominės bombos sprogimą 1945 metais Hirošimoje išgyvenusieji. Nors 45 biologiniai rentgeno ekvivalento vienetai ir nesukelia ūminio radiacijos sindromo (jis pasireiškia gavus maždaug 200 vienetų), tokia spinduliuotė maždaug 1,8 proc. padidina vėžio riziką. Tai reiškia, kad galime kalbėti apie papildomas 500 mirčių nuo vėžių. Tačiau Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) skaičiavimais (2006 m.), bendra radiacijos paplitimo kaupiamoji dozė siekia apie 10 mln. biologinių rentgeno ekvivalento vienetų, o tai papildomi 4 tūkst. mirties nuo vėžio atvejai.
2. Didžiausias pavojus praėjo per kelias savaites: Pirminis sprogimas buvo milžiniškas, tačiau ateinančios kelios savaitės atnešė palengvėjimą. Po 15 minučių po Černobylio reaktoriaus sprogimo, „radioaktyvumas nuo pirminio padidėjimo sumenko ketvirtadaliu. Po vienos dienos - iki vienos penkioliktosios, o dar po trijų mėnesių - iki mažiau nei 1 proc. pirminio pliūpsnio“. Didžioji radiacijos dalis kone iš karto išgaravo kaip dūmas, o žmonėms žalos atnešė tik pasklidusi arčiausiai žemės.
3. Mirė dešimtys ugniagesių: Černobylio branduolinės elektrinės reaktoriaus sprogimas ne tik į aplinką išmetė didžiulį radiacijos debesį, bet ir sukėlė gaisrą jėgainėje. Kovoti su liepsnomis ten pasiųsti ugniagesiai gavo labai didelę radiacijos dozę, dešimtys nuo jos mirė. Minėtieji ugniagesiai kiekvienas gavo po daugiau nei 1 kvadrilijoną gamos spindulių. Gama spinduliai - giliai įsismelkianti radiacija, kurią skleidžia branduoliniai ginklai, vadinamosios purvinosios bombos ir atominių jėgainių reaktorių sprogimai. Tai tarsi itin aktyvūs rentgeno spinduliai. Viename biologiniame rentgeno ekvivalento vienete yra maždaug 10 trilijonų gama spindulių. Žmogus, kurio organizmas gauna maždaug šimto biologinio rentgeno ekvivalento vienetų radiacijos, to gali ir nepastebėti, nes mūsų organizmas gali žalą neutralizuoti ir asmens sunkiai nesusargdindamas. Kalbant apie du šimtus biologinių rentgeno ekvivalentų, žmogų gali ištikti ūmus apsinuodijimas radiacija. 300 biologinių rentgeno ekvivalentų gavę žmonės, negavę skubios medikų pagalbos, gali mirti.
4. Reaktoriui trūko esminės saugos priemonės: Černobylio atominėje elektrinėje nebuvo imtasi itin svarbios saugos priemonės - reaktoriai nebuvo apsaugoti specialiu apsauginiu gaubtu. Minėtasis apsauginis gaubtas - dujoms nepralaidus apvalkalas, gaubiantis branduolinį reaktorių. Šis apvalkalas dažniausiai yra kupolo formos, jis gaminamas iš plienu sutvirtinto betono, o pagrindinė jo užduotis - izoliuoti atomo branduolio dalijimosi produktus, kurie incidento metu gali patekti į aplinką. Jeigu Černobylyje būtų buvę tokių apsauginių gaubtų, incidentas galėjo apsieti ir be aukų.
5. Ten klesti gyvūnija ir augalija: Po sprogimo iš Černobylio teritorijos buvo evakuoti žmonės. Vos tik pasišalino žmonės, gamta lengviau atsikvėpė. Šiuo metu draudžiamoje zonoje gyvenančių briedžių, stirnų ir šernų skaičius panašus į netoliese esančiuose neužterštuose draustiniuose fiksuojamus skaičius, atskleidė 2015 metais darytas tyrimas. Ypač puikiai sekasi vilkams, kurių populiacija Černobylyje net septynis kartus viršija vilkų skaičių kaimyniniuose rezervatuose. Tai tikrai nereiškia, kad radiacija naudinga laukinei gamtai. Bėda ta, kad žmogaus veiklos, įskaitant medžioklę, žemės ūkį ir miškų kirtimą, daro žymiai didesnę žalą. Nepaisant to, kiti mokslininkai pažymi, kad laukinės gamtos aktyvumas Černobylyje menkesnis nei kituose saugomuose Europos regionuose, o tai reiškia, kad ten radiacija vis dar daro savo juodą darbą.

Knygos apie Černobylio katastrofą

Norintiems dar geriau susipažinti su lemtingais ir pasaulį pakeitusiais įvykiais, rekomenduojama perskaityti šias knygas:

• S. Aleksijevič „Černobylio malda: ateities kronika“ (1997 m.): baltarusių rašytoja ir žurnalistė, kuriai 2015 m. buvo suteikta Nobelio premija, pasakoja apie katastrofą įvairių, su Černobyliu susijusių, žmonių akimis.
• Andrew Leatherbarrow „Černobylis. 01:23:40“ (2018 m.): autorius praleido galybę valandų tyrinėdamas visą prieinamą informaciją, susijusią su Černobylio avarija, taip pat pats lankėsi draudžiamoje zonoje ir Pripetės mieste. Knygos misija - nušviesti Černobylio katastrofos priežastis ir analizuoti pamokas.
• Kate Brown „Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“: knyga nagrinėja ne pačią tragediją ar jos priežastis, o tai, kas vyko ir tebevyksta po jos. Autorė atskleidžia žmogaus sukeltos radiacijos poveikį kiekvienai gyvai būtybei ir šiurpinančias detales apie tarptautinių organizacijų pastangas sumenkinti atominės elektrinės avarijos padarinius.

Šios knygos padeda geriau suprasti vieną didžiausių XX a. tragedijų, jos priežastis, pasekmes ir pamokas, kurias žmonija privalo išmokti ateičiai.

tags: #knyga #apie #cernobylio #avarija