Automobiliai sovietmečiu: prabanga, kopijos ir kasdienybė

Šiandieną dauguma šeimų turi automobilį, neretai ne vieną. Tačiau sovietmečiu automobilis buvo retai pasitaikanti prabanga ir daugelio svajonė. Kokiomis galimybėmis buvo galima įsigyti automobilį brežnevinio sąstingio metais, kiek kainavo ši svajonė, ir kokie rūpesčiai užgriūdavo laimingąjį ratuotos transporto priemonės savininką? Šis straipsnis leis mums nusikelti į automobilinę sovietmečio praeitį, siekiant suvokti anuomet užgimusią lietuvių meilę automobiliams, žvelgiant ne tik į Lietuvos situaciją, bet ir į sovietinės automobilių pramonės ypatumus.

Prabanga prieinama ne visiems: automobilio įsigijimo sunkumai ir kasdienybė

Klemansas, dirbantis Vilniaus „Sigmoje“, ilgus metus taupė lengvajam automobiliui. Iš darbo jis grįždavo anksčiau nei kiti, tačiau ir pamainą pradėdavo 7 valandą ryto. Didžiulėje gamykloje jam tekdavo vartyti pusšimtį kilogramų svėrusius agregatus, bet drūtas vyras įveikdavo šią užduotį. „Sigmoje” atlyginimai buvo geri, tad gavęs sodui sklypą Dvarčionyse, Klemensas nutarė taupyti lengvajam automobiliui - keblu būdavo nešti ir vežti autobusu sodo gėrybes, o ir bulvių iš kaimo automobiliu galėtų atsivežti. Tiesa, greitai sutaupyti neišeitų, nes kas mėnesį tekdavo grąžinti keliasdešimt rublių paskolos už kooperatinį butą. Trejus metus Klemenso šeima „juodai” taupė, nes anuomet gamintas „pirmukas” VAZ-2101 kainavo vos ne daugiau nei Klemenso kooperatinis trijų kambarių butas.

Galų gale sukaupęs didžiulę aniems laikams penkių su puse tūkstančių rublių sumą bei išsirūpinęs paskyrą lengvojo automobilio pirkimui, Klemensas leidosi kelionėn į Gorkį (taip anuomet vadintas Žemutinis Naugardas), iš kurio teks parvairuoti „Žiguliuką”. Nutaręs važiuoti namo be sustojimų, Klemensas atkakliai „mynė” tolimą kelią iš Gorkio į Vilnių, kol nakties apgaubtoje miškingoje vietovėje kelią jam užtvėrė rankomis susikibusių vyrų vora. Klemensas šiek tiek prisilėtino ir įjungė dešinįjį posūkį, rodydamas, kad sustos šalikelėje. Vyrams kiek prasiskyrus, Klemensas smagiai spustelėjo greičio pedalą ir nurūko tolyn. Be miego ir pertraukų buvęs prie vairo, Klemensas įveikė Gorkį ir Vilnių skyrusius tūkstantį keturis šimtus kilometrų. Po parą trukusios kelionės, namo jis grįžo šiek tiek statiškas ir nejudrus, bet rankas visgi sugebėjo nuleisti - nebelaikyti taip, lyg tebespaustų vairą.

Blizgiai žalios spalvos „pirmukas” su chromuotomis grotelėmis, puikavęsis kooperatinio namo kieme šalia dar dviejų automobilių, pagrįstai buvo pasididžiavimo objektu, nes anuomet reta šeima turėjo bent blerbiantį „zaporožietį”. Kelionės į sodą iškart palengvėjo, o ir pilną bagažinę bulvių Klemensas iš kaimo atsiveždavo su vėjeliu. Tiesa, kartu su prabangos atributu - asmeniniu automobiliu - atsirado ir kiti rūpesčiai, nes anuometiniai automobiliai nuo ilgapirščių apsaugoti nebuvo, o atsarginės dalys buvo baisus deficitas, tad vagišiai jų atkakliai gviešėsi. Po kurio laiko nusipirkęs „pirmuką” Klemenso kaimynas nutarė pirmą naktį - iki susiras vietą saugomoje aikštelėje - automobilyje miegoti, kad vagys jo „nenukosėtų”.

Kaip pasakoja ilgametis televizijos laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ kūrėjas Vytautas Kvietkauskas, sovietmečiu buvo ribotos galimybės įsigyti automobilį. „Negalėjai tiesiog imti ir nusipirkti automobilio, nebent pirktum iš žmogaus. Tačiau tokiu atveju kaina galėjo būti ir trigubai didesnė nei perkant naują. Kadangi visi būdavo kokios nors profsąjungos nariai, per ją gaudavo taloną automobiliui įsigyti. Tuo metu gauti automobilį reiškė gauti dovanų 10 tūkst. rublių“, - pasakoja V. Kvietkauskas. Jis priduria, kad jei naujas automobilis kainuodavo 8 tūkst. rublių, būdavo nesunku jį parduoti ir už dvigubai didesnę kainą, nes pasiūla buvo minimali, o paklausa - didelė. Kad sovietmečiu automobilių kainos buvo tikras nesusipratimas, pritaria ir legendinis Lietuvos lenktynininkas Stasys Brundza. „Kadangi atsirado daugiau automobilių, augo ir jų poreikis, didėjo ir kainos. Tačiau mano tėveliui buvo sunku suprasti, kodėl nutiko taip, kad nupirkome naują „Volgą“ už 4 tūkst., o po aštuonių metų jau naudotą pardavėme už 7 tūkst.“, - kainų anomalijas patvirtina S. Brundza.

Sovietinė automobilių pramonė: kopijos ir plagiatai

Sovietų kino kronikos mėgdavo girtis sava automobilių gamyba. Žiūrėk, čia naujutėlaitis „Moskvičius“ išleistas, čia prašmatnioji „Volga“, čia - „Žiguliai“. Nuolat pabrėždami tarybinio mokslo, technologijų bei gyvensenos pranašumą, sovietai nesikuklino begėdiškai kopijuoti viską, ką išrasdavo jų ideologiniai konkurentai Vakaruose. Jei svetimų technologijų nepavykdavo nusipirkti, jos būdavo tiesiog vagiamos, kopijuojamos, kiek modifikuojamos ir komunizmo rytojumi gyvenančiai liaudžiai pristatomos kaip išskirtinis sovietų produktas. Šimtai milijonų užsienyje niekada nebuvusių šeštadalį pasaulio užimančios šalies piliečių nė baisiausiame sapne negalėjo pagalvoti, kad didelė dalis vadinamųjų tarybinio mokslo pasiekimų iš tiesų yra ne pasiekimai, o dažniausiai ne itin vykusios Vakarų analogų kopijos.

Žigulių gimimas ir VAZ gamykla

Šiandieną dažna didžioji korporacija tebedirba krauju susitepusioje Rusijoje, o kadaise didieji automobilių gamintojai visi kaip vienas varžėsi dėl teisės „blogio imperijoje” statyti didžiulį automobilių gamybos fabriką. Pasisekė italų koncernui FIAT, nes anuomet Italijoje pakankamai stipri buvo (galbūt sovietų pinigais finansuojama?) komunistų partija. Šalia Volgos upės imta statyti milžiniškas fabrikas, turėjęs pagaminti po du tūkstančius automobilių per dieną. Fabrikas pavadintas VAZ - „Volžskyj avtomobilnyj zavod” („Volgos automobilių gamykla”, rus.), o šalia buvęs senovinis Stavropolio miestas pervadintas į Toljatį, pagerbiant Italijos komunistą. 1970 m. Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir „Volgos“ automobilių gamykla Toljatyje. Beje, italų specialistai suteikė gamyklai visą techninį aprūpinimą bei rengė vietos specialistus. Visi vėlesni „Žigulių“ modeliai taip pat kurti „fiatų“ pagrindu. Taigi, populiariausią masinį sovietų automobilį iš esmės sukūrė užsienio draugai, kurie tuo pat metu buvo ir idėjiniai priešai.

Tiesa, iki gamybos pradžios italų inžinieriams teko gerokai pasukti galvą, nes sovietinės (o ir dabartinės) Rusijos keliai, švelniai tariant, šiek tiek kitokie nei saulėtosios Italijos. VAZ-2101 prototipu buvusio FIAT-124 važiuoklė iškart ėmė byrėti šiurpiose bekelėse ir šiaurės speiguose, nors FIAT-124 ir buvo išrinktas 1967 m. Europos automobiliu. Byrėjo ne tik važiuoklė, bet ir kėbulo siūlės sutrūkdavo, teko modifikuoti - perkelti veleną viršun - variklį, galinius diskinius stabdžius pakeisti būgniniais ir t.t. „Kapeika” vadintas „žiguliukas” VAZ-2101 irgi buvo modifikuota kopija, tik šįkart jau legali, nes visą įrangą tiekė FIAT koncernas.

Pagrindiniai sovietinių automobilių „protėviai“

Jau patys pirmieji sovietų automobiliai didžiąja dalimi buvo vakarietiškų klonai. Tuometinėje SSSR automobilių gamybos praktiškai nebuvo, tad rimtu pasiekimu veikiau galima įvardinti tai, kad trečiajame XX a. dešimtmetyje komunistams pavyko pasirašyti sutartį su legendinio JAV pramonininko Henrio Fordo įkurta kompanija „Ford Motors“, perleidusia sovietams teisę naudotis savo konstruktorių pasiekimais ir netgi tiekusia gamybai reikalingos įrangos dalis.

• 1932 m. Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti GAZ-A buvo beveik identiška penkiais metais „vyresnio“ „Ford Model A“ kopija.
• 1936 m. GAZ-M-1 neįtikėtinai priminė „Ford Model B-40 A“.
• 1945 m. SSSR išleistas ZIL-110, kuris, bent jau vizualiai, labai priminė 1942 m. nustotą gaminti amerikietiškąjį „Packard-180“.
• Pirmasis 1946-ųjų „Moskvič“ markės automobilis praktiškai „nulaižytas“ nuo Trečiajame Reiche sukurto „Opel Kadett-K38“: kaip karo trofėjus į sovietų rankas pateko ne tik visa gamybinė dokumentacija bei didelė dalis įrangos, bet ir patyrę vokiečių specialistai. „Opel“ markės automobiliai stipriai įtakojo ir vėlesnes „Moskvičių“ kartas.
• GAZ-21 „Volga“ (ГАЗ-21 «Волга») - tarybinių vidurinės klasės lengvųjų automobilių serija, 1956-1970 m. gaminta Gorkio automobilių gamykloje (GAZ). Šis automobilis kurtas daugiausia remiantis ankstesniu GAZ gaminiu - M-20 „Pobeda“, tačiau nuo pastarojo ženkliai skyrėsi. Nors GAZ-21 kūrimas prasidėjo dar 1951 m., serijinė gamyba pradėta 1956 m. Pradžioje „Volga“ gaminta ir su automatine greičių dėže, bet greitai šios modifikacijos atsisakyta. Pirmos laidos GAZ-21 išsiskyrė gulsčiomis radiatoriaus grotelėmis, ant variklio dangčio turėjo elnio skulptūrėlę, bet vėliau ji saugumo ir taupumo sumetimais pašalinta. Antra serija pradėta gaminti nuo 1958 m. - šios „Volgos“ grotelės buvo statmenos, atnaujintas prietaisų skydelis. Nuo 1962 m. prasidėjo trečioji laida, kurios grotelės buvo vadinamos „banginio ūsų“ grotelėmis. Etaloninė „Volga“ (GAZ-24), leista 1967 - 1985 m., kopijavo amerikietiškas automobilių gamybos tradicijas.
• ZAZ-965 „kupriukas“-„zaporožietis“ nusižiūrėtas nuo FIAT-600, o „muilinė“ ZAZ-966 „nukalta“ nuo NSU Prinz IV. Net žymusis klasikinis „Zaporožietis“ (ZAZ-968) - beveik kaip iš akies trauktas vokiškas „NSU Prinz-4“. Abiejų varikliai buvo galinėje automobilio dalyje, abu pasižymėjo gana panašiomis techninėmis charakteristikomis, tik vokiškas modelis nustotas gaminti 1973-aisiais, o sovietinis buvo leidžiamas nuo konvejerio iki pat 1994-ųjų.

Klonuoti automobiliai ramiausiai pristatinėti kaip didžiulis tarybų šalies laimėjimas. Ir visiškai nesvarbu, kad savo kokybe tos kopijos nelabai prilygo ankstyviesiems, net nebegaminamiems užsienio prototipams: rusiški modelių pavadinimai milijonams buvo neginčijamas savos produkcijos įrodymas.

Prestižiniai sovietmečio automobiliai

GAZ-21 „Volga“ buvo laikomas prestižiniu tarybiniu automobiliu. Tai buvo prabangiausias paprastam gyventojui įperkamas automobilis. Šiuo automobiliu važinėdavo tarybinė nomenklatūra - jis būdavo skiriamas kolūkių pirmininkams, gamyklų vadovams, partiniams veikėjams, kosmonautams, kitiems „ypatingai nusipelniusiems tarybinei liaudžiai“. Be to, „Volga“ tapo pagrindiniu tarnybiniu automobiliu - ji būdavo skiriama taksi, milicijai, greitajai medicininei pagalbai, dujų avarinei tarnybai, oro uostams, KGB ir kt. Automobilis eksportuotas į daugelį šalių Vakarų, Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose. Panašiai draudimas galiojo ir RAF bei UAZ mikroautobusams. Tačiau tokie modeliai buvo neįperkami ne tik dėl ribotos gamybos, bet ir dėl kainos (nuo 9 iki 12 tūkst. rublių).

Geriausius modelius, žinoma, pirkdavo politikai, valdininkai ir aukštas pareigas užimantys asmenys. Prie tokių priskiriami „Čaika“, kurie buvo gaminami 1976-1981 m. Dauguma jų buvo tiekiami valstybinėms įstaigoms. Dėl riboto kiekio oficialiai automobiliai nebuvo parduodami, jie buvo išduodami tik „aukščiausio vidutinio lygio“ pareigūnams, t. y. partijos funkcionieriams. Be to, automobilius buvo galima įsigyti per UPDK (Diplomatinio korpuso reikalų valdybą).

Automobilių skaičius ir populiarumas Lietuvoje sovietmečiu

Šiandien gatvėse zuja gausybė automobilių, tačiau taip buvo ne visada. Štai, pavyzdžiui, 1945-aisiais Lietuvoje buvo registruotos 1137 transporto priemonės. O štai 1957-aisiais jų padaugėjo iki 27 tūkst., po dar dešimties metų - iki 175 tūkst. 2017-ųjų metų duomenimis, Lietuvoje yra registruota 1,5 mln. automobilių. Tačiau grįžkime į tuos laikus, kai automobilis buvo retenybė.

„Tarybiniais metais daugiausia keliais važinėjo Tarybų Sąjungoje pagaminti automobiliai ir tik vienas Brundza 1979-aisiais turėjo „Porsche“. Mes su bulgarais sutarėme, kad už „Porsche“ jiems duodame su sportinius savo gamybos „Lada“ pagrindu pagamintus automobilius“, - pasakoja S. Brundza. Jis prisimena, kad jam buvo penkeri metai, kai tėvai nusipirko „Moskvičių“, o 12-os metų tėvai įsigijo „Volgą“, su kuria, būdamas 16-os, jis dalyvavo varžybose. Kadangi kitų automobilių nebuvo, nuo šio ir prasidėjo jo sportinė karjera.

Degalų sąnaudos sovietmečiu

Sovietmečiu automobilių degalų sąnaudos, lyginant su gamintojo deklaruojamomis, dažnai būdavo didesnės:

• VAZ-2101 „kapeika“: deklaruojama apie 8 litrus 100 km, tikrasis rodiklis buvo gerokai didesnis, ne mažiau kaip 10 litrų.
• „Moskvič-408“: konstruktoriai teigė, kad mieste sunaudos ne daugiau kaip 7 litrus, tačiau vairuotojai pastebėjo, kad mieste reikėdavo bent 9 litrų. S. Brundza mini, kad „Moskvič“ naudojo 9-10 litrų šimtui kilometrų.
• „Volga“ (GAZ-24): konstruktorių tvirtinimu, mieste sunaudodavo 10 litrų benzino. Iš tiesų šis skaičius dažnai viršydavo 14 litrų. S. Brundza nurodo 10-13 litrų.
• GAZ-52-03 (sunkvežimis): šimtui kilometrų kelio prireikdavo ne mažiau kaip 21 litro.
• UAZ-451D: mieste sunaudodavo apie 12 litrų, šimtui kilometrų - 22 litrus.

Saugumo ir aplinkosaugos iššūkiai

Kaip teigia V. Kvietkauskas, palyginti šiuolaikinių ir sovietinių automobilių saugumo atžvilgiu praktiškai neįmanoma. „Tai buvo skardinė - susidūrus, susilamdydavo, žūdavo arba mažų mažiausiai susižeisdavo žmonės“, - apibūdina V. Kvietkauskas. Problema buvo ir tai, kad automobilių saugumo įranga buvo minimali. Kai kurie neturėjo net saugos diržų. „1967-aisiais į varžybas važiavau su „Zaporožiečiu“, su kuriuo paslydau ir apvirtau. Kadangi nebuvo nei saugos diržų, nei šalmų, aš iškritau ir su durelėmis susižalojau nugarą“, - pasakoja S. Brundza.

Net ir tuomet, kai saugos diržai automobiliuose atsirado, žmonės nenorėjo jais naudotis, nes paprasčiausiai tai buvo nepatogu. „Žmonėms reikėjo labai ilgai įrodinėti, kad reikia užsisegti saugos diržą. O anksčiau viską reikėjo įrodinėti. Tiesa, tuo metu ir saugos diržai buvo kitokie. Šiuolaikiniai saugos diržai patys įsitempia, o seniau juos reikėjo reguliuoti, panašiai kaip kelnių diržą“, - pasakoja V. Kvietkauskas.

Per daug sovietmečių nesirūpinta ir aplinkosauga. Niekas nekreipdavo dėmesio, jei autobusas ar sunkvežimis dosniai aplinką vaišina juodomis išmetamosiomis dujomis. Situacijos nepagerino ir privaloma techninė apžiūra. „Į tokius dalykus kaip tarša niekas nekreipdavo dėmesio. Žinoma, jei automobilis paskęsdavo dūmuose arba jų buvo tiek daug, kad negalėdavai pravažiuoti, tai techninės apžiūros metu į tai kreipdavo dėmesį. Bet buvo galima susitarti, kaip ir su bet kuo ir dėl bet ko“, - teigia V. Kvietkauskas. S. Brundza atkreipia dėmesį, kad sovietiniai automobiliai buvo ganėtinai ekonomiški, palyginti su gamintojų duomenimis.

Populiarūs sovietinio bloko automobiliai su trūkumais

Visą SSSR egzistavimo laikotarpį šalies lengvųjų automobilių pramonė beviltiškai vilkosi paskui vokiečių, japonų, amerikiečių, italų, prancūzų, švedų, kitų šalių gamintojus. Štai 7 automobiliai, kurie į istoriją įrašyti dėl savo blogųjų savybių:

1. „LuAZ-969“: bekelės žvėris, pavojingas gyvybei. Nors šis ukrainietiškas visureigis buvo neįtikėtinai pravažus, jis laikomas vienu pavojingiausių automobilių vairuoti. Jo proporcijos primena „nupjautą džipą“, sumontuotą ant mažo automobilio rėmo, o milžiniška priekinė dalis atrodo visiškai neproporcingai likusiam kėbului.
2. „Wartburg 353“: vienas tingiausių dizainų. Rytų Vokietijoje gamintas automobilis pakeitė elegantiškąjį 311 modelį, tačiau nuvylė savo „dėžutės“ formos dizainu. Nors techniškai tai buvo vienas geresnių SSRS blokui priklausiusių automobilių, jo estetinis vaizdas buvo itin skurdus.
3. UAZ-452 (vadinamas „Batonas“): rusiška „VW Bus“ kopija. Garsioji „tabletė“ arba „buožgalvis“ buvo sukurta kaip tvirtas visureigis-mikroautobusas kariuomenei ir civiliams. Tačiau išvaizda buvo akivaizdi ir nelabai pavykusi „VW Type 2“ kopija su išsipūtusiu kėbulu ir gana baisiu priekiniu galu.
4. „ZAZ Tauria“: nesėkmingas bandymas kopijuoti „Citroen“. Pakeitęs legendinį „Zaporožietį“, „Tauria“ (rus. Tavria) prarado visą savo pirmtako žavesį. Gamintojai bandė kopijuoti „Citroen BX“ stilių, tačiau galutinis rezultatas buvo bespalvis hečbekas be jokių išskirtinių bruožų ar linijų.
5. „SMZ S3D“: automobilis-šiukšlių dėžė. Šis mikroautomobilis buvo skirtas neįgaliesiems ir dalinamas per socialinės rūpybos programas. Tai buvo vienas baisiausių kūrinių: aerodinamika kaip plytos, o išvaizda priminė metalinę šiukšlių dėžę su vos 18 arklio galių varikliu.
6. „Dacia 1300“: prasta prancūziško originalo kopija. Rumunijoje gaminta „Renault 12“ kopija buvo skirta nepasiturintiems piliečiams. Nors platforma buvo prancūziška, plastikinė priekinė dalis ir keistai nusklembtas stogas padarė šį automobilį dar negražesnį už originalą.
7. „Tatra T603“: aerodinamiškas keistuolis. Nors Čekoslovakijos „Tatra“ gamino vienus kokybiškiausių automobilių bloke, modelis 603 pasižymėjo labai keistomis proporcijomis. Galinis variklio išdėstymas (V8 variklis) suteikė jam aerodinamiškumo, tačiau trys žibintai priekyje ir keista kėbulo forma pavertė jį tikru „keistuoliu“ keliuose.

Sovietinių automobilių palikimas Lietuvoje šiandien

„Regitra“ skelbiami Lietuvoje registruotų transporto priemonių duomenys leidžia sužinoti, kiek ir kokių senų rusiškų automobilių yra mūsų šalyje. Prieš kelis metus teko pardavinėti paveldėtą „VAZ 21063“. Įdėjus skelbimą internete apie parduodamą automobilį, sulaukiau nemažo susidomėjimo ir greitai jis jau buvo parduotas. Tai rodo, kad susidomėjimas sovietmečio automobiliais išlieka.

Lietuvoje registruotų transporto priemonių duomenys rodo, kad senos rusiškų markių transporto priemonės bei priekabos vis dar sudaro reikšmingą dalį. Didžiausią dalį sudaro įvairios priekabos (MAZ, IZ, MTZ, KRAZ ir kt.). Motorinių transporto priemonių taip pat yra nemažai. Daugiausia registruota VAZ ir „LADA“, GAZ, IZ, MAZ ir kt. Didžioji dalis šių transporto priemonių negali dalyvauti eisme. Dauguma senų sovietinių automobilių valdė fiziniai asmenys, juridiniai asmenys daugiausiai valdė sunkvežimius (MAZ, KAMAZ, KRAZ) ir keleivinį transportą (PAZ).

Populiariausi modeliai ir jų pasiskirstymas (duomenys apie registruotas transporto priemones)

• VAZ arba „Lada“: Fiziniai asmenys valdė daugiausiai tokių markių automobilius. Didžioji dalis jų buvo pagaminti 1986-1990 m. ir 1981-1985 m. Daugiausia registruota Vilniaus m., Kauno m. ir Vilniaus r.
  • Populiariausi modeliai: VAZ 2101 (757 automobiliai).
• GAZ: Fiziniai asmenys valdė daugumą šios markės automobilių. Daugiausiai buvo pagaminti 1981-1990 m. Didžioji dalis GAZ automobilių registruota Vilniaus m., Kauno m. ir Vilniaus r.
  • Populiariausi modeliai: GAZ-SAZ 3507 (433 krovininiai savivarčiai).
• IZ: Fiziniai asmenys valdė beveik visas šios markės transporto priemones. Daugiausiai buvo pagaminti 1951-1960 m. ir 1981-1990 m. Didžioji dalis IZ motociklų ir automobilių registruota Vilniaus m., Kauno m. ir Biržų r.
  • Populiariausi modeliai: IZ 49 (176 motociklai).
• UAZ: Fiziniai asmenys valdė daugumą šios markės transporto priemonių. Didžioji dalis UAZ automobilių registruota Vilniaus m., Vilniaus r., Kauno r. ir Panevėžio r.
  • Populiariausi modeliai: UAZ 3303 (133 lengvieji krovininiai automobiliai).
• MAZ: Juridiniai asmenys valdė daugumą šios markės transporto priemonių. Didžioji dalis MAZ automobilių registruota Vilniaus m., Kauno m. ir Šilutės r.
  • Populiariausi modeliai: MAZ 5551 (179 savivarčiai sunkvežimiai).
• KAMAZ: Juridiniai asmenys valdė didžiąją dalį šios markės transporto priemonių. Didžioji dalis KAMAZ automobilių registruota Vilniaus m., Pakruojo r. ir Joniškio r.
  • Populiariausi modeliai: KAMAZ 55102 (112 savivarčių sunkvežimių).
• MOSKVICH: Fiziniai asmenys valdė daugumą šios markės transporto priemonių. Daugiausiai buvo pagaminti 1981-1990 m. Didžioji dalis MOSKVICH automobilių registruota Vilniaus m., Kauno m. ir Vilniaus r.
  • Populiariausi modeliai: MOSKVICH 2140 (120 lengvųjų automobilių), MOSKVICH 412 (113 lengvųjų automobilių).
• ZAZ: Fiziniai asmenys valdė daugumą šios markės transporto priemonių. Daugiausiai buvo pagaminti 1981-1990 m. Didžioji dalis ZAZ automobilių registruota Vilniaus m., Kauno m. ir Molėtų r.
  • Populiariausi modeliai: ZAZ 968 (62 lengvieji automobiliai), ZAZ 965 (23 lengvieji automobiliai).
• URAL: Fiziniai asmenys valdė daugumą šios markės transporto priemonių. Daugiausiai buvo pagaminti 1981-1990 m. Vilniaus m. registruota daugiausia URAL motociklų.
  • Populiariausi modeliai: URAL M-67 (11 triračių motociklų).
• DNEPR: Visus valdė fiziniai asmenys. Daugiausiai buvo pagaminti 1971-1980 m. Vilniaus m. registruota daugiausia DNEPR motociklų.
  • Populiariausi modeliai: DNEPR MT-10 (17 triračių motociklų).
• KRAZ: Juridiniai asmenys valdė visas šios markės transporto priemones. Didžioji dalis KRAZ automobilių registruota Klaipėdos r. ir Vilniaus m.
  • Populiariausi modeliai: KRAZ 255 (6 sunkvežimiai), KRAZ 250 (5 sunkvežimiai ir autokranai).
• LUAZ: Dauguma registruotų automobilių negali dalyvauti eisme. Fiziniai asmenys valdė didžiąją dalį šių transporto priemonių. Vilniaus m., Kauno m. ir Vilniaus r. registruota daugiausia LUAZ automobilių.
• MINSK: Visus valdė fiziniai asmenys. Buvo pagaminti 1981-1990 m., 1971-1980 m. ir po 1951-1960 m. bei 1991-2000 m. Biržų r. ir Vilniaus m. registruota daugiausia MINSK motociklų.
• PAZ: Visus M3 klasės keleivinius automobilius valdė juridiniai asmenys. Rokiškio r., Kauno m., Molėtų r. ir Šilalės r. registruota daugiausia PAZ automobilių.
  • Populiariausi modeliai: PAZ 3205 (8 autobusai).
• RAF: Daugumą valdė juridiniai asmenys. Molėtų r., Kauno m. ir Šilalės r. registruota daugiausia RAF automobilių.
  • Populiariausi modeliai: RAF 2203 (6 mikroautobusai).

tags: #kie #buvo #sovietmeciu #automobiliu