Malda yra dvasinio pastato pamatas ir visagalis įrankis, be kurio veikla, anot šventųjų, yra bevertė. Pirmiausia malda, paskui atgaila, o tik trečioje vietoje - veiksmas. Tai pabrėžia maldos svarbą antgamtiniame gyvenime, kuriame žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų, vadinasi, - Ostija ir malda.
Maldos esmė ir vertė
Ko prašyti ir kaip melstis?
Nors daugelis sako, kad nemoka melstis, pakanka atsistoti Dievo akivaizdon ir ištarti: „Viešpatie, nemoku melstis!“, ir malda jau bus pradėta. Melstis - tai kalbėtis su Dievu apie džiaugsmus, liūdesius, sėkmes ir nesėkmes, kilnius tikslus, kasdienius rūpesčius, silpnybes, taip pat padėkos žodžius, prašymus, Meilę ir atsiteisimą. Tai reiškia pažinti Jį ir pažinti save, nuolat bendrauti su Juo.
Jėzus mokė melstis sakant: „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“ Šv. Lukas mini, kad Jėzus praleido visą naktį melsdamasis Dievui, pavyzdį, kuris skatina atkaklumą maldoje. Žmonės ieško bičiulystės su draugais, kurie palengvintų šio pasaulio tremtį, tačiau draugai kartais išduoda. Svarbu siekti dar stipresnės Didžiojo Bičiulio draugystės ir pašnekesio su tuo, kuris niekad neišduoda.
Žodinės maldos vertė ir tinkamumas
Žodinė malda yra itin vertinama. Svarbu melstis lėtai, galvojant apie tai, ką sakai, kas sako ir kam, nes greitakalbė nemąstant tėra triukšmas, skardinių barškinimas. Šv. Teresė pabrėžia, kad lūpų krutinimas be minties nėra malda.
Malda turėtų būti liturginė. Krikščionis skatinamas pamėgti sakyti psalmes ir Mišiolo maldas vietoj specialių ar privačių maldų, siekiant gilesnio ryšio su Bažnyčios tradicija.
Svarbu prisiminti, kad maldos metu laukti paguodos - ne pagrindinis tikslas. Jei paguoda suteikiama, reikia dėkoti. Visuomet reikėtų prašyti ištvermės maldoje, nes malda visuomet yra vaisinga, net jei atrodo, kad pastangos bergždžios.
Maldos iššūkiai ir ištvermė
Kartais protas gali būti nepaslankus ir neveiklus, sunku rikiuoti mintis Dievo akivaizdoje. Tokiu atveju nereikia stengtis ar rūpintis, o klausytis savo širdies valandos. Svarbu prisiminti per maldą sukrėtusius žodžius, įsirėžti juos atmintin ir kartoti neskubant daug kartų per dieną.
Jausmas, kad esi varganas ir nevertas, kad Dievas išklausytų, gali apimti. Tačiau reikia prisiminti Marijos nuopelnus ir Viešpaties žaizdas. Svarbiausia - esi Dievo vaikas, ir Jis tave išklauso, nes yra geras ir gailestingas per amžius.
Viešpats Jėzus Kristus tapo toks mažas, kad prie Jo galima artintis pasitikint, nes Jis yra vaikas. Pasitikėjimas Viešpačiu, malda ir kryžiaus nešimas - tai kelias, kuriuo viltis niekuomet nenusivils.
Kada Dievas išklauso maldas?
Kyla klausimas, kodėl ne visada esame išklausyti. Dažnai prašome to, ko mums nereikia, nors atrodo, kad tai būtina. Dievas turi savo planus, ir mes neturime Jo įžvalgumo. Svarbu melstis su tyra širdimi, vengiant tiek sunkios, tiek lengvos nuodėmės. Sunki nuodėmė užsklendžia širdį Viešpaties malonėms, tačiau ją galima nuristi atlikus išpažintį. Mažos nuodėmės yra tarsi žvyro saujos į Viešpaties veidą, bet ir jų reikia saugotis, prašant Jėzaus pagalbos. Dievas neduoda mums nei sunkumų, nei pagundų virš mūsų jėgų.
Kunigų ir konsekruotų mergelių maldos, taip pat vaikų ir ligonių maldos yra mieliausios Dievui. Einant melstis, svarbu tvirtai pasiryžti neilginti maldos, kai ji teikia paguodą, ir netrumpinti, kai ji atrodo sausa. Reikia ištverti maldoje, net kai pastangos atrodo bergždžios, nes malda visuomet yra vaisinga.
Maldos ryšys su kasdieniu gyvenimu
Jei kasdien nešvenčiama malda ir Eucharistija, sunku Kristų padaryti žinomą kitiems. Šventumas be maldos yra neįtikėtinas. Apaštalo gyvenimas vertas tiek, kiek verta jo malda. Jei žmogus nėra maldos žmogus, jo ketinimų nuoširdumas, kai sako, kad darbuojasi dėl Kristaus, yra abejotinas.
Net kai malda atrodo šalta, sausa ir nejautri, o netikėtai ateina gatvėje tarp kasdienių rūpesčių, tai yra vertingi momentai, kurių nereikia praleisti. Dvasia dvelkia, kur panorėjus.
Krikščionio malda niekada nėra monologas. Katalikai, Dievo vaikai, kalbasi su savo Tėvu, kuris yra danguje, todėl „tylos minutės“ paliekamos tiems, kurie turi šaltas širdis.
Maldos intencijos ir formos
Maldos intencijos yra įvairios: pagarbinti Dievą, padėkoti Jam už malones, atsiprašyti už nuodėmes (silpnybes bei ydas), paprašyti naujų malonių. Dažniausiai maldos būna prašomosios.
Kai kuriose parapijų bažnyčiose praktikuojamos tam tikros maldų programos: pirmadienis - šv. Juozapui, ketvirtadienis - Eucharistijos diena, penktadienis - Jėzaus meilės kulminacija - Jo kryžiaus kelias ir mirtis ant kryžiaus, šeštadienis - Švč. Mergelei Marijai. Šeštadienis pratęsiamas dar tris dienas. Tai padeda lengviau susivokti maldų gausumoje.
Kasdieninė malda gali būti nuolatinė, jei rytą pasakoma: „Dieve, noriu, kad ši mano diena būtų nuolatinė malda: kiekvienas mano širdies suplakimas, kiekvienas mano pamokų rengimas, žaidimas, kiekvienas žingsnis, džiaugsmas ar nepasisekimas, kiekviena graži mintis ar pramoga.“ Taip pat svarbu melstis ne tik už save, bet ir už artimuosius, draugus, dvasinę ir pasaulinę vyriausybę, ir atleisti tiems, kurie nuskriaudė.
Dienos maldos momentai
- Rytas: Pradžia su Dievu, intencijų nustatymas dienai, padėka už ramų poilsį ir naują dieną, palaimos prašymas.
- Vidurdienis: Trumpas akimirksnis susivienyti su Dievu, apmąstant Kristaus atėjimą ir Marijos atsaką.
- Vakaras: Apmąstyti praėjusią dieną, atsiskaityti Dievo akivaizdoje už nuodėmes ir dėkoti už geradarybes.
Šventųjų pavyzdžiai ir maldos išraiškos
Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“
Maldos prie Advento vainiko ir Kryžiaus kelias
Maldos prie Advento vainiko ir Kryžiaus kelio apmąstymai yra svarbios maldos praktikos. Kryžiaus kelias, ypač Jeruzalėje, yra brangus krikščionims ir kviečia į gilią vidinę kelionę, kupiną mąstymo, maldos ir atgailos. Kiekviena stotis - nuo Jėzaus stovėjimo prieš Pilotą iki jo prisikėlimo - atspindi žmogiškąją kančią, silpnumą, meilę, užuojautą ir ištvermę, kviesdama apmąstyti savo nuodėmes ir Dievo gailestingumą.
Maldos Dievo Gailestingumui
Dievo Gailestingumo vainikėlis, novena ir šv. Faustinos maldos - tai stiprios maldos, skirtos pasitikėti Dievo gailestingumu. Šv. Faustinai Jėzus atskleidė 17 tiesų apie savo gailestingumą, pabrėždamas, kad net ir didžiausi nusidėjėliai turi vilties.
Maldos Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Mergelės Marijos užtarimas
Maldos Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, Jos novena ir atsilyginimo maldos yra svarbios krikščioniškame pamaldume. Švenčiausioji Jėzaus Širdis yra viso gero šaltinis, kviečiantis gyventi Jame ir per Jį. Švč. Jėzaus Širdie, išliek savo palaimos gausybę ant Šv. Bažnyčios, visos kunigystės, tikinčiųjų ir netikintiesiems suteik šviesos. Žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas yra didelis meilės išraiška. Dievo pažadas Marijai, kad Jis nieko nedaro veltui, kad jos liga, sunkumai ar sielvartas gali Jam tarnauti, skatina pasitikėti Dievo apvaizda net sunkiausiose situacijose. Malda per Mariją yra stipri, nes per Jos širdį teka Dangaus malonių gausa.
Litanijos ir novenos
Įvairios litanijos (Švenčiausiojo Jėzaus Vardo, Kristaus Kraujo, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, Dievo Gailestingumo, Šventosios Dvasios, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo, Visų Šventųjų) bei novenos (Dievo Gailestingumo, Švenčiausios Jėzaus Širdies, į Šventąją Dvasią, Švč. Mergelei Marijai) yra galingos maldos formos, padedančios ugdyti dvasinį gyvenimą.
Atleidimo malda ir kitos trumpos maldos
Atleidimo malda, ypač kunigo Roberto De Grandis aprašyta, pabrėžia maldos veiksmingumą penkiose gyvenimo srityse: dvasinėje, emocinėje, psichinėje, fizinėje ir komunikacinėje. Trumpos atleidimo maldos, strėlinės maldos ir širdies šauksmas, pavyzdžiui, „Viešpatie, padėk man! Mano Jėzau, aš noriu būti visas (a) tavo!“, yra sielos vienybės su Dievu tikslas.
Maldos poveikis ir šventumas
Be maldos neįmanoma gyventi antgamtinio gyvenimo. Malda yra kurstanti ugnis, paverčianti žmogų gyva liepsna, skleidžiančia šilumą ir šviesą. Kai jaučiama, kad gęstama, reikia mesti trumpučių poterių ir karštų trumpų maldų šakas bei lapus, kurie palaikys ugnį.
Maldos metu ištikimybė ir nedėkingumas Dievo neužgauna, Jis visada pasiruošęs sugrįžti, jei to norima. Šv. Maksimilijono Kolbės ir Šv. Liudviko Grinjono Monforiečio pasiaukojimo Švč. Mergelei Marijai aktai yra ryškūs meilės ir pasitikėjimo pavyzdžiai.
Ištvermė ir pagalba
Šventasis Judas Tadas yra galingas globėjas beviltiškose situacijose, suteikiantis regimą ir greitą pagalbą, kai atrodo, kad vilties nebėra. Šventoji Rita, stebuklais pašlovinta Dievo, taip pat yra ypatinga globėja ir padėjėja atsidūrusiems beviltiškoje padėtyje. Palaimintojo Mykolo Giedraičio pavyzdys skatina pasitikėti Dievu, žinant, kad Jis rūpinasi visais, kurie Juo pasitiki, ir kad nieko negali trūkti tam, kuris visų dalykų laukia iš Jo.
Tikėjimas turi augti žmoguje, kaip auga ir tvirtėja pats žmogus. Be tikėjimo žmogus yra tarsi išdžiūvęs medis, be žalumos ir gyvybės. Tikinčiajam gyvenimas - neįkainojama brangenybė ir didžiausias turtas, o be tikėjimo - beprasmė ir absurdiška egzistencija. Štai kodėl kasdienės maldos, pasitikėjimas Dievu ir šventųjų užtarimas yra būtini dvasiniam augimui ir ištvermei gyvenimo kelyje.