Monsinjoras Bronius Laurinavičius buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje, ypač sovietinės okupacijos metais. Jo gyvenimas ir veikla buvo paženklinti atkaklia kova už tiesą, tikėjimą ir lietuvybę. Jis buvo drąsus ir veiklus kunigas, kuris visomis jėgomis priešinosi Bažnyčios veiklos varžymams ir padėjo išsaugoti jos ištikimybę savo misijai.
Ankstyvieji metai ir pašaukimas
Gimimas ir šeima
Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (dabartinėje Baltarusijos lietuvių saloje). Jis buvo pakrikštytas liepos 21 d. Gervėčių bažnyčioje. Jo tėvai buvo darbštūs ir religingi žemdirbiai, turintys 10 hektarų dirbamos žemės, pievų ir miško. Šeima gyveno kaime ant Ašmenos upės kranto. Nors dešimtmečius buvo okupuoti rusų ir lenkų bei atskirti nuo Lietuvos, tėvai sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai, papročiams ir tėvynei Lietuvai. Šeimoje gimė penki vaikai, tačiau du mirė maži. Iš likusiųjų vyriausia buvo duktė Julija. Kun. B. Laurinavičius gimė nedidelėje trobelėje.
Vaikystė ir mokslas
Nuo mažens Broniukas buvo labai geros širdies: pastebėdavo kitų vargus, skausmus, negalias. Labai norėjo mokytis, todėl sulaukęs 7-8 metų pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją. Būdamas dešimties, per atostogas ganydavo karves. Visada į ganyklas viename drobiniame maišelyje nešdavosi knygas, o į kitą maišelį mama įdėdavo sumuštinių ir kitokio maisto visai dienai. Kaime per Ašmenos upę nebuvo nei tilto, nei liepto. Vos saulei patekėjus reikėdavo keltis ir bristi į kitą upės pusę, į ganyklą. Jo kojos dažnai būdavo suskirdusios, raudonos, kraujuotos; kaip tame krašte sakydavo, ant kojų „gaidžiai giedodavo“. Kartais nuo skausmo negalėdavo paeiti, ir tėveliui tekdavo jį pernešti per upę.
Gėliūnų kaime mažoje pirkelėje gyveno invalidė Paulina, žmonių vadinta Paulinka. Viena jos ranka buvo sudžiūvusi (sulenkta plaštaka), o kojos pėda išlinkusi - jokio bato negalėjo apsiauti. Ji pati šiaip taip pasisiūdavo pašiltintą maišelį, užmaudavo jį ant nesveikos kojos ir elgetaudavo po kaimus. Mažasis Broniukas, ganydamas karves, nupindavo krepšelį (kašiukaitį), pririnkdavo mėlynių ir nunešdavo Paulinkai.
Kai Broniukui 1927 m. sukako keturiolika, kaimo mokytojas Lelka jį įtaisė mokytis lietuvių liaudies „Ryto“ mokykloje. Mokslas jam sekėsi gerai. Nuo 1929 m. Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mama pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas ir visada jį aplankydavo, atnešdavo maisto. Joje mokydamasis Bronius į Gėliūnus atvažiuodavo su savo geriausiu draugu Juozu. Su juo kaimo jaunimui rengdavo vaidinimus, vakarėlius, rinkdavo ir užrašinėdavo senoviškas to krašto lietuvių dainas ir pasakas. Jis daugelį draugų paskatino vykti į Vilnių mokytis, padėjo jiems pasirengti stojamiesiems egzaminams, pasirūpino apgyvendinimu ir pamaitinimu bent pirmosiomis dienomis nežinomame mieste. Ypač tuo rūpinosi, kai 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Gervėčiai atiteko Gudijai, bei vokiečių okupacijos metais. Iš Gervėčių kilęs žurnalistas Vladas Jadzevičius gražiai aprašo, kaip tuometinis klierikas Bronius Laurinavičius jį ir jo brolį rengė stoti į lietuvių gimnaziją Vilniuje.
Tarnyba Lenkijos kariuomenėje ir kunigystės šventimai
1937-1938 m. Bronius tarnavo Lenkijos kariuomenėje Lodzėje. Jis prisimena: „Kai tarnavau Lenkijos armijoj, mane norėjo užverbuoti, kad skaldyčiau savo tautiečių vienybę. Už tai man daug žadėjo: lengvą duoną, net ponu padaryti, bet aš jokiu būdu nesutikau - lengva duona manęs neviliojo. Vieną kartą, pulkininkui atliekant pulko apžiūrą, aš, nesilaikydamas kariško reglamento, žengiau iš rikiuotės tris žingsnius į priekį ir pasakiau apie man pasiūlytą „lengvą duoną ir ponystę“. Jis nepasiuntė manęs ir mano skundo tiems, kurie norėjo mane užverbuoti, bet pats reikalą išsiaiškino ir taip sutvarkė, kad niekas man nekerštavo, o ėmė atsiliepti su pagarba.“
Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m.
Veikla sovietmečiu
Pasipriešinimas Bažnyčios varžymams
Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Ši smulkmena daug pasako apie jo charakterį: viena vertus, jis labai brangino dvasininko luomą, kurį visiems ir visur liudijo šis drabužis, kita vertus, jis turėjo savo požiūrį į tai (ir ne tik į tai) ir juo vadovavosi, nekreipdamas dėmesio į kitų jo luomo žmonių elgesį ar piktybiškų ateistų patyčias. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva.
Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Esą gyvulių ligos pretekstu vietinė valdžia pabandė uždrausti tikintiesiems sekmadieniais rinktis į bažnyčią. Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje. Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis.
Dokumentinis filmas „Kuršiai, kas jie?" (2024)
Kova dėl tiesos ir laisvės
Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo. Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą.
Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“. Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių!
Pastoralinė veikla ir dorybės
Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje. Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus. Ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis. Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas bei reiklus tiems, kurie privalėjo, bet nevykdė savo krikščioniškų pareigų. Todėl ne vieną kartą žodis buvo skirtas tiems, kurie pirmieji privalėjo ginti Bažnyčią ir to neatliko. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams. Jo jėgų ir drąsos šaltinis buvo Dievas; maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Tai buvo kunigas, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks.
KGB sekimas ir knyga apie kunigą B. Laurinavičių
Objektas „Intrigantas“
Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą), o agentus vadindavo šaltiniais. Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas“. Knygoje atskleidžiama, kaip KGB jį sekė ir persekiojo, o galbūt ir suorganizavo nužudymą.
Knyga „Kunigas Bronius Laurinavičius“
Knyga, recenzuota Habil. dr. Vacio Miliaus, yra sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje apžvelgiama B. Laurinavičiaus vaikystė ir veržimasis į mokslą, kunigystės pasirinkimo, jo pastoracinės veiklos ir kovos dėl tiesos, laisvės ir žmonių teisių kelias. Jo visas kunigo tarnystės kelias praėjo sovietinės okupacijos metais (1944-1981). Kad būtų geriau suprantama, dėl ko ir su kuo jis kovojo, knygoje apžvelgiama to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis ir jos pastangos išsaugoti tautos tikėjimą ir dorą.
Antrojoje knygos dalyje aptariami svarbiausi jo rašytinio palikimo dokumentai. Tai raštai, adresuoti ne tik sovietinės valdžios institucijoms, bet ir to meto Bažnyčios vadovų pareigas einantiems dvasininkams. Atskirai išskirta išlikusio susirašinėjimo su tikruoju Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi fragmentai, atskleidžiantys jų vertybių, pozicijų vienovę ir abipusę pagarbą. Šioje dalyje publikuojama ir šešetas jo rašytų dokumentų, iliustruojančių jo kovos interesus. Kaip išskirtinė publikacija pažymėtina jo rašytoji Švenčionėlių bažnyčios statybos istorija. Ši bažnyčia - tai nemarus kun. B. Laurinavičiaus atminimas.
Trečiojoje dalyje pateikiami kun. B. Laurinavičiaus vaikystės, jaunystės, mokslo draugų, buvusių parapijiečių, artimai su juo bendravusių kolegų kunigų ir bendražygių, taip pat ir atsitiktinių žmonių, patyrusių jo gerumą ir meilę, atsiminimai. Tarp minimų asmenų yra Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė, Julė Juodzevičienė, Regina Girdauskienė, Leonarda Augulytė-Blazkienė, Birutė Kuckaitė, Leokadija Trepšytė, Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė, Vladas Jadzevičius, Izidorius Šimelionis, Marija Janavičiūtė-Mačėnienė, Kazimieras Umbražiūnas, Antanas Dilys, Mons. Kazimieras Vasiliauskas, Bronius Karklelis, Valė Valėnaitė, Cecilija Poškienė, Julė Kučinskaitė-Sukackienė, Apolonija Duksienė, Romualdas Rimašius, Janina Gudelienė, Leonas Tamulis, Ona Čiučiuraitė-Šiaudinienė, Jadvyga Lionginą Tumulavičienė, Monika Markūnienė, Regina Uzielienė, Kleofa Černiauskienė, Bronislovas Urbonavičius, Albina Urbonavičienė, Regina Bužinskienė, Regina Dževeckaitė, Raimundas Jankauskas, Malvina Cicėnienė, Franekas Neucas, Rūta Sušinskaitė-Minelgienė, Julius Gerojimas, Vanda Gerojimienė, Birutė Gerojimaitė-Rainienė, Ona Šilinienė, Romualdas Šilinis, Ona Audronė Urbonavičiūtė-Liubinienė, Liudvika Tamaševičienė, Rufina Krickienė, Birutė Burauskaitė, Veronika Turla, Marytė Krickaitė-Rasičienė, Vincas Martinkėnas, Julija Karmaziene, Marija Kruopienė, Bronė Steponienė, Ciprijona Burokienė, Vysk. Juozas Tunaitis, Vysk. Jonas Kauneckas, Kun. Konstantinas Gajauskas, Kun. Vaclovas Aliulis, MIC, Kun. Kazimieras Žemėnas, Mons. Alfonsas Svarinskas, Angelė Ragaišienė, Elena Terleckienė, Janina Petrovskaja, Kun. Algimantas Keina, Regina Girdauskienė, Birutė Laurinavičiūtė, Prof. Antanas Kmieliauskas, Kęstutis Šimkūnas. Šiame skyriuje taip pat yra „Per išpažintį to nesakysiu" ir „Tragiška diena įgyvendinsime jo troškimus" (Adutiškiečių kalba, pasakyta 1988 m. lapkričio 25 d.).
Knygos autorius, paprašytas parengti spaudai knygą apie kun. B. Laurinavičių, parsigabeno jo dukterėčios p. Jadvygos Pranskienės saugomą rašytinį palikimą. Po ilgo darbo atsiskleidė nuostabi kunigo kovotojo asmenybė: bekompromisė, drąsi, visada pasiryžusi aukotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės. Prieš akis iškilo ne tik pasišventėlio kovotojo, bet ir be galo uolaus, atjautaus ir maldingo kunigo paveikslas. Savo šviesia asmenybe jis traukė įvairaus amžiaus žmones - dvasininkus ir pasauliečius, buvo žinomas visoje Lietuvoje. Autorius dėkoja kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimui įamžinti iniciatyvinės grupės nariams: kunigams Mykolui Petravičiui SDB, Algimantui Keinai, Kazimierui Žemėnui, taip pat Julijai Ambrasie-nei, kurie daugiausiai rūpinosi, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Ypač dėkojama p. Jadvygai Pranskienei, išsaugojusiai kun. B. Laurinavičiaus archyvą ir jautriai besirūpinančiai dėdės atminimo įamžinimu. Taip pat dėkojama visiems parėmusiems šios knygos leidybą ir Gervėčių žemei bei Bažnyčiai, išauginusioms tokį Lietuvos ąžuolą ir ištikimą Dievo tarną.
tags: #juozapas #tunaitis #automobiliai