Henry Fordas (angl. Henry Ford) (1863-1947) - pramonininkas, automobilių gamyklos savininkas, įkūręs „Ford Motor Company“, kuri veikia ir šiuo metu.
H. Fordas gimė 1863 m. Detroito apylinkėse, nepasiturinčioje airių imigrantų Viljamo ir Merės Fordų šeimoje, turėjusioje fermą Mičigane. Jis buvo vyriausias iš šešių vaikų.
Ankstyvieji metai ir aistra mechanikai
H. Fordas anksti susidomėjo mechanika. Dar būdamas vaikas, jis aistringai domėjosi mechanika ir labiau mėgo leisti laiką tėvo dirbtuvėse, nei fermos darbuose. Tačiau ūkininkas tėvas netikėjo sūnaus pašaukimu ir spaudė jį sekti savo pėdomis. Būdamas vos trylikos metų paauglys savarankiškai sutaisė laikrodį, o sulaukęs 17-kos metė mokyklą ir įsidarbino pameistriu vienoje Detroito įmonių. Tačiau menkos eilinio inžinieriaus pareigos jo nedomino.
Pirmieji žingsniai automobilių pramonėje
H. Fordas svajojo apie pasaulį pakeisiančius funkcionalius ir patikimus variklius bei apie užgimstančią perspektyvios transporto priemonės - automobilio - erą. Varganoje Baglio gatvėje, išsinuomojęs pašiūrę, laisvalaikiu ir net naktimis konstravo pirmąją savo 4 arklio galių benzinu varomą brikelę, kuri visuomenei buvo pristatyta 1893 m.
Benzininė brikelė buvo pirmasis, ilgą laiką net vienintelis automobilis Detroite. Jis tarškėjo ir gąsdino arklius, todėl jį visi sutiko nepalankiai. Be to, brikelė užtverdavo kelią. Jei H. Fordas sustodavo kur nors mieste, aplink iškart susirinkdavo minia, jam dar nespėjus įjungti variklio. Jei palikdavo nors minutėlei, koks nors smalsuolis visada mėgindavo ja pasivėžinti. Galiausiai, H. Fordas vežiojosi grandinę ir prikabindavo brikelę prie lempos stulpo, kai tik reikėdavo palikti. Tuo metu kilo bėdų ir su policija. Tiksliai nežinia kodėl, nes greičio ribojimų dar nebuvo, tačiau iš mero H. Fordas gavo specialų vairuotojo pažymėjimą, tad didžiavosi būdamas vienintelis teisėtas vairuotojas Amerikoje.
Šia mašina nuo 1895 iki 1896 metų nuvažiuota apie tūkstantį mylių (1 600 km), o vėliau ji už 200 dolerių buvo parduota Charlesui Ainsley’iui iš Detroito. Tai buvo pirmas H. Fordo sandoris. Automobilis buvo surinktas ne parduoti, o tik eksperimentuoti. Ketinęs kurti kitą automobilį, H. Fordas pinigų reikėjo, tad su Ainsley dėl kainos sutarė greitai. Antrą automobilį pradėjo 1896 metais; jis buvo beveik toks pat kaip pirmasis, tik kiek lengvesnis. Turėjo irgi juostinę pavarą; šios idėjos atsisakyta tik daug vėliau, nes juostos funkcionavo gerai, išskyrus karštą dieną, todėl vėliau buvo pritaikyta krumplinė pavara. Iš to automobilio daug ko išmokta.
Darbas elektros bendrovėje ir „Ford Motor Company“ įkūrimas
Visą šį laiką H. Fordas dirbo elektros bendrovėje ir pamažu pakilo iki vyriausiojo inžinieriaus; gaudavo 125 dolerių algą per mėnesį. Tačiau eksperimentai su benzininiu varikliu bendrovės prezidentui nepatiko, kaip ir tėvui pirmieji H. Fordo polinkiai į mechaniką. Darbdavys eksperimentams apskritai neprieštaravo, tik nesutiko dėl eksperimentų su benzininiu varikliu. „Elektra, taip, tai daug žadantis dalykas. Benzinas - ne“, - sakė jis. Skepticizmui jis turėjo užtektinai priežasčių, švelniai tariant. Tuomet turbūt niekas nenutuokė apie vidaus degimo variklio ateitį, o mes kaip tik stovėjome ant didžiulės elektros plėtros slenksčio.
Nemačiau reikalo eksperimentuoti su elektra. Automobilis bėgiais negali važiuoti, net jei tramvajaus laidai būtų pigesni; nebuvo sukurta ir tinkamo svorio baterijų. Elektrinis automobilis būtų riboto naudojimo, jam reikėtų daugybės judančių mechaninių detalių, palyginti su išskiriama jėga. „Tikrai nesakau, kad nevertinu elektros; elektra mes dar net nepradėjome tinkamai naudotis. Bet ji skirta vienam reikalui, o vidaus degimo variklis - kitam. Vienas kito pakeisti jie negali, bet tai tik į gera“, - teigė H. Fordas. Edisono bendrovė pasiūlė vadovauti įmonei, jeigu jis atsisakytų benzininio variklio ir atsidėtų kokiam nors išties naudingam reikalui. Turėdamas rinktis arba darbą, arba automobilius, H. Fordas pasirinko automobilius, tiksliau, metė darbą, nes kito pasirinkimo nematė. Jis nutuokė, kad automobilio laukia sėkmė. Iš darbo išėjo 1899 metų rugpjūčio 15 dieną ir pasinėrė į automobilių verslą.
Tai buvo nelengvas žingsnis, nes neturėjo asmeninių santaupų. Ką susitaupydavo, viską išleisdavo eksperimentams. Bet žmona sutiko, kad automobilio sumanymo atsisakyti negalima - viskas arba nieko. Kadangi įmonė, kurioje dirbo H. Fordas, jo darbais ir atradimais nesusidomėjo ir net pasiūlė užsiimti naudingesne veikla, mechanikas nusprendė imtis nuosavo verslo. Tai buvo kompanijos „Ford Motor Company“ pirmieji žingsniai ir jos įkūrėjo kelio į pasaulinę šlovę pradžia. Per kelis dešimtmečius mažytė bendrovė tapo ištisa pramonės imperija, gaminančia ne tik automobilius, bet ir traktorius, valdančia geležinkelius, turinčia savo laivus ir ligonines.
Henris Fordas: Berniukas, kuris nekentė arklių - JAV istorija - 1 dalis - Papildoma istorija
Verslo filosofija ir inovatyvus požiūris
H. Fordas nuodugniai pasakoja, kaip viso to pasiekė. Visą gyvenimą H. Fordas laikėsi principo, kad verslas turi būti sąžiningas, o nuoširdus rūpestis darbuotojais - viena pagrindinių sėkmės formulių. Jis teigė, kad paslaugos visuomenei yra svarbiau nei pelnas, o teikiant kokybiškas paslaugas, pelno atsiranda savaime. „Jei žmogus užsidirbo duonos, jis turi teisę į tą duoną“, - rašė H. Fordas. Knygoje nagrinėjami verslo organizavimo, atsakingo požiūrio į produkto kokybę, darbuotojams priimtinų darbo sąlygų sukūrimo klausimai, todėl ji gali būti pelnytai vadinama modernaus požiūrio į verslą vadovėliu.
H. Fordas pirmasis pritaikė konvejerį masinei įperkamų automobilių gamybai, realizuodamas savo motto „automobilis visiems“. Nors konvejeris buvo sukurtas dar iki jo, tačiau jo paleista linija buvo pirmoji komerciškai sėkminga. Gamybos optimizavimas savo įmonėse - vienas pagrindinių H. Fordo siekių. Automobilių surinkimo ceche XX a. pradžios nuotraukos rodo šio principo įgyvendinimą.
Pirmųjų automobilių priėmimas ir lenktynės
Automobilių paklausos nebuvo - taip visada būna pasirodžius naujam daiktui. Į juos buvo žvelgiama panašiai kaip ir į neseniai atsiradusius lėktuvus. Iš pradžių bearklė karieta buvo laikoma tik keistenybe, ir daugybė visažinių išsamiai aiškino, kad ji būsianti niekas kitas, tik žaisliukas. Piniguočiai neįžvelgė čia net menkiausios komercinės galimybės. „Neįsivaizduoju, kodėl visos transporto priemonės sutinkamos taip priešiškai. Net ir dabar yra tokių, kurie purto galvas automobilį vadindami prabangos dalyku ir nenoriai pripažįsta, kad iš motorinio sunkvežimio gali būti naudos. Bet pačioje pradžioje beveik niekas nemanė, jog automobilis kada nors užims didelę pramonės dalį. Tik patys didžiausi optimistai įtarė, kad jis plėtosis panašiai kaip dviratis“, - rašė H. Fordas.
Kai paaiškėjo, kad automobiliu išties galima važiuoti ir keli gamintojai ėmė juos pardavinėti, iškart kilo klausimas, kuris jų važiuoja greičiausiai. Lenktynės buvo neįprasta, bet natūrali raida. Jos H. Fordo niekada netraukė, tačiau žmonės manė, kad automobilis gali būti ne naudingas daiktas, o tik greitas žaisliukas. Todėl vėliau buvome priversti lenktyniauti. Bet šis polinkis į lenktynes pakenkė pramonei, nes gamintojų dėmesys buvo nukreiptas į greičio siekimą, o ne į automobilių kokybę. Tai pritraukė spekuliantų.
A. Wintono ir H. Fordo lenktynės (pastarasis važiuoja Nr. 4 pažymėtu automobiliu) „Grosse Point“ trasoje, 1901 m., tai puikus pavyzdys. Alexanderis Wintonas iš Klivlando, „Winton Cars“ įkūrėjas, šalies automobilių lenktynių čempionas, buvo pasirengęs susiremti su visais varžovais. H. Fordas sukūrė uždarą dviejų cilindrų variklį, daug kompaktiškesnį nei naudoti anksčiau, įtaisė važiuoklę, išmėgino greitį ir susitarė lenktyniauti su Wintonu. Susitikęs su juo Detroite, „Grosse Point“ trasoje, nugalėjo. Tai buvo jo pirmosios lenktynės, jos tapo reklama, kuri pritraukė žmonių dėmesį. Visuomenei automobiliai rūpėjo tik tada, jeigu greitai važiavo ir lenkė kitus lenktyninius automobilius. Ambicijos sukurti greičiausią automobilį pasaulyje pastūmėjo H. Fordą prie keturių cilindrų variklio.
Verslo organizavimo problemos ir sprendimai
Netrukus po to, kai H. Fordas išėjo iš elektros bendrovės, grupelė spekuliantų, pasinaudojusi jo sukurtu automobiliu, įkūrė Detroito automobilių bendrovę. Joje H. Fordas dirbo vyriausiuoju inžinieriumi ir turėjo šiek tiek akcijų. Trejus metus gamino automobilius, daugiau ar mažiau grindžiamus pirmojo H. Fordo automobilio modeliu. Jų parduota nedaug; H. Fordas neturėjo jokio palaikymo, kai norėjo gaminti geresnes mašinas ir pritraukti daugiau pirkėjų. Spekuliantų galvose sukosi tik viena idėja - gaminti pagal užsakymą ir už kiekvieną automobilį nuplėšti kuo daugiau pinigų. Pagrindinis siekis, regis, buvo pinigai. Inžinieriaus pareigos nesuteikė didelės valdžios, tad H. Fordas suprato, jog naujoji bendrovė yra ne priemonė idėjoms įgyvendinti, o paprasčiausia pinigų darymo įmonė, kuri net daug pinigų neuždirba. 1902 m. kovą H. Fordas išėjo iš darbo ir pasiryžo daugiau niekada nedirbti pagal užsakymus.
Detroito automobilių bendrovė virto įmone „Cadillac“ ir pateko į vėliau pasirodžiusio Lelando rankas. Parko aikštės 81-ajame name H. Fordas išsinuomojo dirbtuves - vienaukštę plytinę pašiūrę, kad galėtų toliau eksperimentuoti ir išsiaiškintų, kas iš tiesų yra verslas. Jis buvo tikras, jog viskas turi vykti kitaip nei pirmojoje jo bendrovėje.
Tie metai nuo 1902-ųjų iki tada, kai susikūrė „Ford Motor Company“, buvo kupini tyrinėjimų. Savo mažose plytinėse dirbtuvėse, kurias sudarė vos viena patalpa, H. Fordas toliau kūrė keturių cilindrų variklį, be to, stengėsi išsiaiškinti, kas iš tiesų yra verslas - ar tai tik savanaudiškos peštynės dėl pinigų, kaip parodė ankstesnė jo patirtis. Nuo pirmojo automobilio, kurį jau aprašė, iki tol, kol sukūrė dabartinę bendrovę, pagamino apie dvidešimt penkis automobilius, iš jų devyniolika ar dvidešimt buvo surinkti Detroito automobilių bendrovėje. Automobilis iš pradinės stadijos, kur pakako tik to, kad važiuoja, perėjo į kitą lygmenį, kur svarbus ir greitis.
Labiausiai stebino, kaip tada buvo tvarkomas verslas: pelnui jis skyrė daug dėmesio, o paslaugoms - mažai. H. Fordui atrodė, kad taip apverčiamas natūralus procesas, nes pinigai turi būti mokami už padarytą darbą, o ne iš anksto. Antra, versle tvyrojo visuotinis abejingumas geresniems gamybos metodams, jei tik viskas vyko sklandžiai ir teikė pinigus. Kitaip tariant, daiktas buvo gaminamas ne su mintimi, kaip puikiai galėtų tarnauti žmonėms, o vien tik dėl to, kad uždirbtum kuo daugiau pinigų. Ar klientas liks patenkintas, niekam nerūpėjo. Parduoti - to ir pakako. Nepatenkintas klientas buvo laikomas ne žmogumi, kurio pasitikėjimas pakirstas, o įkyruoliu arba papildomų pinigų šaltiniu, nes reikėjo taisyti darbą, kuris iš pat pradžių turėjo būti padarytas gerai.
Pavyzdžiui, nebuvo rūpinamasi, kas nutiks parduotam automobiliui. Niekam nerūpėjo, kiek benzino sunaudoja vienai myliai nuvažiuoti, kaip jį reikia prižiūrėti. O jei sugesdavo ir reikėjo keisti detales, tai tik savininko rūpestis. Buvo įprasta pardavinėti detales kuo brangiau, mat manyta, jei jau žmogus nusipirko automobilį, jis turės pirkti detalę ir už ją sumokėti. Automobilių pramonė nebuvo grindžiama, kaip pasakytų H. Fordas, sąžiningumu, ką jau kalbėti apie mokslinį pagrindą, žvelgiant gamyklininko žvilgsniu, tačiau ji buvo ne blogesnė nei kitų rūšių verslas. H. Fordas prisimena, tuo laikotarpiu buvo steigiama ir finansuojama daugybė korporacijų. Finansininkai, kurie anksčiau užsiėmė geležinkeliais, pasinėrė į pramonę.
H. Fordo požiūris ir tada, ir dabar tebėra toks pat: jei žmogus gerai atlieka savo darbą, kaina, pelnas ir visi kiti finansiniai reikalai susitvarko savaime. Taip pat H. Fordas manė, kad verslą reikia pradėti nuo mažų apimčių ir plėsti iš gauto uždarbio. Jei uždarbio nėra, savininkas turi suprasti, kad švaisto laiką ir tam verslui netinka. Jam niekada nereikėjo atsisakyti šių idėjų, bet pastebėjo paplitusią nuomonę, jog ši paprasta formulė - dirbk gerai ir už tai gauk uždarbį - šiuolaikiniam verslui yra per lėta. Tuo metu buvo siekiama pradėti verslą turint kuo didesnį kapitalą, tada parduoti kuo daugiau akcijų ir obligacijų. Likę pinigai, padengus visas jų pardavimo išlaidas, atsiskaičius su akcininkais, sumokėjus mokesčius ir visa kita, nenoromis būdavo panaudojami verslui steigti. Geras verslas, to meto supratimu, buvo ne gerai atliktas darbas ir už jį gautas tinkamas uždarbis. Geras verslas buvo tas, kuris suteikdavo galimybių parduoti kuo daugiau ir brangiau akcijų bei obligacijų. Tai ir terūpėjo, o ne darbas. H. Fordas negalėjo suprasti, kaip naujoje arba net senoje įmonėje galima tikėtis, kad produktas uždirbs palūkanų, ką jau kalbėti apie tai, kaip parduoti jį priimtina kaina.
H. Fordo įžvalgos ir palikimas
Autorius nesibaido ir platesnių pamąstymų ne tik buitinio, bet ir valstybinio lygmens temomis. Rusijoje užgimusį bolševizmą H. Fordas jau tada, XX a. pirmojoje pusėje, vadino niekada efektyviai neveiksiančia, todėl anksčiau ar vėliau žlugsiančia, nenatūralia ir amoralia, visišku neišmanymu paremta sistema. Ir jis buvo teisus! H. Fordo knyga labai aktuali ir mūsų dienomis. Joje naudingos informacijos ras ir verslininkas, ir istorijos mėgėjas, ir smalsus skaitytojas. H. Fordas - žmogus, pakeitęs JAV verslo istoriją savo triūsu ir tuo, kad tikėjo užsibrėžtu tikslu.