Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 146 straipsnis, numatantis atsakovo galimybę reikalauti iš ieškovo atlyginti nuostolius, patirtus dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kelia daug klausimų. Šis institutas yra svarbus siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir apsaugoti proceso šalių teises bei teisėtus interesus.
Laikinųjų apsaugos priemonių samprata ir tikslai
Laikinosios apsaugos priemonės apibūdinamos kaip preliminari priemonė, kuria siekiama kuo greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Tai procesinė prevencinė priemonė, kurios pagrindas - tikimybė, kad be šių priemonių bus pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas - suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą.
Pagrindiniai šių priemonių tikslai yra:
- Užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.
- Apginti vaiko ar sutuoktinio interesus (šeimos bylose).
- Užkirsti kelią galimoms nepataisomoms pasekmėms.
- Sumažinti neigiamą poveikį vaikui ir sutuoktiniui (šeimos bylose).
- Užkirsti kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausia apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnis).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę teismas išnagrinėja itin atidžiai, todėl jų taikymas ypač siejamas su atsakovo interesų apsauga. Svarbus aspektas yra tai, jog ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta.
Teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė
Teismų praktika šioje srityje evoliucionavo. Iki 2015 metų teismai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad didelė ieškinio suma pati savaime gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir kartu preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau 2015 metais Lietuvos apeliacinis teismas pradėjo formuoti praktiką, kad didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pažymėtina, kad teismo sprendimo (ne)įvykdymo perspektyvos pirmiausia priklauso ne nuo ieškiniu (ar kitu procesiniu dokumentu) reikalaujamos priteisti pinigų sumos, o nuo asmens, turinčio atsakyti pagal ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą), veiksmų, nukreiptų į teismo sprendimo (ne)vykdymą. Todėl teismų praktikos lygmeniu pagrįstai (kad ir gana pavėluotai) atsisakyta tapatinti ieškinio sumos dydį su teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizika (grėsme).
Lietuvos apeliacinis teismas savo aktualiausioje praktikoje laikosi pozicijos, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos. Tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai.
Ši teismų praktika patvirtina, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos - teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizikos (grėsmės) - egzistavimas sietinas su priešingos bylos šalies jau atliktais, atliekamais ar ketinamais atlikti veiksmais, orientuotais į vengimą vykdyti teismo sprendimą ar jo vykdymo apsunkinimą. Pasikeitus teismų praktikai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nebe taisyklė, o išimtis.
Ekonomiškumo principas
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ir ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą.
Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą.
Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys
Pagal taikymo tikslą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių:
- Konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 1-10 punktai).
- Teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas).
- Prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).
Teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgia į minėtus taikymo tikslus.
Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ir panaikinimas
Pagal Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis).
Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir, priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.
Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama svarbi taisyklė, kad įkeistas atsakovo turtas nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės. Aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir įregistruota hipoteka, netrukdo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokį turtą areštuoti. Taip pat apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad areštuoto turto įkeitimas nepaneigia jo realizavimo galimybės.
Laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje.
Kai pareiškėjas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, atliekamas preliminarus prašyme pateiktų duomenų vertinimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškinys bus pareikštas ir pagal jį palankus sprendimas ieškovui galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą. Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso.
Laikinosios apsaugos priemonės bankroto bylose
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas svarbus ir bankroto bylose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bankroto bylose reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra patikimų duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.
Laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl valstybė ją saugo ir globoja, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje. Didėjant valstybės įsikišimui į šeimos gyvenimą, kinta ir santuokos bei šeimos modeliai, o fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje tampa socialine realybe. Tai skatina valstybę kuo plačiau reglamentuoti šeimos teisinius santykius ir numatyti veiksmingas apsaugos priemones.
Viena iš tokių priemonių - laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šeimos bylose. Šis institutas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK) ir civilinio proceso kodekse (CPK), siekia užkirsti kelią nepataisomoms pasekmėms, atsirandančioms nutraukus santuoką, nevykdant tėvų pareigų ar kitais atvejais, kai gali nukentėti vaiko ar sutuoktinio teisės. Tinkamai ir laiku pritaikytos priemonės gali padėti išvengti neigiamų padarinių ir užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.
Laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose yra specifinis teisinio reguliavimo objektas, kuriuo siekiama apginti trapiausią ir svarbiausią visuomenės subjektą - šeimą. Jų taikymas šeimos bylose yra itin aktualus, nes jos riboja šalių teises, todėl turi būti taikomos atsakingai ir tik esant pagrįstam poreikiui.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, svarbu laikytis ekonomiškumo principo ir išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinio, vaiko, taip pat vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Tai gali apimti vaiko gyvenimo su vienu iš tėvų klausimo nustatymą, vaiko išlaikymo priteisimą, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą ar apribojimą, taip pat kitus su vaiku susijusius klausimus.
Iššūkiai siekiant laikinosios teisės apsaugos
Apibendrinant, asmuo, siekiantis laikinosios savo teisės apsaugos, gali susidurti su tokiais iššūkiais:
- Žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (50 eurų, o teikiant elektroninių ryšių priemonėmis - 38 eurai).
- Sudėtinga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, tiksliau - antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizikos (grėsmės) egzistavimą, kuris sietinas su priešingos bylos šalies nesąžiningais veiksmais.
Lietuvos ir kitų valstybių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos) teisės aktai numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, tačiau skiriasi jų reglamentavimo detalės ir taikymo ypatumai.