Nors pasaulis plačiai prisimena Černobylio AE avariją, įvykusią 1986 m., Sovietų Sąjungos teritorijoje, ypač Rusijoje, dar iki jos nutiko ne viena rimta branduolinė avarija, apie kurias ilgą laiką buvo nutylima. Šios avarijos ne tik sukėlė didžiules ekologines ir sveikatos problemas, bet ir parodė branduolinės saugos kultūros stoką to meto valstybėje. Viena iš didžiausių ir labiausiai slepiamų avarijų įvyko „Majak“ chemijos kombinate, dar žinomoje kaip Kyštymo avarija.
„Majak“ chemijos kombinato avarija (Kyštymo avarija, 1957 m.)
Chemijos kombinatas „Majak“ Sovietų Sąjungoje buvo skirtas branduolinio ginklo kūrimui ir veikė dar prieš pradedant branduolinės energijos išgavimą atominėse elektrinėse. Jis buvo įkurtas įslaptintame uždarame mieste „Čeliabinsk-40“, dabar žinomame kaip Oziorskas.
Radioaktyviųjų atliekų tvarkymas ir problemos
Pradžioje radioaktyviosios atliekos buvo tiesiog pilamos į šalia tekančią upę. Gyventojams ėmus skųstis dėl įvairių negalavimų, buvo priimtas sprendimas atliekas „laidoti“ specialiose talpyklose. „Majak“ kombinatas neturėjo reikiamų technologijų radioaktyviųjų atliekų saugojimui, todėl buvo naudojama standartinė cheminių gamyklų įranga, skirta nuodingų medžiagų tikrinimui.
Saugojimo įranga nebuvo apsaugota nuo radiacijos poveikio ir ilgainiui pradėjo gesti, tačiau šie gedimai nebuvo pastebėti laiku.
Avarijos priežastys ir eiga
Viena iš avarijos versijų, patvirtinta tuomet surinktos mokslininkų komandos, teigia, kad gamykloje sugedo sistema, atsakinga už branduolines atliekas saugančios betoninės talpos aušinimą. Manoma, kad šaldymo sistemos gedimą iššaukė jos detalių korozija. Šaldymo sistemos gedimas buvo užregistruotas dar 1956 metais, tuomet buvo nuspręsta dalį šaldymo vamzdelių atjungti. Tačiau iki pat avarijos gedimo niekas netaisė. Dėl šios priežasties radioaktyvias medžiagas sauganti talpa pernelyg „įkaito“, susiformavo itin sprogios medžiagos, o atsitiktinė žiežirba sukėlė sprogimą.
Kita versija teigia, kad sprogimas įvyko dėl to, kad į rezervuarą, kuriame buvo saugomas plutonio nitrato mišinys, pateko plutonio oksalatas. Dėl to išsiskyrė tokios galios energija, kad cilindro dangtis, sveriantis 160 tonų, subyrėjo į šipulius, o į dangų išsiveržė itin nuodingas branduolinių atliekų debesis.
Sprogimas „Majak“ kombinate buvo užfiksuotas 1957 m. rugsėjo 29 d. Tą pačią akimirką į aplinką pateko apie 20 mln. kiurių radioaktyviųjų medžiagų. Palyginimui, leidinys „Time“ 1989 m. rašė, kad Černobylyje į aplinką pateko apie 1 mlrd. kiurių radiacijos (nors Sovietų Sąjungos oficialiais duomenimis, tai buvo 50-80 mln. kiurių).
Poveikis aplinkai ir gyventojams
Tą dieną vyravęs stiprus vėjas nuodingą debesį nunešė apie 300 kilometrų nuo sprogimo vietos į šiaurės rytus ir uždengė 217 miestų ir kaimų trijose apskrityse. Pats pavadinimas „Kyštymo avarija“ atsirado tik todėl, kad „Čeliabinsk-40“ buvo uždaras, oficialiai žemėlapyje neįvardintas miestas, todėl apie jo egzistavimą ir toliau buvo nutylima. Pasirinkta artimiausia gyvenvietė - Kyštymas.
Praėjus penkioms valandoms nuo avarijos pradžios radioaktyvų debesį pastebėjo žmonės, tačiau tuomet jis buvo palaikytas šiaurės pašvaiste. Iš tiesų, ore atsidūrusios radioaktyvios atliekos spindėjo rožine ir šviesiai žydra spalva dėl plutonio skilimo proceso. Tik spalio 2 d. buvo sudaryta speciali komisija, kuri tyrė nelaimę. Spalio 6 d., praėjus septynioms dienoms po katastrofos, buvo priimtas sprendimas evakuoti žmones iš teritorijos, atsidūrusios radioaktyvaus užterštumo zonoje. Per kelias dienas buvo evakuoti žmonės iš trijų artimiausių gyvenviečių, o vėliau ir iš kitų aplinkinių miestų bei kaimų. Viso buvo evakuota 12 tūkst. žmonių.
Avarijos padarinių likvidavimas ir nutylėjimas
Avarijos „Majak“ padarinių likvidavimui buvo surinkta keli šimtai tūkstančių karių ir civilių asmenų. Speciali komisija priėmė sprendimą nugriauti net 23 aplinkines gyvenvietes. Šiose teritorijose buvo nugriauti visi statiniai ir sunaikinti ūkio gyvuliai. Vien per pirmąsias dešimt dienų dėl milžiniškos radiacijos poveikio mirė apie 100 žmonių. Viso nuo avarijos „Majak“ padarinių galėjo nukentėti apie 250 tūkst. žmonių.
1990 m. sudarytos SSRS specialios ekspertų komisijos narių teigimu, per 40 „Majak“ egzistavimo metų apie 10 tūkst. darbuotojų susirgo „profesinėmis ligomis“, o apie 4 tūkst. mirė dėl radiacijos sukeltų ligų. Žmonės, gyvenę apylinkėse iki pat 1990-ųjų, nebuvo informuojami nei apie avarijas, kurių metu į aplinką patekdavo radiacija, nei apie vandens šaltinių užteršimą. Ilgą laiką chroniškas apsinuodijimas radiacija gydymo įstaigose buvo koduojamas „neuralgijos sindromu“.
Apie katastrofą „Majak“ valdžia nepranešė nei laikraščiuose, nei radijo ar televizijos eteryje. Tik praėjus septynioms dienoms, mažame regioniniame leidinyje pasirodė žinutė apie „šiaurės pašvaistę“ Urale, kuri iš tiesų ir buvo jau minėtas radioaktyvus debesis. Tačiau visiškai nuslėpti avarijos nuo visuomenės nepavyko. 1958 m. balandį viename danų leidinyje pasirodė straipsnis apie tariamą avariją branduolinių bandymų metu, tačiau išsamesnių įvykio detalių nebuvo pateikta. Tik po 20 metų sovietų disidentas ir mokslininkas Žoresas Medvedevas, gyvenęs Londone, publikavo straipsnį apie Kyštymo avariją. 1979 m. jis išleido knygą apie sovietų katastrofas, kurioje pateikė išsamius nelaimės faktus. Pačioje SSRS sprogimo „Čeliabinsk-40“ kombinate faktas buvo neigiamas ir pripažintas tik 1989 m.
Mokslo sriuba: apie Černobylio avariją ir naująjį gaubtą
„Majak“ kombinato veikla ir tarša šiais laikais
Net ir šiuo metu teritorijoje, kur įvyko avarija, vis dar išlieka padidėjusi radiacija. Visa Rytų Uralo rezervato teritorija yra uždaryta lankytojams, ten gali dirbti tik mokslininkai, tiriantys radiacijos poveikį gamtai. „Majak“ kombinatas vis dar veikia, nepaisant katastrofos 1957 m. ir vėliau užfiksuotų bent kelių dešimčių nesklandumų.
Paskutinį kartą „Majak“ nemalonę užsitraukė 2017 m. spalį, kai Vokietijos radiacinės saugos agentūra paskelbė, kad keliuose Europos miestuose buvo užfiksuoti radioaktyvaus rutenio izotopai. Lapkričio mėnesį analogišką, viršijantį standartinius rodiklius, užterštumo lygį užfiksavo ir prancūzai, kurie teigė, kad radiacija galėjo nutekėti Rusijoje arba Kazachstane. Rusijos valdžia tuomet neigė užsienio ekspertų teiginius. Tačiau jau lapkričio 21 d. Rusijos hidrometeorologijos tarnyba pranešė, kad rugsėjo 25 - spalio 1 dienomis Čeliabinsko srityje buvo užfiksuotas nenatūraliai didelis rutenio izotopo-106 kiekis, viršijęs mėnesio normas 400-900 kartų. „Greenpeace Russia“ duomenimis, būtent „Majak“ gamykla galėjo būti teršalų patekimo į aplinką priežastimi. Kombinato atstovai kaltinimus neigia.
Išmoktos pamokos ir pasiruošimas branduolinėms avarijoms
Černobylio ir kitos branduolinės avarijos parodė, kad per palyginti trumpą laiką, kelias paras, radioaktyviųjų medžiagų gali pasklisti didelėje teritorijoje. Ilgai manyta, kad panaši katastrofa į Černobylio AE avariją negali pasikartoti, tačiau po 25 metų Japonijoje įvyko Fukušimos AE avarija.
Tarptautinis bendradarbiavimas ir atsakas
Avarija Černobylio AE sutelkė tarptautines organizacijas ir pasaulio specialistus spręsti tinkamiausių gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus. Ši avarija buvo akstinas daugeliui šalių, ypač Europos žemyne, stiprinti radiacinės bei branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones.
Didžiulę pagalbą vertinant Černobylio AE avarijos pasekmes žmonių sveikatai ir aplinkai suteikė Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA), kitos tarptautinės organizacijos bei valstybės. Atkreiptinas dėmesys, kad SSRS Vyriausybė tik 1989 m. spalio mėn., praėjus 4 metams po avarijos, paprašė TATENA pagalbos, o PSO - 1990 m. vasario mėn.
Vykdant susitarimą su SSRS Vyriausybe, 1991-1998 m. PSO parengė ir įgyvendino tarptautinį projektą, skirtą Černobylio AE avarijos poveikiui sveikatai įvertinti (IPHECA). Įgyvendinti projektą padėjo Japonija, Slovakija, Šveicarija, Čekijos Respublika. Didelės lėšos labiausiai nuo avarijos nukentėjusių Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos Federacijos nacionalinėms sveikatos priežiūros institucijoms buvo skirtos medicinos prietaisams įsigyti, specialistų mokymui užsienyje, sveikatos stebėsenos organizavimui ir stebėsenos duomenų registrams kurti, moksliniams tyrimams atlikti. Suteikta pagalba diagnozuojant ir gydant nukentėjusius nuo avarijos, prisidėta vykdant 270 tūkst. žmonių sveikatos stebėseną dėl leukemijos, 55 tūkst. žmonių - dėl skydliaukės vėžio ankstyvojo išaiškinimo.
Siekiant išaiškinti galimus smegenų funkcijos pažeidimus, buvo atliktas 2 200 vaikų, kurie patyrė avarinę apšvitą vystymosi gimdoje metu, medicininis ištyrimas, prisidėta organizuojant avariją likvidavusių darbuotojų sveikatos stebėseną. Įgyvendinant JT ekonomikos atkūrimo po Černobylio AE avarijos strategiją, 2003-2005 m. TATENA, JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (OCHA), JT Plėtros programa (UNDP), JT Aplinkos programa (UNEP), UNSCEAR, PSO, Pasaulio bankas kartu su Baltarusija, Ukraina ir Rusijos Federacija įsteigė ir įgyvendino Černobylio forumą, skirtą nagrinėti Černobylio AE avarijos sukeltus padarinius sveikatai, aplinkai, socialinei ir ekonominei būklei, teikti visuomenei objektyvią informaciją šiais klausimais bei tobulinti šalių pasiruošimą branduolinėms avarijoms. Černobylio forumas 2006 m. paskelbė autoritetingiausias to meto mokslines išvadas apie avarijos padarinius sveikatai ir aplinkai. Po Černobylio forumo buvo vykdomi ir kiti tarptautiniai pagalbos teikimo projektai, padėję įvertinti avarijos pasekmes, organizuoti atkūriamąsias priemones įvairiose socialinio ir ūkinio gyvenimo srityse. Jungtinės Tautos 2006-2016 metus buvo paskelbusios pažeistų regionų atkūrimo ir tvaraus vystymosi dešimtmečiu. Koordinuotos pasaulinės pastangos padėjo spręsti konkrečius nukentėjusių nuo avarijos regionų socialinius ir ūkinius poreikius.
Lietuvos patirtis ir pasirengimas
Lietuva, nors ir nutolusi nuo pagrindinių avarijų vietų, taip pat patyrė aukščiau įvardytų avarijos Černobylio AE padarinių - radioaktyviosios medžiagos pasklido šalies teritorijoje. Žmonės nerimavo dėl galimų avarijos pasekmių sveikatai, nepasitikėjo valstybės institucijomis dėl informacijos pirmomis dienomis po avarijos neteikimo.
Virš Lietuvos radioaktyvieji debesys praėjo per pirmąsias paras po avarijos, palikdami žymias radioaktyviųjų medžiagų iškritas pietvakarinėje bei vakarinėje šalies dalyje. Labiausiai nukentėjo Varėnos, Alytaus ir kiti pietiniai bei pietvakariniai Lietuvos rajonai, taip pat vakarinėje šalies dalyje esantys Neringos ir Klaipėdos rajonai. Didžiausias radioaktyvusis užterštumas buvo radioaktyviuoju jodu I131. Nors I131 yra trumpaamžis radionuklidas, kurio pusėjimo trukmė yra 8 paros, pirmosiomis dienomis po avarijos jo iškritos ant grunto minėtuose regionuose buvo tokio lygio, kad teko riboti pieno ir pieno produktų vartojimą, ypač kūdikiams.
Šiuose šalies regionuose pasklido ir palyginti dideli ilgaamžio radioaktyviojo cezio Cs137 kiekiai (iki 18,5 kBq/m²), kurio pėdsakai grunte, miško grybuose ir uogose nustatomi iki šiol. Tai yra dėl to, kad miško ekosistemoje radioaktyvusis cezis nuolat cirkuliuoja ir ilgai nepasišalina. Miško medienos, grybų, uogų, žvėrienos užterštumas cezio radionuklidais ilgai išlieka pavojingas ypač ten, kur iškritų tankis buvo didelis.
Ši avarija sutelkė visas Lietuvos institucijas, kurios taikė priemones, reikalingas avarijos padariniams įvertinti, ir priėmė tinkamus sprendimus gyventojų sveikatai bei radiacinei saugai užtikrinti. Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo įsteigta kelių ministerijų ir kitų įstaigų komisija, kuri koordinavo visų institucijų ir organizacijų veiklą likviduojant avarijos Černobylio AE pasekmes. Keliuose rajonuose šios komisijos sprendimu buvo laikinai uždrausta naudoti pieną kūdikių pieno produktams gaminti, taikyti draudimai naudoti radionuklidais užterštus importuotus maisto produktus, sausus pieno mišinius kūdikiams iš Baltarusijos, arbatžoles iš Gruzijos ir pan.
Lietuvos gyventojai dėl Černobylio AE avarijos negavo apšvitos dozių, galėjusių turėti įtakos sveikatai, tačiau, kur radioaktyvusis užterštumas buvo didesnis, gyventojai patyrė papildomą apšvitą dėl įkvėpto radioaktyviojo jodo bei radionuklidų, patekusių į žmogaus organizmą su maistu. Mokslininkai įvertino, kad dėl ore pasklidusio radioaktyviojo jodo kūdikių iki vienerių metų amžiaus skydliaukės lygiavertė dozė buvo apie 5,3 mSv, o suaugusiųjų - iki 2,4 mSv. Pagal šiuolaikinius tarptautinius kriterijus apšvita nebuvo tokia, kad būtų reikėję blokuoti skydliaukę stabiliaisiais jodo preparatais. Skydliaukės vėžio statistika taip pat neparodė, kad po avarijos praėjus 4-5 metams Lietuvoje padaugėtų vaikų skydliaukės vėžio atvejų.
Didesnę apšvitą gavo Lietuvos gyventojai, dalyvavę Černobylio AE avarijos likvidavimo darbuose. Iš Lietuvos Černobylio AE avarijos pasekmių likvidavime dalyvavo daugiau nei 7 tūkst. likviduotojų. Avarijos likviduotojai 1986-1989 m. dirbo didžiausio radioaktyviojo užterštumo teritorijose, vykdė radioaktyviojo užterštumo plitimo stabdymo, dezaktyvacijos ir kitus darbus. Šiems gyventojams vėliau buvo nustatytas santykinai didesnis įvairių susirgimų dažnis, ypač širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos ligomis, greičiausiai dėl patirto streso.
Dar sovietmečiu Lietuvoje buvo pradėta Černobylio AE avarijos likviduotojų sveikatos stebėsena, o nuo 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu prie Sveikatos apsaugos ministerijos sudaryta specialistų komisija ligų sąsajai su dalyvavimu likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius nustatyti, kuri veikia iki šiol. Nuo 2019 m. minėta komisija savo veiklą vykdo Radiacinės saugos centre. Lietuvoje taip pat buvo atliekama Černobylio AE avarijos likviduotojų vaikų ilgalaikė sveikatos stebėsena. Tam tikslui 1991 m. buvo įsteigtas Respublikinis vaikų Černobylio centras, kuriame buvo registruoti 714 Černobylio AE avarijos pasekmes likvidavusių tėvų vaikai. Šis centras veikė, kol tokiems vaikams sukako 18 metų. Respublikiniame vaikų Černobylio centre registruotų vaikų ilgalaikės sveikatos stebėsenos rezultatai nesiskyrė nuo kitų Lietuvos vaikų sveikatos būklės rodiklių. Nebuvo gauta moksliškai pagrįstų patikimų duomenų, kad būtų galima susieti vaikų fizinio ar protinio vystymosi raidos sutrikimus, apsigimimus bei sergamumą įvairiomis ligomis su tėvų dalyvavimu likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius.
Nuolatinės grėsmės ir budrumas
Kai kurios Černobylio AE avarijos pasekmės jaučiamos iki šiol. Pastaraisiais metais energetikos ūkyje pradėjus naudoti daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių, į Lietuvą įvežama medienos kuro iš Černobylio AE avarijos užterštų Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Kai kuriuose medienos kuro pelenų mėginiuose buvo nustatytas radioaktyvusis užterštumas, prilygstantis radioaktyviųjų atliekų lygiui. Siekiant užtikrinti, kad medienos kuro pelenai, naudojami dirbamiems laukams tręšti, nebūtų užteršti radionuklidais, teisinėmis priemonėmis yra apribotas įvežamos medienos kuro radioaktyvumas.
Kita problema yra beveik kasmet įvykstantys gaisrai Černobylio AE zonoje. Degant medžiams, miško paklotei, žolei vis dar į aplinką patenka ilgaamžių radionuklidų, svarbiausias jų yra Cs137. Nors šio radionuklido kiekiai kilus gaisrams Černobylio zonoje iki šiol neturėjo įtakos Lietuvos foninės gamtinės jonizuojančiosios spinduliuotės padidėjimui, Radiacinės saugos centras tokių gaisrų metu atlieka radionuklidų pernašos prognozę, seka Lietuvos radiacinio pavojaus ankstyvojo perspėjimo stočių tinklo (RADIS) duomenis, vertina Ukrainos branduolinę ir radiacinę saugą reguliuojančios institucijos teikiamą informaciją, Černobylio AE zonoje esančio radiologinio monitoringo tinklo bei Europos Komisijos EURDEP tinklo duomenis ir nuolat teikia informaciją gyventojams.
Lietuvos radiacinės saugos specialistus neramina pradėjusi veikti Baltarusijos atominė elektrinė (Baltarusijos AE), nes tarptautinių ekspertų išvadose teigiama, jog veikla pradėta nepašalinus rimtų trūkumų. Nuo Baltarusijos AE eksploatavimo pradžios jau įvyko nemažai incidentų, apie kuriuos informacija buvo slepiama. Tokie faktai dar labiau mažina pasitikėjimą, jog ši atominė elektrinė yra saugi. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos AE, avarijos poveikį pajustų visi Lietuvos gyventojai, o ypač gyvenantys iki 100 km atstumu nuo šios elektrinės, t. y. apie trečdalis visų mūsų šalies piliečių. Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijos nuosekliai rengiasi galimai branduolinei avarijai Baltarusijos AE - atnaujinami visų lygių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai, rengiami kiti avarinio reagavimo teisės aktai, organizuojamos pratybos, išplėstas Lietuvos radiacinio pavojaus ankstyvojo perspėjimo stočių tinklas (RADIS), biudžeto lėšomis nupirkta 4 mln. kalio jodido tablečių.
Lietuvos institucijų dalyvavimas tarptautinių bei regioninių tinklų, tokių kaip Dozimetrijos tinklas (BioDoseNet), kuriame dalyvauja daugiau nei 65 šalys narės, Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) įsteigtas parengties ir reagavimo į didelio masto ekstremalias situacijas Europos regione biologinės dozimetrijos tinklas (RENEB), kuriame dalyvauja 22 nariai iš 16 Europos valstybių, veikloje ir toliau turi būti palaikomas bei plėtojamas. Šiuo metu su TATENA Reagavimo ir pagalbos teikimo tinklu RANET ryšį palaikanti atsakinga institucija yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Radiacinės saugos centras atstovauja Lietuvą RENEB ir PSO BioDoseNet tinklų veikloje bei REMPAN tinklo veikloje (kaip institucija, atsakinga už šalies ryšio su šiuo tinklu palaikymą), taip pat dalyvauja RANET tinklo veikloje. Sukauptas techninis ir profesinis potencialas sudaro galimybę ne tik užtikrinti nacionalinius poreikius, bet ir suteikti pagalbą kitoms šalims ar gauti tarptautinę techninę pagalbą branduolinės ar radiologinės avarijos atveju.