Černobylio atominės elektrinės avarija yra vienas tragiškiausių įvykių branduolinės energetikos istorijoje, turėjęs plataus masto pasekmių visam pasauliui. Tai vienintelis incidentas, kuris pagal tarptautinę branduolinių įvykių skalę buvo įvertintas 7 balais, reiškiančiais didžiausią istorijoje žmogaus sukeltą nelaimę.
Avarijos data ir eiga
1986 m. balandžio 26 d. 1 val. 23 min. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Reaktorius užsidegė įvairių įrangos bandymų metu, kurie buvo tiek reglamentuoti, tiek nestandartiniai - vykdomi pagal programą. Avarijos metu į aplinką patekęs radiacijos kiekis buvo 100 kartų didesnis nei tas, kurį sukėlė ant Hirošimos ir Nagasakio numestos atominės bombos.
Černobylio atominė katastrofa : Neatskleistos paslaptys
Tiesioginės avarijos pasekmės
Katastrofos padarinius likvidavo 600 000 žmonių iš visos Sovietų Sąjungos, nors šį darbą galėjo atlikti bent tris kartus mažiau asmenų. Ant rūkstančio reaktoriaus sraigtasparniai išmetė apie 4,5 tūkstančių tonų granito granulių, smėlio, švino. 400 šachtininkų po reaktoriaus pamatais kasė tunelį, įrengdami aušinimo sistemą, kad įkaitęs branduolinis kuras neįsiveržtų į gruntą ir nesukeltų dar vieno sprogimo.
Teritorija vieno kilometro spinduliu aplink katastrofos židinį dėl didžiulės radiacijos buvo praminta Mirties zona. Iš gyvenviečių, esančių 30 km spinduliu nuo katastrofos vietos, kuri iki šiol laikoma viena labiausiai radiologiškai užterštų vietų pasaulyje, buvo evakuoti žmonės. Po katastrofos (1986-2000 m.) iš labiausiai radiacijos paveiktų teritorijų Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje buvo evakuota apie 350 tūkst. žmonių.
Didžiausią jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitą avarijos naktį atominėje elektrinėje patyrė apie 600 avarijos likviduotojų. Ūmi spindulinė liga buvo diagnozuota 134 avarijos likviduotojams, iš kurių 28 mirė 1986 m. Dar 19 avarijos likviduotojų mirė 1987-2004 m., tačiau jų mirties priežastys ne visada buvo susietos su gauta padidėjusia apšvita.
Apie 600 tūkstančių žmonių, kurie buvo nusiųsti likviduoti avarijos padarinių, gavo padidintą apšvitos dozę. 800 tūkst. žmonių rizikavo savo gyvybėmis tam, kad suvaldytų situaciją po nelaimės. Iš jų 25 tūkst. asmenų mirė, o dar 70 tūkst. tapo neįgaliais. 20 procentų šių mirčių buvo savižudybės.
Tais pačiais metais po atominės elektrinės katastrofos, 1986 spalio mėnesį, buvo suprojektuotas ir pastatytas pirmasis sarkofagas, uždengęs 4 reaktorių po katastrofos. Nuo 2000 metų buvo projektuojamas ir statomas naujasis sarkofagas, kad uždengtų sprogusį elektrinės reaktorių kartu su senuoju sarkofagu. Apytiksliai 97 procentai radioaktyvių medžiagų yra laikomos byrančiame sarkofage. 200 tonų radioaktyvių medžiagų tebėra reaktoriuje. Pareigūnų teigimu, visiškam šios vietos uždarymui dar gali prireikti beveik 100 metų.
Radiacijos poveikis sveikatai
Remiantis Jungtinių Tautų mokslinio komiteto jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui tirti (UNSCEAR) 2011 m. pranešimu, per 1991-2005 m. laikotarpį 6 848 skydliaukės vėžio atvejai buvo registruoti Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje tiems asmenims, kurie 1986 m. buvo jaunesni nei 18 m. Didžiausia skydliaukės piktybinių navikų rizika nustatyta praėjus 25 metams po bombardavimo, tačiau ir praėjus 60 metų šioje žmonių grupėje stebimas skydliaukės piktybinių navikų rizikos padidėjimas. Dažniau jis pasireiškė moterims.
„Greenpeace“ teigimu, dėl šio įvykio vėžiu susirgo ir nuo šios ligos mirė 93 tūkst. žmonių. Jungtinių Tautų vadovaujamas Černobylio forumas nurodo, kad galima tikėtis, jog dar 9 tūkst. asmenų mirs nuo radiacijos sukeltų vėžinių susirgimų. Tačiau šis skaičius laikomas labai kontroversišku. Keista, tačiau bendras su Černobyliu susijusių vėžinių susirgimų ir kitų ligų skaičius pasirodė mažesnis, nei buvo bijota iš pradžių.
Radiacinės saugos agentūros Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyr. specialistė Danutė Šidiškienė teigia, jog leistina metinė dozė žmogui yra 1 milisivertas. „Avarinė apšvita, reglamentuota TATENOS standartais, yra nekenksminga, kai ji siekia 100 milisivertų. Tokia apšvita nekenksminga net žmogaus vaisiui. Atliekant kompiuterinės tomografijos tyrimą galima gauti 10 milisivertų apšvitą. Skydliaukei pavojų kelia 100 milisivertų“, - sako D. Šidiškienė. Pasak specialistės, radiacijai atsparesni vyresnio amžiaus žmonės. Pačios jautriausios yra lytinės ląstelės, kraujodaros organai, o atspariausios - smegenų ląstelės. Jonizuojančiosios spinduliuotės taikinys yra ląstelės branduolyje esanti paveldimoji medžiaga - DNR. Jai skylant pasidalina ląstelė, ir taip mes atsinaujiname.
Šiandien nelaimės sukeltos psichologinės problemos yra laikomos didžiausia visuomenės sveikatos problema. Daug Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos gydytojų patarė besilaukiančioms moterims daryti abortus, kad nepagimdytų vaikų su apsigimimais. Tačiau vėliau buvo pranešta, kad radiacijos lygiai, su kuriais susidūrė moterys, buvo per maži tam, kad sukeltų tokias pasekmes. Tūkstančiai Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos besilaukiančių moterų nepagrįstai darėsi abortus, bijodamos pagimdyti apsigimusius vaikus.
Černobylio avarija ir Lietuva
Lietuva taip pat nukentėjo nuo Černobylio avarijos. Žmonės oficialiai nebuvo perspėti likti namuose, į lauką neleisti vaikų, vartoti jodo preparatus. Didelė dalis likviduotojų, kurių 7000 buvo išsiųsti į Černobylį, iki šiol kenčia nuo įvairių ligų, potrauminio streso sindromo ir depresijos. Daugeliui jau antraisiais-trečiaisiais metais po katastrofos padarinių likvidavimo išsivystė hipertenzinės ligos. Tačiau, palyginti su labiausiai užterštais Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos regionais, Lietuva nukentėjo daug mažiau.
Apie nelaimę lietuviai sužinojo tik balandžio 28-29 dienomis, po to, kai pirmieji pavojaus varpais pradėjo skambinti švedai. Neramios žinios sklido iš lūpų į lūpas, tačiau valdžia tylėjo. Meteorologė Audronė Galvonaitė, tuo metu dirbusi Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje, prisimena, kaip jai liepė užsičiaupti nomenklatūriniai veikėjai. Tuo metu ji rinko visą meteorologinę informaciją ir stebėjo vadinamąsias atbulines pernašas - iš kur ateina oro masė. Tada susidarė labai nedėkinga situacija - Lietuva iš abiejų pusių buvo apgaubta aukšto slėgio sričių, o virš Skandinavijos tvyrojo žemo slėgio sritis. Nuo Černobylio į pajūrį slinko pernaša lyg ekspresas. Pirmoji dozė kliuvo pajūriui ir sklido Švedijos link. Jei ne ši pernaša, dar negreit būtume sužinoję apie avariją. Švedai pradėjo matuoti labai aukštas koncentracijas ir pradėjo visais kanalais skelbti aliarmą.
Balandžio 27-28 d. pernaša išsiskyrė: viena jų pusantro kilometro aukštyje slinko į Skandinaviją, o kita, buvusi 3 km aukštyje, jau grįžo atgal, per Lietuvą. Susidarė labai įdomi sinoptinė situacija: abi pernašos susidūrė, ir tada radiacijos jau gavo Vilnius, taip pat ir Lietuvos rytiniai bei centriniai rajonai. Vilnius gavo didžiausią dozę balandžio 29 d. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos. Pasak A. Galvonaitės, tomis dienomis buvo saulėta, visi deginosi ir įdegdavo violetine spalva, lyg šaltibarščių.
Pirmasis radioaktyvus lietus iškrito gegužės 5 d. Radioaktyvios dalelės nukrito ant žemės, o iki to laiko jos buvo ore. Gegužės pradžioje ta pernaša jau pasisuko ir išsiskyrė į dvi dalis: viena sklido į Rusiją, kita - į Europos šalis. Buvo kalbama, kad rusai bandė nusodinti debesį žemyn, kad jis nepasiektų Maskvos.
Avarijos pasekmės Lietuvos teritorijoje
Lietuvoje po Černobylio avarijos net 17-koje labiausiai užterštų rajonų (mat dėl vėjo krypties radioaktyvus debesis, prieš nusėsdamas Skandinavijoje, keliavo ir pro Lietuvą) buvo uždrausta naudoti pieno produktus. Juos buvo vežama perdirbti ir išlaikyti, kol juose visiškai suskils radioaktyvus jodas. Paprastai radiacinis fonas Lietuvoje siekia 8-12 mikrorentgenų per valandą, po avarijos šis rodiklis buvo apie 120, tik tiek, kad tai netruko ilgai, todėl žmonės negavo dozės, kuri jau turėtų įtakos sveikatai.
Labiausiai nukentėjo pietvakarinė bei vakarinė šalies dalys: Varėnos, Alytaus ir kiti pietų Lietuvos rajonai bei Neringos ir Klaipėdos rajonai. Didžiausia tarša, kaip paprastai ir būna avarijų atominėse elektrinėse atveju, buvo radioaktyviuoju jodu. Nors tai palyginti trumpaamžis radionuklidas, kurio skilimo trukmė yra 8 paros, pirmosiomis dienomis po avarijos jo iškritos ant grunto minėtuose regionuose buvo pakankamai didelės. Be to, išmetimai iš elektrinės vyko ir vėliau, taigi poveikis nebuvo vienkartinis. Šiuose šalies regionuose pasklido ir gana dideli ilgaamžio radionuklido cezio (Cs-137), kurio pėdsakai nustatomi tiek grunte, tiek miško grybuose ir uogose iki šiol, kiekiai.
Radioaktyvus jodas Lietuvoje iškrito balandžio 30 d. Suaugusiesiems buvo nustatyta 2,4 milisivertų apšvita, o vienų metų vaikai gavo 5,3 milisivertų. Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį patyrė ir Lietuvos gyventojai, dalyvavę Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbuose.
Maisto produktų užterštumas ir saugumo priemonės
Tą vasarą buvo tiriamos arbatžolės, maisto produktai. Mažiausiai užteršti buvo riebūs produktai: sviestas, grietinė, majonezas, aliejus. Pienas buvo užterštas labiau. Pačios prasčiausios arbatžolės liko švarios, labiausiai užteršta buvo populiarioji „Bodrost“, kurią pradėjo maišyti centrifugose su neužterštomis arbatžolėmis. O po dvejų metų Lietuvoje išaugo labai dideli obuoliai, geras derlius, ir tai buvo išdava to, kas nusėdo. Tačiau, pasak A. Galvonaitės, mokslininkai tuo metu išsiaiškino ir natūralius radioaktyviuosius šaltinius. Ypač daug sužinota apie pelkes, sutraukiančias daugiausia radioaktyviųjų medžiagų.
Radiacinės saugos agentūros Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyr. specialistė Danutė Šidiškienė pasakoja, kad po Černobylio katastrofos buvo sudaryta komisija, į kurią įėjo Mėsos ir pieno pramonės, Maisto pramonės, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijų ir Lietkoopsąjungos atstovai. Buvo tariamasi, kaip apsaugoti žmones nuo papildomos apšvitos per maisto produktus. Kuriam laikui buvo uždrausta gaminti pieno produktų mišinėlius kūdikiams, kadangi pienas buvo paveiktas radioaktyviuoju jodu. Grietinė buvo mušama į sviestą, nes jodo skilimas - 8 dienos, po tiek laiko jo praktiškai nebelikdavo. Buvo uždrausta įvežti arbatą iš Gruzijos. Labiausiai Lietuvos teritorija buvo užteršta ilgaamžiais Cs-137 (užterštumas padidėjo 4,5 karto) ir Sr-90 radionuklidais, kurių nustatoma ir dabar.
Atliekant įvairių maisto produktų radiologinius tyrimus, daugiausia Cs-137 nustatoma valgomuosiuose miško grybuose. Ir būtent grybai, surenkami pietvakarinėje ir vakarinėje šalies teritorijos dalyse, per kurias praslinko radioaktyvieji debesys, yra labiau užteršti Cs-137, nei kituose šalies miškuose surenkami grybai, tačiau jų radioaktyvusis užterštumas neviršija leistinų lygių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, padidėjęs užterštumas radionuklidais nustatomas ir Lietuvos miškų laukinės faunos mėsoje (šernienoje).
Po avarijos buvo keliamas klausimas, ar reikėjo atlikti jodo profilaktiką, kuri nuo jonizuojančios spinduliuotės poveikio apsaugo skydliaukę. Dalis valstybių ją atliko, dalis - ne. Lietuvoje buvo paskaičiuota, kokia dozė suaugusiesiems ir vaikams dar yra saugi ir kokių priemonių imtis, kad ji nebūtų viršyta, ir šių skaičiavimų pagrindu nuspręsta, kad jodo profilaktikos nereikia taikyti, nes buvo imtasi kitų apsaugos priemonių, juolab kad jodo tabletės taip pat gali sukelti rimtas komplikacijas. Šią nuostatą puikiai iliustruoja lenkų patirtis - jie profilaktiškai gėrė jodo preparatus, nuo kurių vėliau fiksavo komplikacijas. Todėl ir po prieš keletą metų įvykusios Fukušimos AE avarijos Radiacinės saugos centras ragina gyventojus savo nuožiūra nešluoti iš vaistinių jodo preparatų, kol nebus realios grėsmės.
Černobylio likviduotojų liudijimai
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Pranas Paškevičius - vienas iš tų, kurie dalyvavo Černobylio avarijos pasekmių likvidavime. Jis pasakoja: „Kadangi buvau siunčiamas iš darbovietės, pati atranka kėlė tam tikrų abejonių, kad ten viskas tvarkoje. Pavyzdžiui, buvo atrenkami žmonės, kurie turi bent vieną vaiką. Tai kėlė mintį, kad baiminasi, kad po to vaikų žmogus negalės turėti. Aš nebuvau siunčiamas į pačią elektrinę, mes statėme Slavutičiaus miestą evakuotiems žmonėms. Miestui parinkta teritorija buvo radioaktyvioje zonoje, nes buvo manoma, kad per metus laiko, kol truks statybos, teritorija natūraliai išsivalys, tačiau taip neįvyko ir buvo duota komanda vėl išardyti visus šaligatvius, kelius, nukasti gruntą ir jį pakeisti kitu. Savo apšvitos dalį mes gavome su maistu ir per radioaktyvias dulkes. Visa laimė, kad pakankamai rimtai žiūrėjome į apsaugos priemones - vandenį gėrėme tik atvežtinį, nuo dulkių naudojome apsaugas. Pirmus metus mes visko gaudavome nemokamai - ir vandens, ir maisto, o prie pavojaus priprantama. Be to, tuo metu jautėmės labai globojami, todėl atrodė, kad jei ir prarasime truputį sveikatos, finansinė nauda tai kompensuos. O dabar girdime, kad niekas mūsų ten nesiuntė, todėl negalime ir reikalauti jokių lengvatų.“
Lietuvos černobyliečių labdaros fondo „Mūsų krantas“ prezidentas Anatolijus Zarovskis neturėjo pasirinkimo, vykti ar ne į Černobylį, kadangi buvo karininkas ir privalėjo vykdyti įsakymą. „Po avarijos jau buvę praėję apie pusantrų metų, todėl mes žinojome, kas įvyko, bet kaip apsisaugoti, mūsų niekas neinformavo. Tik pažįstami gydytojai mums patarė nevalgyti vietinio maisto, vengti ypač užterštų teritorijų ir kuo mažiau kvėpuoti vietiniu oru be apsaugos priemonių, bet viskas buvo organizuota atvirkščiai. Matėme vykstančią sėją, pievose ganėsi karvės, kurios buvo melžiamos, ir pan. Visą šią produkciją mes ir valgėme. Vanduo taip pat buvo vietinis. Jokių apsaugos priemonių mums nedavė, išskyrus marlės raiščius, ir tai ne visiems. Tuos raiščius naudodavome tuomet, kai atvykdavo tikrintojai. Jie patys visą maistą atsiveždavo su savimi. Kai grįžome, pirmieji išėjo tie, kurių širdis buvo silpnesnė. Kitiems paūmėjo įvairiausios ligos. Vėžio rūšių sąrašas tarp černobyliečių taip pat didelis - pradedant burnos, gerklės, baigiant kraujo. Tyrimai Vilniaus Sapiegos ligoninėje parodė, kad vėžio paplitimas tarp mūsų, priklausomai nuo ligos, nuo 2 iki 20 kartų didesnis nei bendroje populiacijoje, o oficialioje erdvėje teigiama, kad nuo radiacijos černobyliečiams nukentėjo tik vienas organas - skydliaukė. Toks jausmas, tarsi kitų organų mes neturėtume“, - teigė pašnekovas.
Ilgalaikės pasekmės ir šiuolaikiniai iššūkiai
Nors ir po atominės elektrinės katastrofos praėjo daugiau nei 30 metų, bet ir šiandien yra jaučiami jos padariniai. 70 procentų taršos po Černobylio avarijos gavo Baltarusija. Radioaktyvus lietus po šios nelaimės pasiekė net Airiją. Regionas tapo vienu unikaliausių pasaulyje laukinės gamtos kampelių, kur klesti vilkų, elnių, bebrų, erelių ir kitų gyvūnų populiacijos. Dėl į gamtą patekusios radiacijos kiekio netoliese buvęs miškas pasidarė ryškiai oranžinės spalvos - jis pavadintas „Raudonuoju mišku“.
Tai, kad po branduolinės avarijos pasklidę radioaktyviosios medžiagos turi ilgalaikį poveikį aplinkos užterštumui ir gali lemti gyventojų apšvitą, rodo pastarųjų metų įvykiai, susiję su užterštu Cs-137 medienos kuru, įvežamu iš po Černobylio atominės elektrinės avarijos užterštų Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Lietuvos energetikos ūkyje pradėjus naudoti daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių, į Lietuvą įvežamo medienos kuro susidariusių pelenų mėginiuose buvo nustatytas radioaktyvus užterštumas, prilygstantis radioaktyviųjų atliekų lygiui. Siekiant užtikrinti, kad medienos kuro pelenai, naudojami dirbamiems laukams tręšti, nebūtų užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis, teisinėmis priemonėmis yra apribotas iš teritorijų, užterštų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, įvežamos medienos kuro radioaktyvumas.
Kita problema yra beveik kasmet įvykstantys gaisrai Černobylio zonoje. Degdami medžiai, miško paklotė, žolė vis dar į aplinką išskiria ilgaamžius radionuklidus, reikšmingiausias jų yra Cs-137. Nors šio radionuklido kiekiai, kilus gaisrams Černobylio zonoje, iki šiol neturėjo įtakos Lietuvos foninės jonizuojančiosios spinduliuotės padidėjimui, Radiacinės saugos centras tokių gaisrų metu atlieka radionuklidų pernašos prognozę, seka Lietuvos radiacinio monitoringo tinklo RADIS stočių duomenis, vertina Ukrainos branduolinę ir radiacinę saugą reguliuojančios institucijos teikiamą informaciją bei Černobylio zonoje esančio radiologinio monitoringo tinklo bei Europos Komisijos EURDEP tinklo duomenis ir nuolat teikia informaciją gyventojams.
Branduolinės energetikos saugumo pamokos
Po Černobylio ir Fukušimos avarijų pasaulis pradėjo kitaip vertinti atominę energetiką. Vokietija atsisakė atominių elektrinių statybos, danai pareikalavo uždaryti Malmės atominę elektrinę. Šios nelaimės Sovietų Sąjungai, Rusijos Federacijai ir Ukrainai kainavo milijardus dolerių. Teritorijose, kurios laikomos „užterštomis" radioaktyviomis medžiagomis, gyvena daugiau nei 5 milijonai žmonių.
Viena didžiausių Černobylio katastrofos klaidų - sąmoningų! - buvo tuometės sovietų valdžios tylėjimas, neperspėjant savo piliečių apie pavojų. Šio tylėjimo pasekmės Lietuvai - iki šiol išlikęs mūsų nepasitikėjimas valdžios institucijų gebėjimu apsaugoti gyventojus, informuojant juos apie pavojų, veikiant greitai ir efektyviai. Tą parodė daugybė telefono skambučių į Radiacinės saugos centrą iškart po žinios apie avariją Fukušimos atominėje elektrinėje.
Lietuvos radiacinės saugos specialistus neramina jau šiemet numatoma Baltarusijos atominės elektrinės veiklos pradžia. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje, poveikį pajustų didelė dalis Lietuvos gyventojų. Lietuvoje nemažai yra daroma pasirengiant reaguoti į galimą branduolinę avariją Baltarusijos atominėje elektrinėje: pakeistas ir papildytas Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės ar radiologinės avarijos atveju, patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 99:2019 ,,Gyventojų apsauga įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai“ pakeitimas, Radiacinės žvalgybos įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai programų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas, Žmonių dezaktyvavimo įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai rekomendacijos, organizuojamos valstybinio ir savivaldybių lygio civilinės saugos pratybos, išplėstas Lietuvos radiacinio monitoringo RADIS stočių tinkas, valstybės biudžeto lėšomis nupirkta 4 mln. jodo tablečių. Bet kokios ekstremalios situacijos metu labai svarbu, kad gyventojai suprastų jiems gresiantį pavojų ir adekvačiai elgtųsi.
Po Černobylio atominės elektrinės avarijos visame pasaulyje pradėta svarstyti apie branduolinės energetikos saugumą, jos vystymosi perspektyvas. Daugelis šalių, ypač Europos žemyne, pradėjo stiprinti radiacinės bei branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos radiacinės ir branduolinės saugos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones, spręsti gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus. Po šios avarijos užtikrinant branduolinės energetikos saugumą buvo imtasi daugybės priemonių, kurios garantavo, kad tikimybė kilti tokioms avarijoms yra labai maža.
tags: #cernobylio #avarija #data