Daugelis sodininkų planuoja daržovių lysves, tačiau dažnai pamiršta vieną kuklų, bet nepaprastai galingą augalą - vaistinę ramunę (Matricaria recutita). Tai nėra tik paprasta lauko gėlė; tai viena seniausių ir labiausiai ištirtų vaistažolių pasaulyje, kurią auginti savo sklype yra ne tik naudinga, bet ir madinga, populiarėjant tvarios gyvensenos idėjoms. Skirtingai nei daugelis lepių egzotinių augalų, ramunė nereikalauja ypatingos priežiūros, tačiau jos nauda sodui ir žmogui yra milžiniška. Šiame straipsnyje aptarsime penkias svarias priežastis, kodėl būtent šį pavasarį verta rasti vietos ramunėms savo darže ar gėlyne.
1. Natūralus vaistas nuo nerimo ir nemigos
Tai pati žinomiausia ramunėlių savybė, kuri pavasarį, kai organizmas išsekęs po žiemos, tampa ypač aktuali. Nacionalinis biotechnologijos informacijos centras (NCBI) patvirtina, kad ramunėlėse esantis flavonoidas apigeninas jungiasi prie specifinių smegenų receptorių, taip sukeldamas lengvą raminamąjį poveikį ir mažindamas nerimą. Skirtingai nuo sintetinių vaistų, ramunėlių arbata veikia švelniai, nekelia priklausomybės ir padeda sureguliuoti miego ciklus, kas yra gyvybiškai svarbu šiuolaikiniam, streso kamuojamam žmogui. Be to, namuose užaugintos ir tinkamai išdžiovintos ramunėlės turi žymiai didesnę eterinių aliejų koncentraciją nei pirktos pakeliuose, kur dažnai naudojamos tik dulkės.
Sprendimas: sėkite ramunes saulėtoje vietoje ir, joms sužydėjus, reguliariai skinkite žiedus - šviežią arbatą gerkite likus 30-45 minutėms iki miego geresniam poilsiui.
2. „Augalas daktaras“ jūsų daržui
Ramunės yra vertinamos ne tik dėl naudos žmogui, bet ir dėl savo unikalios gebos gydyti ir saugoti kitus sodo augalus. Vermonto universiteto sodininkystės ekspertai pabrėžia, kad ramunės veikia kaip kompanionai, pritraukiantys naudingus vabzdžius, pavyzdžiui, žiedmuses, kurių lervos minta amarais ir kitais kenkėjais. Pasodintos šalia kopūstų, svogūnų ar mėtelių, ramunės, manoma, pagerina šių daržovių skonį ir padidina eterinių aliejų gamybą kaimyniniuose augaluose. Jos taip pat kaupia kalcį, kalį ir sierą, kurie augalui nunykus grįžta į dirvožemį, veikdami kaip natūrali trąša.
Sprendimas: sodinkite ramunes ne atskiroje lysvėje, o įterpkite jas tarp kopūstinių daržovių ar prieskoninių žolelių - tai natūraliai sumažins kenkėjų populiaciją be chemikalų.
3. Galingas priešuždegiminis poveikis odai
Jei pavasarį jūsų oda tampa jautri, šerpetoja ar atsiranda bėrimų, ramunės gali tapti jūsų asmenine kosmetikos laboratorija. Moksliniai tyrimai rodo, kad ramunėlių eteriniuose aliejuose esantys bisabololis ir chamazulenas pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu, kuris padeda gydyti egzemą, nedidelius odos sudirgimus ir netgi spuogus. Šios medžiagos prasiskverbia į gilesnius odos sluoksnius ir skatina regeneraciją, todėl ramunėlių ekstraktas yra dažnas brangių kremų ingredientas. Augindami jas patys, galite pasigaminti visiškai natūralių hidrolatų ar aliejinių ištraukų be jokių konservantų.
Sprendimas: pasigaminkite ramunėlių ledukų veidui - užplikykite stiprią arbatą, atvėsinkite, supilstykite į ledo formeles ir kiekvieną rytą švelniai patrinkite veidą tonizavimui ir raminimui.
4. Itin lengvas auginimas ir atsparumas
Tai idealus augalas pradedantiesiems arba tiems, kurie neturi daug laiko sodo priežiūrai, nes ramunėms nereikia derlingos žemės. Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) nurodo, kad vaistinė ramunė geriausiai auga lengvoje, laidžioje dirvoje ir saulėkaitoje, tačiau ji puikiai pakenčia ir prastesnes sąlygas. Svarbiausia žinoti vieną niuansą - ramunių sėkloms dygti reikalinga šviesa, todėl jas užkasus giliai, daigų nesulauksite. Kartą pasėjus, jos dažnai pasisėja pačios, todėl kitais metais jums net nereikės rūpintis sėkla, tik praretinti savaime išdygusius daigus.
Sprendimas: sėklas barstykite tiesiai ant drėgnos žemės paviršiaus ir tik lengvai įspauskite delnu (neužberkite žemėmis); dygimas prasideda esant 7-10 °C temperatūrai, tad sėti galima anksti pavasarį.
5. Ekonomiškumas ir kokybės garantija
Nors ramunėlių arbatos galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, kokybinis skirtumas tarp pramoniniu būdu užaugintos ir savo sode surinktos vaistažolės yra akivaizdus. Mičigano valstijos universiteto specialistai teigia, kad vaistažolių gydomosios savybės priklauso nuo džiovinimo būdo ir laikymo sąlygų, o masinėje gamyboje žiedai dažnai perdžiovinami arba susmulkinami iki dulkių, prarandant vertingus aliejus. Augindami patys, jūs kontroliuojate visą procesą: nenaudojate pesticidų, renkate žiedus pačiame jų žydėjimo pike (kai horizontalūs žiedlapiai pradeda linkti žemyn) ir džiovinate natūraliai. Tai ne tik sutaupo pinigų, bet ir garantuoja, kad geriate tikrą vaistą.
Sprendimas: džiovinkite surinktus žiedus pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, paskleidę plonu sluoksniu ant popieriaus, kol jie taps trapūs, ir laikykite sandariame stikliniame inde tamsoje.
Dažniausios ramunės sėjos ir auginimo klaidos
1. Sėklos nesudygsta
Pagrindinė priežastis - sėklos buvo užbertos žeme (pasėtos per giliai). Ramunių sėkloms dygti būtina šviesa! Sėklas reikia tik išbarstyti ant purios, drėgnos žemės paviršiaus ir lengvai prispausti delnu, jokiu būdu neužberiant žemėmis.
2. Dideli krūmai, bet bekvapiai ir plokšti žiedai
Tai gali reikšti, kad sumaišėte sėklas ir pasėjote bekvapį šunramunį, o ne vaistinę ramunę. Pirkdami sėklas visada ieškokite lotyniško pavadinimo Matricaria chamomilla. Vaistinės ramunės žiedsostis visada yra tuščiaviduris.
3. Jauni daigeliai masiškai džiūsta ir krenta
Ši problema dažniausiai kyla dėl drėgmės trūkumo pačiame dygimo etape. Kol sėklos sudygs ir augaliukai įsišaknys, viršutinis žemės sluoksnis turi būti nuolat drėgnas. Rekomenduojama purkšti smulkiais lašeliais, kad nenuplautumėte sėklų.
Dažnai užduodami klausimai apie vaistinės ramunės auginimą
Kada pavasarį geriausia sėti vaistines ramunes?
Lauke ramunes drąsiai sėkite balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai žemė jau šiek tiek įšilusi. Kadangi jos dygsta paviršiuje, joms reikia pakankamai pavasarinės drėgmės.
Kaip atskirti tikrąją vaistinę ramunę nuo kitų panašių laukinių ramunių?
Perpjaukite žiedą pusiau. Tikrosios vaistinės ramunės žiedsostis (geltonoji vidurinė dalis) yra išgaubtas (kūgio formos) ir visiškai tuščiaviduris viduje. Be to, ji skleidžia labai stiprų, malonų, obuolius ir medų primenantį aromatą.
Kada ir kaip teisingai rinkti ramunių žiedus arbatoms?
Žiedus geriausia skinti saulėtą dieną, vidurdienį, kai rasa jau nudžiūvusi, o eterinių aliejų koncentracija yra pati didžiausia. Skinkite tuos žiedus, kurių balti žiedlapiai yra pilnai išsiskleidę ir stovi horizontaliai.
Kaip teisingai džiovinti surinktą derlių?
Žiedus paskleiskite plonu sluoksniu ant popieriaus labai gerai vėdinamoje, sausoje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje (pavyzdžiui, palėpėje ar pavėsinėje). Saulė išdegina vertingus eterinius aliejus.
Kiek laiko galima saugoti džiovintas ramunėles?
Tinkamai sudžiovintas ir sandariuose stiklainiuose ar popieriniuose maišeliuose tamsioje vietoje laikomas ramunėles galima saugiai naudoti 1-2 metus.
Botaninis aprašymas ir paplitimas
Vaistinė ramunė (lot. Matricaria recutita) - vienametis, 10-40 cm aukščio aromatingas augalas. Šaknis liemėninė, plona, šakota, šviesiai ruda. Stiebas status, plikas, dažniausiai šakotas, tuščiaviduris. Lapai pražanginiai, pailgi, bekočiai, plunksniškai suskaldyti. Graižai nedideli, susitelkę į skėtiškas kekes stiebo ir šoninių šakų viršūnėse. Kraštiniai graižo žiedai liežuviški, balti, baigiant žydėti dažniausiai nulinkę žemyn, o viduriniai dvilyčiai, vamzdiški, geltoni. Žydi gegužės-rugsėjo mėnesiais, sėklos sunoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Vaisius - pailgas, rusvai žalias lukštavaisis. Dauginasi sėklomis, kurių vienas augalas užaugina apie 30 000.
Paplitimas: Visoje Europoje, Indijoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Rusijos europinėje dalyje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Lietuvoje auga laukuose, pakelėse, dykvietėse, bergždynuose, šiukšlynuose. Natūraliai augantis vis rečiau aptinkamas. Dažnai auginamas soduose bei daržuose.
Panašią vaistinę vertę turi bevainikė ramunė (Matricaria discoidea). Nuo vaistinės skiriasi tuo, kad jos graižai - be baltų liežuviškų žiedų, tik su vamzdiškais gelsvai žaliais žiedais. Paplitusi visoje respublikoje.
Vaistinės ramunės auginimas
Auginti parenkamos atviros, saulėtos vietos, derlingos lengvo priemolio arba priesmėlio nepiktžolėtos dirvos. Priešsėlis - pūdymas, žieminiai javai arba kaupiamieji. Dauginama sėklomis. Sėjama eilėmis, tarpueiliai - 60-70 cm. Prieš sėją sėklos maišomos su smėliu santykiu 1:5 arba 1:8.
Sėjos laikotarpiai:
- Kai sėjami žiemkenčiai - vasarinė sėja: iki žiemos susiformuoja lapų skrotelė, augalai gerai peržiemoja, pradeda žydėti gegužės pabaigoje.
- Prieš pat žiemą - rudeninė sėja: augalai sudygsta anksti pavasarį, pradeda žydėti birželio mėnesį.
- Pavasarį - pavasarinė sėja: augalai pradeda žydėti liepos mėnesį.
Vasarinės ir pavasarinės sėjos metu sėklos neužžeriamos, tik privoluojamos, sudygsta po 8-10 dienų. Sėjant rudenį, sėklos užžeriamos 0,5 cm storio žemių sluoksniu. Geriausia vaistinę ramunę sėti tada, kai sėjami žiemkenčiai arba vėlai rudenį, prieš užšąlant.
Dėl savaiminio išsisėjimo toje pačioje vietoje vaistinė ramunė gali augti 2-3 metus. Per vegetaciją 2-3 kartus ravima, purenami tarpueiliai.
Vaistinės žaliavos paruošimas ir laikymas
Vaistinei žaliavai vartojami ramunių žiedynai. Vaistinių ramunių žiedynai (graižai) skinami žydėjimo pradžioje kasdien, vėliau - kas antrą trečią dieną. Skinama, kai vieno augalo pražysta 5-10 graižų; žiedynkočiai plokšti, liežuviški žiedai - horizontalioje padėtyje. Skinama rankomis. Žiedynkočiai turi būti ne ilgesni kaip 3 cm.
Nuskintus graižus reikia padžiauti per 2-3 valandas, kad jie nekaistų ir džiovinant nepajuoduotų. Žaliava paskleidžiama plonu sluoksniu (1 kg graižų/1 m²) ant lentynų, sietų, išklotų popieriumi. Kasdien vartoma.
Džiovinama nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje (išdžiūsta per savaitę) arba džiovykloje 30-35 °C temperatūroje. Labai svarbu, kad žaliava neperdžiūtų (greitai sutrupa), bet neišdžiūvusi - ruduoja. Išdžiūvę ramunių žiedynai turi būti žalsvai geltoni, aromatiški, silpnai kartaus skonio.
Paruošta žaliava pakuojama į popieriumi išklotas fanerines dėžes arba popierinius maišus, laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 1 metus.
Vaistinės ramunės cheminė sudėtis ir poveikis
Žiedynuose kaupiasi eterinis aliejus (0,3-1,5%), jo sudėtyje yra chamazuleno (skatina pažeistų kūno audinių regeneraciją, slopina skausmus), bisabolo, bisaboleno oksido ir dicikloeterio; taip pat yra flavonoidų (apigenino, liuteolino ir kvercetino); gleivių, kumarinų, iki 32 mg% vitamino C; taip pat polisacharidų ir organinių rūgščių, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, sakų, karotino ir kitų veikliųjų medžiagų.
Vartojimas medicinoje
Vaistinė ramunė - vienas iš geriausiai žinomų ir dažniausiai vartojamų vaistinių augalų. Ramunių žiedynus vartojo senovės Graikijos ir Romos gydytojai. Antikos mokslininkai ir gydytojai Hipokratas ir Dioskoridas jais gydė kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligas, malšino galvos skausmą.
Ramunių veikliosios medžiagos slopina uždegimus, skatina prakaitavimą, pasižymi antiseptiniu veikimu. Biologiškai aktyvi medžiaga bizabololas neleidžia skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje susidaryti opoms. Jis saugo šiuos organus, stiprindamas jų gleivinės gynybines jėgas, užkirsdamas kelią žalingam poveikiui. Ruošiami ramunių užpilai, ekstraktai ir vartojami ilgesnį laiką 3 kartus per dieną prieš valgį. Gydant sudirgintą skrandį, jų užpilas veikia spazmolitiškai.
Ramunėlės slopina uždegimus ir skatina žaizdų gijimą, stiprina organizmo atsparumą aplinkos poveikiui, infekcijoms, švitinimui, nepalankioms oro sąlygoms.
Liaudies medicinoje
Tai pagrindinis vaistas nuo peršalimo ligų. Ramunės vartojamos kaip tulžies išsiskyrimą skatinantis, skausmą ir uždegimus malšinantis vaistas. Labiausiai vaistinė ramunė kaip natūrali gydomoji priemonė padeda sergant gleivinės ligomis: burnos ir ryklės, skrandžio, žarnyno ir bronchų. Tinka vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms.
- Ypač populiarus ramunėlių nuoviras šeimose, kur yra mažų vaikų - tai pirmas vaistas, kai vaikus kamuoja dujos, jie neramiai miega; ramunėlių nuoviras gydo iššutimus.
- Ramunės preparatai slopina niežulį, švelnina, valo ir tonizuoja odą, ramina skausmus, gydo spuoguotą ar inkštiruotą odą. Jie tinka galvai plauti, nes naikina pleiskanas, stiprina plaukų šaknis. Vonelėse mirkomos suskirdusios bei prakaituojančios kojos.
- Ramunių arbata geriama šilta, mažais gurkšneliais persišaldžius, esant dismenorėjiniams negalavimams.
- Bulgarijoje ramunės preparatais gydomos kepenų ir skrandžio ligos.
- Prancūzijoje vaistinės ramunės preparatais gydomi virškinamojo trakto sutrikimai, jie vartojami pervargus ar peršalus.
- Lenkijoje jos preparatus vartoja apetitui gerinti, sergant skrandžio ligomis.
Receptai ir panaudojimo būdai
Sergant kepenų bei tulžies latakų ligomis
❖ Šaukštą vaistinės ramunės žiedų užpilti stikline (200 ml) verdančio vandens, uždengti ir pusę valandos kaitinti verdančio vandens vonelėje. Nukošti ir gerti po 1/3 stiklinės 2-3 kartus per dieną po valgio.
Nuo bronchito
❖ Imti po 30 g džiovintų vaistinės ramunės ir juoduogio šeivamedžio žiedų, gerai sumaišyti. Šaukštą šio mišinio užpilti stikline (200 ml) verdančio vandens, palaikyti 20 min, nukošti ir kelis kartus per dieną po stiklinę išgerti.
Skrandžio ir žarnyno uždegimams gydyti
❖ 2 šaukštus džiovintos vaistinės ramunėlės žiedų užplikyti stikline (200 ml) verdančio vandens. Uždengus palaikyti 10 min, kad pritrauktų. Šilta arbata geriama mažais gurkšneliais nevalgius.
Stiprina plaukų šaknis, naikina pleiskanas
❖ Nuovirui pagaminti imti 4 šaukštus džiovintų vaistinės ramunėlės graižų, užpilti 1,5 l verdančio vandens, 5-10 min virti, nukošti, atvėsinti. Ramunėlių nuoviru patariama trinkti galvą, kad geriau augtų plaukai, jie įgautų auksinį atspalvį ir nebūtų pleiskanų.
Ramunėlių kompresai
❖ 4 šaukštus žaliavos užpilti puse stiklinės (100 ml) verdančio vandens, pusę valandos kaitinti verdančio vandens vonelėje, ataušinti. Tyrelės užtepti ant drobinės skiautės ir dėti prie skaudamos vietos sergant reumatu, esant sąnarių skausmams. Šiuos kompresus galima dėti ant nudegimų bei sumušimų.
❖ Išmirkytus ramunėlių žiedus galima dėti ant furunkulų, nudegintų ar sumuštų vietų.
❖ Ėmus peršėti akiai, paraudus vokui, iškilus miežiui dedami šilti stipraus ramunėlių nuoviro kompresai.
Ramunėlių inhaliacijos
❖ Šaukštą vaistinės ramunės žiedų užpilti 2 stiklinėmis (400 ml) verdančio vandens. Jos garais, užsidengus rankšluosčiu galvą, kvėpuoti 10-15 min prieš miegą. Inhaliacijomis patariama gydytis sergant bronchine astma, angina, laringitu bei kvėpavimo takų katarais.
Saugumo aspektai ir kontraindikacijos
Preparatai mažai toksiški. Vaistinės ramunės preparatai gerai toleruojami, praktiškai nebūna ūminės ar lėtinės intoksikacijos. Kontaktinės ar inhaliacinės alergijos nuo ramunių pasitaiko labai retai.
Įspėjimas: ramunėlių negalima vartoti astrinių šeimos augalams alergiškiems asmenims. Taip pat nepatariama jų vartoti nėštumo metu, sergantiems šienlige ar vartojantiems kraują skystinančius vaistus.
Kitos panaudojimo sritys
- Iš vaistinių ramunių paruošta arbata yra skani ir malonaus kvapo, todėl vartojama ne tik kaip vaistas, bet ir kaip puiki profilaktinė priemonė.
- Vaistinių ramunių žaliava vartojama kosmetikoje.
- Graižų užpilas tinka sodo kenkėjams naikinti: kilogramą ramunės graižų užpilti 10 l vandens ir laikyti 12 val. Perkošus dar įpilti 20 l vandens, kuriame ištirpinta 40 g ūkinio muilo.
Ekonominis ir ekologinis aspektai
Graižažiedžių (Compositae) šeimos vienmetis augalas. Vaistinės ramunės yra gana didelę supirkimo ir galutinio produkto pardavimo kainą turinti žaliava, o kaip augalai jos nereiklios priežiūrai, duoda gana nemažą (apie 0,5-1,2 t/ha sausų graižų) derlių. Kokybiškam ramunių derliui surinkti reikalinga daug rankų darbo, džiovyklos turėtų būti įrengtos netoli auginimo vietos, nes džiovinimo procesas po surinkimo turėtų prasidėti ne vėliau kaip po 2-3 valandų.
Kombainu surinktų ramunėlių žiedų supirkimo kaina yra mažesnė, tačiau ją kompensuoja ir mažesnės surinkimo bei perdirbimo išlaidos.
Ramunėlėms auginti geriausia tinka humusingos, neutralios arba rūgščios lengvo priemolio ir priesmėlio dirvos. Šie augalai mėgsta saulėtą vietą. Geriausi priešsėliai - žieminiai javai arba kaupiamieji. Ramunėlės nemėgsta piktžolėtos dirvos, todėl prieš sėją reikėtų gerai įdirbti dirvą. Mineralinėmis trąšomis tręšiama rudenį, prieš gilųjį arimą. 1 ha įterpiama 300 kg superfosfato, 150 kg kalio druskos. Ramunėlėms išleidus keletą lapelių tręšiama 100 kg/ha amonio salietros.
Hektarui apsėti reikia 2-2,5 kg sėklų. Sėklos neįterpiamos, išskyrus tuos atvejus, kai dirva sausa, tačiau ne giliau kaip 0,5 cm. Sėklos daigios išlieka 5-6 metus.
Ramunėlės sėjamos eilėmis, paliekant 30 centimetrų tarpus, arba juostomis su 60 centimetrų tarpais. Sėti galima rudenį, rugsėjo mėnesio pirmoje pusėje, žiemoja augalai su keliais susiformavusiais lapais. Sudygus purenami tarpueiliai ir išnaikinamos piktžolės. Per vegetaciją 2-3 kartus purenama žemė ir naikinamos piktžolės.
Ramunėlės ima žydėti po 2 mėnesių nuo sudygimo. Skinamos 2-3 kartus per sezoną. Rankiniu būdu skinant galima priskinti geresnės kokybės žiedus (graižus), tačiau, kaip jau minėta, greičiau ramunėles skinti mechaniniu būdu. Nuskinti ramunėlių žiedai paskleidžiami plonu sluoksniu (1 kg/m²) tamsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje.