Aukštųjų Panerių memorialas yra viena svarbiausių tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių atminimo vietų Lietuvoje, liudijanti apie nacių okupacijos laikotarpio (1941-1944) masines žudynes Vilniuje, Panerių miške. Ši vieta užima išskirtinę vietą trauminės istorijos puslapiuose, kurioje nuo 1941 m. iki 1944 m. liepos buvo sušaudyta iki 70 tūkst. žmonių. Absoliučią aukų daugumą sudarė Vilniaus ir rytų Lietuvos žydai. Paneriai - tai "Lietuvos Jeruzalės" kapas.
Panerių istorija iki karo
Tarpukariu kalvota ir miškinga Aukštųjų Panerių vietovė - nuo šiaurės vėjų saugoma Panerių erozinio kalvyno - buvo vilniečių mėgstama vasarvietė. Fotografas Janas Bulhakas (1876-1950) Panerius buvo pavadinęs "nuostabiuoju Vilniaus brangakmeniu". 1932 m. remiantis tuo metu populiaria architekto Ebenezerio Howardo miesto-sodo koncepcija čia pradėta kurti gyvenvietė, turėjusi suderinti miesto ir kaimo privalumus vienoje vietoje. Gyvenvietei buvo suteiktas Lenkijos ir Lietuvos karalių dinastijos Jogailaičių (Jagiellonowo) pavadinimas. Plečiant Jogailaičius planuota koncentruotis į sveikatingumo ir sporto sričių vystymą. 1939 m. darnią Panerių plėtrą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietija užpuolė Lenkijos Respubliką. Pagal slaptą Ribentropo ir Molotovo susitarimą rugsėjo 17 d. į Lenkiją įsiveržė ir Sovietų Sąjungos kariuomenė, kuri rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių. Pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, pagal kurią Lietuva sutiko įsileisti į šalį sovietų sausumos ir oro pajėgų dalinius. Nepraėjus nė metams 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga Lietuvą okupavo.
Per keletą mėnesių, dirbant dvejomis pamainomis, vietovėje, kuri darbininkų ir vietos gyventojų buvo vadinama "baze" buvo iškastos septynios 5-7 m. gilio ir 20-35 m. skersmens duobės, kuriose turėjo būti įrengtos cisternos degalams bei šias duobes jungusios tranšėjos, į kurias turėjo būti įleisti vamzdžiai degalams tekėti. 2-3 duobių sienas spėta iškloti lauko akmenimis. Į teritoriją nutiestos dvi siaurojo geležinkelio atšakos. 5 ha teritorija, kaip karinis objektas, buvo apsupta tvora su spygliuota viela viršuje, iš viso degalų bazė užėmė 30 ha teritoriją. Tačiau jos įrengimo darbų baigti nespėta dėl nacių Vokietijos įsiveržimo 1941 m.
„Žmonių žiaurumo istorija visiškai subjaurojo šį [Panerių] vardą ir užgožė senąjį jo žavesį“, - rašė lenkų ir lietuvių rašytojas Czeslawas Miloszas.
Žudynės Paneriuose
Nuo 1941 m. liepos pradėta masiškai naikinti ir civilius gyventojus. Vokiečiai, karo pabaigoje supratę, jog reiks atsakyti už žudynes, ėmė naikinti nusikaltimo įrodymus, privertę ten kalintus žydus atkasinėti sušaudytųjų lavonus ir juos deginti, pelenus maišant su smėliu ir vėl supilant į duobes, kad būtų neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių žmonių nužudyta.
1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti nusikaltimų pėdsakus, iškasta nauja 8 m gylio duobė, apdengta stogu, joje įrengti gultai ir virtuvė. Buvo surinkta brigada iš 80 žydų ir sovietų karo belaisvių, kuriems duota užduotis iškasti lavonus ir juos deginti. Trylikai brigados narių pavyko pabėgti pačių iškastu 30 m ilgio tuneliu.
Paskutinės žudynės Paneriuose vyko 1944 m. liepos 2 ir 3 d., naikinant „Kailio“ fabriko ir HKP darbo stovyklas.
Tarptautinio karo tribunolo Niurnberge parengtame kaltinamajame akte buvo rašoma, kad Paneriuose nužudyta ne mažiau kaip 100 000 žmonių, 70 000 iš jų žydai, kiti - lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai, sovietų karo belaisviai, Lietuvos vietinės rinktinės kariai, romai ir t. t.
Tačiau Paneriuose nužudytų aukų skaičius gali būti sumažintas iki 50,000-70,000 aukų, t.y. perpus mažiau negu iki šiol yra tvirtinama. Pirmuosius, galbūt netikslius, skaičius pateikė sovietų Ypatingoji komisija, apytiksliai apskaičiavusi žudymo duobių tūrį, prieš kelis metus istorikai atidžiau išnagrinėjo archyvinius dokumentus, liudininkų parodymus, statistinę informaciją ir patikslino skaičius. Kad ir kaip ten būtų, Paneriai lieka trauminės atminties vieta.
Aukų skaičius Paneriuose
Komisijos, remiantis ekspertų komisijos išvadomis, liudininkų parodymais ir matematiniais skaičiavimais, nustatė, kad Paneriuose nužudyta daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Didžiausią žuvusiųjų dalį sudaro žydai, kitų tautybių žmonės (apie 29 tūkst.), karo belaisviai (apie 20 tūkst.).
| Tautybė | Apytikslis skaičius |
|---|---|
| Žydai | 70,000 - 80,000 |
| Kiti (lenkai, lietuviai, romai, kt.) | 29,000 |
| Karo belaisviai | 20,000 |
Memorialo įamžinimas ir muziejus
1948 m. Paneriuose fašizmo aukoms atminti buvo pastatytas bendras paminklas - obeliskas. 1985 m. pastatytas naujas muziejus, iš naujo įrengta ekspozicija, ir pagal architekto J. Makariūno projektą sutvarkyta teritorija, laidojimo vietos, pastatyti paminkliniai akmenys.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydų bendruomenės nario A. Jacovskio iniciatyva pastatytas pirmasis paminklinis akmuo su užrašais jidiš, lietuvių, rusų kalbomis, kad čia nužudyta 70 000 žydų. 1991 m. I. Epšteino iniciatyva priešais obeliską pastatytas antras paminklas - nužudytiems žydams atminti. 1992 m. buvo atidengtas paminklas čia nužudytiems lenkams, 1996 m. - lietuviams, 1999 m. - sovietų karo belaisviams. 2004 m. birželio 18 d. Aukštųjų Panerių memoriale atidengtas paminklas nacių sušaudytiems Vietinės rinktinės kariams (skulp. Juozas Šlivinskas).
Aukštųjų Panerių memorialo teritorijoje, geležinkelio atšakos atskirtoje nuo pagrindinių paminklų, kaip manoma, jų sušaudymo vietoje, ant supiltos aukštumėlės buvo padėtas pilkas Lietuvos laukų akmuo su užrašu „Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo Endzio Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui“.
Panerių memorialinis muziejus, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinys (nuo 1991), įkurtas 1960 m. Buvo Vilniaus kraštotyros muziejaus padalinys, 1962 m. prijungtas prie Revoliucijos muziejaus. 1985 m. pastatytas naujas muziejaus pastatas (1983 m. senasis medinis sudegė), įrengta nauja ekspozicija, sutvarkyta teritorija (architektas J. Makariūnas), laidojimo vietos, pastatyti paminkliniai akmenys.
Muziejaus pastate eksponuojama Paneriuose nužudytų žmonių nuotraukos, žudynių vietoje rasti Vokietijos okupacinės valdžios įsakai ir dokumentai, kalinių drabužiai, avalynė, darbo įrankiai.
2009-aisiais minint 50 metų muziejaus įkūrimo sukaktį, dalis ekspozicijos atnaujinta. 2015-2017 m. muziejus, bendradarbiaudamas su kitų institucijų (tarp jų - Lietuvos istorijos instituto) mokslininkais, įgyvendino 3 tyrimų etapus, po kurių iš esmės pasikeitė ankstesnė Panerių masinių žudynių vietos samprata. Buvo tiriami galimi plotai naujo informacijos centro statybai ir lokalizuoti įvairūs nauji objektai: žudynių vietos, tranšėjos kaliniams, apsaugos postai, buvusių pastatų vietos ir kt. Taip pat paaiškėjo, kad teritorija yra kur kas didesnė, nei manyta anksčiau - ji galėjo aprėpti daugiau nei 72 hektarų plotą. Iki projekto įgyvendinimo LR Vyriausybės kanceliarijos lėšomis 2018 metais Panerių informaciniame centre atnaujinta ekspozicija, o memorialo teritorijoje įrengtos informacinės lentelės.
Šiemet jame įgyvendintas pirmasis tvarkybos darbų etapas: senus suoliukus pakeitė nauji, jų įrengta daugiau; pakeisti visi informaciniai stendai - juose nuo šiol skelbiama aktualesnė ir patrauklesnė informacija. Netrukus Lietuvos visuomenei ir užsieniečiams bus pristatyta nauja internetinė Panerių memorialo svetainė. Ji suteiks informacijos ne tik apie memorialą - lankytojų patogumui bus sukurtas virtualus turas ir audiogidas, pasakojantis apie svarbiausius Panerių memorialo objektus.
Paskutinį kartą Panerių memorialo teritorija buvo atnaujinta 1983-1985 metais - taip, kaip sugebėta ar norėta sugebėti sovietmečiu. Tada Paneriai funkcionavo kaip „tarybinių piliečių“, „Vilniaus gyventojų“, „civilių gyventojų“, nužudytų hitlerininkų, atminimo vieta. Faktas, kad dauguma jų buvo žydai, ignoruotas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai susidarė galimybės visuomenei puoselėti savą, autentišką atminties kultūrą, į istorijos vaizduotę iš pradžių daugiausia žydų bendruomenės, politikų ir istorikų pastangomis grįžo ir Paneriai, o Panerių memorialas kartu su Vingio karių kapinėmis ir Antakalnio karių kapais tapo reikšmingu Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūros (ir Holokausto) tašku Lietuvoje.
Jei Lietuvos istorikai sudarinėtų Lietuvos lieux de memoire sąrašą, jame Paneriai tikrai atsidurtų. Akivaizdžiai Aukštųjų Panerių raidą veikia turizmo plėtra (čia driekiasi takas aplink Vilnių), įtakos turės ir kada nors atsirasiantis globalios Holokausto atminimo kultūros standartus atitinkantis muziejus.
Sovietinis naratyvas ir atminties iškraipymas
Kai Vilnių 1944 m. atkariavo sovietai, žudynių vieta Paneriuose tapo sovietų teismo medicinos ekspertų tyrimo objektu, kurių darbą rugpjūčio 23 d. užbaigė mitingas, į jį buvo skatinami ateiti visi vilniečiai. Šiame mitinge pradėtas sukti Panerių, didžiausios Lietuvoje „tarybinių piliečių“, „Lietuvos žmonių“, „Lietuvos tautų“ (bet ne žydų, kurių čia nužudyta daugiausiai) žudynių vietos, naratyvas, išlikęs ligi pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
Kuo sovietiniame naratyve virto Paneriai galime įsitikinti peržiūrėję Almanto Grikevičiaus filmą „Ave, vita“ (1969), kuriam scenarijų rašė Grigorijus Kanovičius ir Vytautas Žalakevičius. Pagal pirminį sumanymą pagrindinis filmo veikėjas turėjo būti žydas, kasmet atvykstantis iš užsienio į tarybinę Lietuvą, apsirengiantis senais drabužiais su geltona žvaigžde ir iš buvusio geto einantis į Panerius. Holokausto išlikėlis tapo lietuviu Cezariu Kauniečiu (akt. Vytautas Paukštė), žydai - lietuviškai kalbančiais politiniais kaliniais, ėjimas į Panerius - politinių kalinių varymu ir sušaudymu, o Paneriai - remiantis sovietine istorijos politika, kuriai buvo būdingas tikrovės, konkretybės skandinimas bendrybėse, - abstrakčiomis „kalvomis“, kuriose fašistai nužudė „100 tūkstančių tarybinių žmonių“ (šis skaičius šmėsteli finaliniuose filmo kadruose).
Svarbu, kad Žemųjų Panerių laukuose ir pievose iškilusios įmonės, sandėliai bei geležinkelio bėgiai atkirto Nerį nuo miesto - tiek fiziškai, tiek mentaliai.
Panerių memorialas šiandien
Šalia Žemųjų ir Aukštųjų Panerių, kuklioje Agrastų gatvėje nuo 1960 m. veikė kuklus Panerių muziejus, 1977 m. gavęs Panerių memorialo pavadinimą. 1985 m. vieta buvo architektūriškai pertvarkyta kaip memorialinis parkas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai susidarė galimybės visuomenei puoselėti savą, autentišką atminties kultūrą, į istorijos vaizduotę iš pradžių daugiausia žydų bendruomenės, politikų ir istorikų pastangomis grįžo ir Paneriai, o Panerių memorialas kartu su Vingio karių kapinėmis ir Antakalnio karių kapais tapo reikšmingu Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūros (ir Holokausto) tašku Lietuvoje.
Jei Lietuvos istorikai sudarinėtų Lietuvos lieux de memoire sąrašą, jame Paneriai tikrai atsidurtų. Akivaizdžiai Aukštųjų Panerių raidą veikia turizmo plėtra (čia driekiasi takas aplink Vilnių), įtakos turės ir kada nors atsirasiantis globalios Holokausto atminimo kultūros standartus atitinkantis muziejus.
2023 m. rugsėjo 24 dieną, 11 valandą Panerių memoriale įvyko istoriko dr. Manto Šikšniano ekskursija, pasakojanti apie Panerių pabėgimo tunelį.
Praktinė informacija lankytojams
Adresas:
Agrastų g. 8
Telefonai:
8 699 90 384; 8 662 89 575
Įėjimas į memorialo teritoriją:
Nemokamas.
Ekskursijos:
Nuo spalio iki gegužės mėn. Panerių memoriale ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba muziejaus akredituoti gidai. Ekskursijos memoriale užsakomos iš anksto, mažiausiai 2 dienos iki numatomo apsilankymo.
Mokestis organizuotoms grupėms:
7 eurai (galima sumokėti muziejuje).
Kaip nuvykti
Autobusu:
Važiuodami 20 ar 51 autobusais išlipkite stotelėje „Aukštieji Paneriai“ ir eikite tiesiai per pėsčiųjų tiltą, einantį per geležinkelį. Perėję tiltą pasukite į dešinę ir eikite tiesiai apie 1 km Agrastų gatve. Važiuodami 8 autobusu išlipkite stotelėje „Vilija“, pereikite plentą ir eikite tiesiai Vilijos gatve iki pėsčiųjų tilto. Perėję tiltą pasukite į dešinę ir eikite tiesiai apie 1 km Agrastų gatve. Gatvės gale bus Panerių memorialas.
Traukiniu:
Traukinys iš Vilniaus į Panerius važiuoja maždaug kas valandą. Nuo Vilniaus geležinkelio stoties iki Panerių stotelės traukinys važiuoja apie 10 min. Išlipus reikia sukti į dešinę ir eiti tiesiai apie 1 km Agrastų gatve.
Automobiliu:
Iš Vilniaus važiuoti reikėtų Švitrigailos g., paskui sukti į Dariaus ir Girėno g. (A15/A3/; E28/E15/E85/103/A3) ir važiuoti iki posūkio dešinėje pusėje į Eišiškių plentą. Pasukę į Eišiškių plentą, pavažiuokite truputį į priekį ir sukite dešinėn į Baltosios Vokės g. Pavažiavę sukite kairėn į Agrastų g. Gatvės gale pamatysite automobilių stovėjimo aikštelę ir memorialą. Rekomenduojame naudotis GPS arba pasitikrinti maršrutą internete www.google.com/maps.
tags: #avarija #aukstieji #paneriu #memorialas