Automatinės pavarų dėžės su D ir S pavaromis ypatumai ir priežiūra

Automatinė pavarų dėžė (toliau - AP dėžė) vis labiau populiarėja tiek tarp pradedančiųjų vairuotojų, tiek tarp patyrusių eismo dalyvių. Jos patogumas, paprastumas ir vairuotojo darbo sumažinimas vairuojant ilgus atstumus ar eismo spūstyse yra pagrindinės priežastys, dėl kurių daugelis renkasi automatinę pavarų dėžę vietoje mechaninės.

Naujesnės automatinės pavarų dėžės turi kur kas daugiau privalumų nei senesniuose automobiliuose sumontuotos pavarų dėžės. Pirmiausia jos neerzina vangiu pavarų perjungimu ir nedaro didelės įtakos degalų sąnaudoms - nebent kalbama apie vadinamąsias automatines pavarų dėžes, t. y. mechanines pavarų dėžes su pavarų perjungimo elektronika. Automobilis su automatine pavarų dėže - tai neabejotinai didesnis kasdienio vairavimo komfortas, nes nereikia spausti sankabos pedalo (jo paprasčiausiai nėra) ir „vėduoti“ pavarų perjungimo svirties, todėl automatinė pavarų dėžė tampa tikru išsigelbėjimu spūstyse.

Šiuo straipsniu siekiama detaliau apžvelgti automatinių pavarų dėžių veikimo principus, skirtingus režimus ir jų priežiūros ypatumus, ypač atkreipiant dėmesį į „D“ (Drive) ir „S“ (Sport) pavaras.

Pagrindiniai automatinės pavarų dėžės režimai

Automatinės pavarų dėžės raidės ant selektoriaus svirties rodo skirtingus vairavimo režimus, kuriuos vairuotojas gali pasirinkti priklausomai nuo situacijos. Selektoriaus svirtis dažniausiai yra sumontuota automobilio grindyse - toje pačioje vietoje kaip ir mechaninės pavarų dėžės svirtis. Saugumo sumetimais rankena padaryta nuspaudžiama, tad visada palikite rankeną ištrauktą. Norint teisingai vairuoti automobilį su automatine pavarų dėže, būtina žinoti šalia pavarų perjungimo svirties (jungiklio) ir (arba) rankenėlės esančius ženklus.

„P“ (Parkavimas) režimas

Raidė „P“ reiškia parkavimo režimą (angl. „Parking“). Tai režimas, kurį reikia naudoti, kai automobilis yra visiškai sustabdytas ir ketinate jį palikti stovėti. Ši pozicija įjungia mechaninį transmisinį stabdį, laikantį automobilį stovėjimo metu, panašiai kaip įjungta pavara mechaninėje pavarų dėžėje. Naudojant šį režimą, pavarų dėžė užfiksuoja transmisiją, užkertant kelią automobilio judėjimui pirmyn ar atgal. Šios padėties užtenka automobiliui išlaikyti, jeigu vietovė gana lygi, bet jeigu automobilis paliekamas nuokalnėje ar įkalnėje, iš pradžių reikėtų užtraukti stovėjimo stabdį, o vėliau selektoriaus svirtį įstumti į „P“ poziciją. Tokiu būdu saugomas blokavimo mechanizmas AP dėžėje. Variklis gali veikti esant tuščiai eigai. „P“ režimą visada reikia naudoti, kai automobilis yra visiškai sustabdytas ir ketinate jį palikti. Jos negalima įjungti, kai automobilis važiuoja ar net lėtai „rieda“. Reikia sustoti ir tik tada perjungus pavarų svirtį įjungti „P“ režimą. Įjungti „P“ poziciją galima tik visiškai sustojus. Žinoma, transmisijos stabdžių mechanizmas turi apsaugą „nuo kvailių“, bet dėžė gali ir sulūžti. Jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika. Tekstas „Shift Lock“ rodo, kad automatinė pavarų dėžė yra užblokuota stovėjimo padėtyje (P), kad būtų išvengta atsitiktinio užvedimo ir automobilio sugadinimo.

„R“ (Atbulinė eiga) režimas

Raidė „R“ reiškia atbulinės eigos režimą (angl. „Reverse“). Ši pavara naudojama, kai norite važiuoti atgal. Šis režimas naudojamas, kai reikia atbulai išvažiuoti iš stovėjimo vietos ar kitos situacijos, kurioje būtina važiuoti atgal. Važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal.

„N“ (Neutrali pavara) režimas

Raidė „N“ žymi neutralią pavarą (angl. „Neutral“). Tai režimas, kuriame transmisija nėra sujungta su varikliu, todėl automobilis gali laisvai riedėti pirmyn arba atgal, jei jis yra ant nuokalnės ar nuožulnumo. Automatinės pavarų dėžės „N“ režimu neperduoda sukimo momento ratams, todėl važiuoti su šiuo pavarų santykiu neįmanoma. Tačiau ja negalima pakeisti „P“ padėties, nes „N“ padėtyje pavarų dėžė neužblokuoja ratų. Nors „N“ pavara leidžia automobiliui riedėti laisvai, ją naudoti važiuojant nuo kalno gali būti pavojinga, nes jūs prarasite variklio stabdymo efektą. Važiuoti šiuo režimu nerekomenduojama dėl prastesnio pavarų dėžės tepimo ir galimybės ją negrįžtamai sugadinti. Tačiau galite palikti transporto priemonę laisvoje padėtyje, tačiau nepamirškite įjungti rankinio stabdžio. Neutrali pavara retai naudojama kasdieniam vairavimui. Esant „N“ pozicijai galima užvesti variklį. Visais kitais atvejais starteris neįsijungs. Nerekomenduojama įjungti „N“ pozicijos, jeigu automobilis rieda. Jei turite automobilį su automatine pavarų dėže, nepamirškite, kad vairuodami ar trumpai stabtelėdami neturėtumėte piktnaudžiauti neutraliu (N) režimu. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės.

„D“ (Važiavimas) režimas

Raidė „D“ reiškia važiavimo režimą (angl. „Drive“). Tai yra pagrindinis automatinės pavarų dėžės režimas, naudojamas važiuojant į priekį. „D“ režimas naudojamas bet kuriuo metu, kai vairuojate automobilį ir judate pirmyn. Tiesiog įjunkite jį (stovint, nuspaudus stabdį) ir automobilis pradės „važiuoti“ bei pats perjungs pavaras, kai paspausite akceleratoriaus pedalą. „D“ pozicijoje, automobiliui judant normaliomis sąlygomis, variklis veikia optimaliu režimu. Laipsniškai įsijungia reikiama pavara (dažniausiai jų yra keturios, senesniuose modeliuose - trys, o naujausiuose - penkios). Beje, ypatingo mechanizmo - hidrotransformatoriaus - dėka automobilis gali pradėti judėti antrąja pavara: pirmąją pavarą, esant reikalui, įjungia „kick-down“ sistema. Pažemintas režimas „kick-down“ AP dėžėse suveikia, pavyzdžiui, akceleratorių nuspaudus „iki dugno“. Jeigu vairuotojas spaudžia pedalą lėtai, kiekviena kita pavara įsijungs tada, kai variklio sūkiai pasieks pavaros perjungimui reikiamą ribą. Automobilis tada įsibėgėja tolygiai. Vairuotojams rekomenduojama kuo rečiau naudotis „kick-down“ režimu, nes kuo mažiau spausite akceleratorių, tuo ilgiau tarnaus transmisija.

„S“ (Sportinis) režimas

Kai kuriuose automobiliuose galima rasti raidę „S“, kuri reiškia sportinį režimą (angl. „Sport“). Tai specialus režimas, skirtas tiems atvejams, kai vairuotojas nori dinamiškesnio, sportiškesnio vairavimo patirties. Perjungus pavarų svirtį į „S“ padėtį, įjungiamas transmisijos sportinis režimas, t. y. režimas, skirtas geriausioms įmanomoms eksploatacinėms savybėms pasiekti. Įjungus „S“ režimą, transmisija išlaiko žemesnes pavaras, o stipriau paspaudus akceleratoriaus pedalą greičiau perjungia pavaras. „S“ režimas naudojamas, kai reikia greitesnio pagreitėjimo arba vairuojant greitkelyje, kai norima maksimalaus automobilio našumo. Sportinis režimas suteikia dinamiškesnį vairavimą, tačiau jį reikėtų naudoti tik tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, lenkiant ar greitėjant.

Kai kurių automobilių automatinėse pavarų dėžėse „S“ pozicija arba „3“ pozicija reiškia žemesnių pavarų veikimo diapazoną. Esant tokiai padėčiai, aukščiausia pavara tampa trečia, ketvirta įsijungti negali. Ši pozicija rekomenduojama keliuose su įkalnėmis. Selektoriaus svirtį iš „D“ į „S“ ar net „L“ (atitinkamai „3“ ir „2“) galima perstumti ir važiuojant, pavyzdžiui, lenkiant. Bet tuo atveju kyla grėsmė varikliui, mat iš pradžių įsijungia žemesnė pavara.

Kiti automatinės pavarų dėžės režimai

• „L“ (Žema pavara) režimas: Raidė „L“ reiškia žemos pavaros režimą (angl. „Low“). Tai pavara, kuri riboja automobilio važiavimą žemesnėmis pavaromis, todėl padeda kontroliuoti greitį stačiose nuokalnėse ar važiuojant sudėtingais, kalnuotais keliais. „L“ režimas naudingas važiuojant nuokalnėmis arba esant sudėtingoms eismo sąlygoms, pavyzdžiui, ant slidžių ar kalnuotų kelių. Jei važiuojate stačiu keliu arba kalnų vietovėmis, naudokite „L“ režimą, kad geriau kontroliuotumėte greitį. Kai kuriuose automobiliuose L režimas užblokuoja tam tikrus pavarų perdavimo skaičius arba įjungia tam tikrus važiavimo režimus. „L“ arba „2“ pozicija įjungia tik pirmą ir antrą pavaras. Pozicija naudojama važiuojant sunkiomis sąlygomis, pavyzdžiui, kalnuose. Stabdymas varikliu dar efektyvesnis. Selektoriaus svirtį pervedus į „S“, o po to atgal į „L“, automobiliui greitėjant, antra pavara įsijungs greičiau.
• „M“ (Rankinis) režimas: Kai kurių automobilių automatinėse pavarų dėžėse gali būti ir raidė „M“, kuri žymi rankinį režimą (angl. „Manual“). Šis režimas suteikia vairuotojui galimybę rankiniu būdu pasirinkti ir perjungti pavaras naudojant svirtelę ar valdymo mygtukus ant vairo. Tai galima padaryti keliais būdais - judinant svirtį arba spaudžiant už vairo esančias svirtis, arba abiem būdais. Naudojant mentes, pavarų dėžė dažnai pati pereina į rankinį režimą ir kai kuriais atvejais savaime grįžta į automatinį („D“) režimą, nors kartais tai tenka „priversti“, grįžtant į „D“ režimą. Automatinės pavarų dėžės pliusas ir minusas dažnai būna šalia raidės „M“, kuri nurodo rankinio perjungimo režimą.
• „W“ (Žiemos) režimas: Raidė „W“ automatinėje transmisijoje reiškia „žiemą“ (angl. „Winter“). Tai vadinamasis automatinės transmisijos žiemos režimas, rekomenduojamas važiuojant sniegu ar slidžia danga. Kad tokiomis sudėtingomis kelio sąlygomis automobilis neprarastų sukibimo su keliu, esant „W“ nustatymui transmisija dažniausiai važiuoja antra pavara.
• „B“ (Stabdžių) režimas: Elektromobiliuose ir hibridiniuose automobiliuose galima rasti raidę „B“, reiškiančią „stabdžius“ (angl. „Brake“), šalia krypties pasirinkimo svirties. Nustatymas „B“ įjungia maksimalų rekuperacijos lygį.
• „O/D“ (Overdrive) pozicija: Tai aukščiausios pavaros įjungimas, kuri ženklinama „O/D“ arba „D“ apvesta rutuliuku.

Automatinės pavarų dėžės tipai ir veikimo principai

Automatinę transmisiją sudaro hidraulinis transformatorius ir planetinė pavarų dėžė, kurie gali būti sujungti tarpusavyje įvairiais būdais.

Transmisija su hidrotransformatoriumi

Ši transmisijos kategorija dar neseniai buvo labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai. Transmisiją su hidrotransformatoriumi sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Tokia pavarų dėžė, be abejo, yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė. Hidrodinaminis transformatorius - veikia kaip sankaba ir sukimo momento transformatorius. Varikliui veikiant tuščiąją eigą, transmisijai galios srautas neperduodamas. Šios konstrukcijos trūkumas yra palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas, tiksliau tariant, dideli energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas. Kita vertus, ši transmisija ypač patvari ir sklandžiai veikia, tad vairuotojui patogu ja naudotis.

Bepakopė transmisija (CVT)

Tai palyginti naujo tipo pavarų dėžė, veikianti naudojant skriemulių ir diržų sistemą. Skirtingai nuo tradicinių pavarų dėžių, kurios turi fiksuotą pavarų skaičių, šios pavarų dėžės gali sklandžiai reguliuoti pavarų santykį, kad jis atitiktų automobilio greitį ir išvystomą galią. Vienas iš pagrindinių šio tipo dėžių privalumų yra tas, kad jos užtikrina sklandžiausią vairavimo patirtį iš visų pavarų dėžių tipų. Automobilio pagreitis yra tolygus ir linijinis, be trūkčiojančio pavarų perjungimo, kuris gali būti būdingas mechaninėms ar automatinėms pavarų dėžėms. Daug degalų galima sutaupyti naudojant bepakopes pavarų dėžes, kurios ne veltui naudojamos hibridiniuose automobiliuose. Tačiau jos turi ir trūkumų. Jų gamyba gali būti brangesnė nei mechaninių ar automatinių pavarų dėžių, todėl jos nėra tokios paplitusios. Be to, jas gali būti sunkiau ir brangiau remontuoti dėl sudėtingesnės bendros sistemos. Nepertraukiamai kintamoje pavarų dėžėje gali tekti keisti skriemulius ir diržus, taip pat reguliariai tikrinti pavarų dėžės alyvos lygį. Šios transmisijos veikimo principą galima palyginti su dviračio pavarų perjungimu, tik automobilio pavarų dėžėje įtaisytos ne žvaigždutės, o kūgio formos skriemuliai. Skriemuliai sujungiami diržu arba grandine, o perjungiant pavaras ratai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Paspaudus akceleratoriaus pedalą, variklio apsukų skaičius per minutę tampa pastovus, o automobilis greitėja, kol pedalas atleidžiamas. Sukimo momentas perduodamas nuolat, todėl automobilis netrūkčioja ir sklandžiai juda - šios savybės patiks nuosaikiam vairuotojui. Belaipsnė transmisija ypač jautri alyvos kiekiui ir kokybei.

Dvigubos sankabos transmisija (DCT)

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šią transmisiją sudaro dvi sankabos - tai gali būti „sausosios“ sankabos (automobiliuose su silpnesniais varikliais) arba „šlapiosios“ (panardintos alyvoje) sankabos. Viena sankaba skiriama nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, o kita - lyginėms pavaroms. Be to, kiekvienoje sankaboje įtaisyta po du sankabos velenus ir du pagrindinius velenus, todėl pavarai pakeisti neprireikia net sekundės. Minėta konfigūracija lemia geresnes automobilio eksploatacines savybes ir mažesnes vidutines degalų sąnaudas. Deja, ji ne itin patvari, o pajudėdamas iš vietos automobilis linkęs trūkčioti. Didesnes degalų sąnaudas kompensuoja gerokai didesnis automobilių su šiuolaikinėmis „automatinėmis“ pavarų dėžėmis našumas (šiuo požiūriu pirmauja dinamiškai perjungiamos dvigubos sankabos pavarų dėžės).

Robotizuota mechaninė pavarų dėžė (AMT)

Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Automobilį su tokia transmisija vairuoti lengviau, tačiau ji turi rimtų trūkumų, nes keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės. Populiariausios pusiau automatinės transmisijos - „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Aplaidžiam naudojimui atspariausia pusiau automatinė pavarų dėžė.

Bendrosios eksploatavimo ir priežiūros rekomendacijos

Nors automatinės pavarų dėžės palengvina vairavimą, norint užtikrinti jų ilgaamžiškumą ir sklandų veikimą, būtina laikytis tam tikrų taisyklių.

Pavarų perjungimo ypatumai

• Norint išvengti transmisijos pažeidimų, svarbu visada stabdyti automobilį prieš perjungiant pavaras iš „D“ į „P“, „R“ ar kitas pozicijas.
• Tvarkingos AP dėžės turi persijungti greitai, ne ilgiau kaip sekundę. Visi perjungimai pirmyn-atgal atliekami tik per neutralią poziciją ir šiuo atveju automobilis turi stovėti. Yra „geležinė“ taisyklė: iš pradžių visai sustoti, tik po to keisti svirties padėtį.
• Pradedant važiuoti į priekį padėtį „R“ reikia peršokti greitai. Tas pat ir sustojus greit peršokti į „P“, kad nespėtų įsijungti atbulinė eiga.
• Trumpam sustojus, pavyzdžiui prie šviesoforo, nereikia jungti „N“ ir apskritai „N“ naudoti kuo rečiau. Trumpam sustojus automobilį reikia prilaikyti stabdžiais, o sustojus ilgesniam laikui įjungti „P“.
• Jei sustojus prie šviesoforo automobilis smarkiai ima veržtis į priekį, kalta ne AP dėžė, o akceleratoriaus pavara. Tai būna kai užsikerta akceleratoriaus lynas, ar sutrikusi karbiuratoriaus veikla.
• Žiemą, šaltą žiemą geriau, kad variklis padirbėtų keletą minučių, selektoriaus svirčiai esant „N“ padėtyje. Po itin ilgo stovėjimo, geriau pradėti važiuoti pažeminta pavara - „3“, „2“.
• Kildami į kalną neleiskite sumažėti variklio sūkiams. Įkalnėje nelaikykite automobilio stovinčio vien greičio paminos pagalba, naudokitės stabžiu.
• Manevruodami ankštoje erdvėje, pavyzdžiui parkuodamiesi, automobilio greitį keiskite darbinio stabdžio pagalba. Greičio paminą naudokite saikingai, nevaldykite juo.

Alyvos keitimas ir lygio tikrinimas

Automatinėms dėžėms reikalingas ATF tepalas, dažniausiai naudojamas „Dexron“. Šiaip kokią alyvą naudoti reikia atsižvelgti į gamintojo rekomendacijas. Alyvos lygio tikrinimas - tikras ritualas. Jis turi būti atliekamas veikiant varikliui, nuspaudus stovėjimo stabdžio paminą ir nustačius valdymo svirtį į padėtį „P“. Automobilis turi stovėti lygioje vietoje. Prieš tai, automobiliui leidžiama padirbti 2-3 min tuščiomis apsukomis. Po to, automobilį prilaikant stabdžiais, perjungiamos keletą kartų visos padėtys, ties kiekviena palaikant apie 5 sekundes. Paskui pastatyti į „P“ ir, neužgesinant variklio, patikrinti tepalo lygį pagal matuoklę. Kai kuriuose automobiliuose, kaip senuose „Chrysler“, šiuolaikiniuose „Dodge RAM“, „Jeep Grand Cherokee“ ir priekinę pavarą turinčiuose „Mitsubishi“ alyvos lygį reikia tikrinti esant „N“ padėtyje. Jei alyvos lygis būtų tikrinamas neužvedus variklio, jis būtų žymiai didesnis, nei iš tiesų yra. Būtina palaikyti pedantišką švarą: matuoklės valymui naudokite švarią, bepluoštę šluostę (geriausiai odą). Alyvą pilkite į matuoklės ertmę tik per tankų sietelį. Alyvos lygis pavarų dėžėje keičiasi priklausomai nuo temperatūros. Šie duomenys reikalingi keičiant alyvą, nes ji dažniausiai pilama tokios temperatūros. Negalima viršyti maksimalaus alyvos lygio. Alyvos lygis turi būti matuojamas visiškai sukišant matuoklę su atlenktu užraktu.

Alyvą ir filtrą reikią keisti kas 30-40 tūkst. km, arba kas 2 metai, arba jei skystis pasidaro drumzlinas, pasidaro balta emulsija (tai reiškia, kad į dėžę pateko vandens). Šiuo atveju dėžę reikės išardyti, nes skystis visas niekada neišteka. Išimtis tik „Mercedes Benz“, iš kurių AP dėžių galima išleisti visą skystį. Paprastai keičiant alyvą, tai nieko baisaus, kad kažkiek skysčio lieka. Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip. Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje. Kai kuriems automobiliams su dvigubos sankabos transmisija gamintojai alyvą rekomenduoja keisti kas 120 tūkst. kilometrų. Visgi siūloma sumažinti šį intervalą per pusę ir į priežiūros dirbtuves užsukti kas 60 tūkst. kilometrų. Jei turite robotizuotą mechaninę pavarų dėžę, nepamirškite keisti alyvos sankabos valdymo hidraulinėje sistemoje.

Dažniausi gedimai ir prevencija

AP dėžė dažniausiai sugenda dėl neteisingo perjunginėjimo pirmyn-atgal, kai bandoma intensyviai išsivaduoti įklimpus be įjungto pažeminto diapazono. Be hidraulikos reikia skirti dėmesio ir valdymo mechanizmams. AP dėžėje reikia kontroliuoti akceleratoriaus lyną ir nuolat jį sutepti. Kartais frikcionų prasisukimą ir prastai persijunginėjančias pavaras galima sureguliuoti paprasčiausiai paveržus įvadą. O nutrūkus šiam lynui, gali sugesti dėžė. Jei transmisija turi vakuuminį reguliatorių, nieko reguliuoti nereikia, bet jam sugedus gali kilti nemaloni situacija, kai pradeda dėžės skystis tekėti į įleidimo kolektorių. Iš išmetimo vamzdžio virsta mėlyni dūmai, atrodo sugedo variklis. Čia nekvalifikuota pagalba AP dėžei ir baigiasi. Rimtą remontą gali atlikti tik specialistai. Perkaitus transmisijos alyvai ar pačiai transmisijai, automobilyje su klasikine automatine pavarų dėže galima sugadinti tarpiklius ir frikcines plokšteles, taip pat - hidrokinetinę sankabą. Pusiau automatinėse pavarų dėžėse dažniausiai sugenda įranga, nes pavarų perjungimą valdo hidraulinės ir elektrinės pavaros. Belaipsnės pavarų dėžės nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys.

Automobilio vilkimas ir užvedimas

Automobilių su „automatu“ vairuotojai dažnai klausia, ar tokį automobilį prireikus galima užvesti stumiant. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę. Dar viena pavojinga situacija: buksyravimas su neužvestu varikliu. Dėžės alyvos siurblys veikia nuo alkūninio veleno ir, net esant įjungtai „N“ padėčiai kai kurie krumpliaračiai su savo frikcionais nesitepa. Tad buksyruoti geriausia užkėlus varančius ratus ant vežimėlio, arba atjungti kardaninį veleną, ar pusašius. Jei tai neįmanoma, reikia tempti tokį automobilį ne greičiau 30 km/h ir kuo trumpesnį atstumą. Absurdas, kai šnekama, kad automobilį galima užvesti tempiant, o po to staigiai įjungus 1 poziciją. Norėdami užvesti variklį tempiant, pavarų dėžės svirtį nustatykite į padėtį „L“. Greičio paminą atleiskite, kai tik variklis užsives. Jei variklis per kelias sekundes neužsiveda, valdymo svirtį iš „L“ padėties reikia perjungti į „N“, nes kitaip kyla pavojus sugadinti pavarų dėžę. Norėdami pakartotinai užvesti variklį, automobilį kurį laiką tempkite ir po to pabandykite užvesti dar kartą. Be žalos pavarų dėžei automobilį galima vilkti nustūmus pavarų dėžės svirtį į padėtį „N“. Vilkimo greitis turi būti ne didesnis kaip 50 km/h, o atstumas ne didesnis kaip 120 km. Transportuojant automobilį geriausia naudoti specialų autotransporterį arba priekabą. Automobilių gamintojai dažnai leidžia vilkti sugedusį automobilį, tačiau įspėja neviršyti nurodyto didžiausio greičio ir atstumo. Daugumoje atvejų ribinis greitis lygus 50 km/h - tokius apribojimus lemia perkaitimo pavojus.

„Pavarų perjungimo laidais“ technologija

Aptariant automatines transmisijas, pravartu paminėti ir „pavarų perjungimo laidais“ technologiją, apie kurią daug nekalbama, tačiau ji vis labiau populiarėja. Tikėtina, kad po kurio laiko ši technologija gali tapti svarbiu elementu naujos kartos automobiliuose su autonominėmis sistemomis ar net visiškai autonominiuose automobiliuose, nes tokios transporto priemonės pačios pasirenka važiavimo kryptį ir greitį, o jums pakanka tik nurodyti kelionės tikslą. Norimas režimas (D, N arba R) įjungiamas svirtele arba mygtuku, kurie įtaisyti vairo kolonėlėje arba šalia centrinio skydelio. Po to signalas belaidžiu būdu siunčiamas į pavarų dėžės imtuvą, kuris įjungia arba išjungia atitinkamą pavarą. Be kita ko, ši naujoviška technologija leidžia efektyviau suprojektuoti automobilio saloną ir sumažina jo masę, nes galima atsisakyti daugybės mechaninių elementų, kurie paprastai įtaisomi po centriniu tuneliu arba prietaisų skydeliu. „Pavarų perjungimo laidais“ sistemą galima derinti su belaipsne transmisija, dvigubos sankabos transmisija arba pusiau automatine transmisija.

Pavarų dėžės sudedamosios dalys

Visos pavarų dėžės veikia naudodamos krumpliaračių, kurie yra apvalūs diskai su dantukais aplink kraštą, sistemą. Šie krumpliaračiai tarpusavyje sujungti, kad perduotų variklio galią ratams.

• Krumpliaračiai: perduoda jėgas ir judesį. Automobiliams dažniausiai naudojami cilindriniai krumpliaračiai. Pagal krumplių tipą jie skirstomi į: tiesius ir įstrižus. Naudojami įvairūs cilindriniai krumpliaračiai. Pagal krumplių padėtį būna: išorinio sukibimo, vidinio sukibimo.
• Riedėjimo guoliai: Automobilių agregatuose velenai ir krumpliaračiai sukasi guoliuose. Pagal riedėjimo elementų formą jie skirstomi į: rutulinius, cilindrinius ritininius, kūginius ritininius, sferinius ritininius, adatinius. Jie dar skirstomi į radialinius ir ašinius.
• Velenų sandarikliai: Pavarų velenai yra sandarinami radialiniais sandarikliais.
• Planetinė pavarų dėžė: Automatinėse transmisijose dažniausiai naudojamos planetinės pavarų dėžės.

tags: #automatine #greiciu #deze #su #su #d