Pastarieji metai tapo rekordiniais Lietuvoje nuo pat prieglobsčio sistemos sukūrimo, niekada anksčiau per vienerius metus nebuvo sulaukta tiek daug prieglobsčio prašymų. Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė teigia, kad išaugusį prieglobsčio prašytojų skaičių nulėmė pasikeitę dalies imigrantų maršrutai į Europos Sąjungą (ES).
Prieglobsčio prašymų tendencijos ir priežastys
„Maršrutai visada kinta, kartais susidėlioja keliai per vieną valstybę, kartais - per kitą. Matome, kad praėjusiais metais pradėjo sukti per Lietuvą. Gal vedlių atsirado, kurie padeda sieną kirsti, gal tiesiog tie, kurie pateko į Lietuvą, perdavė žinutę namo ir kiti seka anksčiau praėjusių pėdomis. Čia žmogaus psichologija, kodėl jis renkasi vienus ar kitus kelius“, - kalbėjo Migracijos departamento vadovė. Dauguma imigrantų prieglobsčio prašė Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, o dalis į ES patekti bandė jau nebe pirmą kartą. Jų padėtis yra tokia desperatiška, kad jie linkę devintą, dešimtą kartą prašytis prieglobsčio, dalis jų prieglobsčio prašo ir ne pirmoje valstybėje.
E. Gudzinskaitė nurodo, kad praėjusiais metais prieglobsčio dažniausiai prašė rusai (281 žmogus) ir tadžikai (217 žmonių). Iš visų 646 prieglobsčio prašiusiųjų jis suteiktas 92 asmenims. Tai rodo, kad dauguma pasiprašiusiųjų prieglobsčio ir jo negavusiųjų buvo vadinamieji ekonominiai migrantai - žmonės, kurie tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo, bet neturėjo pagrindo gauti prieglobsčio.
Prieglobsčio prašymų statistika (2022-2024 m.)
Migracijos departamento duomenimis, Lietuvoje registruojamų prieglobsčio prašymų nuolat mažėja:
- 2022 m. prieglobsčio pasiprašė 1051 asmuo.
- 2023 m. - 575 asmenys.
- 2024 m. - vos 362 asmenys.
2024 m. prieglobstis buvo suteiktas 190 asmenims: 178 asmenims suteiktas pabėgėlio statusas, o 12 asmenų suteikta papildoma apsauga. Prieglobstis daugiausia buvo suteiktas Baltarusijos (61 proc.), Rusijos (13 proc.), Sirijos (7 proc.), Tadžikistano (5 proc.) piliečiams.
ES įsipareigojimai ir migrantų perkėlimas
Lietuva 2015 metais įsipareigojo priimti 1077 migrantus iš Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių. Pernai į šalį iš Italijos ir Maltos perkelti septyni asmenys, tačiau tik trims iš jų prieglobstis Lietuvoje buvo suteiktas. Per beveik penkerius metus, kai galioja susitarimas, į šalį perkelti 493 migrantai, iš jų prieglobstis suteiktas 489, tačiau didžioji užsieniečių dalis paliko Lietuvą ir išvyko į turtingesnes ES valstybes. Vyriausybė praėjusiais metais iki 2021 metų birželio pabaigos pratęsė terminą, per kurį Lietuva yra įsipareigojusi į šalį perkelti migrantus iš ES valstybių ir trečiųjų šalių.
2023 m. į Lietuvą perkelti 5 prieglobsčio prašytojai iš Italijos Respublikos - 2 Malio piliečiai, 3 Pietų Sudano piliečiai. 2024 m. į Lietuvą nebuvo perkeltas nei vienas prieglobsčio prašytojas.
Teisinis statusas ir sąvokos
Vos prieš kelis mėnesius buvo plačiai aptariami prieglobsčio prašytojai, atvykę per Baltarusijos teritoriją, kurių virš 4000 buvo pateikę prašymus Lietuvoje. Šiandien, praėjus vos porai savaičių nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą, į Lietuvą jau yra atvykę virš 10 000 karo pabėgėlių, nors tikrieji skaičiai gali būti daug didesni. Šiuo metu sukanka jau pusė metų, kai prieglobsčio prašytojai, atvykę iš Baltarusijos teritorijos, yra Lietuvoje.
Į Lietuvą atvykęs asmuo pirmiausia apsaugomas nuo išsiuntimo. Kol bus išsiaiškintos priežastys, dėl kurių jis/ji išvyko iš savo šalies ir yra Lietuvoje, jis/ji negali būti grąžinamas ten, iš kur atvyko. Draudimas asmenį išsiųsti leidžia išsamiai išsiaiškinti, ar tokį asmenį reikia apsaugoti. Kadangi kiekvieno pabėgėlio atvejis yra individualus, vien pagal šalies, iš kurios jis/ji atvyko, pavadinimą, ar bendrą informaciją apie padėtį joje objektyviai neįmanoma nuspręsti, ar asmuo yra pabėgėlis ar tiesiog migrantas. Nustatyti, ar asmeniui reikia apsaugos, galima tik objektyvios ir išsamios procedūros metu, o šios procedūros Europos valstybių praktikoje paprastai trunka nuo 3 mėn. iki net kelių metų. Kol svarstomas asmens prieglobsčio prašymas, asmuo vadinamas prieglobsčio prašytoju.
Neteisingos sąvokos viešojoje erdvėje
Pastaraisiais metais Lietuvos viešojoje erdvėje buvo daug kalbama apie prieglobsčio prašytojus, tačiau viešumoje dominavo sąvoka „nelegalūs migrantai“ ar net „nelegalai“. Seimo narių, Vyriausybės ir įvairių institucijų atstovų naudojamos sąvokos yra neteisingos ir demonizuojančios migrantus. Prieglobsčio prašytojo sąvoka yra labai sudėtinga, tai - kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Suteikus prieglobstį žmogus gali gauti pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą, nesuteikus prieglobsčio - oficialiai tampa „neteisėtai šalyje esančiu migrantu“ (bet jokiu būdu ne „nelegaliu“).
Apskritai junginys „nelegalus migrantas“ arba „neteisėtas migrantas“ yra nevartotinas. Tokio pobūdžio sąvokų nėra nė viename teisės akte, reglamentuojančiame migracijos klausimus. Neteisėta gali būti veikla (pvz., migracija ar sienos kirtimas), tačiau ne tai darantis žmogus.
Pavyzdys: Mohammado istorija
Afganistano pilietis Mohammadas, hazarų etninės mažumos atstovas, 2021 m. Talibanui perėmus šalies valdžią, susidūrus su pavojumi, leidosi į kelionę, kuri jį nuvedė prie ES sienos, į Baltarusiją. Kartu su grupe tautiečių Mohammadas nusprendė per miškus kirsti Lietuvos sieną. Antrą klaidžiojimo miške dieną Mohammadas su tautiečiais sutiko Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnus. Pirmieji jo ir pakeleivių žodžiai pasieniečiams - „refugee“, „asylum“, „danger“.
Visgi, priešingai teisiniam reglamentavimui, Lietuvos pareigūnui išgirdus minėtus žodžius, užsieniečiai staiga neįgavo prieglobsčio prašytojų statuso, jais tapo tik teoriškai. Tokia pati istorija pasikartojo dar du kartus. Mohammadui miške pragyvenus dešimt dienų, migrantai nebeturėjo maisto ir sausų drabužių, todėl nusprendė grįžti gilyn į Baltarusijos teritoriją, prasimanyti maisto bei rūbų, atgauti jėgas. Nepaisydami migrantų būklės, baltarusiai vertė afganistaniečius dar kartą kirsti Lietuvos sieną. Neturėdami kito pasirinkimo, žmonės jau ketvirtą kartą bandė patekti į Lietuvą, tačiau jų būklė buvo pernelyg sunki. Po kelių valandų juos aptiko patruliuojantys Lietuvos pareigūnai. Kadangi migrantų būklė buvo pernelyg sunki ir jiems reikalinga hospitalizacija, juos vežė ne į Baltarusiją, o į ligoninę. Kadangi grąžinti į Baltarusiją jų nebegalima, pareigūnai pranešė, kad ateinančią dieną jiems bus atliekamos pirminės prieglobsčio procedūros.
Taigi, realiai žmonės prieglobsčio prašytojais galėjo būti vadinami jau gerokai prieš atsidurdami ligoninėje, tačiau oficialiai jais tapo tik užregistravus jų prašymus. Pažymėtina, kad „nelegalūs migrantai“ jie nebuvo nė viename iš etapų. Atlikus Mohammado ir jo bendrakeleivio pirmines prieglobsčio procedūras, prasidėjo jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procesas. Kol jų bylose nepriimtas galutinis sprendimas, jie yra prieglobsčio prašytojai ir turi būti taip vadinami. Tą akimirką, kai afganistaniečiams buvo suteiktas prieglobstis, jų teisinis statusas pasikeitė, iš prieglobsčio prašytojų jie oficialiai tapo asmenimis, gavusiais prieglobstį.
Prieglobsčio formos ir teisės aktai
Lietuvoje yra trys prieglobsčio formos: pabėgėlio statusas (suteikiamas visam laikui), papildoma apsauga (suteikiama dvejiems metams su galimybe pratęsti) ir laikinoji apsauga (gali būti suteikiama esant dideliam prieglobsčio prašytojų srautui Vyriausybės sprendimu).
Pabėgėlio sąvoka dažniausiai siejama su žmogaus bėgimu nuo karo, bado ir maro. Jei žmogus persekiojamas, bet persekiojimo veiksmai nėra sąlygoti minėtų jo tapatybės bruožų, pabėgėlio statusas jam nesuteikiamas. Prieglobsčio prašytojas, kuris neatitinka pabėgėlio statuso kriterijų, turi šansą gauti papildomą apsaugą. Papildoma apsauga suteikiama užsieniečiui, kuriam kilmės šalyje gresia kankinamas, žiaurus, nežmoniškas elgesys (nebelieka reikalavimo persekiojimą pagrįsti tapatybės bruožu). Taigi, pabėgėlio statusas žmogui suteikiamas neatsižvelgiant į tai, ar jo kilmės valstybėje vyksta karo veiksmai.
Teisiniai reikalavimai ir pareigos
Mūsų, kaip šalies, pareigas dėl elgesio su pabėgėliais apibrėžia Lietuvos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisė ir, žinoma, nacionalinė teisė, kuri negali prieštarauti Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams. Pavyzdžiui, asmens negrąžinimo (neišsiuntimo) principą įtvirtina 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso, ES Pagrindinių teisių chartija. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) 3 straipsnis nenumato jokių išimčių, taigi net nepaprastosios padėties metu asmuo negali būti išsiunčiamas į pavojaus valstybę.
Prieglobsčio prašytojams ypač aktualios EŽTK įtvirtintos garantijos dėl asmens laisvės nuo sulaikymo: asmuo negali būti sulaikytas, jei tam nėra teisinio pagrindo, ar toks sulaikymas nėra būtinas ar proporcingas, arba gali būti taikomos švelnesnės priemonės, arba sulaikymas yra pernelyg ilgos trukmės. Pastebėtina, kad kai kuriose valstybėse teisės aktai neįvardina prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo tam tikrose vietose kaip sulaikymo arba nėra priimamas sulaikymo sprendimas. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje sprendžia pagal faktinę asmens situaciją, todėl esant griežtiems judėjimo laisvės ribojimams vadinamąjį apgyvendinimą jis yra ne kartą pripažinęs faktiniu sulaikymu.
ES Priėmimo sąlygų direktyva ir laikinoji apsauga
Kaip turi būti priimti prieglobsčio prašytojai, kol jie dar laukia sprendimo dėl prieglobsčio, detaliai reguliuoja ir 2013 m. ES Priėmimo sąlygų direktyva (Nr. 2013/33/EB). Direktyva įtvirtina pareigas suteikti prieglobsčio prašytojams apgyvendinimą, maitinimą, rūbus, sveikatos apsaugą, švietimą nepilnamečiams ir galimybę dirbti, informaciją, dokumentus, galimybę naudotis vertėjo, teisininko paslaugomis ir pan. Ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamoms prieglobsčio prašytojų grupėms, ypač nelydimiems nepilnamečiams ir kankinimų aukoms. Valstybės privalo įvertinti asmens pažeidžiamumą ir jį nustačius, skirti papildomas priemones (pvz., laikiną globą, reabilitacijos priemones ir pan.).
Paprastai prieglobsčio prašymų nagrinėjimas užtrunka. Tačiau susidūrus su masiniu prieglobsčio prašytojų antplūdžiu iš konkrečios šalies ar regiono, gali būti taikoma speciali tvarka, vadinamoji laikinoji apsauga. Tai reiškia, kad Ukrainos piliečiams nereikės laukti, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai, nes jiems iš karto bus suteikta apsauga darant prielaidą, kad jie atvyksta dėl pagrįstų priežasčių. Apsauga reiškia, kad išduodamas vienerių metų trukmės leidimas gyventi ir suteikiamos iš to sekančios teisės ir pareigos.
Šių metų kovo pradžioje Europos Sąjungos taryba aktyvavo seniai pamirštą instrumentą - ES Direktyvą dėl laikinos apsaugos (Nr. 2001/55/EB). Pagal šią direktyvą, yra du etapai, kad pradėtų veikti laikina pabėgėlių apsauga. Pirma, ES Taryba turi konstatuoti, kad yra masinis antplūdis, o tuomet ES valstybių institucijos priima sprendimą dėl laikinos apsaugos suteikimo. Kovo 4 d. ES Taryba pripažino, kad yra masinis prieglobsčio prašytojų srautas iš Ukrainos. Atitinkamai, visos ES valstybės narės turi suteikti laikiną apsaugą Ukrainos pabėgėliams. Lietuvoje, ES Tarybai konstatavus masinį pabėgėlių antplūdį, sprendimą dėl laikinos apsaugos aktyvavimo priima Vyriausybė vidaus reikalų ministro teikimu.
Prieglobsčio procedūros Lietuvoje: problemos ir iššūkiai
Iš Mohammado istorijos matome, kad, vykdant išstūmimo politiką, pasienyje neatsižvelgiama į tai, iš kokios šalies yra žmogus, o tuo labiau - į individualias žmogui galimai kylančias grėsmes. Visi automatiškai, nepaisant amžiaus, pilietybės, lyties, išstumiami atgal į Baltarusiją. Išgalvoto veikėjo Mohammado atveju migrantų prieglobsčio prašymai buvo priimti tik dėl kritinės sveikatos būklės, tokia praktika Lietuvoje buvo užfiksuota paskutinį 2022 m. ketvirtį.
Lietuvos išstūmimų politika grindžiama tuo, kad minėtiems migrantams Baltarusija yra saugi šalis ir joje žmonės gali pasiprašyti prieglobsčio. Dažnuose tarptautinės teisės aktuose (įskaitant ES teisyną) įtvirtinta ne pati teisė prašytis prieglobsčio, o draudimas grąžinti (angl. non-refoulement). Įvairių tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų teigimu, Baltarusijos prieglobsčio sistema nėra efektyvi. Baltarusijoje migrantai negali pasiprašyti prieglobsčio ir susiduria su didesne rizika būti išsiųsti į kilmės valstybes neatlikus jokio tyrimo dėl kilmės šalyse jiems kylančių grėsmių. Taigi, automatiškai visiems per Baltarusijos sieną nereguliariu būdu į Lietuvą atvykusiems migrantams klijuojama „nelegalių migrantų“ etiketė yra netiksli.
Migracijos departamento darbo kritika
Tyrimas atskleidžia nematomą Migracijos departamento darbo pusę ir kartais sunkiai suprantamus sprendimus bei jų tragiškas pasekmes. Užsieniečiai ir specialistai stebi, kad didelę galią ir atsakomybę turinti įstaiga nevengia neteisėtų sprendimų ir su teise prasilenkiančių darbo praktikų. Departamentas nurodo žmonėms išvažiuoti į kariaujančią Ukrainą, į Baltarusiją, kurioje taikomos priemonės, artimos nusikaltimams žmoniškumui, ir kitas pavojingas šalis.
Analizuojami psichologinio spaudimo pilni kai kurių departamento darbuotojų atliekami interviu, kuriuose neklausiama nieko apie žmonėms gresiantį pavojų ar jų veiklą. Migracijos departamentas, nagrinėdamas žmonių situacijas ir spręsdamas dėl prieglobsčio suteikimo, dažnai neatlieka individualaus šių situacijų vertinimo bei neatsižvelgia į objektyvią situaciją šalyje, iš kurios žmonės bėga, bet vadovaujasi savo pateikiama šios situacijos interpretacija.
Teisės specialistai išryškino ir departamento apklausose naudojamus metodus, kurie trukdo užsieniečiams atskleisti jų istorijas ir jas įvertinti kaip patikimas. Dar kelios įprastos departamento praktikos - pasų negrąžinimas, leidimų gyventi nepratęsimas prieglobsčio nagrinėjimo metu ir kitos - varžo užsieniečių galimybes pasinaudoti savo teisėmis Lietuvoje ir de facto trukdo gauti prieglobstį.
Interviu technikos ir „prieštaravimų“ generavimas
Vienas iš sprendimuose pasikartojančių departamento teiginių, kuriuo įstaiga paremia neigiamus prieglobsčio atsakymus, yra užsieniečių pasakojimų „nenuoseklumas“. Prieglobsčiui suteikti departamentas atlieka interviu su užsieniečiais. Sprendimuose Migracijos departamentas užsieniečių istorijas, nerimą bei baimę, išgynusią juos iš jų šalių, dažnai įvardija kaip „hipotetinę“, „paremtą prielaidomis“, „nepagrįsta“. Baimė patirti persekiojimą yra vienas iš prieglobsčio gavimo kriterijų.
Advokatė Asta Astrauskienė, dalyvavusi departamento atliekamuose prieglobsčio interviu, pastebi, kad ypač tais atvejais, kai užsienietis pavartoja vienus terminus, o vėliau detales nurodo kiek kitaip, Migracijos departamentas padaro išvadą, kad šitie paaiškinimai tarpusavyje vienas kitam prieštarauja. „Tarkime, apklausos metu jis sakė „brolis“, o vėliau - „pusbrolis“. Kartais labai maži niuansai būna parodomi kaip klaidos. Rusų kalboje pusbrolį, brolį ir seserį tiesiog vadina „brat i sistra“. Dėl tokių detalių Migracijos departamentas žmogaus istoriją laiko nepatikima ir prieglobsčio prašymą atmeta.
Viktor Ostrovnoj, Raudonojo kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos vadovas ir buvęs Migracijos departamento darbuotojas, aiškiai įvardija šią problemą. Specialistas pasakoja, jog nagrinėjant departamento sprendimus kyla įspūdis, kad kai kurie darbuotojai siekia sugeneruoti tokių „prieštaravimų“ kuo daugiau, kad po to galėtų drąsiai rašyti, jog prieglobsčio prašytojas nuolat teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, taigi yra nepatikimas ir jo pasakojimas nepagrindžia grėsmių jam.
Advokatė A. Astrauskienė papildo, kad Migracijos departamentas naudoja tam tikras technikas, metodikas, norėdamas patikrinti, ar žmogus kalba tiesą, ar pasakoja tikrus, ar išgalvotus įvykius. Vienas iš būdų - to paties dalyko paklausti kelis kartus. Interviu pradžioje, vėliau dar kartą, o pabaigoje užtvirtindamas to paties dalyko klausia ir 3 kartą. Tai gali sukelti įspūdį, kad asmuo keičia parodymus, nors iš tiesų jis tik bando papasakoti plačiau, manydamas, kad jo nepakankamai suprato.
Kirilo iš Baltarusijos istorija
Kirilas, Baltarusijos pilietis, paliko tėvynę dar iki 2020 metų rinkimų. Represijos Baltarusijoje prasidėjo daug anksčiau, nei tapo žinomos visuomenei. Autoritarizmas siekė kontrolės visose žmogaus gyvenimo srityse. Kirilas pasakoja, kad buvo priverstas įsidarbinti pagal „dykaduonių“ įstatymą, o jam priešinantis, buvo įkištas į psichiatrinę ligoninę. Taip pat jis dalyvavo rinkimų kampanijoje, buvo savanoris Viktoro Babarikos štabe, padėjo rinkti parašus, spausdino agitacinę medžiagą. Režimo jėgos struktūrų pareigūnai įsilaužė į Kirilo tėvų namus, padarė kratą, išsinešė agitacinę medžiagą. Šis faktas vėliau Lietuvos Migracijos departamento bus įvertintas kaip vienas iš istorijos nepatikimumo įrodymų - apie kratą pasakojo kitas žmogus.
Kirilas du kartus nesėkmingai bandė bėgti iš šalies. Jam buvo surašytas protokolas „už smulkų chuliganizmą“, o kameroje kalino, kol baigėsi rinkimai. Išleidus įteikė kvietimą į teismą, tačiau jis neatvyko - iš Baltarusijos pabėgo antrą kartą į Lietuvą ir čia 2020 rugpjūtį pasienio punkte paprašė prieglobsčio. Migracijos departamentas atsisakė suteikti vyrui prieglobstį, neįžvelgė ryšio tarp jo sulaikymo, politinių plakatų klijavimo ir jo politinių įsitikinimų, ir Kirilo istorija nepatikėjo.
Departamentas teigė, kad „prieglobsčio prašytojas nebuvo politiškai aktyvus, aktyviai nereikšdavo nepasitenkinimo valdžia, nebuvo nuteistas, baustas“. Kirilas sprendimą skundė ir apeliacinėje instancijoje pasiekė pergalę. Teismas įpareigojo departamentą iš naujo svarstyti vyro prieglobsčio prašymą, teigdamas, kad „Departamento surinkta informacija apie 2020 pavasarį prasidėjusius mitingus yra fragmentiška, ji pridėta prie prieglobsčio bylos medžiagos, tačiau nėra įvertinta“. Tačiau departamentas ir antrą kartą atsisakė suteikti prieglobstį, teigdamas, kad vyrui Baltarusijoje saugu ir jis gali ten gyventi. Po trečiojo svarstymo apeliacinėje instancijoje Kirilo skundas buvo atmestas.
Advokatė Asta Astrauskienė įsitikinusi, kad „persekiojimo grėsmės dėl politinių pažiūrų, aš manau, šiai dienai įrodyti tiesiog nebeįmanoma“. Jos nuomonę paremia ir didžiausios Baltarusijos žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ duomenys.
Nesąžiningas advokatas už valstybės pinigus
Kirilas buvo vienas iš užsieniečių, kuriuos atstovavo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tuo metu teikęs advokatas Paulius Vinkleris. Jis buvo pasamdytas Migracijos departamento dar 2019 metais, o padidėjus užsieniečių skaičiui sutartimi įsipareigojo toliau ginti užsieniečius ir skųsti to paties Migracijos departamento, kuris jį samdo, sprendimus. Tai - akivaizdus interesų konfliktas.
Priėmimo sąlygų stebėsena ir iššūkiai
Lietuvos Raudonasis Kryžius (LRK) paskelbė 2024 m. stebėsenos ataskaitą. LRK stebėtojai reguliariai lankosi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pasienio padaliniuose ir užsieniečių centruose, kur yra laikinai apgyvendinti arba sulaikyti prieglobsčio prašytojai, ir vertina, ar jiems užtikrinamos tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos teisės.
2024 m. pasienio padaliniuose ir užsieniečių centruose LRK stebėjo pagerėjusias priėmimo sąlygas. „Daugiau nei pusės visų pasienio padaliniuose atliktų stebėsenos vizitų atvejais neatitikimų standartams nefiksuota. Pavyzdžiui, priešingai nei ankstesniais metais, 2024 m. nestebėta atvejų, kad prieglobsčio prašytojai VSAT pasienio padaliniuose būtų laikomi be galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu - visais atvejais užtikrinta galimybė bent trumpam pasinaudoti telefonu. Nepaisant to, kad prieglobsčio prašytojai dažniausiai priimami oriai, S. Vaitonis pastebi, kad priėmimo sąlygų pasienio padaliniuose užtikrinimas iš esmės priklauso nuo užsieniečio teisinio statuso.“
„Latvijos tranzitas“ ir sulaikymo problemos
LRK stebėtojas S. Vaitonis nurodo, kad nerimą kelia vadinamuoju „Latvijos tranzitu“ į Lietuvą atvykusių užsieniečių priėmimas. „2023 m. vasarą pradėjome stebėti naują migracijos kelią, kai Latvijoje nereguliariu būdu sieną iš Baltarusijos kirtę užsieniečiai juda Vakarų Europos kryptimi ir yra sulaikomi Lietuvos teritorijoje. Išskirtiniais atvejais LRK stebėtojai turėjo galimybę pabendrauti su tokiu būdu į Lietuvą atvykusiais asmenimis. Pokalbių metu paaiškėjo, kad mažiausiai kelias dienas asmenys būna de facto sulaikyti pasienio padaliniuose - be galimybės palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, išeiti į lauką, su ribota sanitarinių mazgų prieiga.“
Anot jo, tam tikrais atvejais asmenims nebuvo užtikrinamos minimalios orumo nežeidžiančios sąlygos. Kai kurie asmenys sulaikyti buvo iki 5 savaičių ir negavę jokio teismo arba VSAT sprendimo, jiems nesuteikta galimybė pasiprašyti prieglobsčio ar apskųsti sprendimą dėl sulaikymo.
Materialinės sąlygos užsieniečių centruose ir nauji iššūkiai
LRK stebėtojai ataskaitoje taip pat atkreipia dėmesį į gerėjančias materialines priėmimo sąlygas užsieniečių centruose. „Po 2021 m. įvykių daugelio atmintyje liko perpildytų sulaikymo centrų vaizdas, kai kambariuose gyveno po 14 žmonių, o dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę. Tačiau šiandien situacija pasikeitusi - vieniši asmenys gyvena atskirai, kambariuose užtikrinami visi pagrindiniai baldai, prieiga prie sanitarinių mazgų neribojama. 2024 m. pagrindinė problema buvo ne apgyvendinimo sąlygos, o prieiga prie prieglobsčio procedūros.“
Ataskaitoje nurodoma, kad, nors materialinės sąlygos centruose gerėjo, iškilo ir naujų iššūkių paslaugų užtikrinimo srityje. „2024 m. viduryje dideliu iššūkiu tapo Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros vertėjų pasitraukimas iš užsieniečių centrų. Tai apsunkino darbuotojų ir gyventojų bendravimą. Problema greičiau spręsta Rukloje ir Vilniuje, tačiau Pabradėje liko opi - ten dalis asmenų negavo psichologo paslaugų, nes be vertėjų komunikacija su nekalbančiais angliškai ar rusiškai buvo neįmanoma,“ - nurodo J. Karaliūtė.
Prieiga prie prieglobsčio procedūros
LRK Prieglobsčio ir migracijos programos vadovas Viktor Ostrovnoj pastebi, kad, nepaisant pelnytų pagyrų institucijoms dėl gerėjančių materialinių priėmimo sąlygų, toliau pastebimos ir nerimą keliančios sisteminės problemos, o pagrindinė jų - prieiga prie prieglobsčio procedūros. „Jau ne pirmus metus stebime prastėjančią prieigą prie prieglobsčio procedūros - įvedant papildomus apribojimus pasienyje, žmonėms tampa vis sunkiau kreiptis dėl prieglobsčio.“
Nuo 2021 m. iš žmonių, kirtusių sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymai nebepriimami, išskyrus tam tikrus atvejus, kai, pavyzdžiui, Baltarusijos piliečiams arba kritinės sveikatos būklės žmonėms, buvo daroma išimtis. Vis dėlto, išlieka galimybė pasiprašyti prieglobsčio asmeniui tvarkingai atvykus į tarptautinį pasienio kontrolės punktą. Tačiau nuo 2022 m. sienos perėjimo punktai pasienyje su Baltarusija ir Rusija yra palaipsniui uždaromi. 2024 m. kovo 1 d. buvo uždaryti dar du tarptautiniai pasienio kontrolės punktai su Baltarusija, o likusiuose dvejuose uždraustas pėsčiųjų ir dviračių eismas, leidžiama atvykti tik motorine transporto priemone.
„Pasienio kontrolės punktų uždarymas ir ribojimas atvykti pėsčiomis ar dviračiu stipriai apsunkina žmonių prieigą prie prieglobsčio procedūros. Maža to, kad liko vos keli veikiantys pasienio kontrolės punktai, patekti į juos darosi vis sunkiau. Žmonės bando atvažiuoti autobusu, bet matėm atvejų, kai vairuotojai atsisako vežti vizų neturinčius asmenis. Jei neturi savo automobilio, lieka viena išeitis - samdytis vairuotoją, mokėti pinigus, kurių tūlas žmogus nebūtinai turi, ir visa tai - vien tam, kad pasinaudotum savo žmogaus teise. Be to, atvykus į punktą, Baltarusijos pareigūnai gali nepraleisti, o Lietuvos - neišgirsti. Dėl to prieglobsčio prašytojų Lietuvoje nuolat mažėja, ir šiuo metu esame tarp mažiausiai prieglobsčio prašymų registruojančių ES šalių“, - pažymi V. Ostrovnoj.
Anot V. Ostrovnoj, apibendrinus metų darbus, neturėtume susidaryti vienapusio vaizdo, ar Lietuvos prieglobsčio prašytojų priėmimo sistema yra „gera“, ar „bloga“: „Sistema yra tokia, kokia yra - su savo privalumais ir trūkumais, su savo dėsningumais ir tendencijomis, su savo vystymosi ir stagnacijos periodais.“