Šiame straipsnyje analizuojama Arvydo Šliogerio filosofinė paieška Būties mene, ypatingą dėmesį skiriant jo požiūriui į tapybą ir jos sąsajas su lietuviška dvasia bei pasaulėjauta.
Filosofijos ir meno sankirta: „Daiktas ir menas“
Arvydas Šliogeris, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, savo knygoje „Daiktas ir menas“ nagrinėja meno kūrinio daiktiškąją būtį savyje ir sau. Autorius teigia, kad meno kūrinio esmė atsiskleidžia teorinės žiūros situacijoje. Tai ypatingas žmogaus požiūris į daiktą, kai jis išlaisvinamas nuo visų praktinių funkcijų, prasmių ir santykių su kitais daiktais. Tokiu būdu daiktas atsiskleidžia kaip išskirtinis, transcendentinis esinys, o jo tikroji būtis ir grožis tampa atviri teorinės žiūros subjektui. Šliogeris pabrėžia, kad grožis ir būtis yra neatsiejami: būtis pirmiausia reiškiasi per grožį, o grožis - per būtį.
Meno kūrinys, pasak filosofo, yra žmogaus rankų darbas, įliejantis gamtinę substanciją į individualią formą, kuri perteikia menininko žvilgsnį į pasaulį. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą sustiprina metafizinė patirtis. Meno daikte išlieka pirmapradis individualumas, kylantis iš būties ir nebūties sankryžos, tačiau svarbiausiu tampa menininko sukurtas individualumas, išskiriantis gamtinę substanciją iš pragmatinio lauko ir įtvirtinantis ją kasdienybės kontekste.
Lietuviška dvasia ir simboliai mene
Nors pagrindinėje knygoje „Daiktas ir menas“ Šliogeris pasirinkęs prancūzų tapytojo Paulio Cézanne’o paveikslą „Didžioji pušis“ kaip pavyzdį, pats filosofas yra labai lietuviškas. Jo mąstymas, teorinė žiūra persismelkusi lietuviška dvasia ir pasaulėjauta. Tai itin ryškiai matyti jo interpretacijoje apie Čiurlionio „Žalčio sonatos“ paveikslus ir žalčio viziją.
Žaltys, sakralizuojamas pagoniškoje Dzūkijos krašto tradicijoje, susisieja su Šliogerio filotopija (meilė gimtinei) Dzūkijoje. Kultūriniu požiūriu tai yra labai toli nuo prancūziškojo Provanso regiono, kuris buvo Cézanne’o įkvėpimo šaltinis. Šliogeris, pasirinkdamas pietų Lietuvą kaip įkvėpimo regioną, akivaizdžiai daro subjektyvų pasirinkimą, žvelgdamas pro savo „aš“ prizmę. Filotopija, kaip tokia, neišvengiamai suponuoja subjektyvumą.
Būties paieškos jūroje ir gamtoje
Straipsnyje taip pat keliamas klausimas, kodėl Šliogeris nepasirinko jūrinės tematikos tapyboje. Juk Būties atverčių galima rasti ir dramatiškos audros blaškomo burlaivio paveiksle. Atsisakydamas ieškoti Būties jūrinėje tapyboje ir rinkdamasis pietų Lietuvą, filosofas parodo savo asmeninį santykį su erdve ir jos simbolika.
Šliogeris nagrinėja meno kūrinio individualumo ir substancialumo santykį. Gamtos daiktas yra pilnatviškas substancinis individas, kuriame substancialumas ir individualumas harmoningai susilieja. Meno daikte ši pusiausvyra gali lengvai išnykti, todėl jis tampa linkęs į individualumą be substancijos arba substancialumą be individo. Tobula pusiausvyra tarp būties ir grynojo santykio, tarp substancialumo ir individualumo, pasiekiama tik didžiuosiuose, klasikinio meno kūriniuose. Tokiame kūrinyje maksimali statika susikerta su maksimalia dinamika, sudarydamos vientisą pastovumo ir kaitos, ramybės ir nerimo lydinį.
Meno kūrinys, siekiantis perteikti pirmapradę sankryžą, tampa gamtos daikto dubleriu ir transcendencijos fenomenu. Tačiau net ir aukščiausio meninio lygio kūrinys negali visiškai prilygti gamtos daiktui. Meno kūrinyje sankryžos atverties intensyvumas silpnėja dėl stilizacijos - gamtos daiktų schematizavimo. Šis procesas, nors neišvengiamas, gali susilpninti meno kūrinio kaip transcendencijos atverties potencialą.
Meno kūrinio santykis su transcendencija
Šliogeris teigia, kad meno kūrinys, nors ir negalintis prilygti gamtos daiktui transcendencijos atverties intensyvumu, palengvina žmogaus susitikimą su transcendencija. Jis sukuria erdvę, kur transcendencija tampa lengviau pasiekiama, tarsi „prijaukinama“. Tačiau ši „prijaukinta“ transcendencija, nors ir malonesnė, praranda dalį savo pirmapradės gelmės ir sodrumo.
Meno kūrinys, stilizacijos dėka išryškinantis grynąją būtį ir pridengiantis nebūties pragarmę, tampa pozityviosios transcendencijos pasirodymo vieta. Jame mažiau įtampos ir tragizmo nei gamtiniame daikte, daugiau dailumo ir puošnumo. Vis dėlto menas beveik visada nuvilia, nes retai ateina netikėtai. Transcendencijos įvykis gali įvykti tik tada, kai jis pasirodo netikėtai, kasdienybės banalybės teritorijoje, o ne sąmoningai ieškant jo muziejuose ar galerijose.
Meno kūrinys falsifikuoja Tikrovę, bet nesimuliuoja „realaus“ pasaulio. Todėl reikalauti iš klasikinio meno „realizmo“ būtų klaidinga. Didžiojo stiliaus meno kūrinys yra antirealistinis, nes jis sudaro loginio mito dalį, kur kalba ir jos meno kūrinio kristalizacijos nukrypsta nuo nežmogiškojo pasaulio kelio.
Mažeikis apie Šliogerio egzistencializmą
Filosofas pabrėžia, kad didelio stiliaus meno kūrinys yra gražaus Sapno iliuzija, kurioje išlieka maksimalus intensyvumas-plius ir minimalus intensyvumas-minus. Jis siekia prezentuoti, o ne tik reprezentuoti. Klasicistiniame meno kūrinyje kičo elementai švenčia pergalę, tuo tarpu klasikiniame - jie nutrinami formos vibracijos. Didžiojo stiliaus meno kūrinys, nors ir falsifikuoja Transcendenciją, vis dėlto išsaugo jos pėdsakus, todėl tampa ne tik meno kūriniu, bet ir galimybe susitikti su Absoliučia Transcendencija.