Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo istorija yra unikali, tačiau kartu ir panaši į daugelio to meto Lietuvos šeimų istorijas, paženklintas tremties. Daugeliui jis pažįstamas kaip politikas, buvęs Lietuvos pasiųstas Europos Komisijos eurokomisaras. Jo asmenybę ir pasaulėžiūrą stipriai suformavo vaikystė tremtyje ir šeimos patirtys.
Šeimos istorija ir tėvų patirtys
Tėvų gyvenimas iki trėmimo
Kalbėdamas apie savo tėvus - Liudą ir Alfonsą - V. Andriukaitis pasakojo, kad jo mama ir tėtis išgyveno du pasaulinius karus. Per Pirmąjį pasaulinį karą V. Andriukaičio mama buvo pabėgėlė, kartu su tėvais iš Kauno pasitraukusi į Maskvą. Ten ji išgyveno visą tragišką bolševikų perversmą. Jos senelis mirė ir buvo palaidotas Maskvoje, o mamytė su močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą visus tuos tūkstančius kilometrų.
Tėtis, kaip pasakojo V. Andriukaitis, augo daugiavaikėje mažažemio šeimoje, bet visada labai troško mokslo. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, maisto chemiją, jis buvo paskirtas į Klaipėdos muitinę maisto chemiku, laboratorijos viršininku. Susituokę V. Andriukaičio tėvai gyveno Klaipėdoje.
1939 m., kai Klaipėdą okupavo Hitleris, V. Andriukaičio tėvas norėjo pasikėsinti į Hitlerį. Už tai jis buvo suimtas gestapininkų kartu su motina. Tėvas pabėgo į Lietuvą, o motiną išgelbėjo prancūzų Raudonojo Kryžiaus draugija ir su vaiku išvežė į Lietuvą. Visas jų turtas buvo nacionalizuotas. V. Andriukaičio tėvas nepritarė nei Hitleriui, nei Stalinui.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jo tėtis, kaip maisto technologas, buvo išsiųstas į Vilnių perimti aliejaus fabrikų. Šeima pradėjo kurtis Vilniuje, tačiau neilgai trukus ir iš čia turėjo trauktis - tėvas buvo išmestas iš darbo, todėl Andriukaičiai išvyko gyventi į Kauną. Ten V. Andriukaičio tėtis gavo darbą vienoje iš mokyklų.
Tėvų trėmimas ir išgyvenimas Altajuje
1941-ųjų birželio 14-ąją V. Andriukaičio tėvas buvo mokykloje egzaminų metu suimtas. Kadangi jis buvo ir antinacistas, ir antistalinistas, aktyvus inteligentas, jį suėmė. „Ta pirmoji trėmimų banga palietė daug tokių žmonių, kurie buvo politiškai angažuoti arba buvo valstybės tarnybose“, - kalbėjo V. Andriukaitis. Tądien jo šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą.
V. Andriukaitis pasakojo, kad jo šeimai tam tikra prasme pasisekė. „Kadangi bevežant prasidėjo nacių puolimas, o traukinys, kuriuo važiavo mano šeima, buvo kažkur prie Uralo, tai nespėjo nei stabdyti, nei išskirstyti žmonių. Todėl mūsų šeima, dėl to atsitiktinumo, išsilaikė ir buvo nugabenta į tremtį kartu“, - pasakojo V. Andriukaitis. Altajaus krašte 1941-1942 m. jo tėvai priverstinai dirbo kolūkyje.
Kelias į Laptevų jūrą
V. Andriukaitis pasakojo nepatyręs to pragaro, kurį teko patirti jo tėvams ir vyresniems broliams. „Antanas gimė Altajuje. Kai iš Altajaus trėmė į gulagus prie Laptevų jūros, ant mamytės rankų Antanas buvo šešių mėnesių. 1942 m. rugpjūčio pabaigoje jie atsidūrė Trofimovsko Tit-Arų saloje, kur nieko nebuvo, nei barakų, nieko. Šitame pragare reikėjo maitinti krūtimi kūdikėlį, taip pat išmaitinti du mažiukus vaikus. Įsivaizduokite, kokiame pragare atsidūrė tuomet jauna mano tėvų šeima“, - pasakojo V. Andriukaitis.
Jis teigia, kad jo motina buvo du kartus tremtinė ir vieną kartą pabėgėlė. Bolševikai 1941 m. birželio 14 d. suėmė tėvus ir ištrėmė į gulagus. Iš pradžių į Altajų, o vėliau, 1942 m., į darbo stovyklą prie Laptevų jūros, į poliarinį ratą.
Vaikystė tremtyje
Gimimas ir ankstyvieji metai
Vytenis Povilas Andriukaitis gimė tremtyje, Jakutijoje, Kiusiure, 1951 m. rugpjūčio 9 d. Jis yra vadinamas „ledjūrio vaiku“. „Mes esame ledjūrio vaikai. Aš ten gimiau. Ten lageris per visą karą prastovėjo. 1954 m. buvo uždarytas. Bet mes likome barakuose gyventi“, - prisimena V. Andriukaitis.
Tremties realybė ir „pasaulio“ suvokimas
Apibūdindamas savo vaikystę tremtyje, V. Andriukaitis sako: „Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo.“
V. Andriukaitis prisimena vaikystę tremtyje: „Penki barakai, tundra, 24 valandų naktis žiemą, siaubingos pūgos, graži poliarinė pašvaistė, 24 valandų diena vasarą, milijardai uodų, pelkė... tą prisimenu.“
„Tai kas egzistuoja? Vasarą egzistuoja „maroškė“ - tokia šiaurės uoga, šiokie tokie grybai ir žuvis, jei pagauna jos normas. Atvežta tokia forminė duonelė ir perlinės kruopos. Ir viskas. Kai tu vaikas, ten gimęs, ir tau pasakoja, kad yra kažkokie sodai, kad yra kažkoks medus, pienas ar pyragai, kad saulė teka, kad yra paukščiai čiulbantys, žiedai žydintys ir taip toliau. Visa tai yra pasakos, nerealu. Realybė yra tundra, sopkos, pilkšvas smėlis, Lena, bangos ir milijonai uodų“, - kalbėjo V. Andriukaitis.
Pirmieji susidūrimai su „normaliu“ pasauliu
Jis atsiminė, kad pirmą kartą obuolį pamatė 1957 m., kai šeimą paleido iš gulagų ir davė leidimą gyventi Jakutijoje kaip specialiai perkeltiems žmonėms. „Kai mes Lenos upe baržomis plaukėme iš Tit-Arų į Jakutską, o iš Jakutsko į Oliokminską, tai yra tūkstančiai kilometrų. Keitėsi, griuvo visas pasaulis, nes plauki iš poliarinio rato į viršų, upe aukštyn, ir viskas keičiasi. Atsiranda rytas, atsiranda diena, vakaras, naktis. Man, kaip vaikui, buvo šokas, negalėjau suprasti, kas darosi. Buvo normalu, kad saulutė sukasi ratuku ir šviečia 24 valandas“, - pasakojo V. Andriukaitis.
Tada V. Andriukaitis pamatė pasaulį. Jam buvo penkeri su puse ar šešeri metai. Pirmą kartą pamatė mišką, medį, elektrą, mašiną. Pirmą kartą obuolį paskanavo, kai jam buvo šešeri su puse metų. „Aš ir dabar atsimenu to pirmojo obuolio skonį. 1957 m. per gegužės šventes atvežė į Oliokminską kažkokiu būdu išlaikytus, ir pirmą kartą paragavau obuolio, skonį atsimenu iki dabar. Tai buvo rojaus obuolys. Ir pieno paragavau, ir bulvę pirmą kartą pamačiau“, - prisiminė V. Andriukaitis.
Tremties patirties unikalumas
V. Andriukaitis teigia, kad jam buvo kitaip nei tiems vaikams, kurie gimė ir augo Lietuvoje, bet vėliau atsidūrė tremtyje. „Nereikia visko piešti verksmais ir juodomis spalvomis. Man užteko košės perlinės, užteko žuvies, duonos, arbatos ir, svarbiausia, tėvų meilės. Bet negalima dėti lygybės ženklo tarp mano supratimo ir tarp to, ką patyrė žmonės, kurie gyveno kitokiomis sąlygomis Lietuvoje ir kurie atsidūrė tame pragare. Jų patirtis - visiškai kitokia nei ten gimusio vaiko“, - kalbėjo V. Andriukaitis.
Sugrįžimas į Lietuvą ir ankstyvieji metai
Grįžimas
Į Lietuvą Andriukaičių šeima grįžo 1958 m. (pagal vieną šaltinį) arba 1959 m. (pagal kitą šaltinį). V. Andriukaičio mama, kaip pagimdžiusi penkis vaikus, buvo gavusi motinos didvyrės apdovanojimą. „Tai tas medalis mums atvėrė vartus grįžti į Lietuvą. Kadangi tėvo iš karto neišleido, tai į Lietuvą grįžo mama ir mes trys - aš, jauniausias vaikas, Petras ir Antanas. O tėvas dar buvo paliktas Oliokminske, nes negalėjo išvažiuoti dėl darbo ir pareigų. Kiti du mano broliai buvo jau kariuomenėje“, - prisiminė V. Andriukaitis. Visa šeima Lietuvoje susitiko 1959-ųjų vasarą Kaune, kai grįžo vyresnieji broliai Šarūnas ir Remigijus.
Pirmieji įspūdžiai Lietuvoje
Grįžus į Lietuvą, Kaunas jam atrodė pasakų miestas. „Visų pirma, kas buvo keista, tai pamatyti aptvertus medžius, obelis. Aš neturėjau supratimo, kas yra obelis. Buvo lapkričio mėnesis, ant medžių kybojo sušalę obuoliai. Mes juos valgėme. Ojėzau, kaip skanu buvo!“, - prisimena V. Andriukaitis. Jis prisimena ir pirmą kartą pamatęs šulinį, nes ten, kur jis gyveno, amžinas įšalas ir nėra žemėje vandens. Taip pat prisimena Nemuną, kuris jam, palyginus su Lenos upe, atrodė kaip upeliukas.
Išsilavinimas ir karjera
Svarbiausi faktai
Vytenio Povilo Andriukaičio biografijoje išsiskiria šie faktai:
- Gimimo vieta: Kiusiuras (Jakutija)
- Išsilavinimas: Kardiochirurgas, istorikas
- Šeiminė padėtis: Vedęs, turi tris vaikus
Medicinos studijos ir darbas
1969 m. V. Andriukaitis baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą aukso medaliu. 1969-1975 m. studijavo Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo chirurgo specialybę. Nuo 1975-1985 m. dirbo chirurgu Kauno ir Ignalinos ligoninėse, o 1985-1990 m. - kardiochirurgu Vilniaus universitetinėje Santariškių ligoninėje.
Istorijos studijos
1979-1984 m. V. Andriukaitis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, jį baigė su pagyrimu.
Asmenybė ir pomėgiai
Pomėgiai ir interesai
V. Andriukaitis yra kardiochirurgas ir istorikas. Jo pomėgiai - apkeliauti kuo daugiau istorinių vietų. „Kadangi esu istorikas, man labai svarbu pamatyti visą Europos kultūros istorinę gelmę. Aš jai atidaviau daug valandų ir dabar galiu pasididžiuoti, kad stovėjau tose katedrose ar tose vietose, kurios istoriškai fantastiškai įdomios“, - teigia jis.
Mėgstamos knygos ir poezija
Jis skaito daug knygų, ypač domisi filosofija, religijų analize ir istorijos studijomis. Taip pat seka mokslinę literatūrą, susijusią su jo darbu Europos Komisijoje: „Sveikatos apsaugoje, maisto saugoje ir kitose srityse be galo daug problemų, ir aš turiu sekti.“ Jis domisi naujomis sėklų veisimo technologijomis, klimato kaita, atsparumu bakterijoms ir šiuolaikine virusologija.
Paskutinės jį sužavėjusios knygos - Yuvalio Harari „21 pamoka XXI-ajam amžiui“, Piketty „Kapitalas“, „Jeruzalė“. Mėgsta poeziją, ypač Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Valentino Sventicko, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio.
Vaikystės ir paauglystės interesai
Vaikystėje ir jaunystėje didelį įspūdį paliko knygos „Daktaras Aiskauda“, „Buratino nuotykiai“, „Haufo pasakos“, „Tūkstantis ir viena naktis“. Taip pat mėgo indėnų knygas, Karlą Majų, Vinetu, „Bembį“. Domėjosi moksline fantastika, Jules'u Verne'u, knyga apie kelionę į Žemės centrą, rusų autoriaus knyga „Kelionė į Plutonio šalį“. Mėgo Lietuvos klasiką, pavyzdžiui, Biliūno „Kliudžiau“.
Paauglystėje V. Andriukaitis buvo aktyvus: mėgo futbolą, ledo ritulį, boksą. Taip pat domėjosi matematika ir biologija, buvo olimpiadų dalyvis. Baigė mokyklą aukso medaliu.
Profesijos pasirinkimas
Medicinos studijas pasirinko ne tik dėl knygos „Daktaras Aiskauda“, bet ir dėl susižavėjimo Lietuvos inteligentijos karta - Vincu Kudirka, daktaru Griniumi, Basanavičiumi, Avižoniu, Lašu. „Mane ta inteligentų karta labai traukė. Ir nutariau - būsiu gydytojas, kaip ir jie“, - sakė V. Andriukaitis. Jis taip pat nutarė būti ir istoriku, nes mano, kad istorija suteikia teisę pretenduoti į receptus taisant žmonijos ydas.
Politinė veikla ir disidentinis judėjimas
Politinės pažiūros ir disidentinė veikla
Nuo 1976 m. V. Andriukaitis yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys. Jis išaugo disidentinėje šeimoje ir niekada nebuvo spaliuku, pionieriumi, komjaunuoliu ar komunistu. Jis turi bendro su Lietuvos socialdemokratija, Stepono Kairio socialdemokratine mokykla, „varpininkais“, liaudininkais.
Kaip aktyvus disidentas, jis ieškojo galimybių įsteigti „varpininkų“, liaudininkų, socialdemokratų mokyklą. Su draugais nutarė suburti socialistinės minties Antano Strazdelio universitetą. Tai buvo jų priedanga, kad studijuotų XIX-XX a. lietuvių atgimimo veikėjus, bet iš tiesų ieškojo alternatyvų stalininiam-bolševikiniam socializmui ir ryšio su Vakarų socialdemokratija.
Suėmimai ir KGB priežiūra
1976 m. spalio 17 d. jis buvo suimtas. Jo biografija yra žinoma KGB puslapiuose. Jis buvo priverstas dirbtinai pasirinkti Ignaliną, o po to internuotas Ignalinoje KGB priežiūroje, be teisės išvažiuoti. Antras suėmimas buvo 1982 m., bet trumpai, nes mirė Brežnevas.
Dalyvavimas Kovo 11-osios Akto rengime
Nuo 1990 m. V. Andriukaitis aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime, buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios akto signataras. Jis buvo vienas iš Kovo 11-osios dokumento ir Konstitucijos rengėjų. 1989 m. jis buvo paskirtas į aštuonių asmenų darbo grupę, kuri parengė visą penkių tekstų paketą Kovo 11-ajai. Jis pats parašė Kovo 11-osios akto paskutinę redakciją. Vėliau dirbo Seimo nariu, vicepirmininku, buvo Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras.
Darbas Europos Komisijoje
2014-2019 m. V. Andriukaitis ėjo Europos Komisijos nario, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, pareigas. Jo darbas Europos Komisijoje apėmė sveikatą ir maisto saugą. Jis daug dėmesio skyrė profilaktikai ir sveikatos sistemų finansavimo prioritetams.
tags: #andriukaitis #auto #biografija