Šiame straipsnyje analizuojama darbo migracijos situacija Lietuvoje, apžvelgiant tiek emigracijos, tiek darbo imigracijos procesus. Nagrinėjant Lietuvoje vyraujančią darbo imigracijos struktūrą, aptariamos teorinės darbo migracijos prielaidos ir pateikiamos teorinės sąsajos tarp darbo migracijos, darbo rinkos struktūros kaitos ir ekonominio valstybių išsivystymo. Taip pat atskleidžiamos Lietuvoje dirbančių ir gyvenančių darbo imigrantų ekonominės, socialinės ir demografinės charakteristikos: lytis, amžius, kilmės šalis, profesija ir ekonominės veiklos sektorius.
Migracijos samprata ir priežastys
Karolis Žibas pabrėžia, kad migracija nėra tik socialinių, ekonominių ar politinių priežasčių formuojamas procesas. Migracija - tai šiuolaikinių visuomenių rodiklis, tampantis neišvengiama šiuolaikinės visuomenės būkle. Tai vyksta dėl didėjančių tarptautinių pabėgėlių srautų, klimato atšilimo, politinio nestabilumo, taip pat dėl technologijų vystymosi, kuris leidžia greitai ir lengvai keliauti. Kinta ir pati migracijos samprata, kurią keičia ne tarptautiniu ar nacionaliniu lygiu vykdoma politika, bet žmonių ir visuomenių migracinė elgsena. Lietuvoje diskusijos apie emigraciją ir imigraciją dažnai yra emocinės, nepajamos plačiai išvystyta, moksliškai pagrįsta migracijos samprata.
Migracijos teorijos
Yra kelios pagrindinės migracijos teorijos, aiškinančios, kodėl žmonės migruoja:
- Neoklasikinė teorija: paremta stūmimo-traukos veiksniais. Anot šios teorijos, migracija vyksta dėl skirtingų regionų ar šalių išsivystymo bei ekonominių skirtumų. Žmonės vyksta iš mažiau išsivysčiusių į daugiau išsivysčiusias šalis.
- Socialinė teorija: teigia, kad makroekonominiai veiksniai nebeformuoja migracijos procesų. Pats migracijos procesas generuoja pats save, ir šiuo atveju svarbūs tampa migracijos tinklai - migrantų kilmės, tranzitinėse ir tikslo šalyse. Lietuvoje egzistuoja neformalios migrantų integracijos infrastruktūros, kurios mažina migracijos ir integracijos kaštus bei riziką, nes žmonės vyksta į patikrintas vietas, kur jau yra išvystyti socialiniai ryšiai (šeimos nariai, draugai ar institucijos, padedančios spręsti problemas).
Taigi, reikia kalbėti apie kompleksinį migracijos motyvą, persipynusį su ekonominiais rodikliais ir socialiniais tinklais. Tai iliustruoja ir į Lietuvą atvykstantys imigrantai, pavyzdžiui, kinai, kurie atvyksta tiek kaip darbo migrantai, tiek kaip smulkūs verslininkai, studentai ar šeimos nariai, dažniausiai jau pakviesti Lietuvoje gyvenančių kinų.
Lietuvos migracijos kontekstas
Kasdienybė rodo, kad iš Lietuvos emigruoja ir norėtų emigruoti daugiau žmonių, nei tų, kurie grįžta ar atvyksta. Anot tyrimo „Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir darbo imigrantus“, 2009 metais iš Lietuvos kasdien išvykdavo vidutiniškai 60 asmenų, atvykdavo - 17. Imigrantų Lietuvoje yra mažai (jie sudaro apie 1 procentą gyventojų), tačiau trečdalis Lietuvos piliečių galvoja, jog Lietuvoje yra itin daug darbo imigrantų. Absoliuti dauguma apklaustųjų (57,8 %) imigraciją į Lietuvą vertina neigiamai. K. Žibas pažymi, kad ši nuomonė formuojama nepaisant to, kad didžioji dalis apklaustųjų savo kasdieniame gyvenime nesutinka nei vieno imigranto.
Imigracijos tendencijos ir struktūra
Lietuvos imigracija yra pirminėje stadijoje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuva buvo tranzito šalis, kurioje vyravo aukštas nedarbo lygis. Nuo 2002 metų imigracija į Lietuvą auga. 2007 metais buvo sukurta ekonominės migracijos strategija, skirta tiek emigracijos mažinimui, tiek grįžtamosios migracijos skatinimui, tiek migracijos proceso valdymui. Iki 2009 metų imigracija didėjo, nuo 2011 metų taip pat matoma, kad darbo imigrantų skaičius auga. Tačiau, kaip teigia K. Žibas, kasmetinė imigracija, t.y. išduotų leidimų ar imigruojančių asmenų skaičius, gali klaidinti, nes leidimas nereiškia, jog juo bus pasinaudota, o užsiregistravęs migrantas gali išvykti tolyn į Šengeno zoną ir nebegrįžti.
Dabartinę Lietuvos imigracijos struktūrą dažniausiai sudaro atvykimas šeimos susijungimo pagrindu, darbo migracija (kuri labai sumažėjo dėl ekonominių priežasčių), verslo kūrimas ir studijos. Šeimos migracija ir verslo kūrimas (ypač tarp turkų ir kinų grupių) rodo, jog juos pasikviečia giminės ar šeimos, siekdami kartu vystyti smulkųjį verslą. Studentai atvyksta per mainų programas, bendradarbiaujant institucijoms. Matyti, kad ekonominis faktorius nėra absoliučiai lemiamas; ne ką mažiau svarbus yra socialinis faktorius, kadangi šiuolaikinė migracija generuoja pati save.
Vienas iš įdomių faktų apie Lietuvoje vyraujančią imigracijos struktūrą yra migrantų koncentracija miestuose. Klaipėdos mieste migrantų skaičius santykine prasme yra didžiausias, tačiau absoliučiais skaičiais neabejotinai pirmauja Vilnius. Tai rodo, jog socialiniai migracijos tinklai formuojasi ne tarp valstybių, bet tarp miestų.
Migrantų integracija ir iššūkiai
Interviu su Karoliu Žibu Konsultaciniame centre migrantams atskleidžia realius imigrantų iššūkius ir integracijos problemas. Šiame centre nemokamai mokoma lietuvių kalbos, vykdomi visuomenės pažinimo kursai, neformalios popietės, teikiamos socialinės ir psichologo konsultacijos. Šių konsultacijų dažniausiai reikia vyrams, kurie neretai jaučiasi nepilnaverčiai, jiems sunku susirasti darbą, integruotis. Centro darbuotojai save vadina savotiškais gyvenimo būdo vadybininkais, padedančiais susiorientuoti atvykusiems į Lietuvą, integruoti imigrantus ir supažindinti juos vienus su kitais bei su lietuviais. Centre per mėnesį apsilanko apie 40 žmonių. Reikėtų paminėti, jog centras finansuojamas LRKD projekto pagrindu, ir jo likimas - kol kas neaiškus.
Egzistuojančios problemos
K. Žibas išskiria kelias pagrindines problemas, su kuriomis susiduria imigrantai:
- Kalbos barjeras
- Užimtumas ar mobilumas darbo rinkoje
- Įvairių konsultacijų poreikis: teisinės konsultacijos tvarkantis dokumentus ar kuriant verslą, socialinės konsultacijos.
Tyrimai rodo, jog imigrantai susiduria su neigiamomis visuomenės nuostatomis, o kai kurie ir su teisinėmis problemomis tvarkydami dokumentus. Skirtingi imigrantai susiduria su skirtingomis problemomis. Migracijos centrų Lietuvoje yra mažai, ir jie visiškai priklausomi nuo projektų finansavimo, neturi jokių sąsajų su politikos prioritetais. Todėl apie stabilią imigrantų integracijos infrastruktūrą Lietuvoje kalbėti negalime - ji yra fragmentiška. Norint turėti tvirtą pagrindą, reikalingas bendradarbiavimas tarp tų, kurie kuria migracijos politiką (o tam reikia prioritetų), ir tų, kurie įgyvendina tokią veiklą (NVO, tyrimų centrai).
Lietuva yra geroje pozicijoje mokytis iš užsienio šalių, tokių kaip Vakarų Europa ir Skandinavija, kaip geriausiai įgyvendinti migracijos reguliavimo patirtį, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, adaptuojant patirtis ir kuriant savitą modelį.
Žiniasklaidos vaidmuo
Žiniasklaidoje dažniausiai pateikiama migracijos statistika arba neigiami migracijos aspektai, kas neprisideda prie žinojimu pagrįstos sampratos kūrimo. Lietuvoje susiformavo savarankiškas ekonominės migracijos diskursas, užpildytas tam tikromis su ekonomine migracija susijusiomis sąvokomis, įvaizdžiais ir emocijomis. Tačiau, anot K. Žibo, nei „okupacijos“, nei imigrantų piktnaudžiavimo sistema Lietuvoje nėra.
Visuomenės požiūris
Etninių tyrimų instituto atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad vyrauja tiek kultūrinio pobūdžio uždarumas, pasireiškiantis „kitaip atrodančių“ imigrantų atžvilgiu, tiek aiškus ekonominis aspektas, susijęs su daugumos ir imigrantų konkurencija dėl ekonominių ir kitokio pobūdžio išteklių. Visuomenė imigracijos procesus suvokia labiau neigiamai nei teigiamai. Lygiai toks pats (t.y. labiau neigiamas) yra pačių imigrantų „įvaizdis“ Lietuvos visuomenėje, nepaisant nedidelio užsieniečių skaičiaus, kuris šiuo metu neviršija 1 procento. Pavyzdžiui, 2010 m. tyrimo duomenimis, apie 70 % respondentų teigiamai vertina imigrantus iš Vakarų Europos, ES šalių, Amerikos, o daugiau nei pusė respondentų neigiamai vertina atvykstančius iš Rytų, pavyzdžiui, Libano, Pakistano.
K. Žibas išskiria kelias neigiamo požiūrio sampratas:
- Ekonominė grėsmė: manoma, kad imigrantai konkuruoja darbo rinkoje ir dėl kitų socialinių bei ekonominių išteklių (socialinių paslaugų, socialinės paramos).
- Kultūrinė grėsmė: manoma, kad imigrantai gali pakeisti šalies kultūrinę ar etninę kompoziciją.
Tyrimai rodo, kad nuostatas formuoja ne tiesioginė patirtis ar kontaktai su imigrantais, bet viešajame diskurse vyraujančios nuostatos, perduodamos per masines informavimo priemones.
Diskriminacija ir pažeidžiamos grupės
Išskirti labiausiai diskriminuojamas ar silpnas migrantų grupes Europoje ar Lietuvoje yra sunku. K. Žibas mano, kad į diskriminacijos klausimą jautriau reaguoja studentai, turintys socialinių ryšių ir daugiau dalyvaujantys visuomenės gyvenime. Tuo tarpu darbo migrantų socialinių tinklų ratas būna mažesnis, todėl diskriminacija matoma skirtingai, priklausomai nuo grupės. Tie, kas atvyksta kurti verslo ir turi kapitalą, mato kitas problemas nei tie, kurie neturi socialinių ryšių ar pagalbos kasdienėms problemoms spręsti. Matyti, kad grupės skiriasi pagal atvykimo pagrindus, ir pagal juos reikėtų formuoti skirtingus integracijos modelius. Neabejotinai, pabėgėliai yra ta grupė, kuri galėtų būti laikoma pačia pažeidžiamiausia imigrantų grupe.
Integracijos modelių kūrimas
K. Žibas teigia, kad pirmiausia reikia suformuoti politikos prioritetus, tada pereiti prie strategijų kūrimo. Į Lietuvą daugiausiai imigrantų atvyksta iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, tačiau taip pat atvyksta iš Kinijos ar Turkijos. Dalis šalių (kaimyninės) nėra tiek geografiškai ir kultūriškai skirtingos nei kitos, pavyzdžiui, Afrikos šalys, Turkija ar Kinija. Tad integracijos politika turėtų būti kuriama nacionaliniu lygmeniu, tačiau įgyvendinama lokaliai.
Yra keli požiūriai į integraciją:
- Vienas požiūris teigia, kad migrantams reikia besąlygiškai padėti, spręsti jų problemas.
- Kitas - migrantus reikia įgalinti, kad jie galėtų burtis, atstovauti save socialiniame lygmenyje.
Lietuvoje kol kas yra keletas imigrantų organizacijų, pavyzdžiui, neseniai įsikūrė afrikiečių bendruomenė. Kitos bendruomenės, kaip antai „Balturka“, tikslas yra ne imigrantų vienijimas, bet Turkijos kultūros sklaida ir kultūriniai mainai su Lietuva. Kiekvienos organizacijos tikslas skirtingas. Kitose šalyse tokios organizacijos kuriamos prie ministerijų (pvz., patariamosios institucijos, kuriose migrantai atstovauja savo bendruomenes), tačiau šis procesas susijęs su tuo, jog dėl imigracijos kinta tam tikrų šalių etninė visuomenės kompozicija, todėl iš esmės turi keistis socialinė politika ir taikomos integracijos priemonės. Tokiose šalyse imigrantų integracija yra politikos prioritetas, Lietuvoje - ne.
tags: #zibas #siuolaikiniai #migracijos #procesai #2003