Šis pasakojimas apie partizaną Antaną Mosteiką, slapyvardžiu „Inkaras“, remiasi slaptais KGB apklausos protokolais ir archyvine medžiaga. Jo istorija atskleidžia sudėtingą ir tragišką Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai laikotarpį, pabrėžiant, kad „Vergo rūbai visada lengvesni už kario šarvus...“
Antano Mosteikos asmenybė ir veikla
KGB apklausos protokole rašoma: „[…]Antanas Mosteika-Inkaras turėjo automatą. Kokias pareigas jis užėmė, nežinau, bet žinau, kad buvo neeilinis partizanas (dokumente - banditas) […]". Antanas Mosteika buvo asmenybė, dalyvavusi visuose okupuotos Lietuvos sukilimuose ir pasipriešinimuose. Jis sugebėjo pabuvoti tiek už Sovietų Sąjungos ribų, tiek tremtyje Karelijos lageriuose, ne tik išgyventi, bet ir iš jų pabėgti.
Mosteika buvo persekiojamas ir ieškomas visų įmanomų okupacinei Rusijos valdžiai priklausančių slaptųjų tarnybų. Jam buvo užvestos operatyvinės, baudžiamosios ir filtracinės bylos, taip pat jis buvo įtrauktas į užregistruotas agentūrines bylas: „Kroty“ (Kurmiai) ir „Sakaly“ (Šakalai).
KGB dokumentų terminologija: „Banditai“ ir „Antisovietinis elementas“
Svarbu paaiškinti, kad šio pasakojimo pagrindą sudaro slapti KGB dokumentai. Žlugus Sovietų Sąjungai, Lietuvoje išliko gausiausias SSRS KGB padalinio archyvas, lyginant su kitomis okupuotomis Baltijos šalimis. MVD-MGB raštvedybos terminologijoje bet kokia pasipriešinimo forma vadinama „antisovietiniu“ arba „kontrrevoliuciniu“ veiksmu. Pagal komunistinės ideologijos stereotipinę schemą ginkluotas lietuvių pasipriešinimas traktuojamas kaip „politinis banditizmas“, o laisvės kovotojai partizanai vadinami „banditais“. Partizanų talkininkai (ryšininkai ir rėmėjai) - „banditų pagalbininkais“, neginkluoto pogrindžio nariai - „nacionalistinio“ arba antisovietinio pogrindžio dalyviais. Lietuvos gyventojai, pademonstravę pilietinį pasipriešinimą, nepaklusę svetimos valstybės primestai valiai ir nevykdę okupacinio režimo karinių, politinių ir ekonominių reikalavimų, buvo vadinami „antisovietiniu elementu“. Čekistų planų kalba vietoje sakinio „Nužudyti besipriešinančius okupacijai gyventojus“ dokumentuose rašoma: „Išvalyti teritoriją nuo kontrrevoliucinių elementų“. Sadistiškiausi kankinimai vadinami „aktyviu tardymu“ ar „fizinio poveikio priemonėmis“. 1940-1941 m. baudžiamosiose bylose figūravo tokie kaltinimai, kaip „lietuvių nacionalistas“ ar „socialiai pavojingas elementas“, o pokario NKVD(MVD) - NKGB(MGB) dokumentuose šie terminai dažnai pakeičiami žodžiais „banditai“ ir „antisovietinis elementas“. Tokiu būdu laisvės kovotojų veiksmams siekta suteikti kriminalinį ar politinį atspalvį. Visi šie asmenys buvo kaltinami tėvynės išdavimu, visai nepaisant to, kad jie niekada nebuvo SSRS piliečiai ir negalėjo išduoti svetimos tėvynės.
Partizaninio karo pradžia ir taktika
1944 m. antroje pusėje Lietuvą vėl užplūdus sovietų ordoms, prasidėjo neregėtas teroras. Jauni vyrai buvo prievarta mobilizuojami ir siunčiami į Raudonąją armiją. Lietuviai, atsakydami į okupantų siautėjimą, ėmė masiškai trauktis į miškus. Dalis Lietuvos vyrų nusprendė geriau žūti gimtinės laukuose, negu svetimuose frontuose. Kaip vokiečiams nepavyko sukurti lietuviškos SS divizijos, taip ne ką lengviau sekėsi mobilizuoti lietuvius į sovietinę kariuomenę. Tai pasaulyje analogų neturintis pavyzdys, kai maža tauta su ginklu rankose kovojo su galingos valstybės, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, milžiniška karo mašina.
1944-1946 m. partizaninio karo taktika pareikalavo didelių partizanų aukų. Partizanai suvokė, kad nebegali kovoti atvirai prieš gausesnį ir stipresnį priešą. Stambios partizanų grupės buvo lengvai aptinkamos, nepakankamai mobilios. 1946-1948 m. buvo pereita prie trijų „S“ - „smok, slėpkis, smok“ - taktikos. Pagrindiniu kovos junginiu tapo ne dideli 5-15 vyrų būriai. Jie greitai atsirasdavo numatytoje vietoje ir, atlikę užduotį, be pėdsako išnykdavo. Pagrindine partizanų kovos priemone tapo pasalos. Smogti netikėtus smūgius, susidoroti su išdavikais, aktyviais kolaborantais ir valdžios pareigūnais, o paskui pasislėpti.
Partizaninis karas 1944 – 1953
Antano Mosteikos biografija ir ankstyvoji veikla
MOSTEIKA Antanas (slap. Inkaras) gimė 1915 m. lapkričio 22 d. Laivių kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje. 1937 m. gegužės 3 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pirmą dieną atvykęs į tarnybą, jis iškart įsivėlė į problemas. Pasak Petro Donėlos iš Tuzų kaimo, tarnavusio kartu su Antanu Mosteika: „[…]pirmądieną, tik atvykus ir išrikiavus visus į rikiuotę apžiūra ir karininkui priėjus prie Antano Mosteikos ir pasakius jam repliką, Antanas be žodžių smūgiavo į dantis karininkui. Prasidėjo konfliktas ir grasinimai vienas kitam, bet Mosteikos uždaryti ir nubausti negalėjo, nes nebuvo priėmęs priesaikos“.
Nors iš vėlesnių 1947 m. slaptų KGB apklausos ir tardymo protokolų galime daryti prielaidą, kad A. Mosteika, tarnaudamas kariuomenėje, gavo seržanto laipsnį: „[…] tiksliai nežino, kas tapo būrio vadu, žuvus ,,Paparčiui", bet ,,darė prielaidą" kad būrio vadu tapo Mosteika-Inkaras, nes jis buvo seniausias partizanas (dokumente - banditas) ir Lietuvos buržuazinės kariuomenės seržantas.[…]“. Tačiau dėl teisingumo reikėtų paminėti, kad 1918-1940 m. Lietuvos kariuomenėje seržanto laipsnio nebuvo. Tad, jei ir turėjo kokį laipsnį, tai tikrai ne seržanto. Atlikęs karinę tarnybą, dirbo mokesčių surinkimo agentu, vėliau „[…](MVD […] saugomoje LTSR MGB[…] Vokietijos okupacijos metais buvo Salantų mst. ir Šateikiu k. policijos viršininku.[…]“ Pasak žmonių atsiminimų, jis buvęs Plungės mst. ir Šateikių k.
Birželio sukilimas ir Mosteikos vaidmuo
1940 m. birželio 10 d. prie Lietuvos sienos jau stovėjo visi puolimui paruošti Raudonosios armijos daliniai - 221 tūkst. karių. Kai birželio 14 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, visas pasaulis sutelkė dėmesį į šį įvykį. 1941 m. birželį prasidėjus karui tarp SSRS ir nacistinės Vokietijos, į Salantuose kuriamą sukilėlių būrį įstojo laiviškis šaulys Antanas Mosteika. „[…]vokiečių fašistinės armijos okupacijos dienomis Salantuose buvo suorganizuota ,,lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų ginkluota gauja", kurios nariu buvo ir Antanas Mosteika iš Laivių kaimo,[…]”.
1941 m. birželio sukilimas reiškia, kad tauta nesutinka su valstybingumo praradimu ir okupacija. Birželio sukilimo organizatoriai - Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) - kone svarbiausio dalyko laukė Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą, kad turėtų bent menkiausią šansą paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Sukilimo tikslas buvo vienintelis ir aiškus - pasinaudojus aplinkybėmis patiems išvyti SSRS kariuomenę ir nacius pasitikti jau paskelbus nepriklausomybę. Taikliai yra pažymėjęs Bronys Raila, jog „jau nuo nepriklausomybės atstatymo blaivus politikas ir karys turėjo išmokti savo strategiją ir taktiką planuoti pagal esamus jėgų santykius“. Tam laukta žinios apie Vokietijos puolimą prieš SSRS. Sukilimo tikslas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Šio tikslo įgyvendinti nepavyko - atėję naciai iš karto perėmė faktinę Lietuvos kontrolę. Sukilimas neišvengiamai sutapo su nacių kariuomenės atėjimu į Lietuvą ir čia pradėtais vykdyti nacistiniais nusikaltimais - masinėmis žydų žudynėmis.
Antrosios sovietų okupacijos metai ir tremtis
Po ketverių metų okupantai vėl sugrįžo. 1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai prasidėjo neregėtas teroras. Raudonosios armijos spalio puolimo metu dalis Šiaurės vakarų Žemaitijoje buvusių LLA (Lietuvos laisvės armija) narių pasitraukė į Rytprūsius. Su šeima į vakarus bandė trauktis ir Antanas Mosteika, bet ne viskas ėjo pagal planą. Ties Klaipėda NKVD kariškiai bandė sulaikyti Antaną Mosteiką, bet jis, suprasdamas, kas jo vėliau laukia kaip sukilėlio-nacionalistinio būrio dalyvio, iššoko iš vežimo ir pabėgo (žmona su vaikais grįžo į Laivius). Jis sugebėjo nusigauti į vakarus, tai yra Vokietiją. Tačiau po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. jis turbūt pateko į Rusijos okupacinę zoną arba buvo išduotas sąjungininkų, tai yra Anglų ar Jungtinių Amerikos Valstijų.
„[…]Filtracinių bylų kartotekos Nr. 15 kortelėje rašoma, kad Antanas Mosteika,[…] „buvo užsienyje“ nuo 1944 m. spalio 8 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. Kortelės skiltyje „tikslus filtracijos punkto pavadinimas“ parašyta p/p 93893. 1945 m. liepos 25 d. išvyko į Gardiną. “Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD)[…] Salantų valsčiaus Laivių kaimo gyventojas Antanas Mosteika[…] „dalyvavo tarybinių piliečių sušaudymuose“, už ką[…] buvo areštuotas ir laikomas lageryje.[…]”. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis: „[…] Išvežtas į lagerį - Belomorkanalas, Karelija.[…]” Istorikas Julius KAMARSKAS - „[…]Tarp jų buvo Karelijos lageriuose 1944-1945 m. pabuvojęs jau minėtas Antanas Mosteika[…].” Metai netikslūs, nes iš filtracinės bylos dokumentų, mes žinome, kad jis tuo metu buvo užsienyje, tai yra Vokietijoje. Taigi, Antanas neišvengė rusų saugumo, tardymų ir paties baisiausio Rusijos lagerio - Belomor kanalo statybos. Iš pradžių tuo kanalu bėgo lietuvių politinių kalinių kraujas ir tik po to - vanduo. Iš kalinių, išbildintų kasti Belomoro kanalo, retas grįždavo gyvas. Bet Antanas sugeba ne tik jame išgyventi, bet kažkokiu būdu iš jo pabėgti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras: „[…] Išvežtas į lagerį - Belomorkanalas, Karelija. 1946 m. pabėgo į Lietuvą.[…]”(Čia paminėsiu, kad viename iš dokumentų nurodyta: ”[…]1944 m.(tiksli data nenurodyta) A. Mosteika buvo išvežtas į spec. lageri Komijos ATSR, […]”, bet iš filtracinės bylos mes žinome, kad jis tuo metu buvo “užsienyje”).
Pabėgimai iš lagerių ir grįžimas į Lietuvą
Pabėgimų iš kalėjimo pasitaikydavo nedaug: per 1944-1952 m., MGB duomenimis, pabėgo 131 kalinys. Beveik visi didesni pabėgimai įvyko 1946 m. Pabėgėliai papildydavo partizanų gretas. Po pabėgimo, grįžęs naktį, dar niekam nežinant, kad jis Lietuvoje, Antanas ateina pas savo seserį, močiutę Ameliją Mosteikaitę-Vyšniauskienę į Barzdžių kaimą, Kretingos rajoną. Tikro jo pokalbio detalių mes tikriausiai jau niekada nebesužinosime, žinoma tik tiek, kad pokalbio metu buvo nutarta, jog jis jokio kito pasirinkimo nebeturi, tik miškas. „[…] Kaimo žmonės šnekėjo, kad iš nelaisvės Rusijoje grįžęs A. Mosteika pasitraukė į mišką.[…]”.
Partizaninė veikla Lietuvoje
Kitas dokumentas: “ Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD)[…] archyviniame fonde Nr. V-135 […] nurodoma, kad A. Mosteika, grįžęs iš lagerio, perėjo į nelegalią padėtį, įstojo į partizanų būrį (dokumente - į "veikiančią gaują"), turėjo slapyvardį "Inkaras", buvo ginkluotas automatu ir pistoletu. Po P. Gadeikio nužudymo tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Salantų kuopos vadu.[…]”. Dar vienas dokumentas: “Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD)[…] bylų archyviniame fonde Nr. V-5 […] “nurodoma, kad A. Mosteika, būdamas priešiškai nusiteikęs TSRS valdžios atžvilgiu, 1946 m. rudenį perėjo į nelegalią padėtį. Jis buvo šio "nužudymus ir apiplėšimus vykdžiusio" būrio vadas, turėjo "Inkaro" slapyvardį, palaikė ryšius su broliu Pranu Mosteika.”
Veiklos detalės ir susidūrimai
Čia užkliūna maža detalė. MVD raštuose minima: ”[…]Antanas Mosteika 1946 m. rudenį perėjo į nelegalią padėtį.[…]”. Fonde Nr. K-1 saugoma 1947 m. lapkričio 6 d. suimto Prano Paulausko baudžiamoji byla Nr. P-20020. (Bylos duomenimis, P. Paulauskas-Deimantas 1946 m. pavasarį įstojo į „Paparčio“ būrį.) Toje pačioje byloje yra ir kito „Paparčio“ būrio nario (priesaiką davė 1947 m. birželio mėnesį Šateikių miške) Česlovo Budrio, Jono, gimusio 1925 m., 1947 m. lapkričio 5 d. apklausos protokolai, kuriuose nurodyta: ”[…]1946 m. birželio 8 d. Antanas Mosteika dalyvauja Telšių apskrityje, Alsėdžių valsčiuje, važiuojančiu automobiliu, paruošų įgaliotinio Kimbario ir jo vairuotojo Butkaus nušovime bei vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Strigaliovo ir „Tiesos“ laikraščio korespondento Bistricko sužeidime.[…]”
Byloje minimi faktai, kad Antanas Mosteika dalyvauja Platelių valsčiaus, Gintališkės apylinkės pirmininko Žiliaus nužudyme 1946 m. vasarą. „[…] P. Smito 1948 m. apklausos ir teismo posėdžių protokolų duomenimis, 1947 m. liepos mėnesį (metai sumaišyti, nes Pakulis nušautas 1946 m. rugsėjį - kitur spalį) jis eidamas su pažįstamu Valančiausku prie miško sutiko du ginkluotus partizanus (dokumente - banditus), iš kurių vienas buvo iš Laivių k. kilęs partizanų būrio vadas Antanas Mosteika […] Mosteika domėjosi asmeniniu jų gyvenimu (kitur - „kaip gyveno liaudis“, „kas kaime buvo aktyvistai, negeri sovietiniai žmonės“), o po to paklausė apie Laivių kaimo naujakurius Jančiauską (kitur - Zajančiauską) ir Pakulį. P. Smitas teigė juos apibūdinęs kaip lojaliai nusiteikusius partizanų atžvilgiu.[…] Susitikimui pasibaigus, Mosteika įspėjo, kad jeigu jie praneš apie susitikimą MGB organams ar milicijai, tai, jie su mumis susidoros, o taip pat sudegins giminaičių namus[…]".
Apžvelkime dar vieną bylą. Z. Valinsko 1947 m. balandžio 1 d. apklausos protokole rašoma, kad […] iki 1946 m. rugpjūčio mėn. „banditas“ Zeleckis nebuvo priimtas į pogrindinę organizaciją LLA, nes anksčiau dirbo milicininku. LLA Kretingos apskrities štabas „Kardo rinktinė“ jam davė užduotį nužudyti sovietinį aktyvistą, po to jis būtų priimtas į LLA narius. Gadeikis pasiūlė užmušti Imbarės apylinkės pirmininką Pakulį. Magdės Pakulienės Apklausos protokole nurodyta, kad “[…]1946 m. rugsėjo 3 d. Salantuose vyko susirinkimas, kuriame aptartas prievolių atidavimas valstybei ir tarptautinė padėtis. Jos vyras, Imbarės apylinkės pirmininkas Antanas Pakulis, iš susirinkimo išvyko į namus anksčiau. Kitą dieną M. Taigi, atkreipkime dėmesį į detales. Mosteika 1946 m. liepos mėn. renka informaciją, domisi, „kaip gyveno liaudis“, „kas kaime buvo aktyvistai, negeri sovietiniai žmonės“ ir žinoma naujakuriai: Jančiauskas/Zajančiauskas ir Pakulis. Jau kitame mėnesį, rugpjūtį, Zaleckas nepriimamas į LLA kovotojus, iš Kretingos apskrities štabo gautas įsakymas pašalinti rusų aktyvistą, Gadeikis pasiūlo pašalinti Pakulį, kurio domėjosi ir apie kurį informaciją rinko A. Mosteika. Ir jau netrukus (nežinome, tikslios datos, kada atėjo iš Kretingos štabo įsakymas pašalinti rusų aktyvistą, gali būti rugpjūčio pradžia, gali būti rugpjūčio paskutinės dienos) tik pasibaigus rugpjūčiui, tai yra 19...
tags: #vytas #bundza #vairuotojas