Visi esame matę garsiuosius Pablo Picasso kubistinius darbus, mes jais stebimės, žavimės, bjaurimės, tačiau ar dažnai pagalvojame, ką juos tapydamas manė pats autorius? Žemiau rasite įdomių P. Picasso minčių apie meną ir kūrybą.
Apie kūrybą ir menininko kelią
Pablo Picasso tikėjo, kad „jaunystė - ne amžius“. Jis taip pat pabrėžė, kad „visi vaikai menininkai. Sunkiausia išlikti menininku augant.“ Tai atspindi jo požiūrį į natūralų, nesuvaržytą kūrybiškumą, kuris dažnai prarandamas su amžiumi. Didžiausiu kūrybiškumo priešu jis laikė „sveiką protą“, o tapybos procesą apibūdino taip: „Jei nori piešti, turi užsimerkti ir dainuoti.“
Dievas kaip menininkas
Picasso, filosofuodamas apie kūrybą, netgi palygino Dievą su menininku: „Dievas - tik dar vienas menininkas. Jis sukūrė žirafą, dramblį ir katę - net neturi savo stiliaus, nuolat ieško kažko naujo.“ Šis palyginimas atskleidžia jo manymą, kad kūryba yra nuolatinis ieškojimas ir eksperimentavimas, be griežtų rėmų.
Kūrinio „užbaigimas“
Menininkas turėjo labai savitą požiūrį į kūrinio užbaigimą. Anot jo, „užbaigti darbą? Užbaigti paveikslą? Kokia nesąmonė! Užbaigti reikštų jį nužudyti, atimti sielą, smogti mirtiną smūgį ir paveikslui, ir dailininkui.“ Tai rodo, kad kūrybos procesas jam buvo nuolatinis ir niekada iki galo neužbaigiamas, o paveikslas - gyvas organizmas.
Meno tikslas ir abstrakcija
Pasak Picasso, „meno tikslas - nuplauti kasdienybės dulkes nuo mūsų sielos.“ Šis teiginys pabrėžia meno gebėjimą išvalyti ir atnaujinti žmogaus dvasią.
Tapyti kaip vaikas
Menininkas puikiai suvokė, kiek pastangų reikia, kad būtų pasiekta paprastumo ir spontaniškumo. Jis sakė: „Užtrukau ketverius metus, kol ėmiau tapyti kaip Rafaelis, ir visą gyvenimą, kol išmokau tapyti kaip vaikas.“ Tai iliustruoja jo norą grįžti prie instinktyvios kūrybos, būdingos vaikystei.
Abstrakcija ir realybė
Nors Picasso žinomas dėl abstrakčių formų, jis teigė: „Abstraktaus meno nėra. Visada turi nuo kažko pradėti, o po to gali nutrinti realybės pėdsakus.“ Ši mintis atskleidžia, kad net ir abstraktūs jo kūriniai turi realybės atspirties tašką, kuris vėliau transformuojamas.
Picasso ir „Gernika“ kontekstas
Puikus šio požiūrio pavyzdys yra Picasso „Gernikos“ likimas filme „Žmonių vaikai“. Šis paveikslas, kuris yra sielvarto ir įsiūčio riksmas prieš fašizmo žiaurumus, filme virto tiesiog dekoracija ant sienos. Kaip ir Batersio elektrinei, kurioje jis kabo, šiam paveikslui „ikonos“ statusas suteiktas tik atėmus iš jo bet kokią funkciją ar kontekstą. Kultūra, su kuria nevyksta nieko, išskyrus jos saugojimą, apskritai neverta kultūros vardo, teigė T. S. Eliotas, kurio idėjos atsispindi ir minėtame filme.
