Aukštesnis už pulkininko karinis laipsnis yra brigados generolo, ir Juozui Vėbrai jis tikriausiai būtų suteiktas, jeigu nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė nebūtų panaikinta. Vis dėlto šio asmens pasiekimų sąrašas ir taip yra įspūdingas.
Juozas Vėbra: Chemikas, Inžinierius, Savanoris ir Pulkininkas
Juozas Vėbra (1901-1993) buvo ne tik Lietuvos kariuomenės savanoris ir pulkininkas, bet ir iškilus chemikas, inžinierius, išradėjas, sprogstamųjų ir kvapiųjų medžiagų tyrėjas, karinės amunicijos ekspertas, chemijos mokslų daktaras, profesorius bei mokslinių straipsnių ir knygų autorius. Be to, jis ėjo Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos Tyrimų laboratorijos vadovo pareigas ir buvo vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir vadų. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis kurį laiką buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas ir žymus lietuvybės puoselėtojas Pasaulio lietuvių bendruomenėje.
Ankstyvieji metai ir kelias į kariuomenę
Juozas Vėbra gimė Rokiškio rajone, Kamajų valsčiuje, netoli Jūžintų, Gentynių vienkiemyje, Jono Vėbros ir Juozapotos Baronaitės-Vėbrienės šeimoje. Tėvai susilaukė sūnaus Juozo ir dviejų dukterų: Aleksandros bei Teresės. Šeimos ūkis buvo didelis - apie 150 hektarų, tačiau 1905 metais, vykstant politiniams neramumams, Vėbrų šeimos laukuose buvo rastas nušautas aukštas žandarmerijos pareigūnas. Nors tėvas nebuvo apkaltintas dėl pareigūno mirties, tačiau visa šeima vos neišvengė išvežimo į Sibirą. Lietuvoje jie buvo palikti, bet konfiskavus žemę ir visą turtą, išvaryti iš namų. Laimė, Rokiškio grafas Pšezdzeckis priėmė juos į vieną iš savo ūkių, ir tėvas, dirbdamas valdytoju, galėjo išmaitinti šeimą. Nors gyvenimas klostėsi nelengvai, buvo nuspręsta sūnų Juozą, baigusį rusišką pradinę mokyklą, leisti mokytis toliau. Keletą metų J. Vėbra mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje.
1918 m. pabaigoje Juozas Vėbra, būdamas septyniolikmetis, nusprendė stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Pėsčiomis įveikęs maždaug šimto kilometrų atstumą nuo namų, jis atsidūrė Panevėžyje, kur susitiko su mokslo draugais Leonu ir Juozu Račiūnais. Visi trys vaikinai nuvyko į Truskavą, kur buvo įsikūręs Panevėžio apsaugos batalionas. 1919 m. vasario 11 d. jaunieji savanoriai dalyvavo pirmajame savo mūšyje.
Kai Lietuvos kariuomenės vadai pastebėjo, jog labai trūksta karininkų, kurie vadovautų naujai susikūrusiems junginiams, buvo išleistas įsakymas, kad į Kauno karo mokyklą iš fronto linijų būtų atsiųsti mokytis jaunuoliai, baigę ne mažiau kaip šešias gimnazijos klases. Taigi Juozas Vėbra ir Leonas Račiūnas 1919 m. kovo mėnesį atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę ir sėkmingai tų pačių metų liepos 6 d. baigę mokslus tapo Kauno karo mokyklos pirmosios laidos absolventais, jiems buvo suteiktas pirmasis karininko laipsnis.
Mokslai ir asmeninis gyvenimas
Juozo Vėbros gabumus mokslui ir norą tobulintis liudija jo studijos, kurias jis rinkosi gana kritiškai save įvertinęs. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, 1921 m. jaunus karininkus buvo nuspręsta siųsti mokytis į užsienio karo mokyklas. Istorijos tyrėjas J. Rudokas apie tai pateikia gana įdomius faktus: „Prieš tai buvo surengtas norinčiųjų mokytis užsienyje konkursas, kurio reikalavimai nebuvo dideli (matematika, kalbų mokėjimas pagal gimnazijos kursą), bet iš 7 kandidatų tik 2 buvo pripažinti tinkamais: Kazys Grinius, būsimojo Lietuvos prezidento sūnus, ir J. Vėbra. Pastarajam buvo pasiūlyta mokytis Paryžiaus karo akademijoje, bet šis tokia perspektyva nesusigundė: „Akademija paprastai ruošia generolus, o aš mažo ūgio, neturiu iškalbos - koks iš manęs bus generolas?..“
Juozas Vėbra pasirinko mokslus Fontenblo artilerijos karo mokykloje ir per dvejus metus juos baigė. Grįžęs į Lietuvą 1923 m. tęsė karo tarnybą, mokėsi Aukštuosiuose karininkų kursuose, tuo pat metu juose ir dėstė remdamasis žiniomis, sukauptomis Prancūzijoje, eksternu baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir įstojo studijuoti į Lietuvos universitetą, kuriame mokėsi dvejus metus. 1925-1930 m. J. Vėbra studijavo Tulūzos universiteto Chemijos fakultete Prancūzijoje, kur jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis.
Studijuodamas Tulūzoje, J. Vėbra kurį laiką iš savo lėšų išlaikė tame pačiame mieste besimokiusią seserį Teresę. 1928 m. Juozas Vėbra vedė Anastaziją Račiūnaitę, savo jaunystės draugo Leono Račiūno seserį. Vėliau Teresė Vėbraitė tapo L. Račiūno žmona. Draugus susiejo dviguba giminystė. 1929 m. Tulūzos merijoje buvo užregistruota ten gimusi Vėbrų dukrelė Silvija Kristina.
Apie darnius santykius šeimoje liudija ir tas faktas, kad mokslų daktaro disertaciją J. Vėbra dedikavo ne tik savo žymiems profesoriams, iš kurių vienas, Polis Sabatjė, buvo Nobelio premijos laureatas. Kaip pabrėžia J. Rudokas: „Tačiau įdomiausia dedikacija užrašyta ranka disertacijos egzemplioriuje, pažymėtame Nr. 1. Ji skamba kiek neįprastai: „Mielasis Nastučiuk, štai pirmasis egz. darbelio, kuris daugiau priklauso Tau negu man, Tu daugiau vargai, iš jo daugiau džiaugeisi negu aš. Tik netiksli visuomenės santvarka privertė mane vieną jį pasirašyti, Tu man už tai atleisi.“ Anastazija Vėbrienė buvo baigusi Lietuvos universitetą ir skatino vyrą siekti mokslo aukštumų.
Iš Prancūzijos į Lietuvą Vėbrų šeima grįžo 1930 m. ir netrukus vienas po kito gimė du sūnūs - Edvardas ir Aristidas. Norėdamas, kad vaikai augtų savuose namuose, apsupti vaizdingos gamtos, Juozas Vėbra, paėmęs paskolą, nupirko anksčiau bajorams Moravskiams priklausiusį Jundeliškių dvarą netoli Birštono ir užveisė ten didžiulį sodą.
Veikla tarpukario Lietuvoje
Puikiai išsilavinusiam kariškiui ir mokslininkui Juozui Vėbrai laikotarpis nuo 1930 iki 1940 m. buvo kupinas vilčių ir darbų, jo veikla vystėsi keliomis kryptimis. Jis drauge su kitais Krašto apsaugos Ginklavimo valdybos nariais inicijavo Tyrimų laboratorijos Kaune statybą, kuri vėliau įrengta pagal geriausius pavyzdžius Europoje. Statant bei įrengiant laboratorijos pastatą (architektas Vytautas Ladsbergis-Žemkalnis, darbų rangovas Jechielis Kaplanas), kariškių komisija ir laboratorijos vadovas J. Vėbra, susipažinę su moderniausiomis karinėmis laboratorijomis, kruopščiai rinko ir užsakė įrangą iš Vakarų šalių, daugiausia iš Prancūzijos.
Įrengus pastatą, labai atsakingai buvo pasirenkami ir darbuotojai: svarbiausios būdavo kandidato žinios, noras tobulėti, patikimumas, nes laboratorija buvo įtraukta į valstybės slaptų karinių objektų sąrašą. Kaip teigia Kauno technologijos universiteto profesorius Romualdas Baltrušis, visos durys buvo rakinamos trimis skirtingais užraktais ir visi trys raktai laikomi atskirai, o visraktį nuo visų durų turėjo vadovas J. Vėbra („Istorinės laboratorijos įkūrėjų lemtis“). Tiek laboratorijos vadovas Juozas Vėbra, tiek ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos viršininkas Pranas Lesauskis vyresnybės pasitikėjimą buvo įgiję dėl sugebėjimo tiksliai įvertinti ginkluotės kokybę ir sėkmingai vesti derybas perkant užsienio šalyse Lietuvos kariuomenei ginklus - tai įgalindavo sutaupyti dešimtis tūkstančių litų.
Juozas Listopadskis: Karys, Atsargos Pulkininkas ir Laisvės Kova
Kovo 27-ąją sukako 118 metų, kai gimė Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Listopadskis. Istorija ir likimas jo gyvenimą, lyg aštraus kardo kirčiu, padalino į dvi dalis. Šie du gyvenimai skyrėsi vienas nuo kito kaip diena ir naktis. Pirmasis - laimingas, kupinas aukštų siekių, šviesių svajonių ir jų išsipildymo. Antrasis pažymėtas sunkiais sąžinės priekaištais, kaltės ir bejėgiškumo jausmu ir skaudžiais išgyvenimais dėl jį patį ir visą Lietuvą ištikusios lemties. Pirmoji J. Listopadskio gyvenimo dalis - tai nuolatinis veržimasis aukštyn, ne tik vejantis savo svajones, bet ir ištikimai tarnaujant nepriklausomai Lietuvai.
Paprastas kaimo vaikinas iš ne itin pasiturinčios daugiavaikės ūkininkų šeimos sugebėjo įgyti vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, įstoti į karo mokyklą ir per 18 tarnybos metų pakilo nuo leitenanto iki Generalinio štabo pulkininko leitenanto, o galiausiai tapo Karo mokyklos bataliono vadu ir padėjo siekti savo tikslų jaunajai karių kartai. Beje, karininkas buvo atkaklus ne tik tarnyboje: šešerius metus jis puoselėjo švelnius jausmus dar gimnazijoje nusižiūrėtai jaunesnei bendramokslei, kantriai laukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu, ir galiausiai pasiekė savo: visa ši istorija baigėsi vedybomis. Mėgstama tarnyba, puiki karjera, darni ir draugiška šeima buvo didžiausios J. Listopadskio laimės pagrindas.
Lemtingi 1940-ieji ir tarnyba okupantams
Deja, 1940-ųjų vasarą Lietuvą užgriuvusi neganda sugriovė viską. Visą gyvenimą Tėvynę ginti rengtas karys tomis dienomis priėmė sprendimus, kurių, tikriausiai, pats iš savęs nesitikėjo. Pamynęs priesaiką Lietuvai, jis vienu neatsargiu žodžiu leido suprasti sutinkąs, o vėliau ir prisiekė tarnauti okupantams. Vietoje lietuviškų simbolių ant uniformos prisisiuvo atėjūnų primestus ženklus. Sukandęs dantis vykdė nekenčiamų raudonųjų politrukų nurodymus. Pakluso ir įsakymui vykti į karo akademiją Maskvoje, nors tą akimirką turėjo kitokį pasirinkimą. Ir visa tai tuo metu, kad daugelis Lietuvos karininkų, prievarta išgabentų į Rusiją, kankinosi Rusijos lageriuose ar sulaukė budelio kulkos. O toliau - svetimas dviejų tironų karas, 16-oji lietuviškoji divizija, skerdynes primenantys mūšiai: lietuvių kraujo Raudonosios armijos vadai ir politrukai negailėjo. Kautynės Kurše, kuriose raudonarmiečio uniforma apvilktas lietuvis karys buvo priverstas pakelti šautuvą prieš vokiečių pusėje kovojusį brolį lietuvį.
Ir galiausiai, jau po karo - nykus darbas Žemės ūkio akademijos karinėje katedroje, iš kurios jis, kaip ir kiti šio dalyko dėstytojai lietuviai, galop buvo išgrūstas į gatvę - be pensijos ir perspektyvų. Pats J. Listopadskis prisimena, kad tuomet jautėsi laimingas atsikratęs nekenčiamos svetimos milinės, tačiau labai gerai matė ir kitą medalio pusę: „Esu dimisijos II grupės invalidumo pensininkas, apstumdytas ir pažemintas Lietuvos karininkas.“ Tai žodžiai iš J. Listopadskio memuarų. Nors šiuos prisiminimus autorius rašė, vengdamas didelių emocijų, kartais atpasakodamas įvykius tarsi pašalinio stebėtojo akimis, tarp jų eilučių galima aptikti daugybę sunkių išgyvenimų. Ypač kalbant apie lemtingą 1940-ųjų lūžį. Susidaro įspūdis, kad viena vertus, J. Listopadskis negali atleisti sau už tuomet priimtą sprendimą paminti Lietuvos kario priesaiką, o antra vertus - nuolat mėgina pateisinti ar net filosofiškai pagrįsti tokį savo poelgį.
Dokumentinis filmas „1944-ieji metai. Generolo misija“
Galbūt ne visi šiuose memuaruose išdėstyti faktai yra neginčijama tiesa, tačiau netikėti autoriaus jausmų nuoširdumu irgi negalima. Mat 1959 metais rašyti prisiminimai nebuvo skirti sovietinei spaudai. Nors memuaruose išsamiai aprašomi ir J. Listopadskio laisvės, ir jo vergijos metai, pradedant karo mokykla ir baigiant išėjimu į atsargą, vis dėlto vieną dalyką jų autorius nutyli. Ir nutyli tikrai ne todėl, kad nenori to prisiminti, o todėl, kad iki gyvenimo pabaigos jis taip ir nesužinojo, kad likimas jam rengė dar vieną, trečiąjį gyvenimo scenarijaus variantą. Karininkas nė nujausti nenujautė, kad jis galėjo tapti visuotinį tautos sukilimą rengusios antisovietinės organizacijos nariu ir kad taip neįvyko dėl vieno pogrindininko išreikštų abejonių. Ar būtų dimisijos pulkininkas prisijungęs prie pogrindininkų, sunku pasakyti, tačiau taip jis būtų galėjęs nusimesti jo sąžinę slėgusį sunkų akmenį. Kita vertus, tokiu atveju už kaltės išpirkimą jam būtų tekę sumokėti didelę kainą. Mat, čekistams susekus ir likvidavus organizaciją, visi jos nariai ilgiems metams atsidūrė lageriuose, o jos vadovas buvo sušaudytas.
Kelias į karininko tarnybą
„Likimas lėmė, kad mano jaunos dienos sutapo su Nepriklausomos Lietuvos atgimimu. (…) Nepriklausomos Lietuvos metais kiekvienam jaunuoliui durys į platų gyvenimą buvo atidarytos, tereikėjo noro, pasiryžimo, ir buvo galima daug ką pasiekti“, - rašė J. Listopadskis. Ir nors memuarų autorius tiesiogiai apie tai neužsimena, galime spėti, jog jis anksti apsisprendė rinktis kario kelią ir atkakliai stengėsi žengti pirmuosius šio kelio žingsnius. Tai galėtų patvirtinti enciklopedinis faktas, kad J. Listopadskis 1919 metais bandė stoti į Karo mokyklą. Vis dėlto po metų jaunuolis dar kartą mėgina laimę, šį kartą stodamas Kaune veikusią Karo mokyklą. Patekti ten nebuvo lengva - kandidatų daug, atranka griežta. Norintieji tapti kariūnais iš karto buvo pratinami prie kariškos tvarkos: rikiuotė, mokymai, režimas, griežtos nuobaudos už menkiausius nusižengimus. Ištvėrė ne visi.
Vis dėlto 1920 metų lapkričio 15-ąją į Karo mokyklos IV laidą buvo priimta maždaug du šimtai kariūnų. Tarp jų - ir Juozas Listopadskis. Ketvirtojoje laidoje buvo nemažai kariūnų, kurių vardai vėliau įeis į Lietuvos istoriją. Tai ir būsimi Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Leonas Taunys-Kovas (1946-aisiais sušaudytas enkavėdistų), būsimas Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos viršininkas Pranas Lesauskas (vėliau sovietų suimtas ir 1942 m. žuvęs lageryje), taip pat būsimasis pulkininkas ir Klaipėdos sukilimo dalyvis Pranas Kaunas. Mokslai buvo nelengvi ir labai intensyvūs, nes, trūkstant karininkų, kariūnams per metus teko išeiti kursą, kuris normaliomis sąlygomis truktų porą metų. „Darbo daug - dienos sunkios. Ne tiek pavargdavome dvasiškai, kiek fiziškai. Keldavomės 6.00, guldavomės 23.00 val. Nuo pat ryto tik spėk vykdyti vadų įsakymus. Trūkdavo miego. Ir kokia ta lova būdavo brangi ir gera, kai galėdavome į ją atsigulti“, - skaitome J. Listopadskio memuaruose.
Prisimena memuarų autorius ir tai, kaip 1921-ųjų kovo pabaigoje jam su kitais kariūnais teko dalyvauti pirmame istoriniame žygyje - atsiimti iš latvių Palangą. Čia turbūt reikėtų priminti, kad 1919 metų lapkričio pabaigoje, lietuviams vos spėjus išvyti iš Palangos bermontininkus, mieste pasirodė 150 latvių kareivių, išstūmė menkas lietuvių pajėgas ir įvedė čia savo valdžią. Ginčas su latviais dėl Palangos truko dvejus metus, kol tarptautiniai arbitrai neišsprendė jo Lietuvos naudai. Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi kariūnai, gavę galimybę žygiuoti į atgautą pajūrio dalį. Jų nuotaikos puikiai atsispindi ir J. Listopadskio memuaruose: „Pirmą kartą pamatau jūrą ir iš vaiko dienų brangintą Birutės kalną. O kaip man šis vardas artimas ir brangus!.. Po ilgų kalbų, didelių iškilmių ir paradų grįžome atgal, nors labai pavargę, bet patenkinti. Metai Karo mokykloje prabėgo greitai, ir štai 1921 metų gruodį, išlaikęs baigiamuosius egzaminus, J. Listopadskis jau siuvasi prie uniformos leitenanto antsiuvus. Netrukus prasidės naujas - dabar jau karininko - gyvenimas. „Keistas, dar nepatirtas jausmas nuplaukė per krūtinę.“
Tarnybos metai nepriklausomoje Lietuvoje
1922 metų sausį J. Listopadskis paskiriamas į pirmąją tarnybos vietą - Ukmergėje dislokuotą 3-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulką. Čia jam pirmą kartą teko pauostyti parako, mat pulko batalionai vienas po kito turėjo budėti prie neutralios zonos, atskyrusios Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Ramu batalionui patikėtame 20 kilometrų ilgio bare tikrai nebuvo. „Čia tarnavau kelis mėnesius, ir veik nebuvo tos savaitės, kad kuri nors mūsų lauko sargyba nesusikautų su lenkų partizanais“, - prisimena J. Listopadskis. Nuo 1923-ųjų pulkui nebereikėjo eiti apsaugos tarnybos, ir, kaip pastebi J. Listopadskis, „prasidėjo gyvenimas taikos meto sąlygomis“. Tačiau ir ramiu metu nė vienas karininkas negalėjo žinoti, ką jam atneš rytoj. Iš tiesų, klajonių J. Listopadskio tarnyboje netrūko. „Čigoniškas“ gyvenimas prasidėjo 1923-ųjų pavasarį, kai karininkas buvo perkeltas į Anykščiuose dislokuotą 4-ąją kuopą. Kitų metų pradžioje pulkas persikėlė į Kauną, o vasarą J. Listopadskis siunčiamas į neseniai atgautą Klaipėdos kraštą užkirsti kelio vietos vokiečių rengiamam sukilimui. Paskui vėl Kaunas, o tuomet, 1925-ųjų lapkritį - Alytus. „Dauguma keliamų iš Kauno į Alytų labai nuliūdo ir skaudžiai išgyveno, o aš, priešingai, širdyje buvau labai patenkintas“, prisimena J. Listopadskis. Atskleiskime tokio džiaugsmo paslaptį: Alytuje gyveno ir mokytojavo buvusi gimnazijos bendramokslė Birutė, Juozo nusižiūrėta dar penktoje klasėje. Per tuos šešerius metus jai prirašyti kalnai meilės laiškų, būta ir keletas susitikimų, tačiau aiškaus atsakymo į rodomus jausmus taip ir nesulaukta. Galgi dabar pavyks?
Alytuje Juozas lankė išrinktąją kas savaitę, kol sykį įsidrąsino paprašyti jos rankos. Koks buvo jauno karininko džiaugsmas, po ilgų laukimo metų išgirdus atsakymą „Taip“. Nuo tos akimirkos gyvenimas tik šviesėja. Šalia išsvajota mergina, tarnyba įdomi, žadanti daug perspektyvų. 1927-ųjų pradžioje J. Listopadskis, jau vyresnysis leitenantas, vėl grįžta į Ukmergę tarnauti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-jame pėstininkų pulke. 1931-aisiais J. Listopadskis, išlaikęs konkursinius egzaminus, įstojo į Kaune veikusius Aukštuosius karininkų kursus, po trejų metų juos sėkmingai baigė, gavo majoro laipsnį ir buvo paskirtas į Šiauliuose įsikūrusį III pėstininkų divizijos štabą. Toliau karjera ėjo kaip per sviestą: majoras, Plungėje dislokuoto bataliono, dalyvavusio evakuojant nacių užgrobtos Klaipėdos įgulą, vadas, pulkininkas leitenantas, Telšių įgulos viršininkas, galiausiai - 1940-ųjų kovą - Karo mokyklos bataliono vadas. Šiuo paskyrimu karininkas negali atsidžiaugti. „Negaliu suprasti, kas per mano nuopelnai, kieno vertinimas ir iš kur atsirado toks pasitikėjimas manimi. Juk tokia vieta, Karo mokyklos bataliono vado pareigos Lietuvos kariuomenėje vienintelės“, - skaitome J. Listopadskio prisiminimuose.
Tuo metu karininkas nė nenujautė, kad džiaugtis naujomis pareigomis jam liko trys mėnesiai. Tiesa, tam tikro nerimo vis dėlto būta. Horizontai Europoje tuo metu jau buvo ne tik apniukę, bet ir apgaubti karo dūmų. O tuo metu gegužės pabaigoje visai Karo mokyklai įsakoma persikelti trijų savaičių šaudymo pratyboms į Švenčionėlių poligoną. „Esant tokiai tarptautinei padėčiai mudu su generolu Juodišiumi abejojame: ar gerai daroma perkeliant Karo mokyklą iš Kauno? Juk Švenčionėlių poligonas nuo Kauno gana toli. Bet nieko nepadarysi - įsakymus reikia vykdyti“, - prisimena J. Listopadskis. Į Kauną mokyklos kariūnai ir karininkai turėjo sugrįžti birželio 15-ąją - dieną, kai Lietuvą ištiko katastrofa. „1940 metų birželio 15 diena. Šeštadienis. Išaušo ramus, saulėtas vasaros rytas. Nepriklausomos Lietuvos karo mokykla, baigusi Švenčionėlių poligone šaudymo pratimus, ilga vora žygiuoja į Švenčionėlių geležinkelio stotį: į vagonus ir vyksime į savo nuolatinę stovyklą, į Kauną“, - prisimena J. Listopadskis.
Apie devintą ryto traukinys pajuda Vilniaus link. Kariūnai ir karininkai džiaugiasi, kad galės sustoti neseniai atgautoje sostinėje, pasivaikščioti jos gatvelėmis… Tačiau privažiavus Pabradės stotį nutinka tai, ką pats memuarų autorius pavadino perkūnu iš giedro dangaus. Budėtojo pakviestas prie telefono, J. Listopadskis išgirsta tokį Vilniaus stoties komendanto nurodymą: „Vilniaus įgulos viršininkas Pundzevičius įsakė jūsų ešelonui Vilniuje nesustoti, o vykti tiesiai į Kauną. Jeigu kelyje sutiksite Raudonąją armiją, būkite lojalūs, nesipriešinkite!“ Kariai apstulbę. Niekas nieko nesupranta. Kas nutiko? Prasidėjo karas? Aišku tik viena - sovietų kariuomenė jau trypia Lietuvos žemę. Tai po geros valandos Vilniaus stotyje patvirtina ir jos komendantas, pridurdamas: „Turimomis žiniomis, mūsų vyriausybė su prezidentu priešakyje pabėgo į užsienį.“ Toliau - kelios valandos laukimo uždarytuose vagonuose prekių stotyje, vėliau trys valandos Kaišiadoryse, kur bent jau buvo leista iš jų išlipti. „Kariūnai tuoj apspito vadus, klausinėdami, kas darosi, kodėl viskas vyksta be jokio pasipriešinimo? Juk tai Lietuvos okupacija“, - prisimena J. Listopadskis.
Pirmuosius raudonarmiečius kariūnai išvydo gūdžią naktį, ešelonui pagaliau pasiekus Kauną. Vaizdas buvo nekoks - abejose stoties pastato galuose stovi sunkieji kulkosvaidžiai. Prie ešelono skuba svetimomis uniformomis apsirengę kareiviai ir karininkai. Nurodo niekam iš vagonų nelipti, antraip ešelonas būsiąs sunaikintas kulkosvaidžių ugnimi. „Karo mokyklos rajone radome liūdną vaizdą. Budintis karininkas atraportavo, kad visas rajonas apsuptas, ant kalno Vaišvydavos link pilna rusų kariuomenės su artilerija ir tankais. Ranka parodė ant krantų išstatytus sunkiuosius rusų kulkosvaidžius, kurių vamzdžiai nukreipti į Karo mokyklos rajoną. (…) Išsiskirstėme su laidotuvių nuotaika.(…) Praeinu pro išdidų Vytauto paminklą.“ Gana greitai pulkininkas leitenantas J. Listopadskis turėjo klausti to paties jau pats savęs. Okupantams rengiantis pertvarkyti Lietuvos kariuomenę į vadinamąją Liaudies kariuomenę, jis su dar keliais aukštesniais karininkais buvo pakviestas į buvusį Lietuvos kariuomenės štabą. Kabinete sėdėjęs uniformuotas rusas, pasidomėjęs karininko socialine kilme, išsilavinimu ir stažu paklausė, ar šis sutinkąs toliau tarnauti pertvarkytuose lietuviškuose daliniuose. Ir čia J. Listopadskis ištarė lemtingus žodžius: „Kaip bus visiems lietuviams karininkams, taip bus ir man.“ „Gerai“, - atrėžė patenkintas rusas, supratęs, kad ką tik sumedžiojo dar vieną aukšto rango rekrūtą. Tuo metu iki galutinio Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį ir visiško lietuviškos, tegu ir „liaudies“ kariuomenės pavertimo Raudonosios armijos dalimi buvo likusios vos kelios savaitės. O tuomet J. Listopadskis buvo paskirtas pulko vado pavaduotoju politiniams reikalams.
„Pačioje 1941 metų pradžioje pasklido žinia, kad visa lietuviška pulko sudėtis turės duoti rusišką priesaiką. Kilo nepaprastas triukšmas. Pulko komisaras ir visi politiniai vadovai šiam reikalui teikė nepaprastą reikšmę. (…) Beveik per du mėnesius pasisekė daugelį perkalbėti, priversti. Politiniai vadovai išreikalavo tvirtus pažadus, kad jie tą rusišką priesaiką tikrai duos. Tuos, kurių nepasisekė perkalbėti bei priversti, areštavo“, - prisimena J. Listopadskis. Tiesa, pats memuarų autorius nė žodžiu neužsimena, kaip politrukai elgėsi su juo - ar grasino, ar įkalbinėjo, ar bandė įbauginti. Užtat prisimena, kad vasario 23-iąją ištikimybę Sovietų Sąjungai davė vergo lūpomis, tuo pat metu mintyse kartodamas visai kitus žodžius: „lauksiu progos, o tokiai progai pasitaikius, krauju ir gyvybe išpirksiu savo kaltes, kurių aš pats savo valia nedariau ir kurias turėsiu daryti per prievartą“. Birželio viduryje, kaip tik per pirmuosius masinius trėmimus, J. Listopadskis atleidžiamas iš pulko vado pareigų. Iš Varėnos poligono jis vyksta į Rygoje įsikūrusį apygardos štabą, kur gauna 10 dienų atostogų. Apsidžiaugęs karininkas skuba į Kauną, nežinodamas, kad jau po savaitės prasidės karas, ir jo gyvenimas vėl pasuks netikėta linkme.
tags: #vinas #juodasis #pulkininkas