Vairavimas yra sudėtinga veikla, kuriai didelę įtaką daro vairuotojo emocijos ir psichologinė būsena. Šioje srityje atliekami moksliniai tyrimai padeda geriau suprasti, kaip emociniai veiksniai veikia vairavimo elgseną ir prisideda prie eismo saugumo.
Emocijos ir jų įtaka vairavimui
Emocijos - tai stiprios, greičiausiai nesąmoningai, bet automatiškai nervų sistemos sukeliamos dvasinės būsenos, savo ruožtu įtakojančios teigiamas arba neigiamas fiziologines reakcijas. Emocijos gali būti klasifikuojamos įvairiai, pavyzdžiui: pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, nuostaba, smalsumas, viltis.
Lietuvoje kasmet vairavimo mokyklos paruošia keliasdešimt tūkstančių vairuotojų, ir jų emocijos kelyje yra svarbus aspektas. Kelyje apimti įtūžio Lietuvos vairuotojai ne visada bando susivaldyti. Apie pykčio keliuose problemą Lietuvoje garsiau pradėta kalbėti prasidėjus kampanijai „Nulis pykčio“. Draudimo bendrovės „Lietuvos draudimo“ užsakymu atliktas sociologinis tyrimas rodo, kad pikti vairuotojai dažnai nesusivaldo - vieni keikia kitus eismo dalyvius ar spaudžia akceleratoriaus pedalą.
Stresas taip pat yra labai pavojinga emocija vairuojant, dėl jo prarandamas budrumas, pailgėja reakcijos laikas, daugėja vairavimo klaidų. Stresas visų pirma yra nelygybė tarp reikalavimų ir galimybių (pajėgumas ir laikas) tai įvykdyti. Supratę, kad patiriame neigiamas emocijas, iškart galime pradėti ieškoti pykčio atsiradimo priežasčių, taip prisidėdami prie emocijų valdymo.
Vairavimo stiliai ir juos lemiantys veiksniai
Vairavimo stiliaus apibrėžimas ir klasifikavimas
Nors eismo įvykių skaičius mažėja, o pokyčiai ir inovacijos duoda naudos, vairuotojų elgesio kelyje psichologinių aspektų analizė išlieka itin aktuali siekiant vairavimo kultūros pokyčių eismo bendruomenėje.
Vairavimo stilius skirtingų mokslininkų apibūdinamas gana įvairiai. Vienų teigimu - tai vairuotojų, kaupiantis vairavimo patirčiai, susidarę vairavimo įgūdžiai (Kleisen, 2011; Warner et al., 2011). Kiti autoriai vairavimo stiliumi laiko vairuotojų pasirinktą vairavimo būdą, vairuotojams įprastą, nuolat besikartojančią reagavimo ir elgesio formą, kad ir kokios būtų eismo situacijos ir eismo intensyvumas (Eboli et al., 2017; Taubman-Ben-Ari & Skivirsky, 2016; Taubman-Ben-Ari et al., 2004).
Daugelis autorių sutinka, kad tam tikri vairuotojų veiksmai gali būti situaciniai (pvz., automobilio užgesimas pajudant iš vietos, tam tikros atsitiktinės vairavimo klaidos) ir jų nereikėtų priskirti vairavimo stiliui. Tačiau kai tam tikrus veiksmus vairuotojas kartoja nuosekliai, nuolatos, nepriklausomai nuo eismo intensyvumo, vairavimo sąlygų, gaunamų nuobaudų ir pan. (pvz., sąmoningas ištisinės linijos kirtimas, nepagarbių gestų kitiems eismo dalyviams rodymas, ilgas delsimas įvažiuoti į bet kokio dydžio žiedinę sankryžą ir pan.), jie tampa tarsi elgesio įpročiais, kurie suformuoja tam tikrą vairavimo būdą, kitaip sakant, stilių.
Literatūroje dažniausi du požiūriai į vairavimo stilių klasifikavimą: saugus ir nesaugus. 2004 metais Izraelio mokslininkė O. Taubman-Ben-Ari ir mokslininkų komanda pirmą kartą aiškiau apibrėžė ir pagal komponentus išskirstė nesaugų vairavimo stilių, pasiūlydami keturių vairavimo stilių daugiadimensį modelį:
- Saugus vairavimo stilius apibūdina kantrius, lengvai prie skirtingų eismo situacijų prisitaikančius vairuotojus. Šie vairuotojai turi gerus gebėjimus sutelkti dėmesį į vairavimą ir eismo srauto skenavimą, jie geba tinkamai planuoti tolesnius savo ir numatyti galimus kitų eismo dalyvių veiksmus, vairuodami elgiasi mandagiai ir nuolankiai, taip pat jiems būdingos ramios, greitos, tikslios ir adekvačios reakcijos vairavimo metu.
- Nerūpestingas vairavimo stilius apibūdina vairuotojus, kurie vairuodami daro nemažai sau ir srautui pavojingų veiksmų (pvz., sąmoningai lenkia neleistinoje vietoje, lenktyniauja su kitais vairuotojais, dažnai sąmoningai kerta ištisinę kelio ženklinimo liniją ar važiuoja degant važiuoti draudžiančiam šviesoforo signalui ir pan.), bet tų veiksmų atlikimas jiems sukelia jaudulį, malonumą. Tai vairuotojai, kurie nepritaria kelių eismo taisyklėms, jas traktuoja kaip neteisingas, o jų nesilaikymas jiems leidžia patirti malonumą.
- Agresyvus vairavimo stilius apibūdina nekantrius vairuotojus, kurie įprastai, nesvarbu, koks eismo intensyvumas ar eismo dalyvių grupė, yra linkę savo reakcijomis ir vairavimo veiksmais reikšti kitiems eismo dalyviams priešiškumą, nepagarbą. Tai dažnai vairavimo metu pyktį jaučiantys vairuotojai, kurie žodžiais, gestais ir veiksmais reiškia kitiems savo susierzinimą, nepritarimą kitų vairuotojų veiksmams ir galiojančioms kelių eismo bei socialinėms taisyklėms. Tai su kitais ypač mėgstantys konkuruoti vairuotojai.
- Nerimastingas vairavimo stilius būdingas itin daug nerimo, nesaugumo ir vidinės įtampos vairavimo metu patiriantiems vairuotojams, kurie dažnai nepasitiki savo sprendimais, delsia atlikti reikiamus ir būtinus vairavimo veiksmus. Nors šie vairuotojai yra nuolatos budrūs ir susitelkę į eismo srauto stebėjimą, jiems sunku priimti greitus sprendimus (pvz., delsimas įvažiuoti į žiedinę sankryžą) arba atlikti itin tikslius veiksmus (pvz., paralelinis automobilio statymas) dėl nepasitikėjimo savo vairavimo įgūdžiais ir turimomis kompetencijomis.
Demografinių ir kognityvinių veiksnių įtaka vairavimo stiliui
Daugelis mokslininkų teigia, kad tam tikro vairavimo stiliaus susiformavimui ypač daug reikšmės turi vairavimo patirtis. Jaunesnių, mažiau vairavimo stažo turinčių, rečiau vairuojančių vairuotojų vairavimo stilius dažnai būna nerimastingas. O jaunesni, bet dažnai ir ilgas distancijas nuvažiuojantys vairuotojai, tikėtina, bus linkę susiformuoti nerūpestingą vairavimo stilių. Su agresyviu vairavimo stiliumi labiau siejama didesnė vairavimo patirtis ir vyriškoji vairuotojų lytis.
Nors nepavyko rasti mokslinių tyrimų, kuriuose būtų analizuojami profesionalių, itin daug vairavimo įgūdžių ir specifinių vairavimo kompetencijų turinčių vairuotojų vairavimo stiliai, visgi galima kelti prielaidą, kad profesionaliems vairuotojams dėl keleto priežasčių turėtų būti būdingas saugus vairavimo stilius. Pirma, profesionalūs vairuotojai, tikėtina, yra įgiję kur kas daugiau ir specifinių vairavimo įgūdžių. Antra, profesionalūs vairuotojai visada turi aiškų vairavimo tikslą, kuris dažniausiai siejasi su prekių, medžiagų ar kitokių produktų, taip pat žmonių gabenimu, ir bet koks neatsargus, netikslus ar rizikingas elgesys vairavimo metu gali turėti kur kas daugiau neigiamų pasekmių. Tai didina vairuotojo atsakomybės ir įsipareigojimo saugiai elgtis vairuojant jausmą. Galiausiai, profesionalūs vairuotojai dažnai turi kur kas geresnių potencialių ar realių pavojų numatymo ir įveikos įgūdžių, o tai leidžia ne tik išvengti nelaimingų atsitikimų, bet ir pasirinkti atsargų ir saugų elgesį situacijoms įveikti dar iki rizikos kilimo.
Taigi demografiniai veiksniai, tokie kaip vairuotojų lytis, amžius, vairavimo patirtis (stažas, dažnis ir kt.) bei specifinių vairavimo įgūdžių turėjimas (profesionalių vairuotojų atveju) leidžia tikėtis gana skirtingų vairavimo stilių pasireiškimo.
Lietuvos mokslo tarybos finansuotas tyrimas, kuriame dalyvavo 446 neprofesionalūs (vidutinis amžius 32,6 m.) ir 200 profesionalių (vidutinis amžius - 47,7 m.) Lietuvos vairuotojai, parodė, kad profesionaliems vairuotojams būdingesnis agresyvus ir nerūpestingas vairavimo stilius, o neprofesionaliems vairuotojams būdingesnis nerimastingas vairavimo stilius. Nustatyta, kad didesnis vairavimo stažas, geresnis savo percepcinių-motorinių, bet prastesnis saugaus vairavimo įgūdžių vertinimas reikšmingai siejasi su nerūpestingu ir jaunesnių vairuotojų demonstruojamu agresyviu vairavimo stiliumi. Prastesnis savo percepcinių-motorinių vairavimo įgūdžių vertinimas reikšmingai siejasi tiek su profesionalių, tiek su neprofesionalių, daugiau vairavimo stažo turinčių vairuotojų nerimastingu vairavimo stiliumi.
Kognityviniai procesai ir įgūdžiai
Kognityviniai procesai ir įgūdžiai, tokie kaip pavojaus kelyje suvokimas, rizikos kelyje suvokimas, dėmesingumo išlaikymas, dėmesio perkėlimas ir patvarumas, yra vieni iš greičiausiai lavinamų ir intervencijoms paveikių procesų, siejamų su saugia elgsena eisme (Rosenbloom et al., 2008; Ventsislavova & Crundall, 2018; Horswill et al., 2020). Pavojaus kelyje suvokimas literatūroje apibrėžiamas kaip vairuotojo gebėjimas aptikti, įvertinti potencialų pavojų, kylantį eisme, ir į jį reaguoti (Crundall et al., 2012; Malone & Brünken, 2015; Crundal et al., 2020; Lim et al., 2014).
Pavojaus kelyje suvokimas yra itin svarbus vairuojant, nes jo tikslumas tiesiogiai lemia vairuotojo priimamus sprendimus vairavimo metu (Sawada ir kt., 2021). Tyrimais nustatyta, kad klaidos pirmame etape (nepastebėtas realus ar potencialus pavojus kelyje) lemia rizikingus sprendimus vairuojant, kurie turi didelę tikimybę baigtis eismo įvykiu (Wetton ir kt., 2010). Be to, pavojų kelyje pastebėjimas ir viso jų suvokimo bei įveikos procesas yra neįmanomas be rizikos kelyje suvokimo, kuris apibrėžiamas kaip subjektyvus su eismo situacijomis susijusios rizikos ir eisme esančių stimulų kaip rizikingų interpretavimas (Deery, 1999).
Vairuotojo, automobilio, kelio ir aplinkos (VAKA) sistema
Vienas iš svarbiausių sistemos „VAKA“ (vairuotojas - automobilis - kelias - aplinka) patikimumo veiksnių yra vairuotojas. Vairuojant automobilį kelio aplinka greitai keičiasi ir visi vairuotojo veiksmai yra atsakomoji reakcija į daugybę situacijų, kurios dažnai būna netikėtos ir nenuspėjamos. Be to, kad turi suvokti savo veiksmus, vairuotojas dar turi stebėti transporto priemonės įrengimų rodmenis, sekti kelio ženklus, matyti kitus eismo dalyvius.
Regėjimo svarba
Vairuotojai orientuojasi aplinkoje dėka regos. Vairuotojo regimosios informacijos kiekis ir suvokimo kokybė priklauso nuo regos analizatoriaus charakteristikų, o taip pat ir nuo supančios aplinkos šviesos techninių ir optinių charakteristikų: apšvietos lygio, fono ir objekto skaisčio, jų matmenų. Tyrimų rezultatai liudija, kad norint padidinti informacijos efektyvumą būtina, kad objektai turėtų skiriamuosius matmenis, pakankamus su fonu kontrastus ir tinkamą apšvietą.
Nustatyta, kad tamsiuoju paros laiku, vairuotojo gaunama informacija priklauso nuo kelio apšvietimo parametrų kokybės bei nuo žibintų šviesos techninių charakteristikų. Būtinos informacijos, reikalingos vairuotojui vairuojant, patekimas ir priėmimas, priklauso ir nuo matomumo iš darbo vietos. Matomumas nustato tam tikras geometrinio matymo zonas iš vairuotojo darbo vietos ir priklauso nuo langų dydžio, kėbulo, langų valytuvų, galinio matymo veidrodžių, o taip pat nuo langų apšildymo prietaisų konstrukcijos, plautuvų ir vairuotojo darbo vietos tarp šių sistemų ir prietaisų. Matymo kampai horizontalioje ir vertikalioje plokštumose įvertinami sugebėjimu matyti esančią padėtį kelyje skirtingomis situacijomis ir sąlygomis.
Regimos informacijos, važiuojant keliu, trūkumas neleidžia vairuotojui tinkamai orientuotis ir pasirinkti saugų važiavimo režimą. Atmosferos optinės savybės yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis objektų matymo nuotolį ir važiavimo saugumą. Statistinių duomenų, charakterizuojančių meteorologinių sąlygų įtaką nelaimingiems atsitikimams kelyje liudija, kad daugiau kaip 15% visų nelaimingų atsitikimų kelyje įvyksta esant rūkui ir krituliams.
Matymo ir važiavimo saugumo sąlygos kelyje tamsiuoju paros metu nustatomos „šviesos klimatu“, kurį sukuria kelio apšvietimas bei automobilio žibintai. Paskutiniu metu vertinant regos sąlygas, kartu su gerai žinomais šviesos techniniais parametrais, kaip apšvieta ir skaistis, pradėti naudoti fiziologiniai kriterijai, charakterizuojantys regos sąlygas: kontrastas ir matomumas. Matomumas priklauso nuo kelio paviršiaus vidutinio ir stebimų objektų skaisčio, akinimo poveikio ir kitų veiksnių. Pagrindiniai veiksniai, kurie apsprendžia matomumą ir gaunamos informacijos apie padėtį kelyje kiekį, kelio fono nepakankamas skaisčio lygis, dideli skaisčio regos lauke kitimai ir objektų ribotas stebėjimo laikas. Kad pastebėti objektą būtina, kad jo faktinis kontrastas su fonu būtų didesnis arba lygus ribiniam.
Dėmesio koncentracija ir nuovargis
Nedidelis eismo intensyvumas tamsiu paros metu verčia vairuotoją jaustis ramiai ir saugiai, todėl pasireiškia mieguistumas, atsipalaidavimas, sulėtėja aplinkos vertinimas, padidėja sprendimo priėmimo laikas, sumažėja atidumas, pasirengimas veiksmams. Sunkių eismo sąlygų metu atsiranda labai stiprus papildomas emocinis veiksnys - pastovus informacijos trūkumas apie kelių būklę.
tags: #vairuotojo #emociniai #veiksniai #mokslobaze