Jurgio Antano Aloyzo Vairo biografija

Šiame straipsnyje apžvelgiamos įvairios Lietuvos asmenybės, susijusios su kultūra, menu ir pasipriešinimu okupacijoms, taip pat pristatoma legendinės grupės „Vairas“ istorija.

Muzikinė grupė „Vairas“: istorija ir kūryba

Grupė „Vairas“ yra neatsiejama nuo naujausios Šiaulių istorijos, kaip ir dviračių gamykla, iš kurios šis gamyklos darbuotojų kolektyvas pasiskolino savo pavadinimą. Sakoma, kad menas pergyvena jo kūrėjus, šiuo atveju galima sakyti, kad 1960 metais susikūręs kolektyvas nuo to laiko „veža“ visą Šiaulių miestą. 1960 m. kovo 8-oji laikoma oficialia grupės susikūrimo data, kuri sutapo su Moters diena.

Ankstyvieji metai ir pasiekimai

Iš pradžių tai buvo saviveiklinis Šiaulių dviračių ir variklių gamyklos „Vairas“ darbuotojų ansamblis. Pirmuosius du dešimtmečius kolektyvas koncertuodavo gamyklos šventėse, draugų ir giminių susiėjimuose. Nuo 1982 kovo 16 d. grupei vadovauti ėmėsi Vytautas Katilius (iki 1991 m.) ir grupė „Vairas“ įžengė į profesionalią sceną, greitai tapo žinoma visoje šalyje. Tokios sėkmės ir populiarumo muzikantai nesitikėjo, nes jiems visiems grojimas buvo viso labo mėgstamas užsiėmimas po darbo. 1983 m. grupė pasiruošė ir dalyvavo Šiaulių miesto estradinių ansamblių apžiūroje, laimėjo 1-ąją vietą.

1984 m. grupė iškovojo žiūrovų prizą Kišiniove (Moldavija), dalyvaudama Centrinės televizijos 4-ajame jaunųjų atlikėjų konkurse „Su daina per gyvenimą“. 1985 m. Šiaulių m. laimėtas kelialapis į Maskvą, į XII pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį. 1987-1990 m. intensyviai koncertuota tuometinėje TSRS. Dirbant Alos Pugačiovos teatre apkeliauta daugelis Rusijos miestų, nuo tolimojo Magadano iki šaltojo Murmansko.

Kūrybinė pauzė ir atgimimas

1996 m. grupės iširimą lėmė labiau ekonominės priežastys: šaltos koncertų salės, žmonėms reikėjo ne linksmybių, o darbo ir užmokesčio. Kolektyvo nariai tą laikotarpį vadina kūrybine pauze. Nuo 1993 m. visi dabartiniai kolektyvo nariai dirba mokyklose: Rolandas Janušas, Vytautas Mundinas ir Sigitas Arūnas - „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje, o Darius Vaitoška - „Jovaro“ progimnazijoje. Visi jie yra mokytojai.

2000 m. su neapsakoma energija grupė prisikėlė naujam gyvenimui. Tais pačiais metais buvo išleistas albumas „Karaliai be karūnų / 2000-ųjų kolekcija“. Tai senos, neredaguotos, originalios ankstesniųjų veiklos metų „Vairo“ dainos. 2002 m. kovo 20 d. nuo 2003 m. „Vairas“ jau buvo toks, kokį jį matote šiandien: žvalus, energingas ir pasiruošęs džiuginti savo klausytojus naujomis dainomis. Tų metų kovo 9 d. „Vairas“ kartu su Veronika Povilioniene atliko „Ūdrio ariją“ iš A. Klovos operos „Pilėnai“. 1995 m. festivalyje „Nida 95“ „Vairas“ ir Veronika Povilionienė atliko lietuvių liaudies dainą „Avižėlė“ (aranžuota grupės „Vairas“).

Dabartis ir ateities planai

Nuo 2010 m. kovo mėn. grupė „Vairas“ visada arti publikos. Aktyvi koncertinė veikla neleidžia grupei atitolti nuo klausytojo. Šiuo metu „Vairas“ yra koncertinė grupė, pasirodanti miestų šventėse, įmonių organizuojamuose renginiuose ir kitur. Jau įrašytos penkios naujos dainos, ir klausytojai greitai išgirs naują dainų rinkinį.

Knygos apie grupės „Vairas“ istoriją bendraautoriai pabrėžia, kad legendiniu grupės „Vairo“ gyvavimo laikotarpiu vadina tą, kuomet grupei vadovavo Vytautas Katilius.

„Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti: klubo vedėjo užrašai“

Du visiškai skirtingų charakterių vyrai Bronislovas Saulius Tarabilda ir Žilvinas Skačkauskas susitelkė bendram darbui - knygos „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti: klubo vedėjo užrašai“ rašymui. Parašyti visą „Vairo“ istoriją reikėjo pasiryžimo. Per kelis grupės gyvavimo dešimtmečius B. S. Tarabilda, būdamas grupės „Vairas“ metraštininku, atsakingai kaupė ir fiksavo istoriją. Reikėjo tik žmogaus, kuris padėtų visus prisiminimus suguldyti į knygą. Tikriausiai ne atsitiktinai B. S. Tarabilda patikėjo savo pasakojimus apie „Vairą“ užrašyti Žilvinui Skačkauskui.

Ž. Skačkauskas buvo tas žmogus, kuriuo B. S. Tarabilda pasitikėjo ir tikėjo, kad kartu gali parašyti knygą apie grupės „Vairas“ istoriją. Dabar, kai knygą laiko rankose, vyrai atsidūsta, nes sunkiausia buvo pradėti rašyti. Daug informacijos sukaupęs B. S. Tarabilda stengėsi, kad kiekvienas žodis, išguldytas knygoje, būtų apgalvotas, todėl neretai Ž. Skačkausko rankas atitraukdavo nuo kompiuterio klaviatūros. „Visas procesas vyko mano namuose. Aš buvau užsispyręs greičiau rašyti, tačiau vos tik palinkdavau prie kompiuterio, mane B. S. Tarabilda atitraukdavo, nes sakydavo, kad reikia pirmiausia išklausyti, o tik po to rašyti“, - pasakoja Ž. Skačkauskas. Idėja išleisti knygą buvo gyva seniai.

Dirbdamas 33 metus „Vairas“ gamyklos kultūros klubo vedėju ir kaupdamas medžiagą B. S. Tarabilda turėjo idėją, kad ta informacija pasitarnaus kraštotyrai ir galbūt kada nors bus išspausdinta knygoje. Pagaliau šis gražus noras išsipildė. B. S. Tarabilda jau nuo 1944 m. rinko straipsnius apie savo giminės menininkus. Knygoje yra sudėta labai daug iliustracijų, statistinių duomenų. Kadangi knyga turi vos 160 puslapių, o iliustracijų yra daugiau nei 200, tai vienam puslapiui tenka beveik 1,5 iliustracijos. Taigi knyga yra supergausiai iliustruota.

Žymios Lietuvos asmenybės

Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m.“ pristato daugybę žymių asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos kultūros, meno ir mokslo. Šioje dalyje pateikiamos kelių iš jų biografijos.

Vladas Jakubėnas (1902-1976)

Vladas Jakubėnas gimė 1902 m. rugsėjo 20 d. Pabiržėje. Mirė 1966 m. spalio 5 d. Jis buvo kompozitorius, pianistas, muzikologas. 1920 m. atvyko į Kauną, kur 1920-1922 m. lankė „Aušros“ gimnazijos šeštą ir septintą klases. Tuo pačiu metu mokėsi J. Naujalio muzikos mokykloje - E. Bilminiūtės-Čiurlienės fortepijono bei J. Jakubėnas sukūrė pirmąją dainą „Gėlės iš šieno“ (K. Binkio ž.) 1924 m. Studijas tęsė Rygoje ir Berlyne. 1932-1943 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1937 m. kartu su kompozitoriais V. Bacevičium ir J. V. Jakubėnas dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Paryžiuje (1937), Londone (1938), Varšuvoje (1939).

1944 m. V. Jakubėnas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. į JAV. 1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos (įkurtos 1981 m. Čikagoje) Lietuvos skyrius. Publikuojant V. Jakubėno kūrybinį palikimą, daug nusipelnė Kaune gyvenantis leidėjas Jonas Petronis, dar 1944 m. 1992 m. gegužės 27 d. ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939-1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

Konstantinas Bogdanas (1926-2011)

Konstantinas Bogdanas gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimių dvare. Mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, 1939-1944 m. Biržų gimnazijoje. 1944 m. buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, Marijampolės karo mokyklos kariūnas. 1944-1945 m. 1947-1951 m. buvo Kauno 6-osios ir 7-osios gimnazijų, Kauno mokytojų seminarijos mokytojas. 1951-1993 m. (su 1953-1956 m. pertrauka) Vilniaus dailės instituto (VDI) dėstytojas. 1953-1956 m. SSRS dailės akademijos I. Repino dailės instituto Leningrade aspirantas. 1956 m. 1956-1962 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos sekretorius, 1962-1982 m. pirmininko pavaduotojas. 1961-1988 m. VDI Skulptūros katedros vedėjas, 1962-1969 m. instituto prorektorius mokslo ir mokymo reikalams.

K. Bogdanas sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrinės ir portretinės skulptūros darbų. Vienas įžymiausių „leninianos“ kūrėjų Lietuvoje. Realistiniai kūriniai pasižymi kompozicijos, plastinių formų įvairove, psichologinės charakteristikos tikslumu, medžiagos (bronza, marmuras, granitas) savybių išryškinimu. Nuo 1951 m. dalyvavo dailės parodose Vilniuje, Biržuose, Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (Jugoslavija), Vienoje (Austrijoje), Rygoje (Latvijoje), Pekine (Kinijoje) ir kt. Jo kūriniai apdovanoti daugybe apdovanojimų, tarp jų LSSR valstybine premija už K. Donelaičio skulptūrą (1977).

Algirdas Petrulis (1915-2010)

Algirdas Petrulis - dailininkas, tapytojas, gimė 1915 m. sausio 16 d. Natiškių kaime, Vabalninko valsčiuje. Mirė 2010 m. Mokėsi Kauno meno mokykloje, Justino Vienožinskio studijoje. Nuo 1944 iki 1951 m. ir nuo 1962 iki 1984 m. dėstė Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Pirmąją personalinę parodą surengė 1964 m. Stilistika bei meno samprata susiformavo domintis prancūzų moderniąja daile. Apdovanotas LDK Gedimino ordino komandoro kryžiumi, Šv. 1995 m. Su Algirdo Petrulio gyvenimu ir kūryba galima susipažinti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko filiale.

Petras Rauduvė (1912-1994)

Petras Rauduvė gimė 1912 m. rugsėjo 5 d. Baukuose (Pasvalio rajone, Daujėnų valsčiuje). Mirė 1994 m. vasario 22 d. Mokėsi Biržų gimnazijoje 1932-1938 m. ir garsėjo kaip būsimasis dailininkas. 1940-1945 m. mokytojavo Kauno dailiųjų amatų mokykloje. Nuo 1946 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. P. Rauduvė daugiausia kūrė linoraižinio, medžio raižinio technika. Iliustravo J. Janonio „Raštus“ (1945 m.), A. Venclovos „Medį ir jo atžalas“ (1947 m.), A. Baranausko „Anykščių šilelį“ (1949 m.) ir kt. Kūrybai būdinga preciziškas realistinis piešinys, dekoratyvumas, detalizuota kompozicija, įvairių štrichų deriniai. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. 2012 metais buvo išleistas albumas „Petras Rauduvė. Grafika: Kūrybos retrospektyva 1932-1993”. Sudarytoja Regina Urbonienė. Leidinį papildo gausi iki šiol nepublikuota dokumentinė medžiaga iš Lietuvos literatūros ir meno bei dailininko šeimos archyvų.

Budriūnų giminės muzikantai

Muzikos istorijoje nėra gausu faktų, kad iš vienos šeimos būtų kilę trys žinomi muzikos pasaulio žmonės: kompozitoriai, kritikai, pedagogai, muzikos kolektyvų vadovai - Motiejus, Antanas ir Bronius Budriūnai.

Motiejus Budriūnas (1898-1969)

Motiejus Budriūnas gimė 1898 m. rugsėjo 22 d. Pabiržėje. Mirė 1969 m. sausio 20 d. Baigęs vidurinę mokyklą, kurį laiką buvo pradžios mokyklos mokytojas. 1924-1928 m. Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje mokėsi smuikuoti ir muzikos pedagogikos. Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, nuo 1933 m. - sekretorius. Su J. Kačinsku įsteigė Lietuvių muzikų progresistų draugiją ir Tarptautinės naujosios muzikos draugijos sekciją Lietuvoje. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, mokytojavo Regensburgo ir Scheinfeldo lietuvių gimnazijose ir dėstė muzikos kursuose. 1954 m. M. Budriūnas pertvarkė ir susistemino gimnazijų ir pradžios mokyklų muzikos programas.

Antanas Budriūnas (1902-1966)

Antanas Budriūnas gimė 1902 m. rugsėjo 20 d. Pabiržėje. Mirė 1966 m. spalio 5 d. Baigė Kauno muzikos mokyklą ir konservatoriją. 1931 m. su broliais Motiejumi ir Broniumi pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“. Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje. 1949-1950 m. buvo Solinio dainavimo ir choro dirigavimo fakulteto dekanas, 1951-1961 m. Operinio parengimo katedros vedėjas, 1959-1961 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas, ilgametis choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, nuo 1951 m. docentas, nuo 1965 m. profesorius. 1961 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą ir buvo jo meno vadovas bei vyr. dirigentas. 1964 m. buvo I-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas.

Bronius Budriūnas (1909-1994)

Bronius Budriūnas gimė 1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje. Mirė 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele, JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir 1996 m. gegužės 11 d. palaidoti Antakalnio kapinėse. Mokėsi Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1940-1941 m. buvo Vilniaus filharmonijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. atvyko į JAV. Nuo 1953 m. buvo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos vargonininkas ir mišriojo choro vadovas Los Angeles. Jis vadovavo Pater Noster gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, buvo Aušros lituanistinės mokyklos Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos Los Angeles muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. Buvo JAV ir Kanados lietuvių 1956, 1961, 1966, 1971 ir 1978 m. dainų švenčių dirigentas.

Žymūs Šiaulių krašto kultūros veikėjai

Kiti žymūs kraštiečiai

Algirdas Alekna (1941-2003) - architektas, dėstęs Kauno politechnikos institute ir Vilniaus inžineriniame statybos institute. Sukūrė medalių ciklą „Lietuvos, Lenkijos ir Kernavės didieji valdovai“. Viltis Algutytė (g. 1968) - baleto šokėja, šokusi Lietuvos operos baleto teatre ir Olandijos teatruose. Petras Armonas (1907-1997) - violončelininkas, dirigentas, vargonininkas, dirbęs Lietuvoje ir JAV. Eustachijus Aukštikalnis (1933-2008) - teatro ir kino scenaristas, dirbęs savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, Lietuvos kino studijoje. Albertas Vytautas Baika (1934-2022) - akordeonininkas, dirigentas, pedagogas, tyrinėjęs Lietuvos armonikų tipo instrumentus. Dalia Bakšienė (g. 1975) - architektė, dirbusi Lietuvos architektų rūmuose. Henrikas Algirdas Balčiūnas (g. 1943) - architektas, dirbęs Kauno radijo gamykloje, Miestų statybos projektavimo institute, koncerne „SAF“ ir kitur. Aldona Balčiūnienė (1942-2002) - menotyrininkė, dirbusi Šiaulių „Aušros“ muziejaus Kupiškio filiale, Kupiškio kultūros namuose. Jonas Balvočius (1919-1973) - vargonininkas, pedagogas, dirigentas. Dėstė Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, vadovavo Kauno miesto liaudies simfoniniam orkestrui. Vytautas Brėdikis (1930-2021) - architektas, pedagogas, projektavęs Antakalnio ir Lazdynų gyvenamuosius rajonus Vilniuje. Juozas Briedis (1912-1991) - agronomas, choro dirigentas, vadovavęs daugeliui chorų ir vokalinių ansamblių Lietuvoje ir užsienyje. Jūratė Budriūnaitė (g. 1973) - teatro ir televizijos aktorė, sukūrusi daugiau nei 40 vaidmenų Šiaulių dramos teatre.

Lietuvos partizanų kovos ir rėmėjai

Partizaninis karas Lietuvoje buvo svarbus pasipriešinimo sovietinei okupacijai etapas. Šioje dalyje paminėti partizanų veiksmai ir juos rėmusios asmenybės.

Tragedija Prienų miške

1951-1956 m., atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus, idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus.

Lionginas Baliukevičius - partizanas Dzūkas (1925-?)

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę. Vėliau L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. 1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Pabėgęs ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą.

Kunigas Zigmas Neciunskas - „Elytė“ (1912-?)

1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar - Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. klebonu Nedzingėje. Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį - „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt.

Partizanų žūtys

Birželio 16-20 d. žuvo Izidorius Mockus-Jovaras, Rikas (g. 1920 Rudžiuose), Eimučio būrio partizanas, 1950 m. birželio 16 d. Eičių miške. Jonas Stoškus-Eimutis (g. 1910 Rudžiuose), būrio ir tėvūnijos vadas, žuvo 1950 m. birželio 16 d. Šakalinės miške. Adolfas Paškauskas-Vanagas (g. 1919 Pauliuose), LLA karys, puskarininkis, žuvo 1946 m. birželio 19 d. Jakaičiuose Skirsnemuniškių mūšyje. Kazimieras Stirbys (g. 1918 Puikiuose, Gaurės v.), Lelijos būrio partizanas, žuvo 1950 m. birželio 16 d. prie Buveinių ežero. Stasys Narbutas-Saturnas, Apolinaras, Rytas (g. 1926 Galkaičiuose, Viduklės v.), būrio ir Dubysos rajono vadas, suimtas 1951 m.

Kitos partizanų istorijos

1950 m. birželio 22-23 d. Vilkaviškio r. (dabar - Vilkaviškio r. sav.) Žiūrių ir Gudelių k. apylinkėse, pelkėtoje vietoje netoli Žiūrių ežero, MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareiviai kartu su stribais vykdė karinę čekistų operaciją. Partizanams nukovus MGB vidaus kariuomenės seržantą ir eilinį, birželio 23 d. naktį į pagalbą buvo atsiųsti dar 33 šaulių pulko kareiviai.

tags: #vairas #jurgis #antanas #aloyzas