Troleibuso vairuotojo profesija, nors ir atrodo kasdieniška, slepia daugybę iššūkių, malonių akimirkų ir net kuriozinių situacijų. Tai darbas, reikalaujantis ne tik vairavimo įgūdžių, bet ir kantrybės, atsakomybės bei gebėjimo bendrauti su įvairiais žmonėmis. Šioje srityje dirba ir moterys, kurios savo pavyzdžiu įrodo, kad troleibuso vairavimas - ne tik vyrų sritis.
Jaunoji troleibuso vairuotoja Justina: svajonė nuo vaikystės
Justina, dukra troleibuso vairuotojo Artūro, į troleibusų parką pirmą kartą pateko būdama vos 10 dienų amžiaus. Mintį apie darbą su troleibusu jai nuo vaikystės įskiepijo tėtis Artūras, kuris taip pat vairuoja šią transporto priemonę jau 35-erius metus. Jau vaikystėje Justina nuolatos leisdavo laiką troleibusų parke, kur naktimis juos tvarkydavo ir prižiūrėdavo vienuolika metų. Pirmą kartą prie vairo tėtis jai leido sėstis, kai Justina buvo 14 metų. Prieš tapdama troleibuso vairuotoja, ji profesinėje mokykloje baigė logistikos specialybę ir dirbo pardavimų srityje. Justina įsidarbino valytoja troleibusų parke, kas jai kėlė didelį džiaugsmą, nes buvo arčiau troleibusų. Šitaip ji dirbo apie pusę metų, kol galiausiai sulaukusi 21-erių išsilaikė T kategorijos teises.
Pirmieji iššūkiai ir patirtys
Justina su šypsena veide pasakoja savo pirmuosius įspūdžius. Nors kai kurie žmonės vis dar stebisi jos profesija, tėvai ir draugai jos sprendimą palaiko, mat mergina nuo pat vaikystės to atkakliai siekė. Justina pripažįsta, kad pirmoji savarankiška darbo diena buvo nelengva, mat teko susidurti su iššūkiais: ji dirbo 21 maršrutu antrą pamainą. Iškart buvo baisu, nes pirmą kartą išvažiavo visiškai viena, kai prieš tai kelias savaites Vilniaus gatvėmis važinėjosi su kitu vairuotoju. Pasitaikė avarija, tad teko sunkiai apvažiuoti automobilius. Šiek tiek streso merginai kilo po to, kai iškrito pirmasis sniegas, mat dėl to paprastai mieste padaugėja eismo įvykių. Anot jos, daugeliui gali pasirodyti, kad sunkiausia šiame darbe - anksti keltis, tačiau tai jai nėra problema. Anksčiausiai ji keliasi apie pusę trijų nakties, o prie vairo sėda jau ketvirtą. Tokiu atveju darbą ji pabaigia popiet apie pusę dviejų. Visgi kaip didžiausią sunkumą ji įvardija atsakomybę už keleivius, kad šie nepargriūtų ir nesusižeistų. Per dieną bent kartą nukrenta troleibuso „ūsai“ - nuo per didelio greičio, dėl duobės ar kitų priežasčių.
Autobuso vairuotojo interviu klausimai su pavyzdiniais atsakymais
Nuolatinis tobulėjimas ir tėčio pagalba
Susidūrusi su problemomis, pavyzdžiui, dėl intensyvaus troleibusų eismo nežinodama, kur išvažiuoti žiedinėje sankryžoje, mergina nedvejodama žino, į ką kreiptis, ir skambina tėčiui. Tėtis Artūras džiaugiasi dukros pasirinkimu, nors pripažįsta, jog iš pradžių norėjo, kad ji baigtų rimtesnius mokslus. Artūras mano, kad Justina - nebloga vairuotoja, nes tie, kurie ją stažavo, sakė, kad ji labai gerai vairuoja. Pirmos dienos, aišku, sunkios, bet ji supranta šį darbą, matė, kaip tėtis keliasi, kada grįžta. Artūras teigia, kad pragyventi iš vairuotojo profesijos tikrai galima. Patyrusiems vairuotojams mokama už stažą ir vairavimo klasę, be to, galima dirbti per išeigines ir šventes.
Patyręs troleibuso vairuotojas Artūras: 35 metai prie vairo
Artūras yra baigęs politechnikumą, kur įgijo radijo mechaniko specialybę. Prieš tapdamas troleibuso vairuotoju, metus laiko jam teko padirbėti televizijoje ir tarnauti kariuomenėje. Būtent tarnaudamas Rygoje kasdien jo dėmesį atkreipdavo pravažiuojantys jungtiniai troleibusai. Taigi iš ten vyras ir parsivežė idėją sėsti prie troleibuso vairo. Taip jis dirba jau 35-erius metus. Ilgiausiai - 22-ejus iš jų - jis vairavo 5 troleibuso Žirmūnai-Stotis maršrutą, kurį vis dar prisimena su šypsena veide. Artūras ir jo dukra Justina kasdien važinėja tuo pačiu 6 troleibuso Žirmūnai-Žemieji Paneriai maršrutu. Iš viso kasdien jie abu nuvažiuoja po 120 kilometrų arba apvažiuoja po 4 ratus. Tiek Justinai, tiek jos tėčiui seni troleibusai - arčiau širdies, mat čia jie turi savo uždarą erdvę, o ir vairuoti juos daug smagiau.
Didžiausi iššūkiai ir kuriozinės situacijos
Artūrą labiausiai trikdo bilietų pardavimas ir kai pikti keleiviai trukdo kvailais klausimais. Jis nemėgsta, kai kalbina užsieniečiai, prašydami paaiškinti, kaip nuvykti į kurią nors vietą. Visgi vyras negalėtų tvirtinti, kad visi lietuviai - nekultūringi, mat kai kurie ateina ir padėkoja, jei vairuotojas jų palaukia. Artūras vis dar stebisi, kai privažiuodamas stotelę atidaro priekines duris, tačiau pro jas niekas nelipa. Per vieną tokių spūsčių Artūras sulaukė itin keisto prašymo: automobilio vairuotojas paprašė, kad troleibusu jį pastumtų. Artūras sutiko ir švelniai pastūmė automobilį, o šis užsivedė ir nuvažiavo. Per vieną gimtadienį muzikantai turėjo stiprintuvą, tai Artūras galvojo, kad langai išbyrės, ir tris dienas nieko negirdėjo, kai penkias valandas juos vežiojo. Jam taip pat teko vežti ir mirusį keleivį. Vieną kartą jo mėgstamu penktuoju maršrutu, gale troleibuso sėdėjo žmogus, kurį Artūras palaikė miegančiu. Prie gamyklos įlipus daugeliui žmonių, kažkas užkliuvo už jo ištiestų kojų, ir šis, pajuodavęs, nugriuvo. Artūras privažiavo prie milicijos, o budintis iškvietė ekspertus.
Elena iš Baltarusijos: muzikos mokytoja už troleibuso vairo
Kaune dirbanti Elena yra muzikos mokytoja iš Baltarusijos. Lietuvoje ji gyvena jau 13 metų. Dirba penkerius metus, tačiau pagal išsilavinimą yra muzikos mokytoja. Lietuvoje teko dirbti įvairių darbų - nuo pardavimų, vadybos, tačiau suprato, kad dirbdama tokius darbus neišpildys savo svajonių, negalės įsigyti būsto, gauti paskolos. Ji nusprendė pradėti viską iš naujo, įsidarbinti didelėje įmonėje ir siekti karjeros. Kadangi jai labai patinka vairuoti - o vairuoja jau 20 metų, - taip pradėjo vairuoti troleibusą. Šiuo metu Elena sėdi prie žemagrindžio troleibuso vairo. Ji taip pat dirba ir dispečerinėje, kai reikia pakeisti kitus darbuotojus, išeinančius atostogų.
Darbai ir kalbos
Iš pradžių Elena, nemokėjusi lietuvių kalbos, dabar kalba puikiai, be to, gerai moka ir rusų, baltarusių, lenkų, anglų. Kalbos, žinoma, puikiai praverčia jai darbe. Elena pasakoja, kad pirmas išvažiavimas į gatvę ir dabar yra jos atmintyje - buvo ruduo ir pirmas maršrutas. Ji sėdo ir sau pasakė - aš viską žinau, viską moku ir jeigu kas nutiks, sugebėsiu viską sutvarkyti, o kiti vairuotojai man padės. Sekėsi neblogai, vieną kartą troleibuso „ūsai“ nukrito, tačiau tai priklauso ne nuo patirties, būna visokių situacijų. Vėliau, kadangi puikiai sekėsi dirbti, jai pasiūlė pavaduoti dispečerius, tad visą vasarą dirbo dispečerinėje. Elena sako, kad kasdienybė troleibuso vairuotojo darbe yra nuolatiniai pokyčiai. Kiekvieną mėnesį gaunamas vis kitoks maršrutas, todėl kaskart yra proga į viską pažvelgti naujai. Anot jos, vairuoti troleibusą iš tikrųjų yra gana paprasta, gal tik norisi kitų eismo dalyvių supratimo ir ne tik tada, kai nukrenta „ūsai“.
Patarimai keleiviams ir vairuotojams
Elena pabrėžia, kad troleibusų vairuotojai yra labai kantrūs. Tai ne autobusas, o specifinė transporto priemonė, todėl visko pasitaiko. Ji sako, kad dažnai ir keleiviai neįvertina situacijos, kai pirkdami bilietėlį paduoda visą saują smulkiausių monetų. Elenos darbiniame gyvenime netrūksta labai šviesių ir gražių momentų. Moteris pasakoja, kad jai patinka padėti ne tik savo bendradarbiams, bet ir keleiviams. Vieną kartą prieš Kalėdas jos stotelėje laukė neįgali moteris su vežimėliu. Elena nuleido grindis, kad galėtų įvažiuoti, paaiškino, kad tereikia paspausti mygtuką ten, kur nori išlipti. Dabar jos per kiekvienas Kalėdas pasveikina viena kitą. E. Kasiulevičienė pasakoja, jog troleibuse nuolat kas nors ką nors palieka, tačiau vairuotojai yra sąžiningi, ir visi surasti daiktai tikrai pasiekia savo šeimininkus. Moteris sako, kad sugedęs troleibusas nėra bėda - skambini meistrui ir jis viskuo pasirūpina, o jos pagrindinis darbas - „vairuoti ir maloniai aptarnauti klientus“.
Patyrusi troleibuso vairuotoja Inga: 10 metų Vilniuje ir Kaune
Inga jau 10 metų vairuoja troleibusą, viskas prasidėjo dar 2014 metų gruodį, kai ji išsilaikė troleibuso vairuotojos teises. Jau 2015 metų pradžioje ji sėdo už troleibuso vairo ir jo nepaleidžia iki šiol - darbas jai patinka. Nuo mažens ją traukė didelės transporto priemonės. Inga ragavo tiek troleibusų vairuotojos Vilniuje, tiek Kaune duonos. Ji pasakoja, kad Vilniuje už troleibuso vairo praleido keturis metus, o Kaune skaičiuoja jau trečiuosius. Ji pasakoja, kad sostinėje veždavo keleivius 3, o vėliau 16 troleibuso maršrutu, tačiau kartais pasitaikydavo išimtinių atvejų, kai tekdavo vairuoti troleibusą ir kitais maršrutais. Inga tvirtina, kad Kauno sistema jai mielesnė, nes toks darbas yra dinamiškesnis.
Dienos ritmas ir netikėtumai
Ingos darbo diena atrodo kitaip nei ofise dirbančių žmonių. Vis tik tame Inga mato privalumų, nes grafikas keičiasi ir ji gali turėti laisvas popietes ir vakarus. Ji dirba tik rytais, dėl to keltis tenka anksti, dažniausiai tarp 3-5 valandos ryto. Darbą baigia apie pietus, tad vakaras lieka jai. Inga pasakojo, kad jai yra įstrigusi situacija iš Vilniaus darbo laikų. Tuo metu ji dar dirbo Vilniuje, o nors tada situacija atrodė rimta, dabar pašnekovė prisiminusi ją nusišypso. Netoli Žemaitės stotelės ji susimaišė ir nuvažiavo tiesiai, kaip visada. Tada teko sustoti, nes nebebuvo kontaktinio tinklo. Dabar juokinga, bet tada buvo gera pamoka visada sekti pokyčius. Inga tikina, kad dažniausiai keleiviai būna malonūs. Ji prisiminė senjorą, kuris visoms troleibusistėms visada duoda saldainių ir pasako: „be grąžos“. Inga pasidalijo ir visai neseniai, dar kovo mėnesį nutikusiu įvykiu, kai senjorė su lazdele nukrito troleibuse, nes nesilaikė. Pasekmės - liūdnos, lūžo klubas. Inga pataria keleiviams, ypač vyresnio amžiaus, visada laikytis, nes po troleibuso saloną vaikšto kaip po parkelį.
Troleibuso vairuotoja Vida Ališiūnienė: beveik 40 metų istorijų
Vida Ališiūnienė pirmą kartą prie troleibuso vairo sėdo 1980-aisiais ir per įspūdingą darbo stažą troleibusu vežė turbūt visus miesto gyventojus. Troleibuso vairavimas - tai pirmas ir vienintelis Vidos darbas. Ji mokėsi raštvedybos organizavimo, sekėsi labai gerai, tačiau mokslus metė dėl troleibusų. Moteris priduria turinti keturis anūkus, kuriuos labai myli. Vidos dienos prasideda pusę trečios ryto, mat pirmasis reisas į miestą išvažiuoja apie ketvirtą ryto. Patyrusi troleibuso vairuotoja pasakoja, kad su laiku pasikeitė keleivių amžius - bemaž nebeliko darbingų trisdešimtmečių, todėl ji rūpinasi, kad senjorai spėtų įlipti ir atsisėsti.
Pokyčiai mieste ir darbe
Vida teigia, kad sunkiausia vairuoti žiemą, kai užklumpa šerkšnas. Per beveik pusę amžiaus už troleibuso vairo Vidai nutiko kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, moteriai teko gelbėti kūdikį, kurio vežimėlis pradėjo riedėti link gatvės. Per visą tą laiką moteris pateko tik į vieną avariją, tačiau ir tada ne ji buvo kaltininkė. Vairuodama troleibusą V. Ališiūnienė stebi, kaip keičiasi miestas. Ją džiugina, kad Kaunas gražėja, tačiau liūdna, jog žmonių jame mažėja. Anksčiau būdavo labai gilios žiemos: šalčiai net iki 30 laipsnių, pūgos. Kelių taip gerai niekas neprižiūrėdavo, tai, būdavo, troleibusus galinėse stotelėse palikti tekdavo. Paplatėjo, pagražėjo gatvės, ypač jos pasikeitė per pastaruosius dvejus metus: Šančiuose, Petrašiūnuose kelias dabar lygus kaip ledas. Pasikeitė ir troleibusai - pačių seniausių nebėra. Liko tik vienas toks, dabar jį galima užsisakyti šventėms, pramogoms ar specialiems turams po miestą. Prasidėjus atgimimui ir žmonės buvo atsigavę, viskuo domėjosi. Visi norėjo kur nors važiuoti, dalyvauti. Su vėliavomis troleibusais važiuodavo - turbūt į mitingus ar renginius. Buvo justi pakili dvasia. Dabar to džiugesio mažiau. Anksčiau, atsimena, net durų kartais negalėdavo uždaryti. Važiuojantys nuo Kauno marių troleibusai būdavo tiesiog prigrūsti keleivių, durų nebūdavo įmanoma atidaryti iki pat VI forto.
Sunkumai ir mėgstamiausi maršrutai
Sunkiausia darbe - keltis anksti ryte. Ji yra važiavusi ir naktiniais troleibusų maršrutais. Nieko tokio, tik reikia gerai nusiteikti, nes pasitaiko gerokai įkaušusių keleivių. Tačiau svarbu neprarasti budrumo, šalto proto. Vida sako, kad troleibusą dar tikrai vairuos. Per dieną, per pamainą, dar priklauso ir nuo maršruto, nuvažiuoja apie 150 kilometrų. Ji bandė ir troleibuso jėgą: gavo naują troleibusą, tai į Savanorių prospekto kalną 65 kilometrų per valandą greičiu važiavo. Policija tada nestabdė, matyt, nesusekė. Šiuo metu Vida daug metų važiuoja 11-uoju maršrutu (Islandijos pl.-Kaniūkai), jis jos mėgstamiausias. Dar ir 4-asis (Islandijos pl.-Vaidoto g.) patinka. Labai geri žmonės Panemunėje gyvena: sveikinasi, malonūs, mandagūs. Gyventojų kultūra ten visai kitokia. O ir kelias labai geras. Šie du maršrutai jai patys smagiausi. Labai nemėgstamo lyg ir nėra. Gal būtų 2-asis (Islandijos p.-Kauno pilis), nes jis labai trumpas, daug ratų reikia apvažiuoti. Tik Petrašiūnuose sudėtinga, kartais tenka važiuoti net įsitempus, nes ten nakvynės namai, ir keleiviai būna nemalonūs. Svarbiausia - bendrauti ir sugebėti numatyti situaciją, kas gali būti toliau. Jeigu su žmonėmis gerai elgsiesi, jie taip pat bus geranoriški. Moteris niekada jokių pasiūlymų ir kvietimų nepriima. Nors būna, kad ir telefono numerį palieka. Faktiškai kiekvieną dieną keleiviai palieka savo daiktų troleibuse. Štai vakar raktus paliko - grįžo žmogus net su taksi atsiimti. Palieka ir skėčių, dokumentų, bent 3 telefonus Vida yra radusi. Viską grąžina.
tags: #troleibuso #vairuotoja #ausra