Pablo Picasso visame pasaulyje žinomas kaip tapybos meistras ir universaliausia modernizmo figūra. Per savo gyvenimą jis buvo neįtikėtinai produktyvus ir sukūrė daugybę meno kūrinių. Jo kūryba darė didžiulę įtaką XX a. menui, o jo revoliucinis kubizmo stilius pakeitė meno suvokimą visame pasaulyje. Keletas Picasso paveikslų vertinami kaip brangiausi pasaulyje, o jo kūryba kasmet patenka į brangiausių meno kūrinių, parduodamų didžiausiuose pasaulio aukcionų namuose, sąrašus.
Ankstyvieji metai ir išsilavinimas
Gimimas ir šeima
Pablo Picasso (pilnas vardas Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Cipriano de la Santísima Trinidad Ruiz y Picasso) gimė 1881 m. spalio 25 d. Malagoje, Ispanijos pietuose. Jis buvo tapytojo ir meno profesoriaus José Ruiz y Blasco (1838-1913 m.) ir María Picasso y López (1855-1939 m.) sūnus. Jo tėvai - grynakraujai ispanai. Anot jo motinos, pirmasis berniuko ištartas žodis buvo „pieštukas“ (tiksliau, jo ispaniškas trumpinys).
Meninių gebėjimų raida
Iš savo tėvo Picasso išmoko vizualiojo meno pagrindus, tokius kaip figūrų piešimas ir tapyba aliejumi. Jau ankstyvoje jaunystėje jis parodė ankstyvą meninį sugebėjimą. Berniuką nuo pat mažumės piešti mokė griežto būdo tėvas, kuris pats buvo tapytojas ir menų mokytojas. Pasakojama, kad kartą savo paauglį sūnų tėvas užtiko dirbantį prie jo nebaigto eskizo. Pikasas savo pirmuosius darbus, tokius kaip „El picador amarilio“ (1890 m.), saugojo visą savo gyvenimą.
Mokyklos metai ir branda
1891 m. José Ruiz y Blasco gavo piešimo mokytojo darbą La Korunijoje, pačioje Ispanijos šiaurėje. Tačiau Picasso tėvas jautė pasišlykštėjimą šiam miestui, o nuo disleksijos mirus jo dukteriai, šis miestas jam tapo visiškai nepakenčiamas. Visiškai priešingi jausmai atsiskleidė jaunajam Picasso, nes šis miestas jam patiko. Jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėstė jo tėvas. Vaikinas piešė taip daug, kad labai greitai perprato įvairias piešimo technikas, apie kurias mokė tėvas.
1895 m. šeima persikėlė į Barseloną. Jose Ruizas Blasko gavo dėstytojo darbą dailės mokykloje „La Lonja“. Tai buvo sena griežtų tradicijų akademija, kurioje koncentruojamasi į antikos meną. Būdamas vos trylikos, Pablo sėkmingai įstojo į pažengusiųjų klasę, apstulbindamas komisiją per vieną dieną atlikdamas užduotis, kurioms atlikti kitiems studentams būdavo skiriamas visas mėnuo. 1896 m. jo pirmasis didelės apimties darbas „Pirmoji Komunija“ buvo eksponuojamas Barselonoje, o darbas „Mokslas ir labdara“ gavo garbingą paminėjimą Madrido Nacionalinėje dailės parodoje ir pelnė Malagos konkurso aukso medalį. Nepaisant to, Pikasas niekada nebuvo stropus mokinys, dažnai vengdavo nuobodžių paskaitų ir klajodavo po Barseloną, eskizuodamas kasdienio gyvenimo scenas.
Kelionės ir įkvėpimas
1897 m., siekdamas nepriklausomybės nuo tėvo įtakos, Pikasas išvyko į Madridą ir, išlaikęs egzaminus, įstojo į Karališkąją dailės akademiją. Nors ir kupinas naujų įspūdžių, jis greitai suprato, kad griežta akademijos disciplina jam nepatinka. Vietoj paskaitų jis lankėsi Prado muziejuje, kur studijavo Diego Velázquez, Francisco Goya ir El Greco darbus. Po ligos, grįžęs į Barseloną, Pikasas dažnai lankydavosi menininkų ir intelektualų pamėgtoje tavernoje „Keturios katės“ („Els Quatre Gats“), kur susipažino su Ispanijos modernizmo atstovais. Ši aplinka paskatino jį atsisakyti klasikinio stiliaus ir ieškoti naujų išraiškos formų. 1900 m. vasario 1 d. šioje tavernoje įvyko pirmoji jo darbų paroda, kurioje buvo eksponuojami 150 kūrinių. Baigęs mokslus Pikasas pirmą kartą apsilankė Paryžiuje, susipažino su Europos menininkais, visuomenės veikėjais, ėmė pasirašinėti tik savo motinos pavarde.
Meninės karjeros raida ir stiliai
Kubizmo gimimas
Per savo aktyvius metus Picasso išgarsėjo, be kita ko, sukūręs kubizmą ir asambliažą. Bėgant metams Picasso perjungė daugybę skirtingų tapybos technikų ir, be kita ko, jis kartu su Georges Braque laikomas vadinamojo kubizmo, kuris buvo abstraktaus meno stilius su geometrinėmis formomis, kūrėjas. 1907 m., apsilankęs Žmogaus muziejuje, Picasso susižavėjo negrų skulptūromis ir kaukėmis, pastebėdamas jose žmogaus ir gamtos ryšį bei gebėjimą išreikšti ne tik regimą, bet ir mąstomą. Šis atradimas paskatino jį gilintis į šias skulptūras ir ieškoti būdų mene perteikti neperteikiamus pojūčius.
1907 m. vasarą Picasso baigė savo legendinį paveikslą „Avinjono merginos“ („Les Demoiselles d'Avignon“). Šiame darbe jis supaprastino formas iki geometrinių elementų - apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Kūrinys, kuriame ryškiai matomi kubizmo ir primityvizmo elementai, sukėlė audringas reakcijas dėl savo neįprastos formos ir temos, nukrypstančios nuo to meto meno normų. „Avinjono merginos“ laikomas vienu įtakingiausių XX amžiaus kūrinių, lėmusių didelius pokyčius dailėje.
Kubizmo filosofija ir technika
Kubizmas, kaip sudėtinga ir rafinuota dailės srovė, siekė ne atkurti realybę, o išreikšti nenatūralų vaizdą, paklūstantį meno, o ne gyvenimo taisyklėms. Picasso bandė suskaidyti daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidinę struktūrą, o vėliau jas perdėlioti drobėje taip, kad būtų galima matyti skirtingas puses vienu metu iš įvairių kampų. Pavyzdžiui, žmogaus portretas galėjo būti vaizduojamas iš karto ir iš priekio, ir profilio. Taip kubistų paveiksluose atsirado erdvinės figūros, bandymas ieškoti ketvirtojo matmens ir pakeisti žmogaus bei visatos santykį. Kaip pats Picasso sako: „Meno tikslas - nuplauti kasdienybės dulkes nuo mūsų sielos.“
Meniniai periodai
Mėlynasis periodas (1901-1904 m.)
Mėlynasis periodas, kuriam priskiriamas paveikslas „Gyvenimas“ („La Vie“, 1903 m.), pasižymi niūriais paveikslais, nutapytais melsvais ir melsvai-žalsvais atspalviais. Tuo metu Pikasas dažnai piešė pavargusias, iškankintas motinas su vaikais, melancholiškus vaizdus su prostitutėmis bei elgetomis. Didelį įkvėpimą jam sukėlė kelionė į Ispaniją bei draugo Carlos Casagemas savižudybė. „Senas gitaristas“ yra vienas ryškiausių šio periodo darbų, kuriame melsvi atspalviai, vargana muzikanto išvaizda ir sėdėsena kuria slegiančią, melancholišką nuotaiką. Šie kūriniai ir dabar labai domina tiek meno žinovus, tiek smalsuolius.
Rausvasis periodas (1904-1906 m.)
Rausvojo periodo ypatybės yra linksmesnė nuotaika, oranžinė ir rožinė spalvos. Jame vaizduojami cirko artistai, akrobatai, arlekinai. Arlekinas, paprastai vaizduojamas languotu rūbu, tapo asmeniniu Pikaso simboliu. Dauguma piešinių yra įkvėpti Fernande Olivier, skulptorių ir dailininkų modelio. Ji tapo pirmąja Pablo Pikaso mūza, įkvėpusi daugybę menininko kūrinių.
Afrikos įkvėptas periodas (1907-1909 m.)
Šis periodas prasideda paveikslo „Les Demoiselles d'Avignon“ dešinėje nupieštomis dvejomis figūromis, kurios primena Afrikiečių artefaktus. Šis susidomėjimas Afrikos kultūra turėjo didelę įtaką vėlesniam kubizmo vystymuisi. Jam būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas.
Analitinis kubizmas (1909-1912 m.)
Analitinio kubizmo technika buvo išvystyta Picasso ir Prancūzijos menininko Georges Braque. Šiame etape P. Picasso siekė parodyti paveiksle du arba daugiau būdingų daikto rakursų, perteikti erdvinio kūno struktūrą, objektai dekonstruoti, išskaidyti į smulkias sudedamąsias dalis. Pavyzdžiais gali būti „Meno pirklio A. Vollard’o portretas“ ir „D. H. Kanveilerio portretas“ (abu 1910 m.).
Sintetinis kubizmas (1912-1919 m.)
„Butelis ir vyno taurė ant stalo“ (1912 m.) yra ankstyvas sintetinio kubizmo pavyzdys. Šiame etape Picasso naudojo įvairesnius spalvų derinius ir vientisesnes formas, didesnis dėmesys buvo sutelkiamas į menines priemones, įtraukiant ir lytėjimo komponentus, tokius kaip audeklas. „Trys muzikantai“ - vienas žymiausių Pikaso darbų, priskiriamas sintetinio kubizmo periodui.
Neoklasicizmo ir siurrealizmo laikotarpiai (1919-1929 m.)
Po Pirmojo pasaulinio karo Pikasas ėmė tapyti neoklasicistinius paveikslus. Toks grįžimas prie aiškių ir tvarkingų formų buvo būdingas daugybei to meto dailininkų. Šie darbai primena Jean Auguste Dominique Ingres stilistiką, pavyzdžiui, „Baltai apsirengusi moteris“ (1923 m.). Iki 1930-ųjų pradžios Pikasas pasisuko į harmoningas spalvas ir vingiuotus kontūrus, vaizduojančius geidulingumą, tikėtina, įkvėptas ryšių su Marie-Thérèse Walter. Kaip pavyzdys - „Mergaitė skaito prie stalo“.
Vėlesni darbai ir temos
Ketvirtame XX a. dešimtmetyje, arlekiną pakeitė Minotauras. Nors 1930 metais Picasso toliau gyveno Prancūzijoje, į ispanų Pilietinį karą 1936 m. reagavo su labai emocionalia serija paveikslų, tokių kaip "Svajonė" ir "Franco melas", kulminaciją pasiekė didžiulėje freskoje „Gernika“ (1937 m.), nutapyta pilkų tonų paletėje. Šis monumentalus antikarinis paveikslas, skirtas vokiečių bombardavimo Gernikoje per Ispanijos pilietinį karą, yra vienas žymiausių 20 a. meno kūrinių. Šis darbas tuojau patraukė viso pasaulio dėmesį į Ispanijoje vykstantį pilietinį karą.
Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1960-ųjų Picasso kūrybinė energija niekada neišblėso. Šeštame XX a. dešimtmetyje Pikaso stilistika vėl pasikeitė, kai jis ėmė tapyti garsių meno kūrinių interpretacijas, pavyzdžiui, „Pusryčiai ant žolės“ pagal Manet (1960 m.). Taip pat jis atliko užsakymą sukurti maketą didelei 15 m aukščio lauko skulptūrai Čikagoje, dabar žinomai kaip Čikagos Pikaso skulptūra. Ji atidengta 1967 metais. P. Pikasas atsisakė priimti užmokestį - 100 tūkst. dolerių. Iki šiol spėliojama, ką vaizduoja ši skulptūra. Tai gali būti paukštis, arklys, moteris arba visiškai abstrakti figūra.
1946-1948 m. gyveno Antibes’e, 1948-1954 m. - Vallaurise, kur pradėjo kurti polichrominę keramiką ir ekspresyvių formų keramines skulptūrėles. 1952 m. sukūrė du pano „Karas ir Taika“ Vallauriso koplyčioje, o 1958 m. UNESCO rūmų Paryžiuje freską „Ikaro kritimas“.
Asmeninis gyvenimas ir įtaka
Mūzos ir meilės romanai
Pablo Picasso buvo ne tik tapytojas, bet ir skulptorius, piešėjas, grafikos kūrėjas, teatro dekoratorius, keramikas ir poetas. Jo gyvenime buvo daug moterų, kurios tapo jo mūzomis ir įkvėpimo šaltiniais. Jis buvo vedęs du kartus: pirmą kartą - baleriną Olgą Chochlovą (1918-1955 m.), su kuria susilaukė sūnaus Paulo. Vėliau vedė Jacqueline Roque (1961-1973 m.).
Be oficialių santuokų, Picasso turėjo daugybę meilužių ir ryšių, tarp kurių - Fernande Olivier (1902-1912), Eva Gouel (1911-1915), Marie-Thérèse Walter (1927-1935, su kuria susilaukė dukters Maja), Dora Maar (1936-1944) ir Francoise Gilot (1944-1953, su kuria susilaukė dukters Paloma Picasso, garsios madų ir kvepalų kūrėjos, ir sūnaus Claude). Manoma, kad santykiai su Marija Terese Walter menininkui suteikė gyvybingumo, jaunatviškumo, įkvėpė. Paveiksle „Mergina priešais veidrodį“ vaizduojama Marie-Thérèse Walter, žvelgianti į savo atvaizdą. Meno kritikai skirtingai interpretuoja šį darbą: vieni sako, kad tamsesnis merginos atspindys primena apie mirtingumą, kiti įsitikinę, kad jis žymi merginos virsmą brandžia moterimi. „Sapnas“ (1932 m.) - dar vienas darbas, kuriame vėl matome Mariją Terezą. Dora Maar - už dailininką gerokai jaunesnė menininkė, kuri kūrė eiles, fotografavo ir tapė. Audringas poros romanas tęsėsi net 10 metų, o jo metu Dora pozavo ne vienam dalininko kūriniui.
Palikimas ir įtaka
Picasso kūryba darė didžiulę įtaką XX a. menui. Jo darbai dažnai kategorizuojami pagal periodus, o jo revoliucinis kubizmo stilius pakeitė meno suvokimą visame pasaulyje. Keletas Picasso paveikslų vertinami kaip brangiausi pasaulyje, o jo kūryba kasmet patenka į brangiausių meno kūrinių, parduodamų didžiausiuose pasaulio aukcionų namuose, sąrašus. Pavyzdžiui, „Alžyro moterys“ 2015 m. buvo parduotas už 180 mln. dolerių, tapdamas brangiausiu paveikslu pasaulyje.
90-ojo gimtadienio proga Picasso buvo pagerbtas, kai aštuoni jo darbai buvo eksponuojami Paryžiaus Luvre, erdvėje, kuri anksčiau priklausė Leonardo da Vinčio „Monai Lizai“. Jis mirė 1973 m. balandžio 8 d. Mougins, Prancūzijoje, sulaukęs 91 metų, palikdamas neįkainojamą meno palikimą.
Trumpa Pablo Picasso biografija
Įdomios mintys apie meną
P. Picasso ne tik kūrė, bet ir apmąstė meno esmę. Štai keletas jo įžvalgų:
- Jaunystė - ne amžius.
- Visi vaikai menininkai. Sunkiausia išlikti menininku augant.
- Didžiausias kūrybiškumo priešas - „sveikas“ protas.
- Jei nori piešti, turi užsimerkti ir dainuoti.
- Dievas - tik dar vienas menininkas. Jis sukūrė žirafą, dramblį ir katę - net neturi savo stiliaus, nuolat ieško kažko naujo.
- Užbaigti darbą? Užbaigti paveikslą? Kokia nesąmonė! Užbaigti reikštų jį nužudyti, atimti sielą, smogti mirtiną smūgį ir paveikslui, ir dailininkui.
- Meno tikslas - nuplauti kasdienybės dulkes nuo mūsų sielos.
- Užtrukau ketverius metus, kol ėmiau tapyti kaip Rafaelis, ir visą gyvenimą, kol išmokau tapyti kaip vaikas.
- Abstraktus meno nėra. Visada turi nuo kažko pradėti, o po to gali nutrinti realybės pėdsakus.
Danielis Henry Kahnweileris: Kubizmo mecenatas
Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį - mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Pablo Picasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Danielis Henry Kahnweileris augo Manheime, pasiturinčių žydų šeimoje. Metęs muzikinę karjerą ir šeimos bankininkystės tradiciją, jis keliavo į Paryžių, pasiryžęs gyventi iš prekybos meno kūriniais. Būdamas tik 23 metų, 1907-aisiais atidarė pirmą savo galeriją. Nors ir buvo gavęs palikimą, tai buvo rizikingas sprendimas. Juk Kahnweileris nusprendė atsiduoti ne laiko patikrintiems šedevrams, o meninėms aktualijoms. Nors niekas jų tuomet nepirko, Kahnweilerio ryžto tai nenumaldė. Jis suprato, kad prekiaujant kūriniais ne visada gelbsti merchanto žavesys, pataikūniškumas ir gražbylystė. Jo nedomino menininkai, iš kurių kūrinių buvo galima greitai pralobti. Jam reikėjo tikėti savo pasirinktų tapytojų kūrybos principais. Todėl Kahnweileris niekada dirbtinai nepiršdavo kūrinių savo klientams. Jis laikėsi principo, kad kūriniai, kuriuos jis parduoda, negali būti suteršti reklaminio triukšmo. Jis negirdavo savo menininkų ir nesiderėdavo su klientais. Kahnweileris buvo tikras, kad didžiausias kūrinio įvertinimas - jo paties rekomendacija, ir nieko daugiau.
1907 m. Kahnweileris pirmą kartą apsilankė P. Picasso studijoje Monmartre, pamatė „Avinjono merginas“ ir iš karto įvertino menininko potencialą. Labai greitai jie tapo neišskiriamais partneriais. Pirmiausia Kahnweileris prisiėmė finansinės menininko užuovėjos vaidmenį ir išvadavo Picasso nuo materialinių rūpesčių. 1910 m. Picasso pasirašė su Kahnweileriu sutartį, kurioje įsipareigojo trejiems metams suteikti prekeiviui išskirtines savo kūrinių pardavimo teises. Sutartyje buvo numatytos ir kainos: nuo 100 frankų už piešinį iki 3000 frankų už didelio formato paveikslą. Mums turėtų būti įdomu, kad sutartyje tarp menininko ir prekeivio nekalbama apie kokybę, o tik apie kiekybinius kūrinio duomenis. Tai kažkas panašaus į viduramžių ar ankstyvojo Renesanso sandorius, kuriuose menininko darbas įvertinamas kaip amatininko, pagal atlikto darbo kiekį. Šiame menininko ir prekeivio duete svarbus dar vienas aspektas: Kahnweileris buvo visiškai abejingas jo ratui nepriklausantiems kubistams. Nubrėžęs griežtas judėjimo ribas, jis lengvai atmetė kitus menininkus, apkaltindamas juos epigonizmu, tikrosios kubizmo esmės nesupratimu. Kontraktus jis vertino kaip būdą išvaduoti menininką nuo finansinių problemų ir suteikti galimybę jam ramiai kurti.
Kahnweileris mėgo tvirtinti, kad didis menas sukuria didžius meno prekeivius. Tačiau jo ir kitų prekeivių, skatinusių modernistinio meno naujoves, įtaka meno formų raidai neturėtų būti nuvertinta. Tuomet meno raida pasiekė tokį lygį, kad prekeiviai tapo lygiaverčiais meno prekybos, populiarinimo, interpretavimo procesų kūrėjais. Nekyla abejonių dėl Kahnweilerio įtakos kubizmo atsiradimui ir plėtrai. Meno istorijoje nedaug tokių prekeivių, kurie taip stipriai skatino naujo meno judėjimo atsiradimą. Jis sukūrė intelektinius šio judėjimo pagrindus, kuriuos menininkai jautė tik intuityviai. Daugelio Picasso, Braque`o ir Griso kūrinių pavadinimai sukurti Kahnweilerio. Apie jo atsidavimą kubizmo idėjoms ir įtaką judėjimui liudijo menininkų pagarba Kahnweileriui.
Kahnweileris turėjo labai aiškią tarptautinės veiklos strategiją. Jis nuolat organizavo savo išrinktos menininkų grupės kūrybos pristatymus įvairiose Europos šalyse, ypač Vokietijoje, kur užmezgė ypač artimus ryšius su vietiniais avangardinio meno prekeiviais. Į tarptautinę meno mugę „Armory Show“, keliavusią iš Niujorko į Bostoną ir Čikagą, Kahnweileris atsiuntė tris Braque`o ir keturis Picasso darbus, tarp jų „Moterį su garstyčių stiklainiu“, išspausdintą kataloge, ir „Merginą su mandolina“, kurio reprodukcija buvo paskelbta laikraštyje „The New York Times“. Maskvos Ščiukino galerijoje įrengtame didžiajame Picasso kambaryje buvo nuolat eksponuojami penkiasdešimt Picasso paveikslų. Kahnweilerio tarptautinės strategijos sėkmė gerai matyti iš gerokai išaugusių jo menininkų atlygių.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje palikęs savo galeriją ir jos fondus Paryžiuje, Kahnweileris emigravo į Šveicariją ir paniro į kubizmo meno teorijos rašymą. Kadangi turėjo Vokietijos pilietybę, jo turtą Paryžiaus valdžia konfiskavo. Po karo teko viską pradėti iš naujo. Tuo metu Kahnweileris jau buvo itin garsus, autoritetingas naujojo meno žinovas. Tačiau visa širdimi atsidavęs kubizmui, jis nusigręžė nuo kitų naujovių, neįžvelgė abstrakcionizmo galios. Kita vertus, tai buvo laikotarpis, pažymėtas antrojo draugystės su Picasso etapo. Kahnweileris metodiškai, su dideliu užsispyrimu susigrąžino nuo 1914 m. prarastas išskirtines teises į Picasso kūrinių pardavimą ir tapo „didmeniniu“ Picasso tapybos darbų ir piešinių prekiautoju. Permainingas ir spontaniškas menininkas surado savo alter ego niūraus intelektualo asmenyje. Kahnweileris tapo neatsiejama Picasso dalimi, didžiuoju jo kūrybos aiškintoju ir simbolinio kubizmo kapitalo kūrėju.
tags: #sukreciantis #picasso #menas