ZIL (rus. - zavod imeni Lichačiova) gamykla, įkurta 1916 m. „AMO“ pavadinimu, 1931-1956 m. buvo žinoma kaip „ZIS“ (rus. - zavod imeni Stalina - Stalino vardo gamykla). Ši gamykla gamino sunkvežimius, limuzinus, autobusus ir sportinius automobilius. Deja, šiuo metu gamykla išgyvena savo saulėlydį. Maskvos turto valdymo departamentas 2016 m. pranešė, kad gamykloje „ZIL“ nebeplanuojama nei išsaugoti, nei kurti naujų sunkvežimių gamybos linijų, o sunkvežimių gamyba sustabdyta 2015 m. Kadaise iki 300 ha užaugusioje gamykloje dirbo 80 tūkst. žmonių.
Unikalių sovietinių automobilių kolekcija Kaune
Kolekcininkas K. Indziulas beveik 20 metų renka automobilių kolekciją, siekdamas įsigyti retus automobilius, ypač turinčius savitą, įdomią istoriją. Jo kolekcijoje - nemažai sovietinių automobilių, kurių buvo pagaminta nedaug, o jais naudojosi Rusijos ir pasaulio istorijoje žinomi asmenys.
J. Stalino automobilis pergalės paradui - ZIS 110
Bene vertingiausias kolekcijos eksponatas - J. Stalinui priklausęs ZIS 110. 1943 m., po laimėto Stalingrado mūšio, J. Stalinas davė nurodymą skubiai sukurti ir pagaminti naują vyriausybinį automobilį, kuriuo važiuodamas galėtų priimti pergalės paradą. Rusų konstruktoriai panaudojo amerikiečių „Packard“ modelį ir pagal jį sukūrė ZIS 110. Automobilis buvo pagamintas per rekordiškai trumpą laiką. Pirmasis modelis J. Stalinui parodytas 1944 m., o 1945 m. nuo konvejerio jau išriedėjo pirmieji automobiliai. Viename iš jų J. Stalinas priėmė pergalės paradą.
ZIS 110 buvo toks panašus į „Packard“, kad net žinovai juos sunkiai atskirdavo. SSRS diktatorius nuolat būdavo aptarnaujamas kelių automobilių, kurie keisdavo vietas. K. Indziulo teigimu, J. Stalinas automobiliams neteikė didelės reikšmės. Vėliau ZIS 110 buvo pagaminta daugiau, jie paskirti vyriausybės nariams ir stambių įmonių vadovams. K. Indziulas gavo visiškai naują, beveik nenaudotą ZIS 110, kuris kartu su 17 kitų automobilių ilgus metus stovėjo Kremliaus rezerve.
Lūžis sovietų automobilių pramonėje: ZIL 111
ZIS automobiliai buvo gaminami iki Stalino mirties. Kai į valdžią atėjo N. Chruščiovas, jis nenorėjo naudotis Stalino automobiliais ir davė nurodymą pagaminti naują vyriausybinį automobilį. Stalino kultas buvo oficialiai pasmerktas, tad ir jo vardo gamykla pervadinta į ZIL (Lichačiovo, buvusio įmonės direktoriaus, vardo gamykla).
N. Chruščiovo užsakymu pagamintas vyriausybinis ZIL 111. Šis automobilis taip pat buvo nusižiūrėtas nuo prabangių, didelių, į lėktuvus panašių amerikietiškų „Cadillac“ modelių. ZIL 111 buvo pagaminta mažiau nei jų pirmtakų, jais naudojosi tik SSRS komunistų partijos centro komiteto ir vyriausybės nariai. Naujasis gaminys žymėjo lūžį sovietų lengvųjų automobilių pramonėje:
- Tai pirmas sovietų automobilis su priekiniu panoraminiu (lenktu) stiklu.
- Pirmą kartą jame sumontuota automatinė pavarų dėžė.
- Naudotas aštuonių cilindrų V8 variklis.
N. Chruščiovas, nuvykęs vizito į JAV, pastebėjo, kad jo užsakymu pagaminto prabangaus automobilio dizainas jau nebemadingas. Grįžęs jis nurodė skubiai pagaminti naują vyriausybinį automobilį. Dizaineriai paprasčiausiai nupjovė ZIL priekį ir galą, uždėjo naujus žibintus ir sukūrė modernesnį ZIL 111 G.
L. Brežnevą lydėjusi sanitarinė mašina: ZIL 114
L. Brežnevas, kaip ir N. Chruščiovas, nenorėjo važinėti pirmtako automobiliais ir įsakė pagaminti kitą vyriausybinį automobilį. Tuomet buvo sukurtas ZIL 114. Šių automobilių buvo pagaminta dar mažiau - maždaug 50. Pasak K. Indziulo, kiekvienas SSRS vyriausybės narys turėjo po tris identiškus ZIL 114.
L. Brežnevas mėgo medžioti ir gerti degtinę, todėl kartais jam pasidarydavo blogai. Kad vadas neliktų be prieglobsčio, dešimt ZIL 114 buvo perdaryti į greitosios pagalbos automobilius. Vienas iš jų nuolat lydėdavo L. Brežnevo kortežą. Priešingai nei J. Stalinas, L. Brežnevas automobilius labai mėgo. J. Stalinas po karo jam padovanojo 1938 m. „Ford V8“, kuris taip pat puikuojasi K. Indziulo kolekcijoje. Šis modelis pasižymėjo priekiniais lašo formos žibintais, posūkio žibintais, išlendančiais iš priekinių durelių, ir vienu galiniu posūkio bei stabdžių žibintu kairėje pusėje.
Kiti vertingi istorijos liudininkai kolekcijoje
Kolekcijoje surinkti ir kiti automobiliai, primenantys Lietuvos okupacijos laikus:
- Prabangus kabrioletas ZIL 111 D, skirtas paradams Raudonojoje aikštėje priimti ar aukštiems svečiams Maskvos gatvėmis vežti. Automobilyje įmontuotas galingas 8 cilindrų, 5,98 l darbinio tūrio, 200 AG variklis. Mašinos svoris - 2,65 t, maksimalus greitis - 170 km/val. Iš viso buvo pagaminti tik keturi tokie automobiliai.
- Sportinis automobilis „Matra Sport Bonnet“, kurį pirmajam kosmonautui J. Gagarinui padovanojo prancūzai jo viešnagės Prancūzijoje metu.
- Unikali mašina - sovietų armijai pagamintas visureigis-amfibija VAZ 2122. Toljačio „Žigulių“ gamykloje buvo pagamintos 24 tokios amfibijos, tačiau sovietų generolai nusprendė, kad serijinė amfibijų gamyba bus per brangi, todėl įsakė visus bandomuosius modelius sunaikinti. Išlikusios tik dvi iš visos 24 mašinų bandomosios partijos.
Lietuvos transporto muziejaus kūrimo vizija
Savo kolekciją, kurioje šiandien yra 28 lengvieji automobiliai, 20 sunkvežimių ir 20 motociklų, K. Indziulas laiko vietoje, kur Lietuvoje gimė automobilizmas ir buvo pradėti gaminti pirmieji automobiliai. Tarpukariu Lietuva nepirko autobusų, o pati juos gamino. Švedijoje buvo perkamos „Volvo“ važiuoklės, ant kurių Kaune buvo tvirtinami autobusų kėbulai. Pirmąjį autobusą 1924 m. čia pagamino Amerikos lietuvių akcinė bendrovė „AmLitas“.
1946-1949 m. akcinė bendrovė „AmLitas“ buvo reorganizuota į Kauno automobilių remonto gamyklą. 1962 m. prie gamyklos buvo prijungta Kauno autobusų kėbulų gamykla, gaminusi autobusus KAG-3. Nepriklausomybės metais šiuos pastatus pavyko privatizuoti UAB „Rieduva“, kurios savininkas yra K. Indziulas. Jam pavyko įtikinti valdžios atstovus, kad šis statinių kompleksas - tinkamiausia vieta kurti transporto muziejų. Deja, unikaliam transporto muziejui įrengti trūksta lėšų.
Panašūs transporto muziejai užsienyje, pavyzdžiui, Rygos automobilių muziejus, yra labai populiarūs. K. Indziulas nepraranda vilties, kad jo kuriamą Transporto muziejų ryšis paremti ir privatūs rėmėjai. Pastatams, kurių bendras plotas apie 4 tūkst. kv. m, rekonstruoti reikėtų apie 3 mln. litų. Verslininkas viliasi, kad Lietuvoje atsiras žmonių, kurie suvoks techninio palikimo vertę ir parems idėją Kaune greičiau įkurti muziejų, kuris, tikėtina, bus lankomas ir Lietuvos, ir užsienio turistų.
SSRS pramonės kontekstas ir „Žigulių“ gamyba
1966 m. Italijos automobilių koncernui „Fiat“ buvo patikėtas techninio projekto rengimas, o Maskvoje FIAT vadovas Gianni Agnelli pasirašė sutartį su SSRS automobilių pramonės ministru Aleksandru Tarasovu dėl automobilių gamyklos steigimo Togliatti mieste su visu gamybos ciklu. 1967 m. sausio 3 d. buvo paskelbta apie Volgos automobilių gamyklos statybą. Po trejų metų, 1970 m. balandžio 19 d., nuo konvejerio išriedėjo pirmieji „Žiguliai“ - VAZ 2101.
Automobilis buvo sukurtas remiantis itališku 1966 m. „FIAT-124“ modeliu. Nors iš pirmo žvilgsnio VAZ 2101 niekuo nesiskyrė nuo pirmtako, po bandymų Rusijoje FIAT-124 reikėjo gerokai patobulinti. VAZ 2101 ir vėlesnės modifikacijos buvo gerai paruoštos sovietinėms sąlygoms:
- Variklis gavo progresyvesnį viršutinį paskirstymo veleną cilindro galvutėje.
- Pridėtas „kreivas starteris“ (variklio užvedimo pagalbinė rankena).
- Padidintas atstumas tarp cilindrų.
- Prošvaistė padidinta 3 cm.
- Pakaba perdaryta ir sustiprinta.
Skirtingai nei „Žiguliai“, „Fiat“ buvo gaminami su galiniais diskiniais stabdžiais, kuriuos serijiniuose automobiliuose nuspręsta pakeisti būgniniais, nes jie yra atsparesni taršai ir ilgaamžiai. Sankabos matmenys padidėjo nuo 180 mm iki 200 mm, o pavarų dėžė buvo pakeista sinchronizatoriaus konstrukcija. Išoriškai automobilis patyrė nedaug pokyčių: pridėtas kairysis šoninis veidrodėlis ir pakeistas durų rankenų dizainas.
Nuo pat pradžių „Žiguliai“ buvo surenkami tik iš lokalizuotų dalių. Vėliau VAZ 2101 gavo keletą modifikacijų, pavyzdžiui, VAZ 21011, kurios metu buvo modifikuotas kėbulas, vidus gavo patogesnes priekines sėdynes, pakeistus valdiklius ir pelenines, perkeltas į durų plokštes. Modifikacija gavo galingesnį 69 arklio galių variklį, kurio darbinis tūris buvo 1,3 litro. 2000 m. VAZ 2101 buvo pripažintas „geriausiu Rusijos šimtmečio automobiliu“.
Sovietų Lietuvos pramonės politika
Sovietų Lietuvos pramonė dirbo ne Lietuvai, o buvo integruota į sąjunginę sistemą. Istorikas Algirdas Jakubčionis pabrėžia, kad tarpukarinė nepriklausoma Lietuva nekėlė minties vystyti pramonę, kuri konkuruotų su Vakarų šalimis. Buvo išvystytas žemės ūkis, o pramonės buvo tiek, kiek pakako saviems poreikiams.
Po okupacijos, po 1945 m., Lietuvoje buvo nutarta viską daryti pagal sovietinį modelį, kuriant stambią, sunkią, mašininę pramonę. Pirmiausia buvo nutarta sukurti statybos pramonę - cemento gamyklą Naujojoje Akmenėje. Šeštajame dešimtmetyje pradėtos statyti staklių, žemės ūkio gamyklos. N. Chruščiovo laikmetis žymėjo lūžį, kada nutarta, kad Lietuvoje reikia pažangių pramonės šakų, tokių kaip radioelektronikos ir chemijos pramonė. Taip atsirado Kėdainių chemijos kombinatas, Jonavos „Azotinės trąšos“, Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla, Kauno dirbtinio pluošto kombinatas, Kauno radijo gamykla, Panevėžio kineskopai, Šiaulių „Tauro“ televizorių gamykla.
Vilniaus Radijo matavimo prietaisų gamykla, vadinama „Petiorkomis“, gamino ne tik magnetofonus „Aidas“, bet ir juodąsias dėžes, kurios buvo dedamos į visus sovietinius lėktuvus - ir civilinius, ir karinius. Tai buvo karinės pramonės dalis. Apie 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmetį nutarta, kad Lietuvos pramonė turi būti „integruota“ - pririšta prie sovietinių žaliavų ir realizavimo kanalų, kad sukurtų socialinę įtampą, jei atsirastų „separatistinių“ tendencijų.
Pramonės įmonės buvo trijų tipų:
- Sąjunginio pavaldumo (uždaros, tvarkiusios viską tik rusų kalba ir dirbusios daugiausiai karo pramonei).
- Mišraus sąjunginio-respublikinio pavaldumo.
- Vietinės pramonės įmonės.
Visos įmonės turėjo būti pasiruošusios karo atveju pereiti tiesiog prie karinės produkcijos. Net ir taikos metu, pavyzdžiui, gamybinio susivienijimo „Neringa“, gaminusio pliušinius žaislus, kanistrus naudojo Jordanijos armija.
Darbo kultūra ir deficitas
Oficialiai sovietai skelbėsi sukūrę darbininkų valstybę. Tačiau, pasak istoriko A. Jakubčionio, egzistavo paslėptas nedarbas, o darbininkai buvo įsitikinę, kad jiems per mažai moka. „Nešimas“ iš darbo, girtuoklystė buvo dažni reiškiniai. Deficito epochoje „nešimas“ pasiekė milžiniškus mastus, kurių nesuvaldydavo net Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu (KSNG) skyrius.
Vadovams tekdavo „užsiimti komercija“, siekiant išmušinėti fondus ir limitus. Kyšiai, nors ir ne pinigais, buvo normalus dalykas. Viskas priklausė nuo „ryšių“. Nors daugelis sovietinių įmonių vadovų neigia, kad partijos statytiniai turėjo didesnę valdžią už direktorius, tiesa buvo sudėtingesnė. Partijos komiteto sekretoriaus žodis buvo labiau susijęs su skyrimu į kitas pareigas ir karjeros klausimais, o ne su gamybiniais procesais.
Profsąjungos buvo valdiškos ir daugiau užsiėmė gėrybių (kelialapių į sanatorijas ir pan.) dalybomis, vakarėlių organizavimais, nei darbininkų teisių gynimu. Streikuoti darbininkai galėjo tik teoriškai, tačiau streiko fakto buvo labai bijoma. Pramonė, skirta sovietų karams, buvo pasmerkta. 1975-1984 m. bendras pramonės produkcijos augimas buvo 151%.
Automobiliai, kurie į istoriją įrašyti dėl savo blogųjų savybių
Apžvelgiame 7 automobilius, kurie pasižymėjo itin prastomis savybėmis:
- „LuAZ-969“: Nors šis ukrainietiškas visureigis buvo neįtikėtinai pravažus, jis laikomas vienu pavojingiausių automobilių vairuoti. Jo proporcijos priminė „nupjautą džipą“, sumontuotą ant mažo automobilio rėmo.
- „Wartburg 353“: Rytų Vokietijoje gamintas automobilis nuvylė savo „dėžutės“ formos dizainu. Nors techniškai tai buvo vienas geresnių SSRS blokui priklausiusių automobilių, jo estetinis vaizdas buvo itin skurdus.
- UAZ-452 (vadinamas „Batonas“): Ši „tabletė“ arba „buožgalvis“ buvo sukurta kaip tvirtas visureigis-mikroautobusas kariuomenei ir civiliams. Išvaizda buvo akivaizdi ir nelabai pavykusi „VW Type 2“ kopija.
- „ZAZ Tauria“: Pakeitęs legendinį „Zaporožietį“, „Tauria“ prarado visą savo pirmtako žavesį. Gamintojai bandė kopijuoti „Citroen BX“ stilių, tačiau galutinis rezultatas buvo bespalvis hečbekas.
- „SMZ S3D“: Šis mikroautomobilis, skirtas neįgaliesiems, buvo vienas baisiausių kūrinių: aerodinamika kaip plytos, o išvaizda priminė metalinę šiukšlių dėžę su vos 18 arklio galių varikliu.
- „Dacia 1300“: Rumunijoje gaminta „Renault 12“ kopija, skirta nepasiturintiems piliečiams. Plastikinė priekinė dalis ir keistai nusklembtas stogas padarė šį automobilį dar negražesnį už originalą.
- „Tatra T603“: Nors Čekoslovakijos „Tatra“ gamino vienus kokybiškiausių automobilių bloke, modelis 603 pasižymėjo labai keistomis proporcijomis. Galinis variklio išdėstymas suteikė aerodinamiškumo, tačiau trys žibintai priekyje ir keista kėbulo forma pavertė jį tikru „keistuoliu“ keliuose.
tags: #ssrs #laiku #lichaciovo #gamyklos #gamybos #visureigis