Vestuvės - tai itin reikšmingas ir didžiulė šventė žmogaus gyvenime, žyminti naujos šeimos pradžią. Ši šeima, turinti pratęsti giminę ir užtikrinti jos nemirtingumą, tampa svarbiu visuomenės tęstinumo elementu. Vestuvių šventėje jaunieji, kaip subrendę ir sąmoningi asmenys, yra pagrindiniai jos dalyviai, sulaukiantys ypatingo visos šeimos, giminės ir kaimo jaunimo dėmesio. Tai skiriasi nuo gimimo ir mirties, kai žmogus dar nesuvokia ar jau nesuvokia šių įvykių reikšmės.
Sudėtingi piršlybų ir vestuvių papročiai
Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo itin sudėtingos ir prašmatnios. Antanas Juška savo darbe „Svotbinė rėda“ (1880) pateikė išsamų Veliuonos apylinkių papročių aprašymą, iš kurio galima spręsti apie nepaprastai sudėtingą ritualų ir apeigų visumą. Šie papročiai apėmė rūpinimąsi jaunaisiais ir jų būsimu gyvenimu, tačiau kartais juose būta ir asmens orumą bei savigarbą žeidžiančių elementų.
Vestuvių papročių ir apeigų struktūra
Vestuvių papročiai ir apeigos buvo skirstomi į tris pagrindines dalis:
- I dalis - piršlybos: apėmė pažintuves, piršlybas, žvalgytuves, sutartuves, sužadėtuves ir kvietimą į vestuves.
- II dalis - vestuvės: įtraukė mergvakario, jaunojo išleistuvių, sutiktuvių, jaunųjų išvykimo į jungtuves ir grįžimo iš jų, vadavimo, dovanų rinkimo, kraičio išvežimo, išvažiavimo į jaunojo pusę, sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubimo, marčpiečio ir pabaigtuvių apeigas.
- III dalis - grįžtuvės: apėmė sugražtus ir atgrąžtus.
Panašiai skirstomos ir piršlybų bei vestuvių dainos. Pavieniai papročių ir apeigų epizodai susidėdavo iš daugybės įvairių veiksmų, turinčių religinę, ūkinę arba žaidybinę reikšmę.
Religinės, ūkinės ir žaidybinės reikšmės veiksmai
Pavyzdžiui, piršlybų derybas lydėdavo dovanėlių keitimasis, vaišinimas ir kiti svarbūs papročių teisėje veiksmai. Kai kurie vestuvių veiksmai, tokie kaip ėjimas apie stalą, sėdėjimas ant duonkubilio ar avikailio, šaudymas, laužų degimas, manoma, buvo susiję su senaisiais tikėjimais. Tikėta, kad jie galėjo užtikrinti antgamtinių jėgų palankumą jaunajai, padėti apsisaugoti nuo pavojų ir sulaukti vaikų, užtikrinant turtingą gyvenimą.
Kiti vestuvių elementai, pavyzdžiui, dovanų rinkimas ar „vištų vogimas“, turėjo ūkinę reikšmę arba virto žaidybiniais, „teatriniais“ vestuvių elementais. Tai apėmė piršlio „korimą“, mitulio penėjimą, svočios išvežimą į pirtį ir kitus persirengėlių išdaigas.
Daugiasluoksnis vestuvių reiškinys
Vestuvės apskritai buvo daugiasluoksnis reiškinys, kuriame susipindavo tolimos senovės elementai su dabarties interesais, santykiais ir išgyvenimais. Realus gyvenimas tarsi įsiliedavo į apeigas.
Tradiciniai vestuvių vaidmenys
Vestuvėse dalyvavo daugybė tradicinių vaidmenų:
- Jaunasis ir jaunoji
- Piršlys ir svočia
- Pabroliai ir pamergės
- Kvietliai ir kraitvežiai
- Mitulys ir „stirnikės“
- Teisėjai ir budelis
- „Netikrieji jaunikiai“ ir kiti pokštininkai
Visi šie dalyviai paklusdavo tradiciniam etiketui, vaidybai ir žaidimui. Kai kurie veikėjai išsiskirdavo savitais drabužiais, regalijomis ir ženklais.
Piršlio apranga ir vežimo puošyba
Piršlio apranga ir jo vežimo puošyba buvo ypatingai išraiškingi. Moterys juokais aprenkdavo piršliui, gamindamos jam iš šiaudų gyverį ar kepurę, papuoštą žiburiais. Per petį perjuosdavo šiaudų juostą, kartais pritaisydavo šiaudų kardą ar šautuvą. Piršlio kišenes prikraudavo akmenų. Vežimą išdarkydavo, prikaišiodami kačergas, pušines pašluostes ir šluotražius. Vežimo gale pritaisydavo lopšį, vyžas, o vidų prikraunavo senų geldų, puodų, krepšių. Arkliui apmaudavo suplyšusius drabužius, o priekines kojas - senas kelnes.
Vestuvių valgiai ir karnavalas
Vestuvių metu buvo gaminami ir specialūs valgiai, tarp kurių ypač išsiskyrė didžiulis pyragas - karvojus, papuoštas įvairiausiomis tešlos figūrėlėmis. Nekasdieniškas vestuvių karnavalas, trukęs beveik visą savaitę, išjudindavo sėslius valstiečius. Dingdavo įprastas santūrumas, žmonės pasinerdavo į bendrą šventės šurmulį, atsiverdavo slopinamos galios - tiek gilūs jausmai, tiek siausmo ir išdaigų troškulys.
Vestuves lydinti meninė kūryba
Nenuostabu, kad tokia psichologinė terpė buvo itin palanki meninei kūrybai. Vestuves lydėdavo graudūs verkavimai, pompastiškos prakalbos (oracijos), mįslingi dialogai, komiškos pantomimos, iškilmingi šokiai ir daugybė dainų.
Dainų žanrai ir funkcijos
Vestuvių dainos glaudžiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Kai kurios dainos tik vaizdavo ritualus, kitos atliko savitą paskirtį ceremonijose. Funkcijos buvo pagrindas išskirti atskirus žanrus, pavyzdžiui, dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainas.
Praktiniai dainų tikslai ir gudrybės
Dainomis siekta praktinių tikslų, kurie lėmė teksto vaizdus, motyvus ir kompoziciją. Dainininkai naudojo įvairias gudrybes: girė ir glostė savimeilę (pvz., „mūsų svoto pilni gurbai avelių...“), peikdavo, kai dovanodavo smulkų varinį skatiką („mūs katilėliai nekiauri...“), ir nevengdavo įvairių žodžių išvadinti. Kai kuriose vietovėse šias dainas dar ryškiau išskirdavo priedainis „ačiū ačiū“.
Vestuvininkų apdainavimai
Kitas ryškus vestuvių dainų žanras - vestuvininkų apdainavimai, dauguma kurių buvo komiški. Jais pašiepdavo jaunikius, piršlį, svočią, pajaunius ir pamerges, muzikantus ir kt. Šie apdainavimai atitiko vestuvių puotos, triukšmo ir išdaigų nuotaiką, siekėsi su senu vestuvių apeigose apsimestiniu jaunojo ir jaunosios pusės priešiškumu bei kova. Tokiuose apdainavimuose dažnai pastebimas hiperbolizavimas ir išvaizdos pašiepimas, būdingas senovinei meninei mąstysenai.
Taip pat būdavo ir iškilmingų, išaukštinančių apdainavimų, dažniau giriančių jaunuosius ir lyginančių juos su dangaus šviesuliais. Tačiau tokių himnų sukurta nedaug.
Lyrinės dainos ir jų kompozicija
Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Jų ryšys su apeigomis gali būti menkas arba išoriškai žymus, tačiau nevaržo minties eigos ir meninio apibendrinimo galimybių. Kompoziciniu požiūriu jos labai įvairios: vienos turi griežtą kompoziciją, sudarytą iš sugretinimų (dažnai gretinami žmogaus ir augalo ar medžio panašios būsenos), kitos yra laisvesnės plėtotės, kuriose susipina pasakojimas, aprašymas, dialogas. Retesnės yra ištisos išpažintys ar monologai.
Daugelyje dainų yra lyrinio siužeto užuomazgų, kurios plėtojamos emocionaliai, šokant nuo vieno vaizdo prie kito - nuo svajonių iki įvykusių faktų ir kelionės į ateitį.
Personažai ir simboliai
Piršlybų ir vestuvių dainų personažai įvairūs: bernelis, mergelė, močiutė, seselė, našlaitė, vargo mergelė, brolelis ir kt. Lyrinėse dainose svarbi simbolių paskirtis, atskleidžianti jausmus netikėtais vaizdais. Vienas mėgstamiausių vestuvinių dainų simbolių - **vainikas**, simbolizuojantis mergelės jaunystę, mergystę ir nekaltybę. Vestuvių dainose vaizduojama, kaip vainikas nuimamas nuo galvelės, uždedamas gobtuvėlis, simbolizuojantis atsisveikinimą su mergyste ir jaunomis dienelėmis.
Vestuvių dainų simbolių yra daug, jie dažnai įsiterpia į tiesioginės prasmės kalbą, sužadina atitinkamas asociacijas. Pavyzdžiui, dainoje „Ant akmenėlio“ dainininkas, sutelkęs dėmesį į nesvarbius dalykus, jautriai atveria savo jausmus, poetizuodamas artumo ir gerumo troškimo būseną.
Jonas ir Stasys - Varnalėša (Live Video) • Mūsų Didelės Storos Lietuviškos Vestuvės
Leitmotyvai piršlybų ir vestuvių dainose
Dainose svarbūs leitmotyvai, atspindintys idealus, kuriais vadovaujamasi kuriant šeimą: ūkiniai, doroviniai, estetiniai. Trokštama darbščios, gražios, doros, protingos ir atjaučiančios nuotakos. Taip pat išryškėja trokštamo bernelio paveikslas - geras artojas, šienpjovys. Bijoma grubaus, šiurkštaus, nemylimo, seno ir ypač girtuoklio.
Asmeninio prielankumo ir turto svarba
Pastaraisiais šimtmečiais vis daugiau norėta, kad būtų atsižvelgta į asmeninį prielankumą. Žvalgomasi jaunikio iš savos aplinkos, iš valstiečių. Kitų socialinių sluoksnių žmones dažnai peikdavo. Didėjant valstiečių diferenciacijai, vis svarbesnis kuriant šeimą tampa turtas, tačiau vyrauja humanistinė nuostata, kad svarbiausia ne turtas, o asmeninės žmogaus savybės.
Pavyzdžiui, dainoje „Ant kalnelio rugiai“ (variantas „Eik, sese, namo“) amatininko, raštininko, čigono ar kareivio gyvenimo būdas nebuvo patrauklus.
Tėvų vaidmuo ir jaunimo norai
Vedybų reikalus senovės šeimoje tvarkydavo tėvai, neretai neatsižvelgdami į jaunųjų norus. Dėl šio papročio kildavo aštrių konfliktų ir skaudžių išgyvenimų. Dainų mergelė skundžiasi, kad tėvas žada išleisti už seno našlio (daina „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“). Apie meilę, svarbiausią vedybų priežastį, kalbama gana santūriai ir lakoniškai, užuolankomis, daugiausia kelio dainose, kaip antai „Aš išdainavau“, kur tyras meilės jausmas tarsi išsilieja gražiausia, dar nedainuota daina.
Vestuvių dainų leitmotyvai: drama ir atsisveikinimas
Vestuvių dainų leitmotyvai kiek skiriasi nuo piršlybų dainų. Jos vaizduoja svarbias būsenas, kurias patiria žmogus, žengdamas šį gyvenimo žingsnį. Senoviška šeimos sankloda lėmė, kad vedybos nuotakai būdavo didelė drama. Ištekėjimą ji suvokdavo beveik kaip savęs - gyvo žmogaus - laidotuves. Tai rodo ne tik dainos, bet ir tradiciniai papročiai, reikalavę verkti per vestuves.
Taip pat dabartis nebūdavo džiuginanti: per vestuves nuotaka atplėšiama nuo tėvų ir gimtųjų namų. Prasidėdavo ne tik sunkūs ištekėjusios moters darbai ir rūpesčiai, bet ir tekdavo paklusti vyro tėvų valiai, ji prarasdavo paskutiniuosius savarankiškumo trupinius. Todėl taip graudžiai atsisveikinama su jaunyste, mergyste, taip gaila išsiskirti su jaunimu. Šie jausmai ir yra vienas iš vestuvių dainų leitmotyvų.
Atsisveikinimo su jaunyste simbolika
Atsisveikinimo su jaunyste, mergyste išgyvenimai atskleidžiami per simbolius: apgailima kaselė, rūta, vainikas ir kt. (dainos „Oi rūta rūta“, „oi tu kasele“, „Vai, žiba žiburėlis“). Kitas leitmotyvas - išsiskyrimas su tėvais, broliais, seserimis, su gimtaisiais namais (dainos „Jau žirgeliai sukinkyti“, „Oi broliai broliai“, „Tu mano motinėle“, „Oi giria giria“ ir kt.). Aitrinama širdis, kad nebematys visko, prie ko taip prisirišta, kad jau daugiau nebedirbs, nepadės tėvams, nebeslaugys jų.
Vargas anytos namuose
Vienas ryškus vestuvių dainų leitmotyvas - vargas, laukiantis anytos namuose. Lengvo gyvenimo viltys ištekėjusios griaunamos jau per piršlybas: bernelio žadami „riešutėliai“, „obuolėliai“, „uogelės“ reiškia ašaras, atodūsius (dainos „Siuntė mane motinėlė“, „Aušta aušrelė“), žadami sidabro kalneliai, deimanto akmenėliai tėra smėlis ir titnagas (daina „Oi tu mergele“).
Piršlybų dainose šie vargo vaizdai dar toli, o vestuvių dainose - čia pat. Apie vargą dainuojama ir vežant kraitį („Ko liūdi, putinėli“), ir pinant vainiką (kai prašoma neįpinti „vargios rūtelės“, „juodo vargelio“), išvažiuojant pas jaunąjį, per gaubtuves ir kt. Vargo vaizdas metaforiškai išplėtotas dainoje „Beauštanti aušrelė“: „Aš ir pamačiau savo vargelį // Prie anytos vartelių“.
Meno aukštumos: dainų universalumas
Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis idealiomis paskatomis. Jos peržengė taikomojo apeiginio meno ribas, iškilo į tikrojo meno erdves. Dainos tai pasiekė visuotinai sureikšmindamos piršlybų ir vestuvių papročių bei apeigų išgyvenimus.
Šioje poezijoje nuolat plazda amžinos jaunystės, meilės, namų, vargo, skriaudos temos. Dainos atveria taurų dvasinį pasaulį, žavi nuotaikingumu, jausmingai išreiškia žmogiškojo grožio idealus. Šitokio žavesio kupina kiekviena meniška daina.
Vestuvinė daina „Oi giria giria“
Pavyzdžiui, vestuvinė daina „Oi giria giria“, nors ir perdėm dzūkiška, paplitusi ir Užnemunėje, prasideda aukštąja gaida, iš karto sukuriama kulminacijos įtampa. Pilna drabnų paukštelių, ūkanotą tylėjo. Pradžios vaizdai dvelkia tyru intymumu. Netiesioginis kreipimasis į girią, sustiprintas pakartojimų, mažybinių formų, neįprastos žodžių tvarkos - inversijos, epiteto „žalioji“, baigiasi eilute „pilna drabnų paukštelių“. Tai simboliška užuomina, kad žmogiškojo džiaugsmo nepastovumas pažadina nerimą.
Tolesni posmai glaustai ir santūriai, bet jautriai praskleidžia dukros, ne savo valia tekančios, atiduodamos į svetimą šalelę, jausmus. Atsisveikinimo liūdesys nėra tik asmeninis išgyvenimas. Daina pulsuoja žmogiškumu, neapsakoma užuojauta nuotakai, nelengvai jos daliai. Suprantama, dėl ko nuskriaustoji dilgina motinai širdį („Tu pasigesi savo dukružėlės, dukrelės audėjėlės“), tai didina išsiskyrimo graudulį.
Nenumaldyta gėla ir baigiasi dalis dainos variantų, ją atliepia melodija, sukurianti atitinkamą nuotaiką. Šios dainos melodija, pasak specialistų, santūriai reiškia jausmus, o visa vaizdinė paletė tikroviška, alsuojanti gamtos ir šeimos gyvenimo įspūdžius.
Kitose dainose poetinė mintis netrunka nuskrieti į fantastinį simbolinį pasaulį. Pakiliai suvokiami vėlyvo vakaro tamsoje mirgantys žibintai, padaryti iš geltonų ir raudonų išskaptuotų burokų - jie „aukso liktorėliai“! Tačiau iš karto plūsteli neramus namų pasiilgimas, prasiveržia didelis nuotakos noras, kad rūpintųsi jos dalia, šeimoje lauktų pats artimiausias žmogus. Iš gilumos tuoj plūsteli kitas jausmas: savo jaunystės, mergiškų dienų negailėjimas.