Šiame straipsnyje apžvelgiama Vilniaus Kalvarijų komplekso teritorija, susijusi su Vilniaus vyskupu Jurgiu Belazaru, bei aptariami atlikti archeologiniai tyrimai.
Vilniaus Kalvarijų istorija ir Jurgio Belazaro vaidmuo
Pirmoji, medinė, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo funduota Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro ir pastatyta kartu su Verkių Kalvarijomis 1662-1669 metais. 1668 metais ji kartu su Kryžiaus kelio stotimis buvo perduota Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams, o 1675 metais - Šv. Liudviko Bertrando dominikonų observantų kongregacijai.
1675 metais kilusio gaisro metu medinė bažnyčia ir vienuolynas sudegė. 1700 metais jau buvo atstatyta mūrinė bažnyčia. 1755 metais ansamblį vėl perėmė Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonai. Jų rūpesčiu bažnyčia buvo perstatyta, o statybas dosniai rėmė Oršos iždininkas Mykolas Petrauskas (Piotrowski) su žmona Kristina. Atstatymo darbai užsitęsė iki 1772 metų. Tuo metu buvo pastatyta ir dvidešimt naujų mūrinių koplyčių. 1772 metais, per Sekmines, bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius.
1793 metais tuometinis vienuolyno viršininkas - tėvas Dominykas Daunoravičius, presbiterijos pietų pusėje pristatė zakristiją, originaliai dekoruotą stiuko lipdiniais. 1812 metais bažnyčią nusiaubė prancūzų armija, tačiau po karo ji netrukus buvo atnaujinta. 1850 metais caro valdžiai vienuolyną uždarius, bažnyčią ir parapiją perėmė vyskupija.
Archeologiniai tyrimai Jeruzalės gatvėje
Jeruzalės gatvėje, Vilniaus Kalvarijų komplekso teritorijoje, buvo planuojama įrengti objektų apsaugos priemones bei tiesti naują abonentinį kabelį į Viešpaties Jėzaus Kristaus kapo koplyčią (Jeruzalės g. 5B). Dėl šios priežasties, prieš vykdant žemės judinimo darbus, buvo atliekami archeologiniai tyrimai, nes nagrinėjama teritorija pakliūna į saugomų nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą.
Ankstesni archeologiniai tyrimai Kalvarijų gatvėje
- 1990 m. archeologas S. Patkauskas lokalizavo 1962-1963 metais nugriautų Verkių Kalvarijų koplyčių pamatus. Tyrimų metu nustatyta XVII a. II p. pastatytų 14 koplyčių ir vienų mūrinių vartų stovėjimo vietos. Archeologinių radinių nebuvo aptikta. Tyrėjo nuomone, ši teritorija nebuvo naudojama buitiniams tikslams.
- 2010 m. archeologas T. Poška atliko archeologinius žvalgymus Katalikiško vaikų darželio ir vienuolyno pastatų statybos metu. Bendrai žvalgytas apie 4000 m2 plotas. Žvalgymų metu archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio, radinių ar struktūrų nebuvo aptikta.
- 2013 m. archeologas L. Girlevičius atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus Kalvarijų g. 333. Planuojamo statyti pastato su rūsiu vietoje buvo ištirtas 4 m2 plotas (2 šurfai). Tyrimų metu fiksuota, jog kultūrinio sluoksnio storis šioje vietoje siekia 0,3-2,15 m. Pastarasis yra nevertingas, suformuotas arba suardytas XX a. Tyrėjas nurodo, jog ateityje, sklype planuojamų žemės kasimo darbų metu, archeologo dalyvavimas nėra tikslingas.
Archeologinių tyrimų radiniai
Šurfo Nr. 1 radiniai
Šurfe Nr. 1, po velėnos bei supiltiniu rudos spalvos priemolio, maišyto su pilkos spalvos žeme sluoksniu, apie 0,15 m gylyje, fiksuotas permaišytas rudos spalvos priemolio sluoksnis, kuriame, 0,25 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, atsidengė permaišyti žmonių kaulai. Sluoksnyje taip pat rasta keletas žalia, drumsta glazūra dengtų koklių bei buitinės keramikos fragmentų, o taip pat - stiklinio butelio įspaudas, kuriame stilizuotame vainike pavaizduotas paukštis, jo centre - kibiras (?), o virš paukščio galvos - karūna. Kv. B1, 0,8 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, buvo atidengtas apardytas vaiko kapas. Mirusysis orientuotas ŠV - PR kryptimi, galva turėjo būti orientuota į ŠV 350° kampu. Mirusysis buvo palaidotas lentiniame karste, aukštielninkas.
Šurfo Nr. 2 radiniai
Šurfe Nr. 2, po velėna, atsidengė permaišyto rudos spalvos priemolio sluoksnis. 1,15 bei 1,05 m gylyje buvo dalinai atidengti du palaidojimai. Abu mirusieji orientuoti R - V kryptimis. Kape Nr. 2 mirusysis buvo palaidotas aukštielninkas, galva į ŠR (apie 280° kampu), o Kape Nr. 3 mirusysis buvo palaidotas galva į ŠR, apie 260° kampu. Kapo Nr. 2 duobės užpilde rastas Jono Kazimiero šilingas leidžia palaidojimą datuoti XVII a. II p. To paties laikotarpio turėtų būti ir kapas Nr. 3.
Šurfo Nr. 3 radiniai
Šurfe Nr. 3, po velėnos ir supiltiniu rudos spalvos priemolio, maišyto su pilkos spalvos žeme sluoksniu, kurio storis siekė 0,75-1,15 m, fiksuotas 0,1-0,3 m storio pilkos spalvos žemės sluoksnis. Šis sluoksnis galėtų būti laikomas buvusiu žemės paviršiumi, ant kurio, veikiausiai XX a. II p., buvo supiltas anksčiau minėtas sluoksnis. Po pilkos spalvos žemės sluoksniu, fiksuotas permaišyto rudos spalvos priemolio sluoksnis, kuriame rasta raudonų plytų duženų bei XVII a. datuojamų koklių ir buitinės keramikos fragmentų. Po šiuo sluoksniu, fiksuotas apie 0,1-0,5 m storio pilkos spalvos priemolio sluoksnis, o po juo - tamsiai pilkos spalvos priemolio sluoksnis, kurio storis siekė apie 0,45 m. Galima laikyti, jog šis sluoksnis - tai iki XVII a. vid. buvęs tuometinis žemės paviršius.
Archeologinių žvalgymų metu, apie 110 m ilgio elektros kabelio tranšėjoje, archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio ar radinių nebuvo aptikta. Kabelis klotas 0,4 m gylyje (atkarpa tarp šurfo Nr. 2 ir 3).
Išvados
Istorinės žinios apie pirmąją medinę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1662-1669 metais, sutampa su tyrimų metu rastais ankstyviausiai datuojamais palaidojimais, t.y. šurfe Nr. 2 rastais dviem palaidojimais, kurie pagal Jono Kazimiero šilingą datuoti XVII a. II p.