1991 metų sausį sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė šalies nepriklausomybę nuo SSRS. Sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14 žmonių. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Sausio 13-osios naktis ir užsienio žurnalistų liudijimai
Kai tankai ir šarvuočiai važiavo Kosmonautų prospektu (dabar Laisvės prospektas) televizijos bokšto link, buvo vėlus vakaras. Keliomis eilėmis susikabinę rankomis žmonės apjuosė bokštą, skanduodami „Lietuva!“. Bebaimės tautos tvirtybę prieš okupantus stebėjo būrys žurnalistų iš Jungtinių Valstijų. Jie nesislėpė, kai žmonės šaukė „Tankai atvažiuoja!“, kai minią bandė vaikyti prožektorių šviesos, dūmai ir galiausiai šūviai, o stovėjo kartu su Lietuva.
Sausio 13-oji. In memoriam {1 / 5}
„The New York Times“ korespondento B. Kellerio patirtys
Buvęs „The New York Times“ korespondentas Maskvoje B. Kelleris, tą šaltą sausį į Vilnių atvažiavęs su keliais kolegomis automobiliu, prisiminė: „Kai prasidėjo ataka, atsimenu, buvau šokiruotas ir suvokiau, kad matau neeilinį įvykį, kuris turės padarinių ne tik Lietuvoje. Svarbiausia buvo pranešti apie tai, kas vyksta, nes kitaip pasaulis nesužinotų.“ Jis pabrėžė, kad tuo metu mobiliųjų telefonų nebuvo, todėl reikėjo kuo greičiau rasti telefoną, per kurį galėtų paskambinti į „The New York Times“ biurą Maskvoje ir papasakoti, ką matė.
B. Kelleris teigė: „Buvo balsų, siūliusių būti praktiškesniems, realistiškesniems, leisti M. Gorbačiovui transformuoti Sovietų Sąjungą. Bet tai tikrai nebuvo mano požiūris.“ Jis, už „perestroikos“ nušvietimą gavęs Pulitzerio premiją, prisiminė 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Amerikos gyventojai „The New York Times“ puslapiuose skaitė apie tai, kaip „Atakos metu artėjančioje artilerijos kolonoje iš dengto sunkvežimio su garsiakalbiais skambėjo dekretas: „Lietuvos Nacionalinis gelbėjimo komitetas praneša, kad visas respublikos valdymas pereina į mūsų rankas!“. Kelleris su šiurpu prisiminė, kad „Tas tekstas iš garsiakalbių skambėjo kaip parašytas George’o Orwello“.
Prieš pat atakas jis buvo kalbinęs komunistinės organizacijos atstovą Juozą Jermalavičių, kuris drįso teigti, kad „ilgai netruks, komitetas laimės“. Kelleris aprašė, kaip „Gatvėse buvo matyti kruvini žuvusieji. Tarp pirmų aštuonių kūnų, atvežtų į ligoninę, buvo į galvą pašauti vyras ir jaunas vaikinas. Grupė jaunų Lietuvos vyrų nesitraukė, kai tankų ir šarvuočių kolona nepaisydama jų toliau judėjo pirmyn, po savimi palikdama du ar tris krauju pasruvusius žmones.“ Jis pridūrė: „Iki paskutinės minutės niekas netikėjo, kad jie leis tankams pervažiuoti žmones.“
Kiti užsienio žurnalistai Vilniuje
Lietuviai apgyvendino B. Kellerį ir jo kolegas savo bute prie pat anuometės Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimas), kur amerikiečiai miegojo ant grindų ir, kaip juokavo, galėjo įvykius stebėti iš pirmos eilės. Kiti užsienio žurnalistai apsistojo viešbutyje „Lietuva“. Nepaisant be galo sudėtingų sąlygų pranešinėti apie įvykius Vilniuje, jų reportažai buvo neįtikėtinai išsamūs ir padėjo Lietuvai atkreipti pasaulio dėmesį, o gal ir sustabdyti sovietų pasikėsinimą į šalies nepriklausomybę.
ABC televizijos korespondento J. Laurie liudijimas
ABC televizijos korespondentas Jimas Laurie buvo atsiųstas į Vilnių sausio 7 d., kai jau buvo juntama, jog bręsta istoriniai įvykiai. Jis klausė Spaudos rūmus užėmusių karių: kodėl? Šie sakė, jog tai - nurodymai iš Maskvos. Jis kalbino verkiančią moterį, kuri bijojo dėl Spaudos rūmuose įkalintos savo dukters saugumo ir prašė neužsimerkti prieš veiksmus, palaimintus M. Gorbačiovo, kuriam pasaulis sugebėjo įteikti Nobelio taikos premiją.
J. Laurie savo akimis matė 1989-ųjų Tiananmenio aikštės žudynes Pekine ir žiaurią sovietų karių ataką Tbilisyje, jis lankė sovietų dalinius Afganistano kare, todėl ne pirmą kartą atsidūrė tragiškų įvykių sūkuryje. „Bet turiu pasakyti, kad sovietų kariniai veiksmai Vilniuje mane pribloškė. Amunicijos panaudojimas su tankais šokiravo taip pat, kaip ir Pekine. Tačiau tas šokas buvo dar didesnis todėl, kad amerikiečiai pakankamai palankiai žiūrėjo į Gorbačiovą“, - prisiminė J. Laurie. 1991-aisiais savo giliu baritonu jis dramatiškai pasakojo Amerikai apie tai, ką jo filmavimo grupė regėjo Vilniuje:
- „Mirtinas susidorojimas savo greičiu ir nesiskaitymu žmonių gyvybėmis priminė vaizdus iš Pekino Tiananmenio aikštės ar Prahos 1968-aisiais.“
- „Tankai traiškė mašinas tarsi trapius žaislus. Mes matėme vieną negyvą įstrigusį vairuotoją.“
- „Landsbergis prašė pasaulio parodyti dėmesį.“
Perduoti reportažus į JAV tais laikais nebuvo paprasta. Net paskambinti buvo įmanoma tik per Maskvą, todėl kruvinąjį sekmadienį jis sėdėjo prie telefono „Lietuvos“ viešbutyje, raportuodamas ir radijui, o įvykius filmavo žinių prodiuseris Andrew Braddelis bei ABC nusamdyta filmavimo grupė iš Lenkijos. Ne vienas užsienio žurnalistas tuo metu buvo apsigyvenęs „Lietuvos“ viešbutyje. Iš jo pereiti Nerį iki Aukščiausiosios Tarybos buvo įmanoma tik Geležinio vilko tiltu, nes Baltojo tilto dar nebuvo. O naktį atsidurti prie televizijos bokšto - nebent radus drąsų vairuotoją.
„Los Angeles Times“ korespondento J.-T. Dahlburgo pasakojimas
„Los Angeles Times“ korespondentas Johnas-Thoras Dahlburgas Amerikai pasakojo apie įvykius pirmuoju asmeniu. „Mus atakuoja! Mus atakuoja!“ - taip kruvinasis sekmadienis Vilniuje prasidėjo jam, telefonu gavus panikos kupiną skambutį iš Lietuvos transliacijų centro. „Tuo metu buvo apie 1 val. 40 min. Kartu su dviem britų korespondentais bėgte palikome viešbutį. Rusas taksistas, gavęs dvidešimt dolerių, sutiko mus nuvežti ten, kur girdėjome šūvius ir matėme sprogimų šviesas, maždaug už trijų mylių. Atvykę į Karoliniškes bėgome per gilų purvą ir pamatėme šimtus, greičiau tūkstančius, lietuvių, apjuosusius sovietų armijos tankus ir šarvuočius, liejančius įniršį ant okupantų“, - rašė J. Dahlburgas.
Amerikiečiui itin įstrigo, kaip su juo kalbėję lietuviai turėjo ne mažiau klausimų nei jis pats: „Kodėl Amerika nepripažįsta mūsų nepriklausomybės?“; „Kodėl ten vyrauja tokia „Gorbimanija“?“ Kad suspėtų į sekmadienio numerį pateikti savo reportažą, J. Dahlburgui reikėjo kuo greičiau grįžti į viešbutį. Skleisti žinią apie tai, kas įvyko, atrodė būtina ir lietuviams, todėl greitai atsirado savanorių pavėžėti žurnalistus. „Vienas gydytojas išsivarė mašiną iš garažo, kad mane parvežtų, kad apie kraujo praliejimą galėčiau staigiai pranešti biurui Maskvoje“, - rašė „Los Angeles Times“ korespondentas. Gydytojas jam pasakė: „Mes tikime, kad Amerika padės.“
Kai „Lietuvos“ viešbutyje prisiskambino į redakciją Maskvoje, jį apsupo nedidelis būrys žmonių. Jis diktavo savo reportažą kurdamas po vieną sakinį, nes laiko rašyti nešiojamame kompiuteryje nebuvo. Tą vakarą žurnalistai iš „Lietuvos“ viešbučio persikėlė kitur, nes baiminosi, kad sovietai gali užblokuoti užsieniečius viduje, kad šie negalėtų tapti susidorojimo liudininkais ir pasauliui papasakoti tiesą.
Tarptautinė reakcija ir kontekstas
Amerika atsikėlė sausio 13-osios rytą su žiniomis iš Lietuvos pirmuosiuose puslapiuose. Daugumoje rašinių buvo svarstoma, kokį vaidmenį kruviname reide vaidino tuo metu Vakaruose be galo garbinamas SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas. JAV sostinės dienraščio „The Washington Post“ korespondentas Michaelas Dobbsas, praleidęs Vilniuje ne vieną dieną, rašė: „Jėgos atsisakymas politiniuose konfliktuose buvo vienas iš centrinių principų prezidento M. Gorbačiovo „glasnost“ (viešumo) politikoje, bet reformų siekiantys politikai neseniai yra sakę, kad tam grėsmę kelia sukilusios konservatyviosios jėgos.“
Ataka įvyko po to, kai šeštadienį M. Gorbačiovo kabinetas pareikalavo taikių „politinių metodų“ sprendžiant krizę tarp Maskvos ir atsiskirti siekiančios respublikos. Prie televizijos stoties kariai vaikė minią šaudydami ir mėtydami garsines granatas. Bet lietuviai, kurių ne vienas atsekė karius iki televizijos savo automobiliais, nesitraukė ir skandavo „Fašistai! Niekšai!“ Kiti minioje giedojo Lietuvos himną ir skandavo „Lietuva! Lietuva!“ Vienas policininkas sakė: „Turime gyventi taikoje, bet jie kelia karą.“ Paklaustas, kas užėmė valdžią, jis atsakė: „Tie komunistai, tie niekšai.“
G. Busho vaidmuo ir Persijos įlankos krizė
Kai po kruvinosios nakties išaušo rytas, ir užsienio korespondentai atvyko į Aukščiausiąją Tarybą, koridoriuje pamatė skubantį Vytautą Landsbergį. Pradžioje jis nenorėjo sustoti komentarui apie ataką, tik lietuviškai prataręs: „Ką čia dar bepridursi?“ Tačiau netrukus persigalvojo ir angliškai atsakė: „Ar tiesa, kad George’as Bushas mus pardavė? Per radiją girdėjome, kad jis ignoruoja įvykius Lietuvoje, nes jam rūpi Persijos įlanka.“
Kaip rašė „The Washington Post“, V. Landsbergis svarstė, galbūt Kremlius suplanavo susidorojimą būtent tą vakarą, kai visas Baltųjų rūmų dėmesys buvo nukreiptas į Persijos įlankos krizę, kur Irakui buvo paskelbtas ultimatumas iki sausio 15-osios išvesti karius iš Kuveito. Todėl Amerikai galėjo mažiau rūpėti kritikuoti M. Gorbačiovą. B. Kelleris pabrėžė: „Įvykiai Lietuvoje buvo be galo svarbios naujienos, bet pažiūrėkite: „The New York Times“ pirmame puslapyje ši žinia buvo tik po antrašte apie tai, kad JAV Kongresas davė leidimą pradėti karą Persijos įlankoje.“ ABC vakaro žiniose Lietuvos įvykiai taip pat nebuvo pirmojoje vietoje. „Išskyrus sekmadienį, sausio 13-ąją, Lietuva buvo tik antrasis pasakojimas po Irako“, - sakė J. Laurie.
Sitkūnų radijo stoties gyvybiškai svarbus vaidmuo
Kai sausio 13-osios naktį Vilniaus televizijos bokštas buvo užimtas, o transliacija nutrūko, Sitkūnų radijo stotis tapo vieninteliu Lietuvos radijo ryšio kanalu su pasauliu.
Sprendimai kritiniu metu
Apie 1 val. 50 min. sovietų tankai pradėjo supti televizijos bokštą. 2 val. 01 min. Lietuvos radijo transliacija iš Vilniaus nutrūko, tačiau po 40 sekundžių ji atsinaujino iš Sitkūnų. Tuo metu Sitkūnuose niekas nekoordinavo veiksmų iš Krašto apsaugos ar Kauno savivaldybės. Miesto deputatas, atvykęs į Sitkūnus, pažadėjo ką nors atsiųsti, bet nieko taip ir nesulaukta. Iniciatyvos ėmėsi žurnalistai. Apie 23:00-24:00 val. buvo statomos užtvaros prie stoties, naudojant visą aplink esantį šlamštą. Svarbiausia buvo pastatyti tokias užtvaras, kad rusų kariams būtų kuo sunkiau prasibrauti į stotį.
Sausio 12-osios vakarą į Sitkūnus atvyko apie 18 val. prie įvažiavimo vartų, kuriuos blokavo traktorinė priekaba, radome vos 80-100 žmonių. Sitkūnuose buvo kambarėlis, kuriame sėdėjo ir per televizorių stebėjo įvykius Vilniuje. Juozas Kundrotas išvažiuodamas perdavė lapą, kuriame buvo pasirašęs tekstą tam atvejui, jei reikėtų išeiti į eterį. Žurnalistė Jolanta Šarpnickienė suredagavo šį tekstą, kuris vėliau buvo išverstas į anglų, lenkų, vokiečių, rusų kalbas ir skaitomas per radiją iš Sitkūnų 1991 m. sausio 13 d. naktį. Apie 23:00 val. vakaro atvyko LRTV radijo žurnalistas Raimundas Yla, kuris atvežė Jolantai Šarpnickienei jos kalbos anglišką versiją. Į vokiečių kalbą tekstą ji išsivertė pati.
Avarinė studija ir transliacijos pradžia
Kaunietis Donatas Zaborskas padarė 1991 m. sausio 13-14 dienų radijo transliacijos audioįrašus ir po įvykių perdavė juos Jolantai Šarpnickienei. Pasak Dzintros Varžgalienės, pačios Sitkūnų radijo studijos durys buvo užrakintos! Jas atrakino vyriausiasis inžinierius P. Leškevičius, parodęs Jolantai, kaip įjungti ir išjungti mikrofonus. Būtent šioje patalpoje, vadintoje avariniąja studija, ir slėpėsi visa Sitkūnų radijo stoties paslaptis. Prie pulto, su dviem profesionaliais senoviniais mikrofonais ir plačiu stalu žurnalistiniam darbui, stoties vyriausiasis inžinierius Petras Leškevičius slapčiomis buvo prijungęs galinguosius trumpųjų ir viduriniųjų bangų siųstuvus. Tai jis padarė matydamas Vilniuje pavojingai besirutuliojančius įvykius.
2 val. 01 min. nakties, praslinkus keliolikai sekundžių po Vilniaus radijo transliacijos nutrūkimo, prie mikrofonų sėdo Jolanta Šarpnickienė ir Dzintra Varžgalienė. Jolanta susijaudinusiu, bet ramiu balsu perskaitė neseniai baigtą redaguoti improvizuotą pranešimą, kurio tekstas nebuvo suderintas su jokiomis instancijomis. „Mes dar gyvi ir kalbėsim tautai tol, kol mus užčiaups…“ - skelbė eteris. Tuo metu buvo kviečiami žmonės į Sitkūnus.
Apie 2 val. 05 min. nakties TV transliacija nutrūko. Dispečerinės patalpa, iš kurios Dzintra Varžgalienė bandė susisiekti su Vilniumi. Svarbiausią žinią tą naktį Lietuvai ir pasauliui liko skleisti tik Sitkūnai - vienintelė veikianti Lietuvos radijo stotis, kuriai atstovavo profesionalūs LRT žurnalistai. Po to, kai į radijo studiją buvo nunešta žinia, jog Vilniuje nutraukta TV transliacija, Dzintra Varžgalienė išskubėjo į Sitkūnų valdymo stoties patalpą, sėdo prie telefono bandydama susisiekti su Vilniumi ir sužinoti, kas ten nutiko, - gauti patikimų, patikrintų žinių iš pirmų lūpų. Po kiek laiko Dzintrai pavyko susisiekti su Lietuvos televizijos kilnojama stotimi (KTS), kuri, pasitraukusi nuo Lietuvos televizijos, atsidūrė prie Aukščiausiosios Tarybos pastato.
„Gyva“ informacijos grandinė susiformavo: Linas Balsys-Dalia Kutraitė-Dzintra Varžgalienė-Jolanta Šarpnickienė ir eteris. Taip Vilniuje sėdinti sutrikusi valdžia sužinojo apie Sitkūnų radijo stoties transliacijas visai Lietuvai ir užsieniui. Po to, kai Dzintra nubėgo į stoties valdymo pulto patalpą, kurį laiką Jolanta Šarpnickienė Sitkūnų radijo studijoje dirbo viena. Tačiau netrukus jai į pagalbą atskubėjo tuometinė „Kauno dienos“ žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė.
Sausio 13-oji. In memoriam {1 / 5}
Kodėl rusai neužėmė Sitkūnų?
Pasak Sitkūnų radijo stoties darbuotojų, sovietmečiu rusai liepė išmontuoti trumpųjų bangų siųstuvus bei pačią radijo studiją. Tačiau lietuviai dėl kažkokių priežasčių to nepadarė. Taip ir liko galingi siųstuvai, kuriuos Petras Leškevičius tyliai prijungė prie radijo studijos pulto. Rusai viso to nežinojo (arba nepasitikslino), nes popieriuose atitinkama aparatūra buvo „išardyta“, nebeegzistavo. Tuo nepasidomėjo ir Lietuvos krašto apsaugos vyrai.
Būtent dėl to rusų kariai tą naktį nepasiuntė dalinių užimti Sitkūnų radijo studijos. Ir gali būti, jog tas faktas, kad nutildžius Vilnių prakalbo Kaunas, juos sutrikdė, sumaišė jų kortas, pakirto jų ryžtą. Jie suvokė, kad kažkas paėjo ne taip, kaip planavo, ir tyliai nepriklausomybės siekiančių lietuvių užtildyti nepavyks.
Tragiškos Sausio 13-osios aukos
Sausio 13-osios naktį žuvo ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė šie žmonės:
- Loreta Asanavičiūtė
- Virginijus Druskis
- Darius Gerbutavičius
- Rolandas Jankauskas
- Rimantas Juknevičius
- Alvydas Kanapinskas
- Algimantas Petras Kavoliukas
- Vytautas Koncevičius
- Vidas Maciulevičius
- Titas Masiulis
- Alvydas Matulka
- Apolinaras Juozas Povilaitis
- Ignas Šimulionis
- Vytautas Vaitkus
Prie televizijos bokšto sužeistas Stasys Mačiulskas nuo sužeidimų ligoninėje mirė 1991-ųjų balandį. Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
Sovietinė propaganda ir melagienos
JAV spauda visą laiką stovėjo Lietuvos nepriklausomybės pusėje ir netikėjo Kremliaus sėjamomis interpretacijomis. „Viena iš aukų Lietuvoje - tiesa“, - griežtą antraštę apie informacinį Kremliaus karą parinko ilgametis „Chicago Tribune“ korespondentas Vincentas Schodolski, pasakodamas apie neįtikėtiną melą, kurį po sausio 13-osios skleidė sovietų žiniasklaida.
„Įvykių Lietuvoje nušvietimas sovietų žiniasklaidoje gerokai nutolęs nuo realybės, o tai rodo, kad Maskva pasiruošusi savo jėgos panaudojimą užtvirtinti su propaganda, nematyta nuo prezidento Gorbačiovo reformų 1985-aisiais pradžios“, - 1991 m. sausį rašė „Chicago Tribune“. Sovietinės gynybos ministerijos atstovas generolas majoras Jurijus Naumanas, atsiųstas į Vilnių, pateikė neįtikėtiną paaiškinimą, kas nutiko prie televizijos bokšto. Skaitydamas tankisto, dalyvavusio užpuolime, liudijimą, jis pasakė, kad niekas nebuvo suvažinėtas. Buvo kitaip - vienas žmogus pakišo koją po tanko vikšrais, o tada inscenizavo fotomontažą, kad atrodytų, jog tankai traiškė civilius.
Tuo metu labai populiarios SSRS televizijos laidos „600 sekundės“ vedėjas Aleksandras Nevzorovas pateikė dar kitokią versiją: žuvusieji prie televizijos bokšto esą mirė nuo širdies smūgių arba eismo nelaimių. Šios melagingos informacijos platinimas buvo Kremliaus pastangų dalis, siekiant diskredituoti Lietuvos nepriklausomybės siekius ir nuslėpti tikrąją įvykių eigą.