Visi mes skirtingai suvokiame paukščius. Vieni jais domisi, kiti priima kaip įprastą gamtos dalį. Tačiau tenka pripažinti, kad paukščiai, visais laikais išlieka kažkuo nežemišku ir paslaptingu, neatskleistu ir iki galo nesuprantamu. Nuo seno žmogus domėjosi paukščiais, o mūsų protėviai gyvendavo greta ir turėjo galimybę stebėti sparnuočius iš labai arti. Todėl, turbūt, ne be priežasties, su paukščiais nuo seno susijusios įvairios šventės, apeigos, apstu įvairių mitologinių pasakojimų. Neretai, paukščiai laikomi savotiškais ateities pranašais, galinčiais išpranašauti likimą, atnešti sėkmę arba nesėkmę. Paukščiai ne mažiau svarbūs ir lietuvių literatūroje.
Paukščiai - pranašai Lietuvių tautosakoje, mene, apeigose, papročiuose ir tikėjimuose ilgus tūkstantmečius buvo svarbūs paukščiai. Ir dabar tautosakoje paukščiai dažnai tapatinami su fantastinėmis, antgamtinių savybių turinčiomis būtybėmis (pasakose, mituose - likusiuose iš protėvių laikų), pranašais. Ilgą laiką, nepaisant skirtingų socialinių bei ekonominių sąlygų, žmogus nepertraukiamai stebėjo paukščius. Pirmykštį, kaip ir dabartinių laikų žmogų, sparnuočiai stebino ir žavėjo ypatinga savo prigimtimi. Vieni - gebėjimu puikiai skraidyti, kiti - plaukioti. Taigi, žmogus nuolatos matė, jog paukščiai pranašesni už kitus gyvūnus, o galbūt ir už pačius žmones. Tai tarsi ugdė tam tikrą pagarbą bei trauką visiems sparnuočiams (Sauka, 2007, 11-24).
Senovės žmonės pastebėjo, kad paukščiai, prasidėjus šaltajam metų laikui, išskrenda į šiltus kraštus, o orui atšilus, prasidedant pavasariui - vėl grįžti į senas gyvenamąsias vietas. Todėl sparnuočiai, neabejotinai, buvo priskiriami prie itin protingų, gebančių puikiai orientuotis erdvėje bei turinčių itin gerą atmintį gyvosios gamtos atstovų. Donatas Sauka leidžia suprasti, jog mūsų protėviai buvo linkę sužmoginti paukščius, kaip ir kai kuriuos kitus gyvūnus, gamtos reiškinius, net ir daiktus. Jie manė, kad paukščiams būdingi tokie pat jausmai ir psichinės savybės, kaip žmonėms. Būtent todėl sakmėse, paukščiai itin dažnai kalba žmonių kalba, pataria žmonėms svarbiais gyvenimo klausimais, padeda jiems atlikti neįprastus gyvenimo žygius (Sauka, 2007, 11-24).
D. Sauka pastebi, kad lietuvių tautosakoje plačiai paplitę mitai, kuriuose svarstoma, kad pasaulis atsirado iš paukščio kiaušinio. Šiuos vaizdinius galėjo paskatinti pirmykščiai medžiotojai, kurie saulę, dangų ir mėnulį tapatino su kiaušiniais, kuriuos esą išperėjo paukštės milžinės. Todėl daugelis ne tik Lietuvos, bet ir įvairios pasaulio indėnų gentys, buvo linkę į kiaušiniu vadinti saule, dangumi ir mėnuliu (Sauka, 2007, 11-24).
Apie paukščius ir jų reikšmę lietuvių tautosakoje ir mitologijoje rašo ir Bronius Vaškelis savo darbe „Tautosaka lietuvių literatūroje“. Čia B. Vaškelis kalba apie paukščius, kaip mitologinius veikėjus. Mokslininko manymu, paukščių mitologiškumas labiausiai atsispindi Sigito Gedos poemoje „Strazdas“. Čia strazdas sužmoginamas ir priimamas tarsi pagrindinis veikėjas, tarsi žmogus: „Poetinėje Gedos vizijoje poetas - kunigas Strazdas įgyja mitologinį žmogaus-paukščio pavidalą. Poema sukurta remiantis kintančiu modeliu: Strazdas - paukštis, Strazdas - poetas, Strazdas - žmogus ir Strazdas - kentauras“ (Vaškelis, 1990).
Senovės Lietuvoje mitologijoje ir poezijoje paukščiai dažnai tapdavo simboliniais langais į pranašystes. Bronius Vaškelis taip pat mini Martinaičio eilėraščių ciklą „Kukučio baladės“, kuriame kuriamas mitinis kukučio atvaizdas: „Martinaitis sukūrė asmenišką ir intymų, jaukų ir paprastą pasaulį, kur išnyksta riba tarp Lietuvos praeities ir dabarties, tarp žmogaus gyvenimo ir mirties. Praeitis ir dabartis yra vienu metu. Mirtis neegzistuoja, bet tęsiasi transformuojantis atsiradimo, augimo, nykimo ir atgimimo procesas. Tai pasaulis, kuriame gyvena Kukutis“ (Vaškelis, 1990).
Senojoje lietuvių tautosakoje, be mitų ir pasakų, nemažiau svarbios buvo ir mįslės. Jose taip pat dažnai iškyla paukščiai. Viena paukščio rūšis, minima mįslyje, galėjo vaizduoti visai kitą rūšį. Donatas Sauka tai pavadino - „akustinio vaizdo perteikimas vizualiniu“. Pvz.: „Per visą svietą pušis lūžo, / Per vidurį geniai kirto (Naktis, Gaidžiai)“ - čia geniai minimi kaip brėkštantį rytą ir visą svietą žadinančius gaidžius. Dažnai mįslėse paukščiai simbolizuoja naują dieną ar gerą pradžią. Kitas pavyzdys: „Kas balta nenuplauta? (Gulbė).“ - Gulbė kaip tyrumo ir grožio simbolis. D. Sauka taip pat sieja šią mįslę su poetų eilėmis apie baltąjį paukštį (Sauka, 2007, 11-24).
Dažnas poetas lietuvių tautosakoje mini gulbes tapatinamas su tyrumu, baltumu. Balys Sruoga savo eilėraštyje „Baltai gulbei“ atrodo įprasmina šį simboliką. Be mįslių, paukščiai užima svarbią vietą liaudies dainose, sutartinėse. Gegutė sutartinėse dažnai yra žodžių junginio „gegutė kukavo“ narys. Pavyzdžiui, Biržuose užrašyta sutartinė apie gegutę: „Gegutė sode, sode kukavo … Gegutė meilus, meilus paukštelis … Gegutės pilkos, pilkos plunksnelės“ (Vaškelis, 1990).
Akivaizdu, kad paukščius protėviams laikė pranašais. Senųjų poetų eilėraščiuose paukščiai taip pat geba pranašauti. Tokių pranašysčių gausu lietuvių poetų eilėraščių rinkinyje - „Po medžio ir paukščio sparnais“. Čia skirtingi poetai, pasitelkdami skirtingas paukščių rūšis, mėgina pranašauti artėjančius metų laikų pokyčius ir su tais pokyčiais atkeliaujančius skirtingus jausmus. Šiam tikslui naudojami paukščiai - varnos žiemai, gegutė pavasariui, gandras rudeniui (Sauka, 2007).
Šiame kontekste svarbu suvokti ir modernų požiūrį į paukščius. Dabartinis žmogus mato paukštį ne tik kaip pranašą ar meninį įvaizdį, bet kaip natūralios aplinkos gynėją: jis padeda augalų sėklų platinime, plėšrieji paukščiai naikina kenkėjus, o smulkieji sparnuočiai slopina vabzdžių populiacijas. Tačiau vis dar gyva senoji simbolika: mėnesių pavadinimai pavasarį susiję su paukščių įvaizdžiais - kovas, balandis, gegužė - ir gegutė vis dar susiejama su pavasario pranašyste. Akivaizdu, kad paukščiai išlaikė savo pranašų vaidmenį ne tik praeityje, bet ir šių dienų kultūroje.
