Istorija rodo, kad dideli pokyčiai automobilių pramonėje dažnai įvyksta per įsigijimus ir susijungimus. 1994 m. sausio 31 d. ir vasario 21 d. įvykiai, susiję su „Honda“ spaudimu parduoti likusius 20 proc. akcijų, atspindi šią tendenciją. Devintajame dešimtmetyje „BMW“ modelių gama buvo gana ribota, daugiausia dėmesio skiriant sedanams (3, 5, 7 serijos). Konkurentai, tokie kaip „Ford“, „VW“, „Opel“ ar net „Fiat“, siūlė gerokai platesnį modelių asortimentą. „BMW“, siekdama išlaikyti savo prestižinio prekės ženklo įvaizdį, o ne skubėdama kurti mažus ir pigius automobilius, pasirinko strategiją įsigyti jau egzistuojantį gamintoją su jo technologijomis. Šis sprendimas leido „BMW“ racionaliai, bet su noru suteikti savo produktams karališko žavesio, pateikti britams pasiūlymą, kurio jie negalėjo atsisakyti.
„Rover“ grupei priklausė tokie žinomi prekės ženklai kaip „Rover“, „Austin“ (kuris netrukus buvo panaikintas kaip nereikalingas), „Land Rover“, „MG“ ir „Mini“. Deja, ši istorija nebuvo ilga. Po kelerių metų „Ford“ įsigijo „Land Rover“, o 2000 m. gegužę už simbolinę 10 svarų sterlingų sumą buvo parduota likusi „Rover“ grupė (išskyrus „Mini“, kuris liko „BMW“ jurisdikcijoje). Vėliau buvo suformuota „MG Rover“ grupė, gyvavusi iki 2005 m. balandžio mėnesio.
1998 m. Birmingemo automobilių parodoje buvo pompastiškai pristatytas modelis „Rover 75“, kodiniu pavadinimu R40. Tai buvo pirmasis ir paskutinis „Rover“ automobilis, sukurtas prižiūrint „BMW“ inžinieriams. Automobilis buvo laikomas geriausiu gamintojo automobiliu ir pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų. 1999 m. dvylika garsiausių italų dizainerių jį išrinko gražiausiu verslo klasės automobiliu pasaulyje.
Variklių ir transmisijos ypatybės
Pagrindinis „BMW“ indėlis į „Rover 75“ kūrimą buvo susijęs su varikliais. Variklių gamą sudarė:
- Benzininiai „Rover K“ serijos 4 ir 6 cilindrų varikliai: 1.8 (88kW), 2.0 V6 (110kW), 2.5 V6 (130/140kW), 1.8 Turbo (110kW).
- Egzotiškasis „Ford“ 4.6 V8 variklis (190kW), paimtas iš seno „Mustang“ modelio. Svarbu pažymėti, kad tai buvo ribotos serijos automobiliai su galine varančiąja ašimi.
- Visų giriami ir patikimi „BMW“ dyzeliniai varikliai su „Common Rail“ tiesioginio kuro įpurškimo sistema.
Dyzelinių variklių pasiūla apėmė keletą skirtingų 2.0 litrų darbinio tūrio modifikacijų, kurių galia svyravo nuo 85 iki 100kW. Šie varikliai buvo žymimi kodu M47R (BMW modeliuose - M47D20), tačiau nuo originalių „BMW“ agregatų skyrėsi keliais esminiais aspektais. Visų pirma, variklis buvo sumontuotas skersai, o ne išilgai, kaip įprasta „BMW“ modeliuose, dėl priekinių varančiųjų ratų sistemos. Taip pat buvo naudojamos patvaresnės turbinos, kitoks išmetimo kolektorius ir našesnė aušinimo sistema.
Transmisija ir važiuoklė
Pristatymo metu sklandė daug spekuliacijų, kad automobilis sukurtas ant 5 serijos („E39“) „BMW“ platformos. Tai buvo grindžiama labai panašiais automobilio gabaritais, akivaizdžiai tokia pačia transmisijos tunelio konstrukcija ir „BMW“ pakabos elementų naudojimu. Tačiau realybė buvo kiek kitokia.
Minkštą ir tikslų važiavimą užtikrino priekyje sumontuota nepriklausoma „MacPherson“ tipo pakaba, o gale - „BMW Z-axle“ tipo daugiasvirtė pakaba, kuri pirmą kartą buvo išbandyta 1988 m. sportiniame „BMW Z1“ modelyje.
Važiavimo patirtis ir salono komfortas
Bandomasis automobilis buvo su silpnesniu 116 arklio galių dyzeliniu agregatu, suporuotu su automatine pavarų dėže, kas atitiko „executive“ klasės automobiliui keliamus reikalavimus. Automobilis pasižymėjo pasakiškai geru važiavimu. Nors komfortu jis neprilygo 7 serijos „BMW“ ar „S“ klasės „Mercedes“, tačiau važiavo pagirtinai minkštai, komfortiškai ir, kas svarbiausia, tai nepakenkė stabilumui. Automobilis nesvyravo į šonus, užtikrindamas stabilumą posūkiuose.
Prie vairavimo malonumo prisidėjo ir labai geras vairo atsakas į vairuotojo komandas. Bandytame automobilyje sėdynės buvo paprasčiausios, su ribotomis reguliavimo galimybėmis, tačiau net ir ilgos kelionės neturėjo sukelti diskomforto.
Variklio galios dinamika ir kuro sąnaudos
116 arklio galių ir 260 Nm sukimo momento buvo vertinami kaip nepakankami tokio svorio automobiliui, ypač kai jis buvo suporuotas su vangia automatine pavarų dėže. Nors galbūt naujas automobilis elgėsi kitaip, tačiau pastebėtas galios trūkumas ir didelė „turbo“ duobė buvo pagrindiniai nusiskundimai. Paspaudus akseleratoriaus pedalą iki galo, tekdavo laukti, kol pavarų dėžė perjungtų žemesnę pavarą, o tada laukti, kol įsijungs turbina.
Situaciją šiek tiek pagerindavo „Sport“ režimas, tačiau jo naudojimo galimybės buvo ribotos. Bene didžiausias šio agregato privalumas buvo mažos kuro sąnaudos. Per visą automobilio naudojimo laikotarpį (daugiau nei 11 metų, 138 000 km rida), vidutinės kuro sąnaudos svyravo tarp 7,7-8 l/100km.
Taip pat pagirtina buvo garso izoliacija. Automobilis pasižymėjo maloniu, kiek primenančiu dyzelinio „Mercedes“ garso izoliacijos lygį.
Salono įranga ir apdailos kokybė
„Rover 75“ išsiskyrė plačiu opcijų sąrašu, kuris ne kartą nenusileido „Bentley“ ar „Rolls-Royce“ automobilių konfigūravimo galimybėms. Net ir vidutinės komplektacijos automobiliai, tokie kaip „Club SE“, turėjo įspūdingą įrangos sąrašą:
- „Oldschool“ stiliaus minkštas veliūras.
- „Phillips“ audio sistema su 8x7W garsiakalbiais.
- Dvišalė klimato kontrolė.
- Chromuoti, šildomi elektriniai veidrodėliai.
- Elektriniai langai.
- „Webasto“ autonominis šildytuvas.
- Kruizo kontrolė.
- Gausybė įvairių daviklių.
Papildomai buvo galima užsakyti tokias inovacijas kaip:
- Vėtos odos sėdynės (sportinio tipo „Recaro“ sėdynės buvo prieinamos tik „MG ZT“, „ZT-T“ ir V8 modeliuose).
- „Harman-Kardon“ garso aparatūra.
- Natūralaus medžio apdaila (sujungta su plastiku, kad būtų apsaugota nuo aplinkos poveikio).
- Vairas su medžio ir odos apdaila.
- Prietaisų skydelis su papildomu informacijos ekranėliu, rodančiu navigacijos duomenis.
- Parkavimo davikliai priekyje ir gale.
- Xenon žibintai su šildomais apiplovimo purkštukais.
- Navigacijos sistema su TV tiuneriu.
- Nuotoliniu būdu valdoma „Webasto“ sistema.
- Įvairios užuolaidėlės.
- Šildomos sėdynės.
- Apsaugos sistemos.
- Platus salono ir kėbulo spalvų pasirinkimas.
Laikui bėgant, dauguma šių elementų išliko geros būklės. Plastikinės detalės nebuvo nusitrynusios, medžio apdaila išlaikė blizgesį ir nesuskilinėjo. Pastebimas buvo tik išsisėdėjusių sėdynių ir nusitrynusių odinių vairų bei durų apdailos atšokinėjimas, reikalaujantis restauracijos. Laikas nuo laiko pasigirsdavo keisti barškesiai centrinėje konsolėje, tačiau tai netrukdė bendram komfortui.
Prietaisai buvo išdėstyti logiškai ir patogiai pasiekiami. Salone buvo daug erdvės, atitinkančios 4,74 metro ilgio automobilio standartus. Tiek priekyje, tiek gale patogiai galėjo įsikurti penki suaugę žmonės, nes centrinis tunelis buvo siauras, o degalų bakas padalintas į dvi dalis, todėl vidurinė sėdynės dalis nebuvo iškelta ar sutrumpinta.
Bagažinė nebuvo didžiausia klasėje, tačiau lengvai sutalpo du didelius lagaminus šalia vieno.
Dizaino sprendimai ir automobilio vertė
Automobilio dizainas buvo išskirtinis. „Primerkti“ priekiniai žibintai, primenantys „Jaguar“ automobilius, žemėjanti stogo linija ir išpūsta galinė dalis suteikė jam agresyvumo. Kėbulas neturėjo įmantrių linijų, tačiau gausiai naudotas chromo imitacijos elementai (moldingai, rankenėlės, veidrodėliai, grotelės, modelio ženklai ant durų ir bagažinės, apvadai aplink langus) suteikė prabangos įspūdį. Tačiau aplink chromuotas dalis, ypač po numerio apšvietimu, mėgdavo kauptis rūdys.
„Rover 75“ buvo tarsi bandymų triušis, atsiradęs didelių permainų metu. Nemaža dalis sumontuotų komponentų buvo naujoviški ir anksčiau niekur nenaudoti, o rezultatas - stulbinantis. Atsižvelgiant į automobilio kainą tuo metu ir dabartinę jo vertę, „Rover 75“ laikomas puikiu pasirinkimu, siūlančiu vokišką kokybę ir dailų britišką dizainą.
„Top Gear“ – Jameso May'aus „Rover 75“ apžvalga
tags: #rover #75 #benzininiai #varikliai