Princas Rainier III gimė Monako princesės Charlotte ir prancūzo-meksikiečio grafo Pierre Polignac šeimoje. Jis mokėsi Anglijoje, Šveicarijoje ir keliuose universitetuose Prancūzijoje. Besimokydamas menų Monpellier universitete, pradėjo dešimt metų trukusią draugystę su aktore Gisele Pascal. Mirus tėvui, būdamas 25 metų, princas Rainier III tapo Monako valdovu.
Monako atkūrimas po karo
Po Antrojo pasaulinio karo, ilgų finansinio aplaidumo metų ir didelių skandalų šalies iždas buvo tuščias. Turtingieji Europos aristokratai, anksčiau lošę Monte Karlo kazino, po karo retai lankėsi šalyje. Rainier III pakeitė konstituciją, valdymo formą ir pradėjo reklamuoti Monaką kaip mokesčių rojų, turintį dideles nekilnojamojo turto plėtros galimybes, siekiant pritraukti turtingiausius investuotojus ir turistus.
Sklandė gandai, kad graikų milijardierius Aristotelis Onasis, kurio viešbučiuose ir kazino trūko lankytojų, pakišo mintį princui vesti kokią nors žavią kino žvaigždę, kuri žiniasklaidos pagalba išgarsintų šalį ir padarytų ją traukos centru. Ši idėja princui patiko.
Grace Kelly: Aktorės kelias iki princesės
Grace Kelly vaikystė prabėgo JAV, Pensilvanijoje, pasiturinčioje airių-amerikiečio verslininko, irkluotojo, daugkartinio čempiono ir vokiečių kilmės amerikietės, lengvosios atletikos trenerės ir sporto dėstytojos šeimoje. Grace turėjo dvi seseris ir brolį. Tėvai nesuprato mergaitės polinkio knygoms ir menui, piktinosi, kodėl jų dukra nemėgsta sportuoti ir vietoj sporto varžybų renkasi eilėraščių skaitymą. Jis nesuprato dukros ir nepritarė jos norui studijuoti aktorystę.
Nors ir neturėjo šeimos palaikymo, 1949 metais Grace Kelly baigė Meno akademiją. Per penkis metus ji nusifilmavo vienuolikoje filmų, buvo įvertinta kritikų, gavo dešimt apdovanojimų ir Oskarą už geriausios aktorės vaidmenį. Būdama 26 metų, ji pasiekė savo kaip aktorės karjeros viršūnę. Grace Kelly santykiai su vyrais nebuvo sėkmingi. Ji buvo susižadėjusi su rusų tautybės rūbų dizaineriu Olegu Cassini.
Lemtingas susitikimas ir sužadėtuvės
1955 metų gegužės mėnesį, savaitinio žurnalo „Paris Match“ žurnalistas Pierre Galan suorganizavo Grace Kelly ir Monako princo susitikimą. Šią idėją pasiūlė vyriausiasis redaktorius, siekdamas parašyti intriguojantį straipsnį apie dvi įžymybes, iliustruotą puikiomis nuotraukomis po fotosesijos. Monako princas be svarstymų sutiko. Tai buvo puiki proga pareklamuoti iš turizmo gyvenantį Monaką.
Grace Kelly savo vizitą turėjo suderinti su agentūra, su kuria buvo pasirašiusi griežtą sutartį. Susitikimo diena buvo pilna netikėtumų. Atvykus į Kanų festivalį, jos suknelės buvo susiglamžiusios. Išlyginti nebuvo galimybės, nes viešbutyje buvo dingusi elektra dėl elektros tinklų darbuotojų streiko. Plaukų džiovintuvas taip pat neveikė, todėl savo šlapius plaukus ji tvirtai surišo plačiu kaspinu ir papuošė dirbtinėmis gėlėmis. Kelionėje iš Kanų į Monaką automobilį užkabino iš paskos juos sekęs paparacių automobilis. Dėl šio incidento Grace Kelly praleido susitikimą. Atvykusi į Monaką ji paskubomis pavalgė „Hotel de Paris“ ir atvyko į rūmus.
Monako princas nesirodė. Susitikimas truko valandą. Pokalbio metu fotografai jų nepaliko dviese. Princas jai pirmiausiai aprodė savo zoologijos sodą, kur stebėdavo šimpanzes, jų elgesį, nes labai mylėjo gyvūnus. Jie kalbėjosi apie kiną - princas Rainier buvo matęs visus jos filmus. O ji visai neseniai buvo gavusi Oskarą už vaidmenį filme „Country Girl“. Grace mokykloje mokėsi prancūzų kalbos, tačiau pokalbiui turimų žinių neužteko. Bet princas labai gerai kalbėjo angliškai. Po susitikimo Grace Kelly išskubėjo į priėmimą Kanuose.
Rainier buvo sužavėtas. Gavęs laišką nudžiugo ir labai greitai atsakė į jos laišką. Laiškas po laiško užsimezgė šilta draugystė. Princas jai siuntė mielas dovanas. Duodamas interviu prieš 1955 metų Kalėdas, kunigaikštis atvirai papasakojo apie savo troškimą kuo greičiau vesti šviesiaplaukę, kuri moteriška, sąžininga, moka elgtis su žmonėmis ir gyvūnais.
Antrą kartą jiedu susitiko po pusės metų bendravimo laiškais. Kalėdų išvakarėse princas atvyko į Filadelfiją, kur gyveno Grace Kelly tėvai. Kai Grace ir princas susitiko ir pažvelgė į vienas kitą, aplinkiniai pastebėjo, kad jie sutrikę. Nustebo ir Kelly šeima, kai Kalėdų dieną princas padovanojo Rinaldi šeimos žiedą. Naujųjų metų išvakarėse įvyko jų sužadėtuvės.
Monako princas privalėjo vesti ir turėti įpėdinių. Jo šalis buvo ant bankroto slenksčio. Viena garsiausių aktorių, vedanti paskui save minias gerbėjų, galėjo būti puiki pora ir sugrąžinti Monakui spindesį. Grace, pavargusi po ilgo ir sunkaus darbo kine, norėjo šeimos ir tokio vyro, kuris būtų jos vertas. Ji teigė, kad vyras turi būti šeimos galva, lygus žmonai. Princas visiškai atitiko reikalavimus. Užsimezgus draugystei pora lankėsi Grace Kelly sesers namuose Manhetene. Sesuo su savo vyru pakvietė porą pietų. Kelly su princu elgėsi paprastai ir nepaisė jo karališkų titulų, po pietų paprašė išplauti indus.
Karališkosios vestuvės
Vestuvių dieną garlaiviu „Constitution“ ji kartu su savo giminėmis ir draugais išvyko į Monaką. Kartu keliavo 250 žurnalistų. Rainier savo jachta atvyko pasitikti laivo ir lydėjo jį į uostą. Grace su tėvais iš savo laivo tilteliu nusileido į kunigaikščio jachtą.
1956 metų balandžio 18 dienos rytą, Monako rūmų salėje įvyko civilinės jungtuvės. Civilinę ceremoniją, trukusią 16 min., reikėjo kartoti du kartus - studija MGM turėjo ją nufilmuoti. Per jungtuves buvo kalbama prancūzų kalba. Po ceremonijos vestuvių svečiai rūmuose vaišinosi ikrais ir omarais, o 3000 Monako gyventojų buvo vaišinami tortu ir šampanu sode. Vakare Monte Karlo operoje vyko šventinis baleto spektaklis. Nors iš šono santuoka atrodė kaip spektaklis, tą naktį princas elgėsi kaip įsimylėjėlis: išlydėjęs svečius, paleidęs asmens sargybinius ir vairuotoją, nusivežė Grace prie Viduržemio jūros laukti, kol patekės saulė. Į Monaką jie grįžo tik paryčiais.
Kitą dieną, šv. Mykolo katedroje, įvyko religinė ceremonija. Nemiegoję jaunavedžiai kentė prožektorių karštį ir iš visų kampų blizginančius kamerų stiklus. Ceremonija truko tris valandas, po sutuoktuvių buvo laikomos šventinės mišios. Dalyvavo daug įžymybių, tačiau nebuvo nė vieno karališkųjų šeimų atstovo iš Europos. Grace rankose laikė pakalnučių puokštę ir atrodė stulbinančiai. Perlais išsiuvinėta, vestuvinė dizainerės Helen Rose suknelė buvo MGM kino studijos dovana. Prie suknelės šešias savaites dirbo net trisdešimt siuvėjų. Rainier vilkėjo auksu siuvinėtu Napoleono armijos generolo uniformos stiliaus kostiumu. Po ceremonijos žengdami bažnyčios laiptais jų laukiančio automobilio link, jie šypsojosi vienas kitam. Automobilis jaunuosius nuvežė prie St. Martino sodo. Po iškilmingų priešpiečių pora išėjo ruoštis povestuvinei kelionei, o prieš saulei nusileidžiant jau buvo uoste.
Rainier III ir Grace Kelly vestuvės (Monakas, 1956 m.) Retas, niekada anksčiau nematytas kadras
Gyvenimas Monake ir kunigaikštienės vaidmuo
Grace Kelly nežinojo, koks bus gyvenimas būnant princese. Ji turėjo atsisakyti JAV pilietybės, mėgstamo darbo kine ir bendravimo su daugeliu draugų. Ją supo svetima kalba ir kultūra. Taip pat pasirašė sutartį, kurioje numatoma, jog skyrybų atveju vaikų globa be išlygų atitektų tėvui. Ji įsimylėjo princą, todėl nesijaudino dėl šio punkto ir nesvarstė tokios galimybės. Grace labiausiai iš pusiausvyros vedė viešumas. Po vestuvių ši užduotis tapo neįmanoma. Po jos mirties artimiausias draugas sakė, kad gyvenimo pabaigoje ji buvo pavargusi ir silpnumo akimirkomis svajojo vaikščioti viena Paryžiuje ir niekam nerūpėti.
Buvo kalbama, kad princas nelengvo charakterio, karštakošis. Sutarti su rūmų personalu jai taip pat sekėsi sunkiai. Grace nepatiko tamsiai ir nepatogiai apstatytas rūmų pastatas - ji norėjo daug ką pakeisti. Be to, rūmų darbuotojai nemokėjo kalbėti angliškai. Monako piliečiai priekaištaudavo, kad Grace retai pasirodo viešumoje. Nepaisant to, gimus vaikams, rūmuose buvo paruošti vaikų kambariai, ant jų sienų nupiešti Disnėjaus filmų herojai, o sode įrengtas baseinas. Grace troško sukurti jaukius namus. Ji manė, kad moters vieta šeimoje, o dirbančios moterys nenori atlikti savo pareigų. Grace Kelly neteko vieno kūdikio 1963 metais, kito 1967 metais, po kurio nebegalėjo turėti vaikų.
Grace Kelly buvo energinga moteris. Kol augo vaikai, ji atsidavė šeimai, tačiau vaikams užaugus troško kuo nors pripildyti susidariusią tuštumą. Apie tai užsiminė princesei Dianai 1981 m. Princesė Diana prisiminė: „Kai susipažinau su princese Grace, prisimenu, kokia ji buvo šilta ir maloni. Bet po ja buvo neramus vanduo, aš tai jaučiau“. Renginio metu 52-jų Kelly kalbėjosi su 19-mete Diana vonios kambaryje. Diana guodėsi, kad jaučiasi vieniša ir atskirta. Kol Rainier žvejodavo jūroje, Grace užsiimdavo tapyba, piešimu, skulptūra, puodų žiedimu, siuvinėjimu, grojimu gitara. Artėjant 50-mečiui, Grace grįžo į teatrą.
Grace gavo daugybę kvietimų pasirodyti įvairiose šalyse. Ji įsiamžino dviejuose filmuose - viename pasakojančiame apie Leningrado baleto mokyklą (kaip pasakotoja), kitame apie Monaką. Po premjeros Monake 1982 metais, princesė parodė filmą ABC TV prodiuseriams, kurie susidomėjo leidyba, jeigu tik būtų nufilmuotos papildomos scenos. Per trijų savaičių kruizą Norvegijoje, kelios savaitės prieš Grace mirtį, jos geriausia draugė Joan Dale prisimena: „Grace buvo apsivilkusi audinių kailinius. Ir po 30 metų ji vis dar juos nešiojo. Ji vis dar turi ir nešioja sukneles, kurias pirko, kai laukėsi vaikų. Rainier šaipydavosi iš jos, kad atrodo kaip gatvės gyventoja, juk gali keliauti su stilingais lagaminais.“
Santuokos tvirtumas ir gandai
Siekiant didelių pardavimų, laikraščiai dažnai rašo gandus ir melą, negalvodami, kaip tai paveiks straipsnio herojų ir jo artimuosius. Ilgainiui žmonės pradeda jais tikėti. Buvo pasklidusios kalbos apie skyrybas, tačiau Grace ir Rainier, duodami interviu 20 metų santuokos jubiliejaus proga, šiuos gandus paneigė.
Artimiausia Grace Kelly draugė Joan Dale savo prisiminimuose apie princesę rašė: „Princesė Grace ir princas Rainier mylėjo vienas kitą nuo pat pradžių. Jis buvo nepaprastai žavus vyras, nors ir drovus, bet išties žavėjo protu ir geru humoro jausmu. Ji tikrai ištekėjo iš meilės ir, nors buvo sunku mesti aktorės karjerą, jos didžiausias džiaugsmas buvo būti mylinčia žmona ir mama. Princesė Grace ir princas Rainier buvo susituokę 26 metus ir mylėjo vienas kitą iki pat jos mirties dienos. Jiems būdavo sunku rasti laiko pabūti kartu dėl įtemptų grafikų. Buvimas viešumoje sukeldavo stresą ir įtampą. Kaip ir bet kuri kita pora, jie kartais nesutardavo, tačiau greitai sugalvodavo problemos sprendimą. Rainier, šeimoje tardavo paskutinį žodį, tačiau prieš priimdamas sprendimą visada atsižvelgdavo į jos nuomonę. Grace Kelly man dažnai kartodavo, kad daug metų susituokusios poros nusipelno apdovanojimo. Ji ir Rainier turėjo savo problemų, kaip ir visi kiti, bet vieną kartą Grace atsigręžė į mane ir, žiūrėdama tiesiai į akis, pasakė: „Žinai, Joana, aš žinau, kad Rainier mane myli“. Jie abu mėgdavo pokštus. Vieną vakarą Rainier palydėjo žavią brunetę į vakarienę rūmuose. Šalia buvę žmonės pradėjo šnibždėti ir stojo nejauki tyla. Staiga prapliupo kažkur girdėtas krizenimas, kuris peraugo į kvatojimą.
Tragiška mirtis ir palikimas
1982 metų rugsėjo 13 dieną, pirmadienį, Grace su dukra Stephanie iš vasaros vilos išvyko į Monaką. Atvežta į ligoninę, Grace nebuvo praradusi sąmonės, bet jos būklė greitai blogėjo. Dviejose smegenų vietose buvo išsiliejęs kraujas. Karstas su Grace palaikais koplyčioje buvo laikomas tris dienas, vėliau palaidotas Grimaldi giminės kape. Pagerbti Monako princesės atvyko daugiau nei 400 žmonių. Dėl patirto kaklo slankstelio traumos dukra Stephanie negalėjo atsisveikinti su mama. Per laidotuves princas Rainier nuleidęs galvą verkė. Po skaudžios netekties princas ilgai gedėjo. Jis atsisakė dar kartą vesti. Monake įkūrė rožių sodą mylimos žmonos garbei, o gražiausią savo šalies gatvę pavadino Monako princesės Grace vardu.
Princas Rainier III mirė 2005 metais, būdamas 81 ir buvo palaidotas šeimos kape šalia savo žmonos Monako princesės Grace Kelly. Jis buvo ilgiausiai šalį valdęs monarchas Europoje - nuo 1949 metų. Valstybės vadovo postas po jo mirties perėjo princui Albertui.
Princas Rainier III indėlis į Monako suverenitetą ir plėtrą
Grace Kelly suvaidino milžinišką vaidmenį Monako politikoje. Šalis atsilaikė padedama Grace Kelly viešųjų ryšių ir sumanaus komandinio ministrų kabineto darbo. Savo garsumą Grace Kelly sumaniai panaudojo politikoje prieš Prancūzijos priespaudą. Grace iš tikrųjų tapo Monako traukos jėga. Žmonės iš viso pasaulio atvykdavo pasižiūrėti jų vestuvių vietų.
Rainier III stiprino Monako suverenitetą, numatytą 1918 metų sutartyje su Prancūzija. Jam valdant buvo pripažinti šalies teritoriniai vandenys ir oro erdvė. 1993 metais Monakas oficialiai gavo vietą Jungtinėse Tautose. Monakas iki šių dienų neturi lygių Viduržemio jūros pakrantėje dėl vienam gyventojui tenkančio turto, viešųjų paslaugų kokybės ir plėtros koncentracijos tokioje mažoje erdvėje.
Rainier, paskutinis Europos konstitucinis autokratas, atvedė Monaką į dangoraižių, tarptautinės bankininkystės bei verslo amžių ir pelnė pravardę Statytojas. Tačiau kritikai teigia, kad nekilnojamojo turto bumas pavertė šį nuostabų pajūrio kampelį, kurio gyventojai gyvena 1,95 kv. km plote, įsiterpusiame tarp Šiaurės Italijos miesto San Remo ir Prancūzijos kurorto Nicos, „mažuoju Manhetenu“.
Rainier III ir Grace Kelly vestuvės (Monakas, 1956 m.) Retas, niekada anksčiau nematytas kadras
Monako istorinė apžvalga
Monako istorija susijusi su strategine Monako uolos, kuri yra svarbus srities geologinis objektas, reikšme. Uola anksčiau pirmykščiams žmonėms teikė prieglobstį, o vėliau tarnavo kaip tvirtovė. XII-XIV a. pradžioje dėl šios teritorijos buvo varžomasi dėl politinių priežasčių. Monako uola buvo prieglobstis pirmykščiams žmonėms nuo paleolito laikų, 300 000 m. pr. m. e. Įrodymų tam pagrįsti buvo rasta Švento Judisto Sodo urve. Pagal istoriką Diodorą Sikulą ir geografą Straboną pirmieji nuolatiniai srities gyventojai buvo kalniečiai ligūrai, atsikėlę iš gimtojo miesto Genujos Italijoje. Finikiečiai iš Marselio įkūrė Monoikos koloniją, taip pavadintą dėl vietinių ligūrų, VI a. pr. m. e. dabartinėje Monako teritorijoje. Monoikos buvo susijusi su Herakliu, ir tik čia jis buvo garbinamas kaip Hercules Monoecus. Šiuolaikinis uostas kartais vadinamas „Heraklio uostu“.
1907 m. Katalikų enciklopedijoje parašyta: „Nuo seniausių laikų iki XIX a. Monakas buvo valdomas romėnų iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m., o po to sritis buvo siaubiama saracėnų ir įvairių barbarų genčių. Per šiuos puolimus srityje beveik neliko gyventojų, saracėnai buvo išvaryti 975 m., o XI a. srities gyventojų skaičius pradėjo didėti.“
1191 m. Šventosios Romos imperatorius Henrikas VI suteikė šios srities siuzereno valdžią Genujos miestui. 1215 m. birželio 10 d. Genujos gibelinų dalinys, vadovaujamas Fulco del Cassello ant Monako uolos pradėjo statyti tvirtovę. Gibelinai norėjo padaryti Monaką svarbia karine tvirtove ir srities valdžios centru, tad nusprendė šalia uolos įkurti gyvenvietę, kuri paremtų įgulą. Fransua Grimaldis užvaldė Monako uolą 1297 m., ir jų šeima ją valdo iki šių laikų, išskyrus prancūzų okupaciją 1793-1814 gegužės 17 d. Po Napoleono pralaimėjimo 1815 m. Vienos kongresas paskyrė Monaką Sardinijos karalystei kaip protektoratą. Monako nepriklausomybė pripažinta Prancūzų-monegaskų sutartimi 1861 m.
Monako princas buvo absoliutus valdovas iki 1911 m. Garsusis Monako kazino atsidarė 1863 m. Tai organizavo Societé des Bains de Mer, kuri taip pat valdė Paryžiaus viešbutį. Uždirbti pinigai buvo investuoti į Monako infrastruktūrą. XIX a. pabaigoje kilo ekonominis pagyvėjimas nutiesus geležinkelį į Prancūziją. 1918 m. liepą pasirašyta sutartis suteikianti Monakui ribotą Prancūzijos apsaugą. Sutartis, pridėta prie Versalio sutarties, teigė, kad Monako politika bus derinama su Prancūzijos ekonominiais, kariniais ir politiniais interesais.
Princesės Caroline vyro būklė
Monako kunigaikštytės Caroline vyrą - princą Ernstą-Augustą Hanoverį, antradienį - po Monako kunigaikščio Rainier mirties praėjus tik kelioms valandoms - ištiko koma, praneša rūmų šaltiniai. Šaltinių teigimu, pirmadienį Hanoverio princas Ernstas dėl kasos skausmų buvo paguldytas į vieną iš Monako ligoninių. Nuo antradienio jis komos būklės. „Jis nemirė, tačiau yra gilios komos būklės“, - sakė vienas Monako rūmų šaltinis. Oficialusis Monakas padėtį komentuoti atsisako.
Hanoverio princo sveikatos problemos gali atnaujinti kalbas apie prakeikimą, kuris esą jau septynis šimtmečius persekioja Grimaldžių dinastiją. Pasak šio mito, šios dinastijos atstovai niekada nesidžiaugs ilgomis ir sėkmingomis santuokomis. Savo temperamentingu būdu garsėjančio 51 metų Ernsto Augusto vardas ne kartą „puikavosi“ bulvarinių laikraščių antraštėse. Pernai lapkritį už tai, kad viename Kenijos kurorte primušė vieno Vokietijos futbolo klubo savininką, jam buvo skirta 445 tūkst. eurų bauda. Jis taip pat yra buvęs apkaltintas apspardęs fotografą ir įžeidinėjęs žurnalistus. Vokietijos bulvarinis laikraštis „Bild“ cituoja Hanoverio princo pamotės Hanoverio princesės Monikos žodžius, jog Ernstas Augustas iš tiesų yra ligoninėje, tačiau kokia yra jo būklė, ji nežinanti. „Taip, tai tiesa. Princas Ernstas Augustas iš tiesų guli ligoninėje Monake, - sakė ji. - Tačiau aš nežinau, kaip jis laikosi“. Princas Ernstas Augustas yra antrasis Monako kunigaikštytės Caroline vyras. Pirmasis jo sutuoktinis žuvo 1990 m. per katerio avariją.