Senovės Roma, imperijos klestėjimo laikotarpiu, į šiuolaikinį didmiestį buvo panašesnė, nei galėtume pagalvoti. Alberto Angelos (g. 1962 m.) knyga „Viena diena Senovės Romoje“ skirta visiems kelionių laiku mėgėjams, planuojantiems kelionę į Romą, taip pat tiems, kurie ten jau buvo. Knygoje A. Angela vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo šeštos ryto, kai miestas pabunda, iki pat vidurnakčio. Nuo tada, kai dominus pasirąžo lovoje, iki nakties, kai paskutiniai girtuokliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės.
Eismo reguliavimas ir nuobaudos
Keliauti po Romą, kaip ir šiandien, buvo keblu. Ir tai nepaisant garsaus Cezario 45 m. prieš Kristų paskelbto įstatymo, kuris leido judėti tik transporto priemonėms, atliekančioms darbus visuomenės poreikiams patenkinti, ir draudė privačių transporto priemonių judėjimą nuo aušros iki saulėlydžio. Tačiau, kaip ir šiais laikais, romėnų epochoje kai kurie pareigūnai ir tam tikri „privilegijuotieji“ galėjo naudotis savo transporto priemonėmis.
Viešosios tvarkos pažeidimai ir šiuolaikinės baudos Romoje
Šiuolaikinėje Romoje, siekiant išsaugoti istorinę aplinką ir viešąją tvarką, taip pat taikomos baudos už tam tikrus pažeidimus. „Draudžiama stovyklauti arba statyti laikinas pastoges, taip pat sustoti valgyti ir gerti zonose, turinčiose ypatingą arba architektūrinę vertę“, - skelbiama spalio 1-ąją įsigaliojusiame potvarkyje. Pažeidėjams gresia nuo 25 iki 500 eurų bauda. Panašūs draudimai galioja ir Florencijoje, Venecijoje. Tačiau architektūros paminklų fone mėgstančius užkandžiauti romiečius mero pasirašytas potvarkis papiktino. „Sumuštinis nėra nusikaltimas”, - ginkluoti tokiu lozungu romiečiai praėjusią savaitę susirinko prie savivaldybės ant Kapitolijaus kalvos. Susėdę kone ant Kordonatos laiptų, kuriuos prieš penkis šimtus metų suprojektavo Michelangelo, romiečiai demonstratyviai kramtė iš aplinkinių kavinių bei kepyklėlių susineštus sumuštinius, picas ir laižė ledus. „Meras sumuštinio valgymą priešais Panteoną ar ledų laižymą Navonos aikštėje vadina iškylavimu. Mes taip nemanome. Manome, kad mieste ir jo gatvėse turi būti gyvenama visavertiškai“. Sumuštinių valgymo protestas vakarop įvyko ir ant turistų itin mėgstamų laiptų Ispanijos aikštėje. „Neleisime, kad Roma virstų negyvu muziejumi po atviru dangumi!” - skelbė protesto dalyviai. Apsiginklavę sumuštiniais jie jau rengia naujus protesto blyksnius žymiausiose sostinės istorinėse vietose.
Romos Imperijos žlugimas |Dokumentika
Trevi fontano monetos ir jų likimas
Legenda byloja, kad per kairį petį dešine ranka į Trevio fontaną mesta moneta atneša sėkmę ir ateityje išpildo norą dar kartą sugrįžti į Amžinąjį miestą. Šios tradicijos laikosi milijonai turistų. Per metus į šį barokinį fontaną turistai sumeta apie 1,5 mln. eurų, o visi surinkti pinigai tradiciškai skiriami Katalikų bažnyčios labdaros organizacijai „Caritas“. Ji rūpinasi vargingiausiais Romos gyventojais ir benamiais. Tačiau miesto merė Virginia Raggi pareiškė, kad 4 tūkst. eurų, kuriuos kasdien į fontaną sumeta turistai, priklauso jos administracijai. Nuo balandžio 1 dienos šie pinigai nebebus skiriami „Caritui“. Romos miesto taryba pinigus panaudos miesto infrastruktūrai gerinti. Šį sprendimą vietos valdžia priėmė praėjusių metų pabaigoje, bet dabar Italijos vyskupai laikraštyje „Avvenire“ pradėjo puolimą prieš Romos politikus. Jie tvirtina, kad miesto biurokratinis aparatas yra „vargingiausiųjų priešas“. „Net nemanėme, kad gali taip nutikti. Tikiuosi, šis sprendimas dar nėra galutinis“, - tvirtino Romos „Caritui“ vadovaujantis kunigas Benoni Ambarusas. „Caritui“ palaikymą pradėjo reikšti dauguma šalies politikų ir kunigų, bet yra ir tokių, kurie tvirtina, kad Bažnyčia neturi jokios teisės į tuos pinigus. „Tie pinigai skirti visiems. Sekuliari valstybė neprivalo skirti pinigų religinei organizacijai“, - nuomonę socialiniuose tinkluose reiškė žmonės. Tai ne pirmas kartas, kai populistinio Penkių žvaigždučių judėjimo atstovė V. Raggi bando atimti pinigus iš „Carito“. Jos mėginimas 2017 metais neišdegė kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui.
Įėjimo mokesčiai į Romos lankytinas vietas
Nuo 2023 m. Panteone yra įvestas 5 eurų įėjimo mokestis. Monumentas buvo pastatytas Romos imperatoriaus Hadriano ir yra garsus savo oculusu - anga didžiuliame kupole.
Kasdienis gyvenimas Senovės Romoje: problemos ir ypatumai
Problemos, kamavusios romėnus imperatorių laikais, yra neįtikėtinai panašios į varginančias šiandieninės Romos (ir visų kitų didelių miestų) gyventojus. Per šiek tiek mažiau nei du tūkstančius metų padėtis nė kiek nepasikeitė.
Šiukšlės ir triukšmas
Purvu ir šiukšlėmis kai kurie Romos kampai ir skersgatviai primena Artimųjų Rytų miestų gatves, kur dažnai vaikščiojama ant visų rūšių šiukšlių - nuo butelių iki išmestų daržovių - sluoksnių. Triukšmas gatvėse ir skersgatviuose buvo kita problema. Marcialis apie dienos chaosą sako: „Romoje nėra vietos, kur vargšas galėtų susikaupti ar pailsėti. Ryte tau neleidžia gyventi mokytojai mokykloje, naktį - kepėjai, visą dieną - variakalių kūjai. Štai pinigų keitėjas purto savo purviną stalą, ant kurio - Nerono monetų krūvelės… Ten auksakalys spindinčiu kūjeliu kala Ispanijos auksą… Neliauja šaukti Belonos (karo deivė) kulto fanatikai; laivo sudužėlis laikosi įsikibęs medžio gabalo, padedančio papasakoti savo istoriją; žydukas, motinos išmokytas prašyti išmaldos; bedantis šaukiantis degtukų perpardavėjas…“ Jam pritaria Juvenalis, klausdamas: „Kokiame nuomojamame name Romoje galima išsimiegoti?“
Nekilnojamojo turto kainos ir statybos
Daugybės užsieniečių atvykimas (taip pat ir Romos piliečių, traukiamų didžiojo miesto) negalėjo niekaip kitaip paveikti nekilnojamojo turto kainų, kaip tik jas pakelti, jos buvo keturis kartus didesnės negu likusioje pusiasalio dalyje. To rezultatas - laukinis spekuliavimas nekilnojamuoju turtu, tarsi grybus auginantis aukštas „kareivines“, statomas greitai ir iš prastos kokybės medžiagų. Padarinys - ganėtinai dažnos griūtys.
Laiko matavimas
Romėnai neturėjo tikslių būdų valandoms skaičiuoti. Labiausiai paplitę saulės laikrodžiai. Jų esti įvairių rūšių ir įvairių dydžių. Didžiausią Romos saulės laikrodį Marso lauke pastatė Augustas. Jis yra didelės aikštės dydžio (60 metrų pločio ir 160 metrų ilgio), o jo gnomonas, tai yra stiebas, metantis šešėlį, - tiesiog iš Egipto, iš Heliopolio, atgabentas obeliskas. Prieš du tūkstančius metų obeliskas metė savo šešėlį į didelę aikštę, padengtą balčiausio travertino plokštėmis. Sužymėtos bronzinės linijos leisdavo sužinoti valandą ir datą. Šio milžiniško saulės laikrodžio projektuotojas sugebėjo sukurti garsųjį Ara Pacis, taikos altorių, tiksliai ant rudens lygiadienio, rugsėjo 23-iosios, linijos - tuomet, kai diena ir naktis trunka vienodai. Rugsėjo 23-ioji yra ir imperatoriaus Augusto gimtadienis. Tyrinėjamoje Trajano laikų Romoje yra daug „normalių“ saulės laikrodžių: jie įrengti ant daugelio visuomeninių pastatų, turtuolių namų vidiniuose kiemuose, jų turi net kai kurie praeiviai. Pagrindinis romėnų atskaitos taškas yra vidurdienis, kai saulė pakyla aukščiausiai. Šią akimirką - dienos vidurys: praėjo šešios valandos nuo aušros ir liko šešios iki saulėlydžio. Tačiau vasarą dienos akivaizdžiai yra ilgesnės, o žiemą trumpesnės… Taigi vasarinės valandos „trunka ilgiau“ negu žieminės. Ir nemažai. Suprantama, kai valandos yra tokios „lanksčios“, o tokių tikslių laikrodžių kaip mūsiškiai nėra, kasdienis gyvenimas yra ne toks griežtas, jeigu kalbėsime apie sutartus susitikimus, o vėluojantieji yra šiek tiek toleruojami.