Pablo Picasso (1881-1973) - ispanų tapytojas, skulptorius, grafikas, keramikas ir poetas, vienas žymiausių ir įtakingiausių XX a. menininkų, kubizmo pradininkų. Jo gyvenimas ir kūryba iki šiol domina ne tik meno mylėtojus, bet ir plačiąją visuomenę. Pikasas pralenkė savo epochą, sukūręs daugiau nei 20 tūkst. paveikslų, atspaudų, skulptūrų, keramikos gaminių ir teatro kostiumų.
Ankstyvieji metai ir meninės karjeros pradžia
Pablo Ruizas, vėliau pasirinkęs motinos pavardę Picasso, gimė 1881 m. spalio 25 d. Malagoje, Ispanijoje. Jo tėvas, Donas Chosė Ruizas Blasko, taip pat buvo dailininkas ir meno profesorius, piešęs natūralistinius paukščių atvaizdus ir dėstęs amatų mokykloje. Nuo tėvo Pablo išmoko vizualiojo meno pagrindus, tokius kaip figūrų piešimas ir tapyba aliejumi. Jau ankstyvoje jaunystėje jis parodė išskirtinį meninį sugebėjimą. Anot jo motinos, pirmasis berniuko ištartas žodis buvo „pieštukas“ (tiksliau, jo ispaniškas trumpinys).
Pirmasis žinomas aliejinis paveikslas „Pikadoras“ buvo nutapytas 1889 m. Būdamas dešimties, Pablo savo paveikslus pradėjo pasirašinėti motinos mergautine pavarde Picasso. 1895 m. šeimą sukrėtė tragedija - nuo difterijos mirė septynmetė sesuo Končita. Po jos mirties šeima persikėlė į Barseloną, kur tėvas ėmė dėstyti vaizduojamosios dailės akademijoje „La Lonja“. Jis įtikino šios įstaigos vadovybę leisti sūnui laikyti egzaminus į pažengusiųjų klasę. Tokiems egzaminams mokiniai dažnai ruošdavosi apie mėnesį, bet Pablo sėkmingai atliko užduotis per vieną dieną, apstulbindamas komisiją.
Nepaisant įspūdingų gabumų, Pikasas niekada nebuvo stropus mokinys, dažnai vengdavo nuobodžių paskaitų ir klajodavo po Barseloną, eskizuodamas kasdienio gyvenimo scenas. Baigęs mokslus, Pikasas pirmą kartą apsilankė Paryžiuje, susipažino su Europos menininkais ir visuomenės veikėjais. 1897 m., siekdamas nepriklausomybės nuo tėvo įtakos, jis išvyko į Madridą ir įstojo į Karališkąją dailės akademiją. Tačiau griežta akademijos disciplina jam nepatiko. Vietoj paskaitų jis lankėsi Prado muziejuje, kur studijavo Diego Velázquez, Francisco Goya ir El Greco darbus. Po ligos, grįžęs į Barseloną, Pikasas dažnai lankėsi menininkų ir intelektualų pamėgtoje tavernoje „Keturios katės“ („Els Quatre Gats“), kur susipažino su Ispanijos modernizmo atstovais. Ši aplinka paskatino jį atsisakyti klasikinio stiliaus ir ieškoti naujų išraiškos formų. 1900 m. vasario 1 d. šioje tavernoje įvyko pirmoji jo darbų paroda, kurioje buvo eksponuojami 150 kūrinių. Apie 1904 m. pavasarį Pikasas galutinai ryžosi visam laikui persikelti į Paryžių.
Kūrybos etapai ir stilių kaita
Picasso kūryba skirstoma į keletą ryškių periodų, atspindinčių menininko asmeninį gyvenimą ir meno tendencijas:
Mėlynasis periodas (1901-1904 m.)
Šiam periodui būdingi niūrūs paveikslai, nutapyti melsvais ir melsvai-žalsvais atspalviais. Šiuo metu Pikasas dažnai piešė pavargusias, iškankintas motinas su vaikais, melancholiškus vaizdus su prostitutėmis ir elgetomis. Didelį įkvėpimą jam sukėlė kelionė į Ispaniją ir artimo draugo Carlos Casagemas savižudybė. „Senas gitaristas“ - vienas ryškiausių šio periodo darbų, kuriame melsvi atspalviai, varginga muzikanto išvaizda ir sėdėsena kuria slegiančią, melancholišką nuotaiką. Pikasas pats vėliau pavadino savo Mėlynojo periodo darbus „grynais sentimentais“, tačiau jie ir šiandien kelia didelį susidomėjimą.
Rausvasis periodas (1904-1906 m.)
Rausvojo periodo ypatybės yra linksmesnė nuotaika, oranžinė ir rožinė spalvos. Šiuose paveiksluose dažnai vaizduojami cirko artistai, akrobatai ir arlekinai. Arlekinas, paprastai vaizduojamas languotu rūbu, tapo asmeniniu Pikaso simboliu. Dauguma piešinių yra įkvėpti Fernande Olivier, skulptorių ir dailininkų modelio, kuri buvo P. Pikaso pirmoji mūza ir meilė. Jų audringi santykiai tęsėsi septynerius metus.
Afrikos įkvėptas periodas (1907-1909 m.) ir kubizmo gimimas
1907 m., apsilankęs Žmogaus muziejuje, Picasso susižavėjo negrų skulptūromis ir kaukėmis, pastebėdamas jose žmogaus ir gamtos ryšį bei gebėjimą išreikšti ne tik regimą, bet ir mąstomą. Šis atradimas paskatino jį gilintis į šias skulptūras ir ieškoti būdų mene perteikti neperteikiamus pojūčius. Tai turėjo didelę įtaką vėlesniam kubizmo vystymuisi. Šiam periodui priskiriami kūriniai, kuriuose matomi primityvizmo apraiškos ir Afrikos kultūros pėdsakai, pavyzdžiui, veidai, panašūs į genčių narių kaukes.
Šio periodo kulminacija tapo legendinis paveikslas „Avinjono merginos“ („Les Demoiselles d'Avignon“, 1907 m.). Šiame darbe jis supaprastino formas iki geometrinių elementų - apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Kūrinys sukėlė audringas reakcijas dėl savo neįprastos formos ir temos, nukrypstančios nuo to meto meno normų, ir laikomas vienu įtakingiausių XX amžiaus kūrinių, lėmusių didelius pokyčius dailėje.
Kubizmas, kaip sudėtinga ir rafinuota dailės srovė, siekė ne atkurti realybę, o išreikšti nenatūralų vaizdą, paklūstantį meno, o ne gyvenimo taisyklėms. Pikasas bandė suskaidyti daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidinę struktūrą, o vėliau jas perdėlioti drobėje taip, kad būtų galima matyti skirtingas puses vienu metu iš įvairių kampų. Pavyzdžiui, žmogaus portretas galėjo būti vaizduojamas iš karto ir iš priekio, ir profilio. Taip kubistų paveiksluose atsirado erdvinės figūros, bandymas ieškoti ketvirtojo matmens ir pakeisti žmogaus bei visatos santykį. Pikasas kartu su Georges’u Braque laikomi kubizmo pradininkais.
Analitinis kubizmas (1909-1912 m.)
Analitinio kubizmo technika buvo išvystyta Picasso ir prancūzų menininko Georges Braque. Šiame etape P. Picasso siekė parodyti paveiksle du arba daugiau būdingų daikto rakursų, perteikti erdvinio kūno struktūrą, objektai dekonstruojami, išskaidomi į smulkias sudedamąsias dalis. Pavyzdžiais gali būti „Meno pirklio A. Vollard’o portretas“ ir „D. H. Kanveilerio portretas“ (abu 1910 m.).
Sintetinis kubizmas (1912-1919 m.)
„Butelis ir vyno taurė ant stalo“ (1912 m.) yra ankstyvas Sintetinio kubizmo pavyzdys. Šiame etape Picasso naudojo įvairesnius spalvų derinius ir vientisesnes formas, didesnis dėmesys buvo sutelkiamas į menines priemones, įtraukiant ir lytėjimo komponentus, tokius kaip audeklas. Šiam laikotarpiui priskiriamas ir vienas žymiausių Pikaso darbų - „Trys muzikantai“.
Neoklasicizmo ir siurrealizmo laikotarpiai (1919-1929 m.)
Po Pirmojo pasaulinio karo Pikasas ėmė tapyti neoklasicistinius paveikslus. Toks grįžimas prie aiškių ir tvarkingų formų buvo būdingas daugybei to meto dailininkų. Šie darbai primena Jean Auguste Dominique Ingres stilistiką, pavyzdžiui, „Baltai apsirengusi moteris“ (1923 m.). Iki 1930-ųjų pradžios Pikasas pasisuko į harmoningas spalvas ir vingiuotus kontūrus, vaizduojančius geidulingumą, tikėtina, įkvėptas ryšių su Marie-Thérèse Walter. Kaip pavyzdys - „Mergaitė skaito prie stalo“.
Vėlesni darbai ir Minotauras
Ketvirtame XX a. dešimtmetyje arlekiną pakeitė Minotauras. Nors 1930 metais Picasso toliau gyveno Prancūzijoje, į ispanų Pilietinį karą 1936 m. reagavo su labai emocionalia serija paveikslų, tokių kaip „Svajonė“ ir „Franco melas“, kulminaciją pasiekusia didžiulėje freskoje „Gernika“ (1937 m.), nutapyta pilkų tonų paletėje. Šis monumentalus antikarinis paveikslas, skirtas vokiečių bombardavimui Gernikoje per Ispanijos pilietinį karą, yra vienas žymiausių 20 a. meno kūrinių.
Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1960-ųjų Picasso kūrybinė energija niekada neišblėso. Šeštame XX a. dešimtmetyje Pikaso stilistika vėl pasikeitė, kai jis ėmė tapyti garsių meno kūrinių interpretacijas, pavyzdžiui, „Pusryčiai ant žolės“ pagal Manet (1960 m.). Taip pat jis atliko užsakymą sukurti maketą didelei 15 m aukščio lauko skulptūrai Čikagoje, dabar žinomai kaip Čikagos Pikaso skulptūra. Ji atidengta 1967 metais, o Pikasas atsisakė priimti užmokestį už ją. Iki šiol spėliojama, ką vaizduoja ši skulptūra - tai gali būti paukštis, arklys, moteris arba visiškai abstrakti figūra.
1946-1948 m. Pikasas gyveno Antibes’e, 1948-1954 m. - Vallaurise, kur pradėjo kurti polichrominę keramiką ir ekspresyvių formų keramines skulptūrėles. 1952 m. sukūrė du pano „Karas ir Taika“ Vallauriso koplyčioje, o 1958 m. UNESCO rūmų Paryžiuje freską „Ikaro kritimas“.
Pablo Picasso moterys ir mūzos
Pablo Picasso buvo ne tik tapytojas, bet ir skulptorius, piešėjas, grafikos kūrėjas, teatro dekoratorius, keramikas ir poetas. Jo gyvenime buvo daug moterų, kurios tapo jo mūzomis ir įkvėpimo šaltiniais. Pikasas buvo vedęs du kartus ir turėjo aibę meilužių bei trumpalaikių santykių.
Fernande Olivier
Fernande Olivier, prancūzų menininkė ir modelis, buvo pirmoji Pablo Pikaso mūza, įkvėpusi daugybę jo kūrinių Mėlynajame ir Rausvajame perioduose. Jų audringi santykiai tęsėsi septynerius metus ir nutrūko 1911-aisiais. Po dvidešimties metų moteris parašė atsiminimus apie bendrą gyvenimą su P. Pikasu.
Eva Gouel (Marcelle Humbert)
1911 metų rudenį Pikasas įsižiūrėjo Evą Gouel, dar žinomą kaip Marcelę Humbert. Savo meilę Evai jis išreiškė kubizmo paveiksle „Moteris su gitara“ („Ma Jolie“). Deja, netikėtai užklupusi mirtis pasiglemžė vos trisdešimties sulaukusios moters gyvybę 1915 metais, o Pikasas tai skaudžiai išgyveno.
Olga Chochlova
Rusų baleto šokėja Olga Chochlova buvo pirmoji P. Pikaso žmona. Jie susipažino balete, kuriam menininkas kūrė kostiumus ir dekoracijas. Olga atvedė Pikasą į aukštąją visuomenę. Jie susituokė 1918-aisiais, kai jai buvo 26, o P. Pikasui - 36 metai. Santuoka truko dešimtmetį, tačiau santykiai ėmė byrėti po sūnaus Paulo gimimo, Pikasui įsimylėjus Marię-Thérèse Walter. Olga pateikė skyrybų prašymą, tačiau Pikasas atsisakė skyrybų. Jie liko susituokę iki jos mirties 1955 m.
Marie-Thérèse Walter
1927-aisiais 17-metė Marie-Thérèse Walter iš Ispanijos susipažino su 46-erių P. Pikasu. Jų slaptas romanas tęsėsi ilgai, jie susilaukė dukters Maja. Pikasas Marie-Thérèse vaizdavo kur kas pozityviau nei kitas moteris: šviesiaplaukę, ryškiame fone. Paveikslai „Mergina priešais veidrodį“ ir „Sapnas“ yra vieni žymiausių, kuriuose matoma Marie-Thérèse. „Sapnas“ 2013 metais buvo parduotas už 155 milijonus dolerių, tapdamas penktu tuo metu brangiausiu parduotu paveikslu pasaulyje.
Dora Maar
Dora Maar - už dailininką gerokai jaunesnė menininkė, kuri kūrė eiles, fotografavo ir tapė. Manoma, kad audringas poros romanas tęsėsi net 10 metų, o jo metu Dora pozavo ne vienam dailininko kūriniui. Pikasą itin įkvėpė Doros mąstysena, polinkis į meną, politinės pažiūros, intelektas, mergina taip pat kalbėjo ispaniškai. Paveikslas „Bust of a Woman in a Flowery Hat (Dora Maar)“ (liet. Moters biustas su gėlėta skrybėle (Dora Maar)), nutapytas 1943 m. liepą, buvo atliktas įtemptu P. Picasso ir Doros Maar santykių laikotarpiu. Šiame kūrinyje ji perteikiama švelnesnėmis, ryškiomis spalvomis, nors ir fragmentuotu, be perspektyvos pieštu veidu, kuriame juntamas ašarų ir nevilties motyvas. Tuo metu Dora Maar jau žinojo, kad P. Picasso ketina ją palikti. Paveikslas „Dora Mar su kate“ 2006 metais parduotas už 95,2 milijonus dolerių.
Dora Maar ir Marie-Thérèse Walter vieną dieną atsitiktinai susitiko P. Pikaso dirbtuvėje, o po nedidelio barnio pareikalavo, kad dailininkas pasirinktų vieną iš jų. Tačiau P. Pikasas pareiškė, kad joms teks pačioms išsiaiškinti tarpusavyje, ir moterys išties pradėjo dėl jo peštis. Pablas šį prisiminimą vadino vienu geriausiu gyvenime.
Françoise Gilot
P. Pikasui buvo 62-eji, kai kavinėje sutiko meno studentę, vos 22-ejų Françoise Gilot. Jiedu susilaukė dviejų vaikų - Palomos ir Claude’o. Visgi 1953 metais Fransua pavargo nuo P. Pikaso prievartos, neištikimybės, ūmaus būdo ir paliko jį. Po vienuolikos metų ji parašė knygą apie savo gyvenimą su P. Pikasu.
Jacqueline Roque
P. Pikasui buvo jau 79-eri, kai susipažino su 34-erių Jacqueline Roque. Jie susituokė 1961 m. ir liko kartu iki menininko mirties 1973 m. Kai P. Pikasas mirė, Jacqueline neleido jo vaikams Palomai ir Claude’ui dalyvauti laidotuvėse.
Žymiausi kūriniai ir jų reikšmė
Pablo Picasso kūryba yra per šimtus paveikslų, daugiau ar mažiau žinomų. Be kubistinės krypties paveikslų, P. Picasso taip pat kūrė keramiką, skulptūras ir grafiką. Trumpą savo gyvenimo laikotarpį šis ispanų menininkas taip pat kūrė kostiumus, kuriuos vilkėjo garsiojo Serge’o Diaghilevo baleto „Russes“ šokėjai.
- „Gernika“ (1937 m.) - tai miesto Šiaurės Ispanijoje, kurį 1937 metais subombardavo ir iki pamatų sugriovė nacių kariniai lėktuvai, pavadinimas. Žymusis freskos dydžio paveikslas buvo Pikaso atsakas į negailestingą aktą, protestas prieš karo žiaurumus. Darbas tuojau patraukė viso pasaulio dėmesį į Ispanijoje vykstantį pilietinį karą. „Gernikoje“ matome bombardavimo siaubą, niekuo dėtus kenčiančius civilius, tarp jų - ir motiną su nužudytu vaiku, į akį taip pat krenta pavaizduotas jautis bei arklys - dvi ispanų kultūroje svarbios figūros.
- „Verkianti moteris“ (1937 m.) - manoma, kad šis kūrinys yra savotiška paveikslo „Gernika“ variacija. Pastarajame Pikasas nutapė ašaromis paplūdusią moterį, laikančią savo negyvą kūdikį. Vėliau sukūrė ne vieną atskirą jos portretą, kurio kulminacija tapo „Verkianti moteris“, kurioje vaizduojama Dora Maar.
- „Dora Mar su kate“ (1941 m.) - paveikslas nutapytas Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Sudėtinga politinė situacija nulėmė ir įtampą tarp Pablo ir Doros - Pikasas ją ėmė tapyti vis abstrakčiau, neretai paveiksluose matomos moters ašaros. Paveiksle gausu Doros būdą ir gyvenimą atspindinčių detalių. Pavyzdžiui, jos skrybėlė simbolizuoja menininkės įsitraukimą į siurrealizmo judėjimą.
- „Sapnas“ - paveiksle vėl matome Mariją Terezą Walter. Priešingai nei Dorą Mar, kurią Pikasas dažnai vaizdavo kaip pakankamai grėsmingą moterį, Mariją dailininkas vaizdavo kur kas pozityviau: šviesiaplaukę, ryškiame fone.
- „Mergina priešais veidrodį“ - paveiksle vėl matome Mariją Terezą, šįkart - žvelgiančią į savo pačios atvaizdą. Meno kritikai skirtingai interpretuoja šį darbą. Vieni sako, kad tamsesnis merginos atspindys primena apie mirtingumą, kiti įsitikinę, kad jis žymi merginos virsmą brandžia moterimi.
- „Marija Tereza Walter“ - paveiksle nutapyta Marija Tereza Walter buvo viena Pikaso mūzų ir meilužių, jų slaptas romanas prasidėjo menininkui būnant santuokoje su Olga Khokhlova. Šis kūrinys šviesus, jame naudotos ryškios spalvos - manoma, kad santykiai su Marija menininkui suteikė gyvybingumo, jaunatviškumo, įkvėpė.
- „Trys muzikantai“ - vienas žymiausių Pikaso darbų, priskiriamas sintetinio kubizmo periodui.
- „Mano gražuolė“ - darbas, skirtas Marcelėi Humbert.
- „Avinjono merginos“ - vienas įtakingiausių XX amžiaus kūrinių, lėmusių didelius pokyčius tuometinėje dailėje. Čia matome užgimstančius kubizmo elementus, primityvizmo apraiškas, Afrikos kultūros pėdsakus. Jame pavaizduotos penkios prostitutės (Avinjonas yra gatvės Barselonoje, kur stovėjo žymus viešnamis, pavadinimas).
- „Senas gitaristas“ - priskiriamas Pikaso Mėlynajam periodui, siejamam su vargingu menininko gyvenimu ir dailininką sukrėtusia artimo draugo savižudybe.
Picasso paveikslų kainos ir reikšmė
Pablo Picasso neabejotinai yra vienas brangiausių tapytojų pasaulyje. Jo kūryba kasmet patenka į brangiausių meno kūrinių, parduodamų didžiausiuose pasaulio aukcionų namuose, sąrašus. Pavyzdžiui, „Yo, Picasso“, menininko autoportretas, buvo parduotas už 47,85 milijono dolerių, o vėliau jo vertė šoktelėjo iki 83,2 mln. USD. Iki šiol brangiausias Pablo Picasso paveikslas yra „Alžyro moterys“, 2015 metais parduotas už neįsivaizduojamai didelę sumą - 180 mln. dolerių. Dėl savo kainos šis paveikslas tapo ne tik brangiausiu Pikaso kūriniu, bet ir brangiausiu paveikslu pasaulyje. Manoma, kad Pablo Picasso darbai yra puiki investicija, nes vos keli brangiausi šio tapytojo paveikslai pasiekė beveik 400 mln. dolerių vertę.
Pablo Picasso's son, Claude Picasso, interview (1997)
Daugelis menotyrininkų tvirtina, kad visuotinai pripažintu šedevru paveikslas tampa ne tik dėl meninės vertės, bet ir dėl įvykių, susijusių su juo. Pavyzdžiui, „Mona Liza“ tapo šedevru tik dėl to, kad buvo pagrobta ir dvejus metus jos niekas nematė. 1911 m., kai iš Luvro buvo pavogta „Mona Liza“, Pikasas kurį laiką buvo laikomas vienu iš įtariamųjų, tačiau po apklausos policija dailininką paleido.
Pablo Picasso citatos
Pablo Picasso buvo ne tik genialus menininkas, bet ir išmintingas filosofas. Štai kelios jo citatos, kurios padės geriau susipažinti su P. Picasso asmenybe:
- „Motina man pasakė, kad jei būsiu kareiviu - tapsiu generolu, jei kunigu - popiežiumi.“
- „Kiekvienas vaikas yra menininkas. Problema - kaip juo išlikti, užaugus.“
- „Visada darau dalykus, kurių daryti negalima.“
- „Pabaigti darbą? Užbaigti kūrinį? Tai nesąmonė! Jei visi to ieško - niekas neranda.“
- „Menas neturi atspindėti vyraujančių grožio kanonų, bet išjudinti tokią vietą mūsų galvoje, kurioje neegzistuoja jokios taisyklės.“
- „Sėkmė yra pavojingas dalykas. Žmogus pradeda kopijuoti pats save.“