Kūrybos procesas dažnai apibūdinamas kaip nuolatinės paieškos kelias, tačiau kai kurie menininkai, kaip ir garsusis Pablo Picasso, pabrėžia radimo, o ne paieškos svarbą. Frazė „Aš neieškau, aš randu“ (pranc. „Je ne cherche pas, je trouve“) talpina gilią filosofiją apie intuiciją, patirtį ir netikėtą atradimą kūrybiniame procese.
Platono „idėjų“ teorija ir kėdės konceptas
Norint giliau suprasti „radimo“ prasmę, galima pasitelkti Platono „idėjų“ teoriją. Platonas teigė, kad egzistuoja tobula ir nemateriali idėjų karalystė, o mums pažįstami fiziniai daiktai yra tik šių idėjų atspindžiai ar netobulos kopijos.
Pavyzdžiui, kalbant apie kėdę, Platonas teigtų, kad egzistuoja „kėdės idėja“ - bespalvė, nemateriali esmė, neturinti erdvinių charakteristikų, suvokiama tik protu. Ši idėja nėra susieta su konkrečia kėde, kuri gimė, kai buvo sukurta, ir nemirs, kai ji bus sudeginta. „Kėdiškumas“ yra amžinas ir egzistuoja nepriklausomai nuo fizinių apraiškų. Ši „kėdės idėja“ yra aukštesnė už atskirų kėdžių idėjas, o šios savo ruožtu yra pavaldžios idealios, „išbaigtos kėdės idėjai“, kurią sukūrė Dievas ir kuri savaime yra unikali.
Atskiros kėdės, kurias mes matome ir naudojame, turi bendrą Kėdės pobūdį, bet yra daugiau ar mažiau netobulos. Būtent šio netobulumo dėka gali egzistuoti daugybė kėdžių. Ideali Kėdė yra reali, o atskiros kėdės tėra jos akivaizdžios kopijos. „Krėslo idėja“ yra „kėdės idėjos“ kopija, kuri savo ruožtu yra „Dieviškosios Kėdės“ kopija.
Luko Varneko aistra kėdėms ir „radimo“ filosofija
Šiuolaikinio menininko Luko Varneko (Lukas VARNEKAS, Luc WARNECK), gimusio 1959 m. Kasablankoje (Marokas), kūryboje ypač ryškiai atsiskleidžia „radimo“ principas. Gyvendamas ir dirbdamas Saint-Paul de Vence (Prancūzija), Varnekas nuo 1970-ųjų mokėsi pas dailininką De Thiersantą, vėliau studijavo menus Annecy, Ženevoje ir Marselyje-Luminy, kur 1981 m. jam buvo įteiktas diplomas.
Tais pačiais metais išryškėjo jo aistra kėdėms - daiktui, žodžiui ir formai. Jis pasinaudojo kėdėmis kaip priemonėmis savo plastiniuose ieškojimuose. 1985 m. Nicos Archetipų galerija pristatė jo darbą, o meno kritikas Žakas Lepage Kanal‘o žurnale rašė: „...Lukas Varnekas tikras fantastinių baldų medkirtys.“
Varnekas, kalbėdamas apie savo darbus, pabrėžia: „Neįsivaizduokite mano darbų, lyg teorijos, kurią galima pritaikyti, nes tai sąvoka (KĖDĖS sąvoka), kurios dėka yra įmanomas nuolatinis kiekvieną kartą kitaip pasireiškiantis atkūrimo procesas.“ Šis teiginys puikiai iliustruoja Pikaso frazę „Aš neieškau, aš randu“. Varnekas nesiekia kurti konkretaus daikto, bet leidžia kėdės konceptui, arba „idėjai“, pasireikšti per nuolatinį atkūrimo procesą, kiekvieną kartą vis kitaip. Tai nėra ieškojimas iš anksto numatyto rezultato, o atvirumas spontaniškam atradimui, leidžiant pačiai idėjai vesti kūrybinį procesą.
Jo paroda „Kėdės žmogus (CHAIRMAN)“ (2012 m. birželio 16 d. - liepos 18 d.) dar labiau pabrėžia šio objekto svarbą menininko kūryboje. Kėdė Varnekui tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir filosofine kategorija, per kurią jis tyrinėja formas, erdves ir, galiausiai, pačią būties esmę.
„Bus išmestas, kaip nenaudinga mazgotė“: informacinių karų ekspertas Celofanui piešia niūrią ateitį
„Aš neieškau, aš randu“: intuicijos ir patirties triumfas
Picasso frazė ir Varneko kūrybinė filosofija atspindi gilesnį kūrybinio proceso supratimą. Tai nėra tikslinis ieškojimas, paremtas išankstiniu planu, bet veikiau intuityvus atradimas, leidžiantis idėjoms ir formoms natūraliai pasireikšti. Šis požiūris reikalauja didelės menininko patirties, išugdytos intuicijos ir gebėjimo atpažinti vertę ten, kur kiti galbūt matytų tik atsitiktinumą.
„Radimas“ yra daugiau nei atsitiktinumas. Tai - tam tikra kūrybinė branda, kai menininkas, sukaupęs pakankamai žinių ir įgūdžių, gali atpažinti potencialą ten, kur kitiems to dar nepavyktų. Kaip Platonas teigė, kad „idėja“ egzistuoja nepriklausomai nuo fizinės formos, taip ir menininkas gali „rasti“ idėją, kuri jau egzistuoja jo sąmonės gilumoje ar netgi universalių formų lygmenyje, tiesiog laukdama, kol bus atskleista.
Todėl frazė „Aš neieškau, aš randu“ tampa manifestu, pabrėžiančiu kūrybinę laisvę, pasitikėjimą intuicija ir atvirumą netikėtumams, kurie dažnai veda prie paties originaliausio ir giliausio meno kūrimo.