Pasaka „Mergaitė ir žibintas“ - tai alegorinis pasakojimas, dažnai naudojamas ugdant vaikus ir kalbant apie žmogaus vidinę ugnį, šilumą ir šviesą, kurią svarbu saugoti ir dalintis su kitais.
Pasakos „Mergaitė ir žibintas“ siužetas
Kartą buvo mergaitė, kuri nešė degantį žibintą. Jai buvo smagu matyti, kaip sklinda jo šviesa. Staiga pakilo stiprus vėjas ir užpūtė žibinto liepsną. Mergaitė paklausė: „Kaip galėčiau vėl uždegti savo žibintą?“
Pro šalį bėgo katytė. Mergaitė kreipėsi į ją: „Geroji katyte, vėjas užpūtė mano žibintą. Gal tu žinai, kas gali jį uždegti?“ Katytė atsakė, kad negali padėti, nes gerai mato tamsoje ir jai nereikia žibinto, pasiūlydama paklausti kieno nors kito. Mergaitė toliau keliavo ir sutiko pelytę, kurios taip pat paklausė, ar ji žino, kas gali uždegti jos žibintą.
Mergaitė ėjo gilyn į mišką. Buvo taip tamsu, kad jai pasidarė baisu ir liūdna. Ji atsisėdo ant kelmo ir apsiverkė. Tuomet mergaitei pasidarė drąsiau ir ji išėjo ieškoti Saulės.
Galiausiai ji priėjo trobelę, kurioje sėdėjo močiutė ir verpė. Mergaitė pažvelgė į vidų, pasibeldė ir tarė: „Laba diena! Ar žinai kelią pas Saulę ir ar nori eiti kartu?“ Močiutė atsakė, kad turi būti labai darbšti ir suverpti ploną, gražų siūlą, bet pakvietė mergaitę užeiti ir pailsėti, nes jos kelias ilgas. Mergaitė atsisėdo pailsėti. Pailsėjusi ji pasiėmė žibintą ir iškeliavo toliau ieškoti Saulės. Priėjo kitą trobelę, kurioje gyveno batsiuvys ir kalė batus. Mergaitė pasibeldė ir tarė.
Alegorinė pasakos prasmė ir taikymas ugdyme
Ši pasaka, ypač kai medžiai numeta lapus ir gamta ruošiasi žiemos miegui, o lauke tamsu, primena apie vidinės šilumos ir šviesos svarbą. Saulės sugrįžtuvių laukimo laikotarpiu pats metas stabtelėti, apžvelgti besibaigiančius metus, rasti, uždegti ir nešti vidinę žmogaus ugnį bei šilumą. Pasaka skatina kiekvieno širdyje degančią ugnelę nešti ir dalinti ten, kur jos labiausiai trūksta. Vaikų darželiuose ši pasaka dažnai naudojama kaip ugdomoji priemonė, per kurią vaikai mokosi vertinti šviesą, šilumą ir gerumą.
Ryšys su Hanso Christiano Anderseno pasaka „Senasis gatvės žibintas“
Vienas iš fragmentų mini ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Senasis gatvės žibintas“, kuri taip pat kalba apie pasenusio objekto jausmus, jo prisiminimus ir santykį su aplinka. Ši pasaka nėra labai graži, bet verta jos paklausyti. Ji pasakoja apie seną gatvės žibintą, kuris ilgus metus teisingai tarnavo ir dabar ruošiasi atsisveikinti su tarnyba. Jis jautėsi taip, kaip jaučiasi sena baleto šokėja, šokanti paskutinį kartą.
Žibinto prisiminimai ir ateities nežinomybė
Žibintas su baime laukė kitos dienos, kai rotušėje trisdešimt šeši miesto tėvai turės nuspręsti, ar jis dar tinka darbui. Sprendimas galėjo būti pastatyti jį ant tilto, nusiųsti į kaimo fabriką arba į liejyklą, kad jį perlietų. Šiaip ar taip, jis žinojo, kad jam reiks skirtis su nakties sargu ir jo pačia, kurie buvo pasidarę jam labai artimi, lyg giminės. Jie visi trys - sargas, jo pati ir žibintas - buvo pradėję tarnauti tuo pačiu laiku ir paseno kartu. Paskutiniais metais sargo pati taip pat rūpinosi žibintu, jį šveitė ir pylė žibalą. Abu sargai buvo teisingi žmonės ir nenuskriaudė žibinto nė vienu lašeliu.
Paskutinį vakarą, kai žibintas švietė, tos liūdnos mintys jam vis lindo į galvą, ir jis prastai degė. Kartais jam ateidavo mintys, kad jis buvo daug matęs, daug žinojo, gal net daugiau už tuos trisdešimt šešis miesto tėvus. Bet jis tylėjo ir nieko nesakė, toks padorus žibintas nieko nenorėjo įžeisti. Atsiminė daug dalykų, juos minint mirksėjo jo liepsna. Jis galvojo, kad ir jį turės kas atsiminti. Prisiminė gražų jaunikaitį su laišku, parašytu moters ranka, ir jo žibančias akis, sakydamas: „Aš laimingiausias žmogus pasaulyje!“ Žibintas atsiminė ir laidotuvių procesiją, kai ant aksomu išmušto katafalko grabe gulėjo jauna graži moteris. Jis matė verkiantį vyrą, atsirėmusį į jį, kai švyturiai nuėjo tolyn. Daug ką buvo atsiminęs senasis gatvės žibintas, degdamas tą dieną paskutinį kartą.
Kandidatai į žibinto vietą ir vėjo dovana
Atleistas iš tarnybos sargybinis bent žino, kas bus jo įpėdiniu, ir gali jam pasakyti keletą žodžių, o žibintas nežinojo savo įpėdinio, negalėjo jam paaiškinti, kaip reikia šviesti lyjant ir sningant, kiek mėnesio šviesa siekia šaligatvį ir iš kurios pusės daugiausia pučia vėjas. Gatvės latake buvo trys kandidatai į atleidžiamą vietą: silkės galva, puvėsio gabalas ir jonvabalis. Senasis žibintas jiems pasakė, kad jie nė vienas nešviečia tiek, kad galėtų užimti jo vietą, bet, žinoma, tie netikėjo. O sužinoję, kad tarnybos skyrimas nepriklauso nuo žibinto, visi labai džiaugėsi, laikydami žibintą per daug nusenusiu, kad galėtų rinkti.
Tuo metu papūtė nuo gatvės kampo vėjas, sušvilpė pro žibinto dureles ir pasakė jam: „Ką aš girdžiu? Tu rytoj išeini? Argi šiandien paskutinį kartą mes matomės? Reikėtų tau duoti kokią dovaną! Aš tau pravėdinsiu smegenis, tada tu ne tik gerai atsiminsi viską, ką esi girdėjęs ar matęs, bet savo paties akimis paregėsi tai, ką pasakos ar skaitys tau kiti.“ Žibintas padėkojo, bet baiminosi, kad jo neperlietų. Vėjas pažadėjo pagerinti jo atmintį ir palinkėjo malonios senatvės.
Žvaigždės dovana ir žibinto troškimai
Vėjas vėl papūtė, ir pasirodė mėnuo. Mėnuo atsisakė duoti dovaną, nes dylėjo, be to, žibintai jam niekados nešvietė, o visados jis jiems. Staiga ant žibinto stiklo buptelėjo vandens lašas, tvirtindamas, kad tai esanti geriausia dovana. Vėjas suūžė, klausdamas, ar niekas neduotų ką geresnio. Tuo pačiu metu nuo dangaus nukrito žvaigždelė, palikdama ilgą šviesų ruožą. Visi trys kandidatai - silkės galva, puvėsis ir jonvabalis - nustebo ir nutarė eiti gulti, manydami, kad tokiai vietai tinka tik aukštai stovintys. O senasis žibintas staiga skaisčiai nušvito. Jis tarė: „Tai nuostabi dovana! Dangaus žvaigždės visados mane džiugino. Aš pats negalėjau taip šviesti, kaip jos, nors to labai troškau visą laiką, ir štai šviesiosios žvaigždelės pastebėjo mane, menką seną žibintą, ir atsiuntė man vieną savo sesutę. Ta dovana davė man galybę, kad visi tie, kuriuos aš myliu, regėtų ir jaustų tą, ką aš pats regiu ir jaučiu.“ Vėjas atsiliepė, kad tam reikalinga vaškinė žvakė, be jos niekas nesupras, ką žibintas regi ir jaučia, ir vėjas nutilo.
Žibinto senatvė ir svajonės pas sargus
Kitą vakarą žibintas gulėjo ant krėslo, seno nakties sargo kambaryje. Sargas paprašė miesto tėvų padovanoti jam tą seną žibintą už ilgą ir teisingą tarnavimą. Tie pasijuokė, bet žibintą dovanojo. Ir štai jis gulėjo ant krėslo šalia šiltos krosnies ir, rodėsi, pasidarė didesnis. Šeimininkai valgė vakarienę ir nuolat žiūrėjo į senąjį žibintą, mielai būtų jį pasisodinę prie stalo. Jie gyveno pogrindyje, o norint patekti į jų kambarėlį, reikėjo pereiti grįstą priemenę, bet kambarėlis buvo šiltas ir jaukus. Ant langų stovėjo nepaprasti vazonai, atvežti jūreivio Kristijono iš Indijos - moliniai dramblių pavidalo, iš kurių augo porai ir žydėjo snaputis. Ant sienos kabėjo didelis spalvotas paveikslas, vaizduojantis Vienos kongresą.
Kai senasis sargas ėmė pasakoti viską, ką jie buvo matę, ilgai kartu gyvendami, per lietus ir per rūkus, trumpomis ir šviesiomis vasaros naktimis ar žiemą baisiausiai pustant, žibintas ėmė tuos visus daiktus taip aiškiai regėti, lyg būtų tebekabėjęs ten ant savo stulpo. Tai vėjas buvo suteikęs jam tą aiškumą! Seniukai buvo darbštūs ir rūpestingi žmonės. Šventadieniais po pietų seniukas pasiimdavo knygą, dažniausiai kelionių aprašymus, balsu skaitydavo apie Afriką, apie dideles girias ir laukinius dramblius, o senutė atsidėjusi klausydavo, retkarčiais pažvelgdama į molinius dramblius. Žibintas baisiai norėjo, kad jam degtų vaškinė žvakė, tada senutė, kaip ir jis pats, savo akimis galėtų matyti viską. Jis atsiduso: „Kokia nauda iš mano gabumų, kad neturiu vaškinės žvakės!“
Žibinto sapnas ir ramybė
Kartą jie kažkaip gavo daug įvairaus didumo vaškinių žvakigalių. Ilgesnius galus degino, o su trumpesniais šeimininkė siūdama vaškavo siūlus. Dabar vaškinių žvakelių netrūko, tik niekam neatėjo į galvą nors mažą galiuką įstatyti į žibintą. Žibintas sakė: „Čia guliu su savo nepaprastais gabumais, turiu visko, tik negaliu su jais pasidalinti. Jie nežino, kad jų baltas sienas galėčiau papuošti gražiausiais apmušalais, tankiais miškais, viskuo, kuo tik panorėtų! Tik to jie nežino!“ Žibintas, gražiai nušveistas, gulėjo kampe visų akivaizdoj. Žmonės, tiesa, vadino jį senu laužu, bet šeimininkai buvo prie jo labai pripratę ir neklausė, ką kiti sakė. Kartą, sargo vardo dienoje, šeimininkė priėjo prie žibinto, šyptelėjo ir tarė: „Šiandien aš jam geriau apšviesiu kambarį!“ Žibintas bilstelėjo iš džiaugsmo ir pagalvojo: „Dabar uždegs man žvakę!“ Bet moteriškė įpylė į lempą žibalo, o apie vaškinę žvakę nė neprisiminė. Jis degė visą vakarą ir gerai žinojo, kad iš žvaigždžių gauta dovana yra didžiausias turtas, tik tas turtas šiame gyvenime liks nesuvartotas.
Tada jis sapnavo - su tokiais gabumais galima ir sapnuoti - kad seniukai mirė, o jis pateko į geležies liejyklą. Jį įmetė į tirpdomą krosnį ir išliejo gražią angelo pavidalo geležinę žvakidę. Angelas laikė rankoje gėlių puokštę, į ją buvo įstatyta vaško žvakė ir padėta ant žalio rašomojo stalo. Kambarys buvo labai jaukus, lentynos prikrautos knygų, o sienos nukabintos puikiais paveikslais. Čia gyveno poetas, ir viskas, ką jis galvojo ar rašė, rodėsi kaip gyvas paveikslas prieš akis. „Kokių dėlto gabumų mano turima! - pasakė pabudęs senasis žibintas. - Beveik norėčiau, kad mane perlietų, bet ne, geriau to nedarysiu, kol gyvena tie seniukai. Jie mane myli tokį, koks dabar esu, aš jiems atstoju vaiką. Nuolat mane šveičia, šeria žibalu, ir aš jaučiuosi nė menkesnis už tuos, kur susirinkę į kongresą!“ Nuo to laiko jis turėjo dvasios ramybę, ją visai teisingai nusipelnė doras senasis gatvės žibintas.