Dažnas nuo vaikystės prisimename meistriškas ir įtaigias poetės Salomėjos Nėries eiles, tačiau pačios kūrėjos gyvenimas toli gražu nevilnijo taip darniai ir harmoningai kaip eilėraščių posmai. Apie sudėtingą poetės likimą, nevienareikšmius pasirinkimus ir naujasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas „Padai pilni vinių“, kurį recenzuoti imasi Gediminas Jankus. Poetas - tai nelaimėlis, išgyvenantis sunkias dvasines kančias, šauksmai ir dejonės jo žodžiuose pavirsta dieviška muzika.
Knygos atsiradimo istorija ir autorės motyvacija
Išgirdęs, kad naujausias rašytojos Aldonos Ruseckaitės veikalas „Padai pilni vinių“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) skirtas mūsų garsiajai Salomėjai Nėriai, iš pradžių buvau kiek nustebintas ir, prisipažinsiu, neslėpiau skepsio. Knygos dailininkė - Deimantė Rybakovienė. Nenuostabu, kad daugybė įvairiausių studijų, prisiminimų, vertinimų ir grožinių kūrinių apie Salomėją Nėrį ir sukėlė mano minėtąjį skepsį. Arvydas Juozaitis dar 1995 metais paskelbė jautrią dramą „Salomėja - sunkiausi metai“ (pastatyta Šiaulių dramos dramos teatre 2007-aisiais), pasakojančią apie S. Nėries karo meto išgyvenimus Penzoje ir Ufoje. A. Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Aldona Ruseckaitė rašė būtent apie Salomėją, rašė nevengdama dokumentinio tikslumo, citatų iš poetės dienoraščių, laiškų, amžininkų prisiminimų. Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje A. Ruseckaitę su ką tik dienos šviesą išvydusiu romanu pasitiko pilnutėlė salė. Juk daugelio pamilta poetė Salomėja Nėris tragiškais savo gyvenimo etapais ne vienam kėlė įvairias asociacijas.
Susitikimo metu Aldona Ruseckaitė pasakojo: „Ilgą laiką Salomėjai advokatavau, gyniau ją, kai kiti puldavo ir smerkdavo. Tai privertė rašytoją, muziejininkę pradėti milžinišką darbą, kad pažintų S. Nėrį. Pasak rašytojos, teko perskaityti poetės knygas, dienoraščius. Visų rašytojos minčių neatkartosiu, tačiau meniškai sielai yra suvokiamas poetės gyvenimas. Aldona Ruseckaitė romane, kuriame gausu archyvinės medžiagos, puikiai atskleidžia prieštaringo likimo poetės gyvenimo paslaptis. Ji tarsi susistemina, iškelia aikštėn įvykius, norėdama parodyti ir išaiškinti, kad S. Nėris be reikalo puolama ir stengiamasi parodyti ją iš blogosios pusės. Juk asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Skaitydama Salomėjos Nėries eiles dažnai susivokiu, jog ji mylėjo žmones, pasitikėjo jais. Dažnai pagalvoju, kad mes mėgstame juodomis spalvomis piešti visa, kas sukasi aplink mus.
Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros: spiralės kelias
Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Salomėja Nėris, tarsi nesubrendęs kūdikis, nesusivokiantis, kas yra kas, gyveno tarsi srovenanti upė, kuriai tekėti yra išgraužta sena vaga. Drąsiai galiu pasakyti, jog ne tik poezijoje, bet ir kitokiuose menuose gali įžvelgti menininkų vaikišką naivumą, skatinamą tų, kurie vadinasi draugais. Tokių „draugų” Salomėjos gyvenime buvo daug, nes tai buvo tarsi politinė manipuliacija, atradusi nišą, kuria mokėta puikiai naudotis. Jos mintys, siela visą gyvenimą buvo tiesos paieškose, tačiau „draugai” nenorėjo niekam leisti pakeisti jos mąstymo, įžvalgų. „Čia poetė jau buvo kaip voratinklyje“, - teigė A. Ruseckaitė.
„Okupacija“ (1940 06 15-1941 06 22)
Aprašomasis periodas apima būtent 1940-uosius, vadinamojo Liaudies seimo rinkimus, priimtą deklaraciją dėl stojimo į Sovietų Sąjungą, kelionę į Maskvą su būriu bolševikbernių, jos neva bičiulių dar nuo „Trečiojo fronto“ laikų. S. Nėris. Autorė dėlioja panikos, skausmo ir netekčių vaizdus, kuriuos mato poetė, pasakoja apie išgyvenimus, kuriuos tenka patirti - bendrakeleivio Pijaus Glovacko beprasmišką žūtį, ešelono bombardavimą, latvių šaulių sulaikymą, nelauktą ir netikėtą išsigelbėjimą. A. Ruseckaitė išradingai panaudoja ryškaus kontrasto principą - išsamiai papasakoja apie šį trumpą kūrybinio pakilumo ir džiugesio periodą, kai Salomėja nuoširdžiai tikėjo šviesia ir viltinga ateitimi, kai jai atrodė, kad tik sovietų „milžino ranka“ budriai saugos Tėvynę, o tada pateikia kraupų karo pradžios vaizdą ir panišką partinio aktyvo bėgimą. Tai, kad poetės vos neužmiršo ir išgabeno vos ne paskutinę valandą su mažuoju Balanduku ant rankų, dar kartą rodo, kokie buvo tų jos „idėjos draugų“ rūpestis ir parama. Juk kai kurie spruko, palikę savo žmonas ir vaikus, nesidairydami, vos ne patys pirmieji. Pagavios tos įtempto laukimo, traukimosi scenos.
„Karas“ (1941 06 23-1944 09 29)
Man įstrigo ypač jautrus, emocionaliai paveikiai aprašytas sūnelio Balanduko dingimas po eilinio vokiečių antskrydžio, jo karštligiškos paieškos, klejojanti poetės būsena, aplankantys vaizdiniai, maldos, kylančios iš pačios širdies gilumos. Beribis džiaugsmas, suradus sūnelį, ir vėl varginanti kelionė iki Maskvos, kur jau šiaip ne taip Sovietų Lietuvos pasiuntinybėje randa užuovėją, atsiduria tarp senų „draugų“. Autorė ne kartą gaižiai pasišaipo iš tų vyrų, supeikia juos - ir daužiusius jautrią poetės širdį, nuvylusius, ir „trečiafrontininkus“, bolševikavusius, traukusius Salomėją į pragaištingą kelią, išnaudojusius jos egzaltaciją, didžiulį talentą, apkalbėjusius tarpusavy, besityčiojusius. Tačiau dar negreitai poetė prabils visu balsu; nuo pergyventų sukrėtimų jaučiasi išdeginta, suniokota. O laikina ramybė netrukus baigiasi, tenka trauktis į Penzą, nes Maskvą jau bombarduoja. Situacija frontuose ne kokia, persilaužimas dar negreit, ir sovietinė „milžino jėga“ niekaip nesugeba sustabdyti vokiečių karo mašinos. A. Ruseckaitė skaudžias aplinkybes perteikia detaliai, per jas atskleisdama poetės nenumaldomą ilgesį, skausmą ir nežinią dėl Lietuvoje pasilikusių artimųjų - mamos, brolių, vyro Bernardo.
Salomėja puikiai supranta, kad jiems gresia realus pavojus dėl jos aktyvios prosovietinės veiklos, - gal jie jau sušaudyti? Šiaip verta pagalvoti, kodėl vis dėlto ji bėgo be Bernardo, tik su vaikeliu? Gal jos vyras skulptorius, spėjęs stalinų prigaminti, nesijautė sovietiniu aktyvistu, kuriam derėtų trauktis, tačiau paleisti poetę vieną, su vaiku į nežinią… Sunku suvokti. Ir autorė nuolat akcentuoja Salomėjos graužatį, skausmingą dvejonę: ar gerai padarė? Gal reikėjo likti Lietuvoje, slapstytis? Toji graužatis ir dvejonės, šviesūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai, papildomi autentiškomis eilutėmis iš laiškų ar posmais, tampa vienu svarbesnių viso romano leitmotyvų. Karo metų periodas - bene sunkiausias poetės biografijoje; vieniša, silpna, su vaikeliu ant rankų, nuolatinės graužaties apakinta, regis, Penzoje, kelių kolegų lietuvių apsupty, Salomėja kiek atsigauna, ir todėl sunkiai suvokiama jos sprendimas vykti į tolimąją Ufą, įšalo žemę, kartu su bičiuliu, rėmėju, vėliau tapusiu jos vyru, Petru Veržbilausku. Ką gi, gal simboliškai poetė pasirinko šį kelią, juk Ufoje buvo daug lietuvių tremtinių, kurie šiaip ne taip ištrūkdavo iš taigos gyvenviečių, iš nepakeliamo darbo prie miško kirtimo ar sielių ruošimo. Žinoma, jiems Ufoje buvo šiek tiek lengviau, tačiau dažnai badas ir šaltis marino ištisas šeimas… Salomėja išvengė tokios tragiškos baigties, tad bent gyvendama Ufoje prisilietė prie tūkstančių nekaltai represuotųjų lietuvių likimo. Jos „draugai“ bolševikai, vėl įsijungę į aktyvų sovietų šalies atstatymo darbą, veidmainingai dūsaus, skėsčios rankomis, neva bandys padėti, taip ramindami emocijų kankinamą poetę. O tuo pačiu metu padės sudarinėti naujai tremiamų šeimų sąrašus, uoliai vykdys Maskvos emisarų nurodymus.
Salomėjos Nėries vaidmuo sovietinėje okupacijoje
Tiesą sakant, pernelyg sureikšminamas Salomėjos Nėries vaidmuo 1940-aisiais, sovietinės okupacijos ir aneksijos metais. Šiai klišei neatsispiria ir Aldona Ruseckaitė. Atrodo, lyg „Poema apie Staliną“ buvo vienintelė liaupsė. Juk net vilnijo gandas, kad ne poetė ją parašė, kad gavo apmatus rusų kalba toje pačioje pasiuntinybėje - tokia ji gergždžianti, lyg spygliuota viela apraizgyta - pasak autorės. Tačiau gandams vietos nėra, ir A. Ruseckaitė. Bet juk ir be jos gausybė eiliakalių ir netgi gabių poetų tais mėnesiais skyrė šlovinančias eiles sovietijai, Raudonajai armijai ir didžiajam Stalinui. Būtent šito aspekto ir pasigedau A. Ruseckaitės romane. Minimas tik Kazys Boruta, sukalęs keletą eilučių Liaudies seimui. O juk varžyte varžėsi ir kiti, neprašomi ir be užsakymų. Ir K. Korsakas, ir A. Venclova, ir L. Gira, ir V. A. Ruseckaitė akcentavo kitus, netikėtus dalykus. Pasigedau šiokio tokio fono, kuriame Salomėjos pakrypimai kairėn neatrodytų tokie skandalingi. Juk, kita vertus, kaip teisingai pabrėžia A. Ruseckaitė, reikia pagalvoti ir neužmiršti jos pažiūrų, tikėjimo tais šviesiais socializmo idealais. Ji tikrai nebuvo išimtis; prieškario metais bolševikų agitatoriai uoliai darbavosi vadinamosios pažangiosios inteligentijos tarpe. Ryškiausia jų atstovė - Kominterno agentė, tiesioginė A. Sniečkaus ir visos pogrindinės kompartijos centro komiteto ypatinga patikėtinė Mikalina Meškauskienė, kuri su savo idėjos broliais ir sesėmis kaip bitutė lakiojo nuo vieno šviesuolio inteligento prie kito. Nekalta priedanga - lėšų rinkimas bolševikų organizacijos politiniams kaliniams šelpti. Ir tie padėjusių, nuolat aukojusių sąrašai buvo kruopščiai sudarinėjami, apie kiekvieną universiteto profesorių, rašytoją ar menininką smulkiausias ataskaitas ji pateikdavo A. Sniečkui ir komunistų CK. O ir pritariančių, palaikančių naująją sovietinę tvarką netrūko. Pakanka peržiūrėti Liaudies seimo delegatų sąrašą - kiek jame užtiksime garbių menininkų, kūrėjų, tapusių „patikimais“. Žinoma, ne per vieną naktį. Dažnas jau buvo apraizgytas Sovietų Sąjungos pasiuntinybės dėmesiu, kelionėmis į Maskvą, įvairiomis arbatėlėms, rautais ir dovanėlėmis… Manau, jei autorė daugiau akcentuotų dalies šviesuolių sąmoningą nukrypimą kairėn, Salomėjos vaidmuo sovietizacijoje tikrai atrodytų kuklesnis. Šit garsioji mūsų operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė. Ir ji buvo Liaudies seimo deputatė, ir ji traukėsi į Rusiją, ir ji kentėjo nepriteklių, badą ir šaltį. Tačiau buvo kitokios natūros nei Salomėja - stipri, savarankiška, užgrūdinta sunkios vaikystės ir nepriteklių. Ji dainavo visą savo skausmą, neviltį, o galų gale tikėjimą pergale išdainavo pirmose fronto linijose. Neteko užtikti puolimų ir kaltinimų Aleksandrai.
Istorikė apie Salomėjos Nėries išdavystę: niekas surištos nevežė, tai buvo apsisprendimas
„Sugrįžimas“ (1944 09 29-1945 07 07)
1942 metų birželio viduryje poetė gavo pranešimą, kad atvyktų į Maskvą - į SSSR Aukščiausiosios tarybos sesijos posėdžius kaip deputatė. Ji iš karto susiruošė ir su vaiku išvažiavo, nežinodama, ar į Ufą dar sugrįš. Ufos ledo, šalčio ir vienatvės burbulas sprogo, ištiško į šalis - vėl į Maskvą… Vėl atsirado erdvė, kita gyvenimo forma. Birželio šešioliktą dieną Salomėja su sūneliu pasiekia Rusijos sostinę. Šiame mieste ji gyvens dvejus metus ir tris mėnesius. Kai Salomėja su vaiku atvyko, geležinkelio stotyje jų niekas nepasitiko, Petrovičiui nespėjo pranešti, tad pati nusikapstė iki „Maskvos“ viešbučio ir laikinai jame apsistojo. Kitą rytą gan anksti prikėlė Sauliuką ir išvažiavo į Lietuvos atstovybę, žinojo, kad ten ras savo draugų, pažįstamų. Buvo pavargusi, veidas papilkėjęs, drabužiai nunešioti, tokia lyg nuo visų nutolusi, dar labiau nutilusi, susitelkusi į save ir vaiką. Nuo pat karo pradžios jautėsi lyg medžiotojų užvytas žvėrelis. Kaip jai seksis Maskvoje, kaip vėl įsijungs į visą veiklą? Ufoje poetė buvo viena, nepatyrė jokių įtakų, įkalbinėjimų. Poetinis pasaulis Salomėją apgobė, įsiurbė - nutolo protokoliniai, įmušti rašymai, įtakos, beliko ilgesys… Tačiau Maskvoje pati sau gyvenimo negalėjo pasirinkti, bendraminčiai, bendražygiai vyrai - daugiausia vyrai - ją ėmė tampyti lyg skudurinę lėlę: kiekvienas į savo pusę, kol galop vėl įpūtė Salomėjai gyvybę prisitaikyti, dalyvauti, įtikti… Už akių ištardami apie poetę - kaprizno ji būdo - ją išnaudojo, vyniojo lyg siūlų kamuolį. Ji neturėjo stiprybės? O gal pasirinkimo? Ar kitokių galimybių? S. Nėris Antrojo pasaulinio karo metu (1942) Maskvoje skaito savo poemą „Mama, kur tu“. Iš kairės - J. Šimkus, J. Baltušis, K. Korsakas, A. Venclova, P. Cvirka, S. Vyrai - Paleckis, Korsakas, Cvirka - sutiko Salomėją, apkabino, išbučiavo, prisipažino pasiilgę ir iš karto pareiškė, jog reikia jos kūrybos, jos žodžio, jos greito įsijungimo į rašytojų veiklą. Lietuvos rašytojai dabar priklausė sovietinių rašytojų sąjungai, daug bendravo su rusų ir kitų tautybių autoriais, kurie buvo apsistoję ar gyveno Maskvoje. - Juk esi prirašiusi eilėraščių, Saliute, toje Ufoje turėjai gražaus laiko, viena, niekas netrukdė, turbūt rytą vakarą kūrei? O mums reikia ir į spaudą, ir per radiją į okupuotą Lietuvą skaityti, reikia kovingų, plieninių eilių. Juk parašei tokių? Kostas žiūri į poetę kiek sunerimęs, jis gavo iš Ufos keletą jos eilėraščių, bet juose kovingumo dvasios nė kvapo neužuodė… Salomėja nugrimzdo į save, nebuvo kam palaikyti, padiskutuoti, ne, ne, eilėraščiai nėra kovingi, nors jautrūs, be galo jautrūs ir skausmingi. Ak, ta vilkė, bėganti laukais į Tėvynę ir prašanti atleidimo, ar tas kirminas, norįs prisiglausti prie tėviškės arimų - ji lyg atsiprašo, lyg ko gailisi - nėra čia kovos atspindžių… O prie didelio kelio liūdesiai gūdūs, o nutilus pakalnė - šalta ir liūdna… Ir kuo mes virtome, kuo - tik gluosniais, tik beržais svyruonėliais?.. Argi galima rašyti sovietų poetei tokius eilėraščius per nuožmų karą? - Pabandysiu, - tyliai atliepia poetė, nors jos balsas nėra džiugus, ji kol kas pavargusi, Ufos įkvėpimas apleidęs, staiga suvokia, jog vėl po truputį praranda save. Vėl užsisuka užburtas ratas, ji negalės prieštarauti, gyvendama tarp šių draugų. Po Aukščiausios tarybos sesijos posėdžių moteris popietėmis vaikšto su Sauliuku ne po parkus, kuriuose minios žmonių, bet nuklysta prie Maskvos upės, klaidžioja pakrantėmis, čia daug ramiau, tyliau. Tačiau Maskvai skirtos eilutės mintyse nepulsuoja, galvoje visai kiti žodžiai ir rūpesčiai, kartais ji negirdi nė vaiko klausimų, lyg garsiai kalba, lyg ginčijasi pati su savimi. Štai aš vėl turėsiu progų grįžti. Kol kas trumpam. Pirmasis eilėraštis, sugrįžus į Sovietų sostinę, „Maskva“. Šiame tekstelyje sukalti visi reikalingi įsiteikimo stulpai. Bet eilėraštyje „Maskva“ yra ir vilties, kuri jau neapleidžia, nes troškimas grįžti į Lietuvą nesuvaldomai stiprus ir skausmingas… Nėra ko Salomėjai priekaištauti ir dėl pirmojo, tuoj pat į Maskvą atvažiavus parašyto atsišaukimo į Lietuvą, skaityto per radiją. Poetiškas tas atsišaukimas. Lietuva, Lietuva, Lietuva… Motinos kalba, mylimosios kalba, vaiko pirmieji žodžiai… Prišiukšlinta namelio jaukuma, išblėsusi židinio ugnis, pavergta Tėvynė… Tarsi išplėšta širdis… Viskas taip jautru, taip virpa - tačiau tėra vienas keršto ir kovos kelias… Kovoti - didvyriškai žūti… Kovoti laimėti… Išvyti lauk vokiečius - jie didžiausi okupantai! Kitų okupantų Salomėja nemato, galbūt nesuvokia. Per visą karą ji neturės jokių progų nusivilti didžiuoju vadu Stalinu - juk karas, svarbiausia - pergalė, o jis taip stengiasi visas broliškas šalis išvaduoti, jis didis pasaulio žmogus… Salomėja troško įsilieti broliškų tautų būrin, vežė Lietuvą Maskvon, bet ji savotiškai suvokė laisvę - savarankiškos ir nepriklausomos tarybinės respublikos, savarankiška ir nepriklausoma lietuvių kariuomenė - koks tai darinys? Negi nesupratai, Salomėja, savarankiškumas ir nepriklausomybė buvo nerūpestingu Stalino parašu nubraukti? Vienoje kalboje per radiją prisiminei ir Didžiojo Vytauto šviesų šešėlį, ir laimėtąjį Žalgirio mūšį… Žinoma, šito savo tekstuko pabaigoje uždėjai kepuraitę - viską vienija galinga Raudonoji Armija… Bevelijame tau, poete, atleisti kai kuriuos žodžius, nes ar galime teisti žmogų, jeigu jis yra naiviai, vaikiškai įsitikinęs? Labai naiviai… Ji blaškosi ir pati sau prieštarauja, prisipažįsta dažnai pakliūvanti į svetimą kelią. Jaučia savo prigimties dvilypumą. Ankstyvoje jaunystėje jau išpažinta tiesa, jog gyvenimas primena ir giliausią bedugnę, ir aukščiausią kalną; kaip rasti tą lygų, ramų kelią, kurio poetė netgi netroško?.. O iš kur ištraukti tą tiesą, tą tikrąją informaciją?
Knygos struktūra ir stilistiniai sprendimai
A. Ruseckaitė akcentavo kitus, netikėtus dalykus. Suskirsčiusi romaną į tris tvirtai dokumentuotai ir emociškai sukaltas dalis - „Okupacija“ (1940 06 15-1941 06 22), „Karas“ (1941 06 23-1944 09 29) ir „Sugrįžimas“ (1944 09 29-1945 07 07), ji pagilina pasakojimą dviem veikėjais - Smaku ir Geraisiais balsais. Gerieji balsai - (ne Gerasis balsas), vadinasi, jų bent keli, o gal ir visas choras - ginčijasi su Smaku, primena menkai žinomą ar užmirštą faktą, gina ir visaip teisina Salomėją. Šis per visą romaną besitęsiantis dialogas pagyvina, suteikia kūriniui gyvumo. Atrodo, autorė iš anksto nori užkirsti kelią numanomiems oponentams, ir Geraisiais balsais sugeba tai padaryti, gindama Salomėją nuo nepelnytų užsipuldinėjimų. Dabar gi Gerieji balsai dažnai susilieja su pačiu pasakojimu, neišsiskiria, suvienodėja. Stilum verte - kartais keisti stilių tikrai praverstų. Toks stiliaus keitimas labai ryškus kituose autorės intarpuose - vadinčiau juos pakylėtais, sakraliniais, nušvitimo intarpais, pasakojančiais biblines istorijas apie tris Salomes. Ypač įtaigi man pasirodė istorija apie Salomę ir Jono Krikštytojo galvą. Jautriai ir su skausmu autorė aprašo paskutines Salomėjos dienas ligoninėje, jos išskraidinimą į Maskvą, jos praregėjimą. Skausmingą ir sielvartingą, bet praregėjimą.
Knygos reikšmė ir atsiliepimai
Daugelio biografinių knygų autorė (apie Maironį, Žemaitę, Mačernį), poetė Aldona Ruseckaitė parašė skausmingą, atvirą knygą apie mūsų garsiąją poetę. Manau, reikšmingą knygą. Ji sugebėjo sudėlioti labai svarbius taškus Salomėjos biografijoje ir kūryboje. Nušvitimas ateina ne tik mirštančiai Salomėjai. Nušvitimą pajuntame ir mes, skaitytojai. Gera knyga, kaip ir visos A. Ruseckaitės. Kitu kampu pažvelgiau į poetę...nežinia kokį kūrybinį kelią būtų nuėjusi jei būtų kitokia santvarka, kokia asmenybę būtume turėję...labai patiko. Puiki knyga, kurią vertėtų perskaityti, net jei nesidomite S. Nėries gyvenimu ar kūryba. Pagarba autorei už jautrumą, toleranciją, puikią knygos kompoziciją. Aldona Ruseckaitė, gimusi Ingavangyje, Prienų r., Lietuvos poetė, prozininkė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, kaskart mus stebina, džiugina, verčia susimąstyti. Romanas „Padai pilni vinių” apie Salomėją Nėrį, išleistas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, sukelia daug pamąstymų, kurie dažnam nedavė ramybės.