Opel Astra ir automatinės pavarų dėžės: patikimumas, problemos ir priežiūra

„Opel Astra“, populiarusis kompaktinis automobilis, per ilgus gamybos metus pasižymėjo įvairia variklių gama. Tinkamo variklio pasirinkimas yra esminis, norint užtikrinti ilgalaikį automobilio patikimumą ir tinkamą eksploataciją. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime „Opel Astra“ variklius, automatinės pavarų dėžės tipus, jų patikimumą, privalumus, trūkumus ir, svarbiausia, padėsime jums išsirinkti tinkamiausią variantą, atsižvelgiant į jūsų poreikius ir biudžetą. Taip pat aptarsime dažniausiai pasitaikančias problemas, susijusias su automatine pavarų dėže, ir patarimus, kaip jų išvengti.

„Opel Astra“ variklių istorija ir gama

„Opel Astra“ istorija prasidėjo 1991 metais, pakeitus legendinį „Opel Kadett“. Nuo to laiko pasirodė kelios „Astra“ kartos (F, G, H, J, K, L), kiekviena iš jų pasižymėjo skirtinga variklių gama. Kiekviena karta siekė atitikti to meto standartus ir technologinius pasiekimus. Variklių gama apima benzininius, dyzelinius ir dujinius (LPG) variantus. Benzininiai varikliai dažniausiai pasižymi didesniu galios pasirinkimu, o dyzeliniai - ekonomiškesniu degalų sunaudojimu. Dujiniai varikliai yra skirti tiems, kurie ieško alternatyvaus ir ekonomiško sprendimo.

Benzininiai varikliai: apžvalga ir patikimumas

Senesnės kartos benzininiai varikliai (Astra F, G, H)

Senesnėse „Astra“ kartose (F, G, H) buvo naudojami tokie benzininiai varikliai kaip 1.4, 1.6, 1.8 ir 2.0 litrų. Šie varikliai, nors ir nėra patys moderniausi, pasižymi gana dideliu patikimumu, ypač jei reguliariai prižiūrimi. 1.6 litrų variklis, ypač 8 vožtuvų variantas, yra žinomas dėl savo paprastumo ir atsparumo gedimams. Tačiau didesni varikliai, tokie kaip 2.0 litrų, gali reikalauti daugiau priežiūros ir remonto, ypač jei jie buvo eksploatuojami agresyviai.

• 1.4 litrų: Ekonomiški, bet gali būti per silpni didesniems automobiliams.
• 1.6 litrų: Geras kompromisas tarp galios ir ekonomijos. Patikimi, ypač 8 vožtuvų variantai.
• 1.8 litrų: Didesnė galia, bet ir didesnis degalų sunaudojimas.
• 2.0 litrų: Dažniausiai randami sportiškesnėse versijose (GSi, OPC). Galingi, bet gali būti brangesni prižiūrėti.

Naujesnės kartos benzininiai varikliai (Astra J, K, L)

Naujesnėse „Astra“ kartose (J, K, L) atsirado modernūs, turbokompresoriais aprūpinti benzininiai varikliai, tokie kaip 1.0, 1.4 ir 1.6 litrų. Šie varikliai pasižymi didesne galia ir mažesniu degalų sunaudojimu, tačiau jų patikimumas gali būti šiek tiek mažesnis, lyginant su senesniais atmosferiniais varikliais. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į turbokompresoriaus būklę ir reguliariai keisti alyvą.

• 1.0 litrų (turbokompresorius): Ekonomiški ir pakankamai galingi miesto sąlygomis. Gali būti jautrūs alyvos kokybei.
• 1.4 litrų (turbokompresorius): Geras balansas tarp galios ir ekonomijos. Svarbu stebėti turbokompresoriaus būklę.
• 1.6 litrų (turbokompresorius): Galingiausias variantas, bet ir didžiausias degalų sunaudojimas.

Atmosferiniai 1,4 ir 1,6 litrų benzininiai varikliai (87-115 AG) kenčia nuo per didelio „Astra“ svorio. Tačiau 1,4 litro turbobenzininė 120 AG versija gerokai skiriasi nuo silpnesnių ir daug spontaniškiau reaguoja į greičio pedalo paspaudimą. Be to, 200 Nm sukimo momentas, kuris pasiekiamas 1850-4200 aps./min. diapazone, užtikrina pastebimai geresnę trauką. 1.4 Turbo Ecotec, pasiekiantis 140 AG, dar gyvesnis ir elastingesnis, be to, jo degalų sąnaudos ne didesnės negu 120 AG variklio. Važinėjant mišriu režimu abiejų versijų vidutinės degalų sąnaudos siekia apie 7 l benzino 100 km kelio. Kitas privalumas: abu varikliai turi nereikalaujančią priežiūros vožtuvų skirstomąją mechanizmo grandinę.

Dyzeliniai varikliai: apžvalga ir patikimumas

Senesnės kartos dyzeliniai varikliai (Astra F, G, H)

Senesnėse „Astra“ kartose (F, G, H) buvo naudojami tokie dyzeliniai varikliai kaip 1.7, 2.0 ir 2.2 litrų. Šie varikliai, ypač 1.7 litrų „Isuzu“ gamybos variklis, pasižymi dideliu patikimumu ir ilgaamžiškumu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į purkštukų ir turbokompresoriaus būklę, ypač jei automobilis turi didelę ridą. 2.0 ir 2.2 litrų varikliai gali būti galingesni, bet ir reikalauti daugiau priežiūros.

• 1.7 litrų (Isuzu): Labai patikimi ir ilgaamžiai. Svarbu stebėti purkštukų būklę.
• 2.0 litrų: Galingesni, bet gali būti brangesni prižiūrėti.
• 2.2 litrų: Retesni, bet pasižymi didesne galia.

Naujesnės kartos dyzeliniai varikliai (Astra J, K, L)

Naujesnėse „Astra“ kartose (J, K, L) dominuoja 1.3, 1.6 ir 2.0 litrų dyzeliniai varikliai. Šie varikliai pasižymi moderniomis technologijomis, tokiomis kaip „Common Rail“ įpurškimo sistema ir kintamos geometrijos turbokompresoriai. 1.6 litrų CDTI variklis yra vienas iš populiariausių ir pasižymi geru balansu tarp galios ir ekonomijos. Tačiau svarbu reguliariai keisti alyvą ir filtrus, kad išvengtumėte problemų su DPF (dyzelino dalelių filtru) ir EGR (išmetamųjų dujų recirkuliacijos) vožtuvu.

• 1.3 litrų CDTI: Labai ekonomiški, bet gali būti per silpni didesniems automobiliams. Jautrūs alyvos kokybei ir DPF filtrui.
• 1.6 litrų CDTI: Geras balansas tarp galios ir ekonomijos. Svarbu reguliariai prižiūrėti DPF filtrą ir EGR vožtuvą.
• 2.0 litrų CDTI: Galingiausi dyzeliniai varikliai. Reikalauja daugiau priežiūros, bet pasižymi dideliu patikimumu, jei tinkamai prižiūrimi.

Pasirinkti dyzelinį variklį taip pat lengva. 1.3 CDTI, kurio galingumas 95 AG, palyginti sunkų „Astra“ automobilį išjudina vangiai. Dyzelinis 1,7 litro variklis (110 ir 125 AG) taip pat nepasižymi temperamentu ir dirba garsiai. Jis staiga pagyvėja tik pasiekus 2300 aps./min. ir tik tam, kad esant 4000 aps./min. vėl užsnūstų. Tuo tarpu 2.0 CDTI (160 AG, nuo 2011 m. birželio - 165 AG) variklis savo darbą atlieka daug geriau. Turboduobė nejuntama, nepaisant ilgo tarpo tarp penktos ir šeštos pavarų perdavimo skaičių. Važinėjant mišriu režimu, dyzelinis 160 AG variklis vidutiniškai sunaudoja apie šešis litrus dyzelino, o greituose kelio ruožuose sąnaudos niekada nesiekia daugiau kaip 8 l/100 km. 2.0 CDTI variklio dantytasis diržas turi būti keičiamas kas 150 000 km arba kas dešimt metų.

„Opel Astra J“: bendra charakteristika ir eksploatacijos patirtis

„Opel Astra J“, gamintas 2009-2012 metais, yra kompaktiškas penkių durų hečbekas, siūlantis vietą penkiems keleiviams. Jis buvo sukurtas atsižvelgiant į vairuotojus, kurie ieško subalansuoto derinio tarp stilingo dizaino ir kasdienio funkcionalumo. Jo dinamiška siluetas ir apgalvoti estetiniai elementai patraukia akį, todėl jis yra patraukli pasirinkimo galimybė tiek jaunimui, tiek šeimoms, kurioms reikia patogaus automobilio kasdieniam naudojimui.

„Astra J“ buvo siūloma su įvairiomis variklio versijomis, įskaitant benzininius ir dyzelinius variklius, taip pat LPG varomus variantus. Galia svyravo nuo 87 AG iki 180 AG, leidžiant pasirinkti pagal vairuotojo pageidavimus. Dėl to buvo pasiūlyti ekonomiški „ecoFLEX“ variantai, pavyzdžiui, 1.4 (100 AG) „ecoFLEX“, taip pat dinamiškesnės galimybės, tokios kaip 1.6 Turbo (180 AG) su automatine pavarų dėže.

Automobilis buvo aprūpintas priekiniais varomaisiais ratais, kas užtikrino stabilumą ir gerą sukibimą įvairiose kelio dangose. „Astra J“ puikiai pasirodė miesto sąlygomis dėl savo manevringumo ir lengvo vairavimo, tuo pačiu siūlydama patogų važiavimą ilgesnėse kelionėse. Šiame modelyje taikomos modernios vairuotojo pagalbos technologijos, tokios kaip kruizo kontrolė ar parkavimo pagalbos sistemos, kas dar labiau padidina naudojimo patogumą ir saugumą.

Testavimo rezultatai ir išvados

„Astra 1.7 CDTI“ ilgalaikį „Auto Bild“ testą - daugiau kaip 100 000 km - baigė labai geru rezultatu. Jokių rimtų gedimų, jokių bėdų. Nuvažiavus 38 112 km, „Opel“ pagal serviso akciją pakeitė pagrindinių žibintų posūkio apšvietimo šviesų jutiklius, stabdžių ir sankabos pedalus. Nuvažiavus 84 622 km, pakeistas sulūžęs vairuotojo pusės lango kėliklis. Dažniausiai į akis krisdavo spontaniškai pradedanti neveikti pastovaus greičio palaikymo sistema (tempomatas). O šiaip automobilis nekėlė jokių didesnių rūpesčių. Galutinis ilgalaikio testo įvertinimo balas - 5+. Rezultatas džiugina: iki paskutinio varžtelio išardžius automobilį paaiškėjo, kad gamintojas itin kruopščiai pasirūpino kėbulo antikorozija. Jau gamykloje visos ertmės užpildytos vašku.

Bandytas automobilis - tai trejų metų „Opel Astra 1.6 Edition“, kurio rida 38 200 km. Pirmasis savininkas 2009 m. gruodį už penkerių durelių hečbeką sumokėjo 22 080 eurų (76 238 litus). Papildoma įranga - „Metallic“ dažai, 17 colių aliumininiai ratlankiai, pastovaus greičio palaikymo sistema (tempomatas), automobilio statymo davikliai, šildomos sėdynės priekyje ir CD radijas. Šešios saugos oro pagalvės, ESP, ranka valdoma klimato kontrolės sistema ir elektriniai stiklų kėlikliai priekyje buvo serijinės įrangos sąraše.

Juoda spalva „Astra“ hečbekui tinka, nes tai šiek tiek paslepia jo įspūdingą dydį - 4,42 m. Tačiau tie, kurie tikisi, kad salone bus itin erdvu, turės nusivilti: nors „Astra“ priekyje daug erdvės, tačiau gale kojoms ankšta. O štai važiuoklė džiugina. Dėl ilgos ratų bazės ir plačios tarpvėžės „Astra“ lengvai įveikia posūkius, nors kompaktinio „Opel“ automobilio pakaba nėra pernelyg kieta. Ir stabdžiai reaguoja jautriai. Benzininis 1,6 litro variklis beveik 1,4 tonos sveriantį „Astra“ lengvai išjudina iš vietos, tačiau dirba sunkiai ir nenoriai didina sūkius. Naujieji turbininiai varikliai tai daro kur kas geriau. Šiek tiek stringantis pavarų perjungimas taip pat nedžiugina. Per bandomąjį važiavimą nepastebėta rimtesnių techninių trūkumų, šis „Astra“ važiuoja tarsi būtų naujas automobilis. Pakėlus ant keltuvo, išryškėja būdingi „Opel“ trūkumai - dujų išmetimo sistema jau apnikta rūdžių, tačiau dar ne itin daug, tad to negalima laikyti techniniu trūkumu. Modernus trejų su puse metų kompaktinis automobilis, kuris dar nenuvažiavo ir 40 000 km, už maždaug pusę buvusios naujo automobilio kainos - neblogas pirkinys.

„Opel Astra J“: trūkumai ir potencialios problemos

Kalbant apie galimus trūkumus, pirkėjai turėtų būti atsargūs dėl kelių aspektų. Kai kurie vartotojai pranešė apie problemas su elektronika, ypač su informacijos ir pramogų bei navigacijos sistemomis. Be to, kai kurie variantai galėjo turėti didesnes aptarnavimo išlaidas, ypač turint omenyje sudėtingesnius turbo variklius. Taip pat, nors vidaus kokybė apskritai buvo girta, kai kurie elementai galėjo rodyti greitesnius nusidėvėjimo požymius, ką verta apsvarstyti ilgesnio naudojimo atveju.

„Opel Astra J“ yra puikus pasirinkimas tiems, kurie vertina modernų dizainą, derinantį su praktiškais sprendimais. Dėl plačios variklių pasirinkimo ir pažangių technologijų jis išsiskiria iš konkurencijos kompaktų segmente.

Bazinė „Selection“ komplektacija siūlo šešias saugos oro pagalves ir ESP. Klimato kontrolės sistema buvo siūloma už priemoką ir tik nuo „Edition“ komplektacijos yra bazinės įrangos sąraše. Rekomenduotinas komforto paketas („KomfortPaket“), į kurį, be kita ko, įeina priekinių sėdynių šildymas ir automobilio statymo davikliai gale. Pagalba statant mašiną labai reikalinga, nes „Astra“ matomumas per galinį stiklą labai prastas. Daug važinėjantys turėtų įsigyti ergonomišką sėdynę su AGR žymekliu („Aktion Gesunder Rücken e.V.“ - akcija „Sveika nugara“). Vairuotojo sėdynė turi šešias reguliavimo pozicijas (priekinio keleivio - keturias) ir elektropneumatinę juosmens atramą, tiksliai prisitaikančią prie stuburo išlinkimo. Adaptyvi šviesų sistema AFL+ su biksenoniniais žibintais, posūkio žibintais, tolimųjų šviesų pagalbininku ir LED dienos šviesų žibintais - taip pat geras pasirinkimas. Prisitaikanti „Flexride“ važiuoklė nebūtina, nes pakaba ir taip subalansuota labai neprastai.

„Patikimasis Opel“: „Astra J“ puikiai pateisina šį istorinį reklaminį šūkį, nors ir nepasiūlo tokio detalių perfekcionizmo kaip „Golf VI“.

Dažniausios „Opel Astra“ variklių ir kitų komponentų problemos

Nors „Opel Astra“ varikliai yra gana patikimi, kai kurios problemos pasitaiko dažniau nei kitos:

• Turbokompresoriaus gedimai: Ypač naujesniuose varikliuose su turbokompresoriais.
• DPF filtro problemos: Dyzeliniuose varikliuose, ypač jei dažnai važinėjama trumpais atstumais.
• EGR vožtuvo problemos: Dyzeliniuose varikliuose.
• Purkštukų gedimai: Dyzeliniuose varikliuose.
• Vožtuvų problemos: Dujiniuose varikliuose.
• Alyvos nutekėjimas: Didesnės ridos varikliuose.
• Žibintai: Dažnai rasoja, nes į vidų prasiskverbia drėgmė.
• Variklio valdymo blokas: 2.0 CDTI modeliuose dėl variklio (kodas A20DTH) valdymo bloko programinės įrangos klaidos gali užsikimšti degalų purkštukai.
• Pavarų perjungimo kulisė: Greitai jungiant pirmąją pavarą, perjungimo svirtelė gali praslysti per atbulinės eigos apsauginį žiedelį ir nelauktai įjungti atbulinę pavarą.
• Akumuliatorius: Dėl klaidos programinėje įrangoje gali netikėtai išsikrauti akumuliatorius, kai žibintų jungiklis yra ties artimųjų šviesų arba stovėjimo šviesų padėtimi.
• Sankaba: 2010 ir 2011 m. pagamintų „Astra“ sankabos pedalo sugrąžinimo spyruoklė gali lūžti.
• Dujų išmetimo sistema: Ji neilgaamžė ir turi polinkį anksti pradėti rūdyti.

Variklių priežiūra ir patarimai

Norint užtikrinti ilgalaikį „Opel Astra“ variklio patikimumą, būtina reguliariai atlikti techninę priežiūrą. Tai apima:

• Alyvos keitimas: Reguliariai keiskite alyvą ir filtrus, naudodami gamintojo rekomenduojamą alyvą.
• Filtrų keitimas: Keiskite oro, kuro ir salono filtrus pagal gamintojo rekomendacijas.
• Diržų keitimas: Keiskite pagrindinį diržą (jei toks yra) pagal gamintojo nurodymus.
• Aušinimo sistemos priežiūra: Reguliariai tikrinkite aušinimo skysčio lygį ir būklę.
• Diagnostika: Atlikite reguliarią variklio diagnostiką, kad laiku aptiktumėte galimas problemas.

Kaip išsirinkti tinkamą variklį?

Renkantis „Opel Astra“ variklį, atsižvelkite į šiuos faktorius:

• Važiavimo stilius: Jei dažnai važinėjate mieste, ekonomiškesnis variantas būtų mažesnis benzininis arba dyzelinis variklis. Jei dažnai važinėjate užmiestyje ir jums reikia didesnės galios, rinkitės galingesnį benzininį arba dyzelinį variklį.
• Biudžetas: Naujesni varikliai paprastai yra brangesni, bet gali būti ekonomiškesni. Senesni varikliai yra pigesni, bet gali reikalauti daugiau priežiūros.
• Rida: Jei perkate naudotą automobilį, atkreipkite dėmesį į variklio ridą. Didesnės ridos varikliai gali reikalauti daugiau remonto.
• Priežiūros istorija: Patikrinkite automobilio priežiūros istoriją. Tai padės jums įvertinti variklio būklę.

Automatinės pavarų dėžės: tipai, ypatumai ir problemos

Automatinė transmisija - tai ne tik patogumas vairuojant, bet ir didesnis saugumas, nes vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą ir jis gali sutelkti dėmesį į kelią. Renkantis naudotą automobilį, svarbu žinoti, kokia transmisija sumontuota, nes ignoruojant šį aspektą vėliau gali tekti sumokėti nemažą kainą.

Automatinės pavarų dėžės tipai ir jų ypatumai

Yra keletas pagrindinių automatinių pavarų dėžių tipų, kiekvienas jų turi savų privalumų ir trūkumų:

• Pusiau automatinės (robotizuotos) pavarų dėžės: Inžinieriai siekė robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, todėl tokioje pavarų dėžėje sankabą valdo elektronika. Vairuotojas gali perjunginėti pavaras su mentelėmis prie vairo arba „vairasvirte“. Vairuoti tokį automobilį lengviau, tačiau pavarų keitimas gali būti su trūkčiojimais ir vangus, o remonto išlaidos paprastai didelės. Populiariausi pavyzdžiai: „Selespeed“, „Sensodrive“, „Easytronic“.
• Pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi: Šią transmisiją sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė su keliomis epiciklinėmis pavaromis, užpildyta alyva. Vėlesnės evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė. Trūkumas - palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas ir dideli energijos nuostoliai, tačiau ji ypač patvari ir veikia sklandžiai.
• Belaipsnės transmisijos (CVT): Veikimo principas panašus į dviračio pavarų perjungimą, tik automobilyje naudojami kūgio formos skriemuliai, sujungti diržu ar grandine. Perjungiant pavaras skriemuliai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Sukimo momentas perduodamas nuolat, todėl automobilis juda sklandžiai ir netrūkčioja.
• Dvigubos sankabos pavarų dėžės (DSG, S-tronic ir kt.): Šią transmisiją sudaro dvi sankabos - „sausos“ (silpnesniems varikliams) arba „šlapios“ (panardintos alyvoje). Viena sankaba skirta nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, kita - lyginėms. Pavarai pakeisti prireikia mažiau nei sekundės. Tai lemia geresnes eksploatacines savybes ir mažesnes degalų sąnaudas, tačiau automobilis gali trūkčioti pajudėdamas iš vietos, o patvarumas nėra itin didelis.

Renkantis automobilį su automatine pavarų dėže, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokio tipo transmisija sumontuota, nes tai gali turėti įtakos automobilio eksploatacijai ir remonto išlaidoms.

Dažniausios automatinių pavarų dėžių problemos ir jų sprendimai

Automatinės pavarų dėžės gali susidurti su įvairiomis problemomis, kurios dažnai priklauso nuo transmisijos tipo ir automobilio naudojimo sąlygų. Toliau pateikiami dažniausi gedimai ir jų galimos priežastys, remiantis vartotojų patirtimi:

Problemos su atbuline pavara

Kai kurie vartotojai susiduria su sunkumais įjungiant atbulinę pavarą, ypač įkalnėje. Pasitaiko atvejų, kai automobilis nejuda paspaudus akceleratoriaus pedalą, nors variklio apsukos kyla. Kartais problema išlieka tik trumpam, o vėliau automobilis pradeda važiuoti. Tokiais atvejais nebūtinai kalta pati pavarų dėžė - gali būti slėgio nuotėkis ar kitas gedimas. Reikalinga diagnostika, kad būtų galima tiksliai nustatyti priežastį. Kai kuriais atvejais, ypač su BMW E60, problema gali būti ne pačioje „pūslėje“, o atbulinės pavaros gedime.

Kitiems vairuotojams, pavyzdžiui, su „Volvo XC70“ (2003 m.), problema gali slypėti akseleracijos pedalo daviklio gedime ar su greičių dėže susijusiame vožtuvo gedime. Kartais klaida gali būti susijusi su pavarų dėžės alyvos siurbliu, kaip nutiko su „Nissan Murano“ (2007 m.), kai dėžė meta pavaras tik iki trečios.

Traukos dingimas ir smūgiavimai

Viena dažniausių problemų - traukos dingimas, ypač šylant varikliui ar jungiant tam tikras pavaras. Pavyzdžiui, su „Mercedes C350“ (2011 m.) pasitaiko, kad važiuojant automobilis susmūgiuoja perjungdamas 2-1 pavaras ir dingsta trauka. Nors kompiuteris klaidų nemeta, tai gali būti susiję su pavarų dėžės apsauga ar kitomis problemomis. Taip pat smūgiavimai gali pasireikšti jungiant 4 pavarą. Kartais, kaip su „Audi A6 C7“, problema gali būti transmisijos gedimas, pasireiškiantis stabdant ar lėtėjant.

Kiti pastebi, kad sušilus automobiliui, ypač su „BMW F11“ (2014 m.), pavaros jungiasi sunkiau, kartais su trūkčiojimu. Pastebimas „stuktelėjimas“ pajudėjus iš vietos ir greičiau paspaudus akceleratorių. Tokiais atvejais tepalų keitimas gali padėti, tačiau kartais reikalingas rimtesnis remontas.

Su „Audi A4 B8“ (2009 m.) problema gali būti susijusi su vibracija važiuojant ant laisvo bėgio ar pirma pavara, ypač po važiavimo per nelygumus. Kartais tai gali pasireikšti ir tiesiog riedant lygiame kelyje. Tokiais atvejais problema gali slypėti ir reduktoriaus ar kitų komponentų laisvume.

Kitos dažnos problemos

• Vibracija stovint ar stabdant: Su „Audi A4 B7“ (2005 m.) pastebima stipri vibracija stovint ant „D“ pozicijos ar stiprus truktelėjimas stabdant beveik iki sustojimo.
• Klaidos ir avarinis režimas: Kai kuriuose automobiliuose, pvz., „Golf 5“ (2009 m.), gali mirksėti pavaros ir rodyti klaidą P17BF. „Ford Mondeo“ (2013 m.) sušilus varikliui gali pereiti į avarinį režimą.
• Perkaitimas ir tepalų pratekėjimas: „Audi Q5“ (2010 m.) gali turėti tepalo pratekėjimų per tarpines, nors važiuojant problemų nesijaučia.
• Sunkumai pajudant ar specifiniai garsai: Pajudant iš vietos, ypač įkalnėje, automobilis gali „šauti“ į priekį tik pasiekus tam tikras variklio apsukas (pvz., „Audi A5 2.0 TDI“). Kartais pasigirsta cypimas ar drebėjimas, kaip su „BMW F11“ (2010 m.).
• Buksavimas mechaniniame režime: Su „Mitsubishi Pajero“ (3.2 automatas) pastebėta, kad automobilis buksuoja įjungus „D“ raidę, bet važiuoja gerai mechaniniame režime.
• Vibracija didesniu greičiu: „Audi A3 S-tronic“ gali turėti kintančią vibraciją nuo 90 km/h greičio.
• Smūgis jungiant tam tikras pavaras: Su „Mercedes-Benz C350“ (2011 m. W204) pastebimas smūgis jungiant iš 5 į 4 pavarą, ypač kai automobilis šaltas.
• „Pūslės“ gedimai: Įvairūs automobiliai, kaip MB W164 ar BMW X5 E70, gali rodyti „pūslės“ gedimą, kuris pasireiškia traukos dingimu ar vibracija.
• Problemos su valdymo bloku: Su 6HP19A pavarų dėže gali prireikti valdymo bloko plunžerių keitimo.

Priežiūra ir prevencija

Norint išvengti automatinių pavarų dėžių gedimų, svarbu tinkamai prižiūrėti automobilį:

• Tepalų keitimas: Klasikinėse pavarų dėžėse (su hidrotransformatoriumi) alyvą rekomenduojama keisti kas 60 000 km, nebent gamintojas nurodo kitaip. Dvigubos sankabos pavarų dėžėms rekomenduojama keisti alyvą kas 60 000 km, net jei gamintojas nurodo 120 000 km. Belaipsnės transmisijos (CVT) jautrios alyvos kiekiui ir kokybei, todėl jas geriau keisti dažniau nei kas 60 000 km.
• Vengti piktnaudžiavimo neutraliu (N) režimu: Važiuojant ar trumpai stabtelint, nereikėtų piktnaudžiauti neutraliu režimu, nes tai gali perkrauti pavarų dėžę ir pagreitinti sankabos diskų dėvėjimąsi.
• Tinkamas naudojimas: Nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia „D“, „R“ arba rankiniu režimu. Prieš pasirinkdami atbulinės eigos pavarą, automobilį reikia visiškai sustabdyti.
• Vengti stumti automobilį: Automobilių su automatine pavarų dėže negalima užvesti stumiant, nes tai gali sugadinti pavarų dėžę.
• Priekabų vilkimas: Jei ketinate vilkti priekabą, patikrinkite automobilio techninius duomenis ir įsitikinkite, kad automobilis tam pritaikytas. Kai kuriuose modeliuose gali trūkti transmisijos alyvos aušintuvo, o tai gali sukelti perkaitimą.

tags: #opel #astra #atbuline #pavara