Andrius Dacius: Telšių miesto gidas ir istorijos saugotojas

Andrius Dacius - Telšių miesto gidas, kurį pažįsta kone visi. Žilstelėjęs, ilgesniais plaukais, apie miestą pasakojantis su žemaitišku humoru ir natūralia energija, jis išsiskiria savo išskirtinumu. Andrius Dacius yra ne tik gidas, bet ir Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, senovinių svarstyklių kolekcionierius bei tikras dvarų gelbėtojas, kuris savo iniciatyva ir pastangomis išsaugojo ne vieną unikalų Telšių krašto istorijos kampelį.

Andriaus Daciaus vaikystė ir jaunystė Telšiuose

Andrius Dacius gimė Telšiuose 1958 metais, per obelų žydėjimą. Jo vaikystė buvo graži, turėjo gerus tėvus ir brolius, būdamas jauniausias šeimoje. Vienas brolis gyvena Vilniuje, kitas - Kaune, o Andrius pasiliko tėvų troboje Naujamiesčio rajone. Būtent Naujamiestyje jis gavo pirmąsias istorijos pamokas. Aplink buvo senoviniai dvaro prūdai, o tėvas, statydamas namą, rado didelę raudoną plytą. Jo babūnėlė, gimusi 1886 metais, išgyveno žiaurius baudžiavos laikus ir būtent iš jos Andrius turbūt labiausiai „užkibo“ žemaičių kalba ir gyvenimiška išmintimi. Tėvai buvo tikintys, o Andrius buvo vienas iš dviejų berniukų klasėje, kurie nestojo į pionierius.

Išsilavinimas ir karjeros pradžia

Po aštuntos klasės Andrius išėjo mokytis į Taikomosios dailės technikumą. Nors medžio darbai nebuvo jo stiprioji pusė ir kurse jis buvo vienas silpnesnių, diplominį darbą - senovinį stalą ir dvi senovines kėdes - pagamino taip, kad jos atrodytų senovinio stiliaus. Baigęs technikumą, gavo paskyrimą į Vilniaus techninės estetikos medžio dirbtuves. Iš ten išėjo tarnauti į armiją Latvijoje. Grįžęs į Vilnių, ten gyveno dar trejus metus. Po to grįžo į Telšius ir penkiolika metų dirbo dirbtuvėse „Praktika“, kurios buvo prie Dailės technikumo.

Gido veiklos pradžia ir iššūkiai

Gido veikla Andriaus gyvenime prasidėjo apie 50-uosius gyvenimo metus. Jau daugelį metų priklausydamas Žemaičių kultūros draugijai, dažnai sulaukdavo svečių, prašančių parodyti miestą. Taip jis pradėjo vaikščioti po Telšius su nedidelėmis grupėmis. Andrius nenorėtų būti lydinčiu gidu autobuse, nes tai be galo sunkus ir varginantis darbas, tačiau po miestą vaikščioti ir lydėti turistus jam lengva ir teikia džiaugsmą. Baigęs gido kursus ir gavęs pažymėjimą, jis jaučiasi drąsiau.

Įsimintinos ekskursijos ir patirtys

Būta daug smagių ekskursijų, pavyzdžiui, su pagyvenusiu amerikiečiu, kurio šaknys Telšiuose. Kartais turistai grįžta po kelis kartus, klausinėja naujų dalykų, domisi detalėmis, kurių net Telšiuose gyvenantys žmonės nežino. Būna, kad atvažiuoja giminės, bendradarbiai ar buvę telšiškiai, ir prasideda draugiška pasakojimų „mainų“ atmosfera.

Iššūkiai ir smagūs nutikimai ekskursijų metu

Didelėse grupėse dažnai pasitaiko žmonių, kurie nori „parodyti, kad viską žino“, ir ima pasakoti savo versiją dar prieš gidui pradedant kalbėti. Tokiose situacijose reikia daug kantrybės ir humoro. Pasitaiko ir labai juokingų istorijų, pavyzdžiui, kartą suvalkiečių grupė atsisakė eiti į mokamą tualetą prie turizmo centro, ir po šio incidento miesto taryba priėmė sprendimą, kad tualetas taptų nemokamas.

Andrius tikrai neskaičiuoja, kiek ekskursijų praveda. Vasarą darbas labai intensyvus - per dieną dažnai būna dvi ar net trys ekskursijos. Labiausiai išskirtinė buvo Mokytojų diena vienais metais, kai jis turėjo net penkias ekskursijas. Vienintelės dienos per metus, kai neturėjo ekskursijų, yra lapkričio 1 ir 2 dienos, tačiau yra vedęs ekskursiją ir sausio 1 dieną. Kartais ekskursijos dalyviai būna apsirengę ne pagal sezoną, o ekskursija trunka apie dvi valandas, todėl neretai reikia atsižvelgti į situaciją ir „gelbėti“ žmones. Taip pat yra tokių, kuriems patinka užsukti į kavinę - kam į tualetą, kam prisėsti.

Dvarų gelbėjimas ir istorinis palikimas

Andrius Dacius daug metų domisi dvarais ir aktyviai prisideda prie jų išsaugojimo. Pirmasis dvarelis, prie kurio prisidėjo, buvo Brėvikiai, kuriuose lankėsi broliai Narutavičiai - Gabrielius Narutavičius, pirmasis Lenkijos prezidentas, ir Stanislovas Narutavičius, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų. Sužinojęs, kad iš dvaro išvažiuoja pagyvenusi moteriškė, jis norėjo „perimti globą“ ir išsaugoti vietą.

Pavirvyčio dvare buvo rimtesnių problemų: po dvarą lakstė šunys, jaunimas darė įvairias „zbitkas“. Andrius susisiekė su šeimininku, papasakojo situaciją, ir ne vienas, o dar keli žmonės, prijaučiantys dvarams, keletą metų jį prižiūrėjo. Buvo momentų, kai karstėsi ant stogų, laikydamiesi už vinies, kad tik užlopyti skylę, nes dvaras buvo pasmerktas nugriūti. Po to, kurį laiką atsitraukęs, pamatė skelbimą, kad parduodama dalis Džiuginėnų dvaro. Vasarą užklysta ir pavieniai lankytojai, neprasinešę turistai. Daugelis žino Tado Blindos filmą, kur sakoma: „Pavežėsiu ponus į Džiuginėnus“. Aišku, žmonės tikisi, kad čia bus takeliai smėliu pabarstyti, o panelės vaikščios apsirengusios puošniomis senovinėmis sukniomis.

Aistra kolekcionavimui: senovinės svarstyklės

Andrius nuo mažų dienų matė svarstykles tėvų namuose, kurios jau tada jam atrodė ypatingos. Vėliau, gyvendamas Vilniuje, viename nugriautame name rado svarstykles. Dar iki šiol pamena tą vaizdą, kad ant šiukšlėmis supiltos krūvos, viršuje gražiai buvo padėtos svarstyklės. Vėliau važinėjo į Latviją, į Kauno turgų - visur ieškojo įvairių senovinių svarstyklių. Kiekviena jų turi savo istoriją: kitokia konstrukcija, kitas raštas, kitos detalės. Daug svarstyklių dabar saugoma Žemaitijos turizmo informacijos centre, Biržuvėnų dvare. Andriui tikrai negaila pristatyti žmonėms senovines svarstykles ir visada sako, kad jei kas turi nereikalingas, senas svarstykles, tegul atveža - jis mielai priglaus, tik jokiu būdu neišmesti į metalo laužą. Neseniai buvo labai malonu, kai po ekskursijos priėjo viena moteriškė ir sakė, kad atsiųs dvi svarstyklių lėkštes, kurių surasti dabar yra dar sunkiau nei pačias svarstykles. Tai labai gražus gestas, tad ragina ir kitus žmones tvarkant senus sandėliukus ar palėpes, neišmesti senų daiktų - geriau juos perduoti muziejams ar kolekcininkams.

Telšių „perliukai“ ir išskirtinės vietos

Telšiai turi tikrų „perliukų“, kurie dažnai nustebina žmones. Pavyzdžiui, senamiestyje yra rūsiuose įrengtos kavinukės-restoranai, tokie kaip „Senoji kvorta“ ar „Abatija“. Žmonės nustemba, nes mažame mieste randa tokių netikėtų erdvių. Kitas įspūdingas objektas - senoji muzikos mokykla. Pats didžiausias miesto pasididžiavimas - Šv. Antano Paduviečio katedra.

Humoro jausmas ir istorijų pasakojimas

Andriaus humoro jausmas perėjo iš šeimos. Jo tėvo mama turėjo savitą, ne visiems suprantamą, žemaitišką humorą, ir tokį patį turi Andrius. Kartais per ekskursiją pasitaiko smagių situacijų. Pavyzdžiui, ateina moteris, paskutinė įeina pro duris į turizmo centrą, valgydama ledus. Paklausus, kaip jai su humoro jausmu ir ar žino, kaip telšiškiai apie tokias moteris sako, kurios valgo vidury miesto, visi apie 40 žmonių skaniai nusijuokia, o moteris iš pradžių truputį pasimeta, bet paskui viskas gerai. Išsiskiriant, dažnas prieina ir padėkoja.

Andriaus Daciaus pasiekimai ir norai

Andrius džiaugiasi, kad Vyskupų rūmuose, garbingoje vietoje, yra iš vyskupo Staugaičio kolekcijos kilusi originali signatarų nuotrauka. Ją rado kartu su vienu kunigu, bevaikščiodamas bažnyčios bokšte. Tuo metu dar buvo gyvas vyskupas Jonas Boruta, kuris net šiek tiek pabarė jį, kam jis tą nuotrauką ilgiau laikė pas save, nors Andriaus vienintelis noras buvo tik pasidaryti jos kopiją.

Dar viena įdomybė - Andrius labai norėtų, kad telšiškiai nebevadintų Parko gatvėje esančio rajono „čigonynu“, nes tokio pavadinimo ten niekada nebuvo. Ten buvo Dirkstelių dvaras. Jis labai džiaugiasi, kad visai netyčia, gerdamas arbatą pas vieną žmogų namuose, pamatė nuotrauką, kurioje tas dvaras buvo užfiksuotas. Tos nuotraukos ieškojo gal kokius 20 metų - niekas jos neturėjo, o štai vieną dieną ji tiesiog atsirado.

Andriui užtenka to, kas jau pavyko: rasta nuotrauka su Staugaičiu ir kitais signatarais, svarstyklių kolekcija, pagalba Džiuginėnų dvarui. Jis džiaugiasi, kad jam pavyko prisidėti ir prie šio dvaro archyvo išsaugojimo po gaisro, o tą archyvą savo rankomis nukėlė iš palėpės. Svarbiausia, kad tie dokumentai šiandien yra saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“.

Andriaus susidomėjimas senoviniais daiktais, dvarais ir apskritai senove, ko gero, atėjo iš Kazio Almino knygos „Šienapjūtė“. Tą knygą rado dar mokykloje - po suolu, visą sumindytą, sutryptą. Kas domisi senove, tam labai pataria perskaityti šią knygą.

Svajonės ir palinkėjimai Telšiams

Andrius nenorėtų pravesti ekskursijos su Žemaite. Jis norėtų tiesiog pasivaikščioti su ja po Džiuginėnų dvarą. Jam dabar - 67-eri, o jai tada buvo tik 19 metų. Kiek ji visko pripasakotų: kur su Laurynu vaikščiojo, prie kokio medžio bučiavosi. Tada, aišku, reikėtų kažko atsisakyti - gal neužeiti į vieną kitą vidinį kiemelį, gal nedaryti kavos pertraukos. Dar Telšiuose turime tris Žemaitijos herbus: už bibliotekos, ant didžiosios Žemaičių sienos ir prie seniūnijos. Galima pasirinkti vieną iš jų, viską paaiškinti, o prie kitų dviejų jau nebesustoti. Andriaus akimis, pats gražiausias dabar yra už bibliotekos sienos, prie Karilijono. Galima net nelaukti, kol jis skambės - nors tas praradimas, aišku, nemažas. Ir tada į tą vieną valandą tikrai įsitektume.

Telšiai yra Andriaus gimtasis miestas, kuriame jis pragyveno praktiškai visą amžių ir dar norėtų pagyventi truputį. Kaip mėgsta sakyti, jis jau yra antros kartos telšiškis - jo tėvas nuo šešiolikos metų čia tarnavo, mama - nuo dvylikos. Telšių istorijos pažinimas, kai dar randi kažką nežinomo, jam labai įdomus. Jis norėtų tik vieno - kad istorijos mokytojai bent vieną pamoką, ypač vyresnėse klasėse, skirtų Telšių miesto istorijai.

Klausantis Andriaus Daciaus pasakojimų tampa aišku: jam Telšiai - ne tik miestas žemėlapyje. Tai vieta, kur kiekvienas rūsys, sena plyta, dvaras ar pamiršta nuotrauka turi savo istoriją. Jis neskuba jos pasakoti garsiai ar iškilmingai - dažniau su žemaitišku humoru, šypsena ir paprastu žodžiu. Bet būtent taip, tyliai ir kantriai, gimsta tikroji miesto atmintis. O Andriui to, regis, ir užtenka - kad būtų „ant dūšios“ gera. Ir gal visai neatsitiktinai ekskursijos pabaigoje Andrius visada paklausia: „Ar Telšius gera y?“ Klausimas paprastas, bet talpus. Nes, regis, viskas, ką jis daro - veda ekskursijas, gelbsti dvarus, renka svarstykles, saugo nuotraukas ir pasakoja istorijas - yra tam, kad Telšiuose būtų gera.

tags: #navigacijos #domas #ir #andrius #telsiai