„Muravej“ (rus. „Муравей“ - Skruzdė) - tai sovietinis triratis krovininis motoroleris, gamintas 1959-1995 metais. Nemažai jų būta ir mūsų kraštuose, nors dabar jų nėra daug. „Muravej“ buvo giriamas dėl savo paprastumo, stebėtinai gero pravažumo ir tvirtumo.
„Muravej“ idėjos šaknys: „Vespa“ kopijavimas
Pats faktas, kad „Muravej“ idėja buvo nusižiūrėta, nieko nenustebins. 1955 metų pradžioje Viatskije Polianuose, Kirovo krašte, esanti VPMZ gamykla gavo nurodymą pradėti motorolerio kūrimą ir gamybą. Motoroleris yra pakankamai pigi transporto priemonė, o tokių visada reikia. Sovietų inžinieriai, gavę tokią užduotį, pradėjo žvalgytis po vakarietiškus kūrinius. Jiems labiausiai į akis krito 1954 metais pristatytas „Vespa 150 VL1“ ir visai naujas „Vespa 150 VS1“. Dabar tai - klasikiniai ikoniški itališki motoroleriai.
1957 metais VPMZ gamykloje pradėta nelicencijuotos „Vespa“ motorolerio kopijos „Viatka“ (Вятка) 150 gamyba. „Viatka 150“ buvo gaminamas iki 1966-ųjų metų ir dabar yra žinomas kaip geras begėdiško sovietinio kopijavimo pavyzdys, vienas iš daugelio.
„Viatka“ gamybos ypatumai
Kadangi sovietinių kelių būklė buvo tragiška, o gamyklų įrangos tikslumas buvo labai prastas, „Viatka“ buvo gaminamas iš storesnio plieno. Kitaip vargšas motoroleris nebūtų atlaikęs tų siaubingų sąlygų. Lygiai dėl tos pačios priežasties ir licencijuotos vakarietiškų automobilių kopijos Sovietų Sąjungoje gamintos iš storesnio plieno.
Įkvėpimas triračiui krovininiam motoroleriui
„Vespa“ dizaino vagystė sovietų inžinieriams suteikė galimybę atidžiau pažvelgti į italų kūrinius. Viena į akis jiems kritusi mašina buvo Piaggio Ape - mažytis triratis sunkvežimis.
„Piaggio Ape“ - italų pokario poreikio atsakas
Po karo italams labai reikėjo pigių transporto priemonių. Šalyje, kurios miestų gatvės yra labiau siauros, reikėjo mažų sunkvežimių. 1947 metais aviacijos inžinierius Corradino D’Ascanio sugalvojo, kad mažą triratį sunkvežimį galima pagaminti iš motorolerio. Tokia mašina būtų lėta ir silpna, bet atitiktų pagrindinius kainos ir dydžio kriterijus. Ši idėja labai patiko „Piaggio“ kompanijai, kuri iki šiol gamina „Vespa“ motorolerius. Ir taip 1948 metais prasidėjo triračio „Vespa“ sunkvežimio gamyba.
Tas pokario vargmečiu sukurtas mažylis „Piaggio Ape“ nebuvo techniškai pažangus. Tai buvo kompromisas, tam sunkiam laikui skirta mašina. Bet su laiku „Piaggio Ape“ sparčiai vystėsi ir augo. Ir galiausiai tapo uždara krovinine mašina, kuri ir šiandien Italijoje yra pakankamai populiari.
„Muravej“ gimimas ir evoliucija
1959 metų rudenį Maskvoje pristatytas MG-150 - krovininis motoroleris, sukurtas „Viatka 150“ pagrindu. Tuo metu demonstruotos kelios triračio versijos, kurios skyrėsi krovinių kėbulo konfigūracija (vienas buvo dengtas, kitas - savivartis). MG-150 galėjo pasiekti 35 km/val. greitį ir vežti 250 kg svorį. Na, bent jau tuo metu taip buvo teigiama, nors buvo aišku, kad 150 kubinių centimetrų variklis tokiam daiktui ir tokiems sovietiniams keliams nėra pakankamas.
Taigi, nors pati idėja sovietams tiko, reikėjo didesnio motorolerio. 1959 metais pradėtas gaminti TG200 buvo sukurtas „Tula“ (Тула) motorolerio su 200 kubinių centimetrų varikliu pagrindu. Jis dar nebuvo vadinamas „Muravej“, bet tai - to paties modelio istorijos dalis. „Tula“ motoroleris, beje, irgi nebuvo originalus - jis sukurtas kopijuojant vokiečių „Goggo-Roller 200“. Krovininis triratis „Goggo“ motoroleris buvo gaminamas 1953-1954 metais, todėl tikėtina, kad „Tula“ pagrindu sukurtas TG200 buvo nusižiūrėtas ir nuo jo.
Sovietinis kopijavimas ir jo kontekstas
Svarbu pabrėžti, kad triračių krovininių motorolerių buvo nemažai. „Piaggio Ape“ net nebuvo pirmas, o „Goggo“ nebuvo antras. Tačiau tai, ką darė sovietų inžinieriai, nebuvo įkvėpimo ieškojimas ar madų sekimas. Jie tiesiog kopijavo vakarietiškus kūrinius, pasistatę juos savo gamyklose, juos ardydami ir tyrinėdami. O vėliau, aišku, apie tai net neužsiminė tų pačių mašinų vairuotojams. Nors kitos automobilių pramonės įmonės taip pat žvalgėsi į konkurentų kūrinius (pvz., „Peugeot“ kurdama 205 hečbeką žvalgėsi į „Volkswagen Golf“, o „Alpine“ tyrinėjo „Porsche Cayman“), tokių kopijavimo atvejų, kaip „Viatka“, „Tula“ ir, galiausiai, „Muravej“, pasitaiko retai.
Vėliau vietoje „Tula“ naudotas motoroleris „Turist“ (Турист), tada - „Tulica“ (Тулица). Su kiekviena sovietinių motorolerių karta po truputį kitęs „Muravej“ buvo gaminamas iki 1995 metų. Patys galingiausi „Muravej“ galėjo pavežti 375 kg svorį ir kažkaip išvystė 60 km/val. greitį.
Pavadinimų simbolika: „Muravej“ ir „Ape“
Pats pavadinimas „Muravej“, beje, reiškia skruzdė. Tuo tarpu „Ape“ italų kalboje reiškia bitė. Tai sutapimas, kad abi mašinos vadintos darbščių vabzdžių vardais? Lygiai toks pat sutapimas kaip „Vespa“ ir „Viatka“ skambesio panašumas.
Įdomu tai, kad „Piaggio Ape“ tapo ir savotišku Italijos gatvių simboliu. Jis buvo kuriamas specialiai Italijai ir italams - picoms išvežioti siauromis senamiesčių gatvėmis. Tuo tarpu „Muravej“ buvo tik vargo mašina, dardėjusi kaimų žvyrkeliais. Ar tiesiog savaeigis karutis.
Taigi, „Muravej“ nebuvo identiška itališko „Piaggio Ape“ kopija. Tiesiog pati triračio motorolerio-sunkvežimio idėja Sovietų Sąjungą pasiekė su begėdiškai nukopijuotu „Vespa“ motoroleriu. Ir taip, žinoma, kad „Piaggio Ape“ irgi nebuvo visiškai unikalus daiktas. Azijoje tokie triračiai motoroleriai-sunkvežimiai ir autorikšos buvo naudojami ir anksčiau. Bet faktas tas, kad pirmasis „Piaggio Ape“ buvo Corradino D’Ascanio kūrinys, o „Muravej“ pirmtakas buvo nusižiūrėtas būtent nuo jo.