Kėdainių rajone motociklų dirbtuves turintis Klaudijus Štelmokas - toli gražu ne standartinis žmogus. Jo gyvenime didelę dalį užėmė motociklai, kelionės ir kūryba. Tačiau lemtinga nelaimė birželio 10-ąją pakeitė viską, pastatydama jį ir jo sužadėtinę Justiną prieš didelius išbandymus. Šiame straipsnyje pasakojama apie Klaudijaus aistrą motociklams, jo verslą ir skaudžią avariją bei sunkią reabilitaciją.
Aistra motociklams ir „Killer Custom“ įkūrimas
Kėdainiuose baigęs „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo filosofiją, vėliau susidomėjo žurnalistika. Mokydamasis universitete laisvu laiku tiuningavo, arba lietuviškai kalbant, perdarinėjo motociklus. Paklaustas, kaip gimė Klaudijaus meilė motociklams, pašnekovas ima pasakoti nuotaikingas vaikystės istorijas. „Pirmą motociklą mes, vaikai dar, parsitempėme į daugiabučio sklepą, ir remontavome maždaug dešimt metų. Kažin ar pirmąjį projektą galima vadinti vykusiu - motociklo jie taip ir neužkūrė. Tuo tarpu tėvai nesijaudino dėl tokio ekstremalaus vaiko pomėgio - svarbiausia, kad vaikas buvo užimtas, susidomėjęs.“ „Sėdėdavau garaže nuolat. Nors ne visą laiką. Aš ir į Kalbų, ir į Muzikos mokyklas ėjau, mokiausi karatė, na, ir dar garaže sėdėdavau.“ Svarbiausia, pasak jo, ne motociklas, kaip transporto priemonė, o galimybė realizuoti save, kūryba.
Vaikystėje užgimęs noras kurti išskirtines transporto priemones tapo kėdainiečio, 43 metų Klaudijaus Štelmoko, verslu. Pašnekovas darbuojasi ne tik su motociklais, bet ir su antikvariniais automobiliais. Pastūmėtas savo pomėgio technikai ir galimybės šį pomėgį derinti su meniška prigimtina, K. Štelmokas įkūrė savo įmonę. Taip hobis tapo pragyvenimo šaltiniu, o dalyvavimas motociklų parodose - neatsiejama gyvenimo dalimi.
„Killer Custom“ - nuo garažo iki pasaulinių katalogų
Kėdainių rajone esantis nedidukas Pėdžių kaimas mažai žinomas. Tačiau jame įsikūrusi įmonė „Motorojus“, veikianti su prekių ženklu „Killer Custom“, gamina motociklų detales ir aksesuarus, kurie yra įtraukti į pasaulinius katalogus ir tapę padirbinėtojų iš Kinijos taikiniu. Įmonės įkūrėjas K. Štelmokas pradėjo savo veiklą nuo motociklų kūrimo daugiabučio rūsyje ir vėliau išplėtė verslą į tarptautinę rinką. Gaminių sertifikavimas padėjo įmonei susigrąžinti nemažą dalį Vakarų Europos rinkos. Mažai kam žinomas ir čia įsikūrusios įmonės „Motorojus“ pavadinimas, nes lietuviai savo produktus ženklina „Killer Custom“ vardu. „Kai kūrėsi įmonė, jos negalėjau pavadinti prekių vardu, nes draudė įstatymai. Jau tada tikslas buvo užsienis, todėl buvo aišku, kad lietuvišką prekių ženklą bus pernelyg sunku įsiminti“, - pradžią prisiminė K. Štelmokas.
Iš Kėdainių kilęs K. Štelmokas motociklus perdarinėja visą gyvenimą. Pirmas kėdainiečio kūrinys gimė daugiabučio rūsyje: jam pavyko į pedalais minamą vaikišką mašinėlę įmontuoti motorinio dviračio „Riga“ variklį. „Kūrinys važiavo, nors ir be stabdžių“, - dabar pradžią prisiminęs šypsosi K. Štelmokas. Pirmieji kūriniai neišliko - pavažinėjęs vaikinas parduodavo ir bandydavo kurti dar tobulesnį. Verslo pradžia buvo kiek chaotiška, bet gelbėjo verslo pradžiamokslis. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete studijavęs K. Štelmokas į verslą atėjo su idėjomis ir žiniomis.
Įkūręs verslą, pirmus kelerius metus K. Štelmokas su kolektyvu daug dirbo, kad jų vardas taptų žinomas ir būtų atpažįstamas. Lietuviams sekėsi - ne viename prestižiniame konkurse Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Latvijoje jiems pavyko laimėti. „Konkursui tinkamą motociklą paruošti sunku - reikia ir daug laiko, ir pinigų. Tarkim, brangiausias mūsų projektas kainavo 90 tūkstančių eurų.“ K. Štelmokas pripažįsta, kad prie projekto netriūsiama kasdien, bet užsakymų praktiškai nebepriima: „Reikia daug laiko ir pajėgumų, o mes laisvų rankų neturime.“ Sukurti dizaino šedevrą nepakanka: reikia, kad į konkursą atvežtas motociklu būtų galima ir važiuoti. Tai, ką daro Pėdžių kaime triūsiantis kolektyvas, sveikina ir patys motociklų gamintojai.
K. Štelmokas į šią rinką įžengė kurdamas išskirtinį stilių ir visiškai naujiems modeliams. Lietuviai dabar gamina kelias dizaino ir aksesuarų kolekcijas „Harley Davidson“ ir „Indian“ motociklams. „Įsivaizduokite, kad jie panašų ir gana neprastos kokybės produktą pasiūlo dešimt kartų pigiau. O gaminys - ne iš garažiuko, iš fabriko, gaminančio tūkstantinį tiražą“, - pasakojo K. Štelmokas. Lietuviai nusprendė sertifikuoti gaminius, kaip to reikalaujama Vakarų Europos valstybėse. „Aišku, posovietiniame bloke dar rizikuojama ir prieš techninę apžiūrą vėl sugrąžinama originali detalė, kad neprikibtų apžiūrą atliekantis darbuotojas. Tačiau vokiečiams tai netinka, juolab kad vyksta net specialūs policijos reidai, per kuriuos tikrinama motociklų detalių atitiktis“, - pasakojo K. Štelmokas. Yra ir atskiro dizaino rinkiniai, kurie motociklą pakeičia neatpažįstamai. Išskirtinumas nėra pigu, bet dažnas motociklo savininkas nori originalumo - perka kitokio stiliaus vairą ar kėbulo detales, dažo išskirtiniais raštais. „Mūsų klientai - užsieniečiai. Todėl JAV pradėjus muitų karus jau skaičiavome, kaip paveiks.“ Jis išskirtine sėkme laiko patekimą į pagrindinius pasaulinius prekybos tinklus - jų produktai atsirado „Motorcycle Storehouse“ ir „Custom Chrome“ kataloguose.
Kolektyve - tik 9 žmonės, tad įmonė nepajėgi viską padaryti pati. Vienas tokių - Šiauliuose dirbtuves turintis menininkas Tadas Juodžiukynas. „Tado talentas seniai peržengė Lietuvos ribas.“ K. Štelmokas neslepia, kad trūksta darbo rankų, nes kai kurių detalių klientams tenka laukti ir pusantro mėnesio. Tačiau kolektyvui papildymo dairomasi atsargiai - čia įsileidžiami tik išskirtinio charakterio ir gabumų žmonės. Studijos antrajame aukšte sukrauta muzikos aparatūra išduoda, kad kolektyve laukiami ir muzikantai. Nišinių produktų kūrėjai turi ir išskirtinių tradicijų. Viena jų - penktadieninis tvarkymasis. Idealios tvarkos kodo nesujaukė ir ruošimasis artėjančiam renginiui Varšuvoje.
Motociklų parodos ir kelionės
K. Štelmoko manymu, motociklizmo kultūra po truputį įgauna pagreitį. Atsiranda įvairių jaunų entuziastų, kurie pradeda nuo lengviausių motociklų - cafe racer. „Būna žmonių, kurie kažką daro, bando kopijuoti. Dirba neturėdami meniškos gyslelės, o norint gerą motociklą padaryti, reikia būti „prie meno“, žinoti, kas su kuo dera. Čia kaip ir su muzika - groti moka daug kas, bet vieni muzikantai yra aukščiausio lygio, o kiti vestuvėse groja“, - šmaikštauja pašnekovas. Kita vertus, motociklų, ypač perdarytų, poreikis Lietuvoje nėra didelis. Motociklais besigrožinčių žmonių kultūrinis lygis Lietuvoje kol kas nėra pats aukščiausias. Baikeriai dažnai juokaudami apibrėžia liūdną nūdienos realiją: motociklas, kaip ir žmona - jei ne tavo, patrauk rankas! Klaudijus antrina: „Žmonės galvoja, kad jei motociklas pastatytas - tai jis jau visų.“ Žinant, kad motociklo tiuningavimo darbai trunka ne vieną savaitę, galima suprasti, kodėl taip priešiškai vertinamas smalsuolių noras pasėdėti ant gražaus plieninio žirgo.
Kurdami motociklus, Klaudijus ir jo komanda turi juos išbandyti - patikrinti jų funkcionalumą. Todėl dažnai suka ratus aplink miestą, o jei motociklą kažkur pastato - sulaukia daug dėmesio. Gaila, tačiau dažniausiai dėmesys būna perdėtas, pasireiškiantis visišku svetimo daikto nevertinimu. „Dažniausiai turi sergėti motociklą, ir ne tik motociklą - senovinius automobilius taip pat, nes tik nusisuk - jau, žiūrėk, lipa kas nors ant motociklo, arba į mašinos vidų lenda. Vaikai labai dažnai lenda, krapšto kažką. Liūdina tai, kad į tokias pastabas dažniausiai atsakoma itin piktai.“ „Kažkada parodoje tik nusisukau nuo motociklo - jau kažkas ir atsisėdo. Priėjęs klausiu to žmogaus, kodėl jis taip elgiasi, ką darytų, jei nuverstų motociklą? Mokėtų pinigus?“
Motociklų meistras anksčiau dalyvaudavo daugelyje parodų - Vokietijoje vykstančiose Custombike Show, Custom Chrome Show, Faaker See Austrijoje. „Paroda vyksta kaime, patalpos tokio dydžio kaip kokie 6 Litexpo parodų rūmai. Norima, kad ir nedidelis miestelis pelno gautų - koks žmogui, atvažiuojančiam iš Europos, skirtumas, ar važiuos į didmiestį, ar į kaimą. Paroda vyksta nuo penktadienio iki sekmadienio. Vos atėjus raibsta akys - fotografuoji ir vieną, ir kitą motociklą, o sekmadienį jau visko būna stipriai per daug. Parodoje konkursui paruoštų motociklų būna per 300, o ką jau kalbėti apie stenduose stovinčius plieninius žirgus. „Ten susirenka tokie meistrai ir tokios motociklų perdarymo įmonės… - nutęsia pašnekovas. - Jeigu pavyktų užimti ten kokią 10 vietą, tai jau būtų šis tas.“ Motociklų parodos iš esmės yra tokios pačios, kaip ir bet kurios kitos - yra į ką pažiūrėti, kuo pasigrožėti, taip pat yra ir ką įvertinti. Motociklai yra skirstomi į kategorijas, o kategorija jau pati savaime apibrėžia reikalavimus. „Dalyvavome viename konkurse, kur tik įrodžius, kad motociklas važiuoja, galima dalyvauti.“ Pašnekovas pasakoja, kad būna ir keistų motociklų, susidaro kuriozinių situacijų: „Vienoje parodoje mačiau motociklą-laikrodį. Kitoje parodoje, ten, kur reikia įrodyti, kad motociklas važiuoja, vienam vyrukui neužsikūrė motociklas. Atvažiavo iš Švedijos su labai gražiu motociklu, kuriamu kojele, koks šimtas dalyvių stovi, laukia, operatorius filmuoja, o jis kuria kuria, kuria kuria - niekaip neužkuria. Organizatoriai jau rodo, kad kiti ateitų, o vyrukas lai užsikuria kažkur nuošaly. Jis ten kokį pusvalandį kankinosi, norėjo įrodyti, kad viskas veikia, ir galiausiai - užkūrė! Nors privaloma tik vieną ratą apvažiuoti, jis apvažiavo du, gazas - dugnas, dūmai rūksta, visi ploja.“
Klaudijus pasakoja, kad Lietuvoje vyksta vos viena rimtesnė motociklų paroda - Rising Thunder (liet. Kylantis Griausmas). „Paroda tobulėja - dabar, kaip ir Vokietijoje, galima balsuoti dalyviams. Visi, kurie dalyvauja, balsuoja už kitų meistrų motociklus. Žinoma, už save balsuoti negali“, - pasakoja Klaudijus. Pašnekovo teigimu, vyksta ir kitų parodų, tačiau jos nėra rimtos.
Keliauti motociklu Klaudijus pradėjo nuo 16 metų - kai įsigijo pirmąjį motociklą. Iš pradžių kelionės buvo netolimos. „Dabar turiu Buell motociklą, tinkamą kelionėms. Bet jau paskutiniai metai su juo. Nusipirkau senovinį Harley Davidson Shovelhead, taigi baigėsi mano lakstymai.“ Savo reikmėms naudojamų motociklų meistras stengiasi per daug nemodifikuoti, mat, pasak jo, kuo daugiau primodifikuoji, tuo sunkiau važiuoti. Šiemet Klaudijus nuvažiavo 20 000 km. Keliavo aplink Juodąją jūrą - važiavo pro Baltarusiją, Rusiją, Kaukazo sritį, Gruziją, Turkiją, o grįžo per Vengriją, Serbiją, Bulgariją. „Išvažinėjęs visą Europą esu, Ispanijoje tik nebuvau. Baltarusiją, Ukrainą - skersai išilgai išmaišęs“, - pasakoja K. Štelmokas. Motociklininkas sako jau net nebežinąs, kur važiuoti: „Viskas, nebežinau, ką daryti. Galvoju kitų metų pradžioje keliauti po Indiją ar Vietnamą.“ Kelionių metu Klaudijus stengiasi išlikti ekonomiškas - susiranda kur nebrangiai pernakvoti, taip ir nuotykiai, ir atsiminimai įdomesni išlieka. „Šiemet Rusijoje buvo visokių kuriozų. Išėjo taip, kad neradome kur nakvoti, o taip pavargę buvome… Teko miegoti kažkokioj skylėj, vos ne su blusom visokiom, - pašnekovas net nusipurto. - Kitą kartą viena moteris siūlė mums liukso klasės kambarį, kaina tai tikrai, kaip už liuksą buvo. Iš pradžių lyg ir nieko pasirodė tas kambarys, o tik šviesas išjungėme - pradėjo šviesti mėnuliukai ir žvaigždutės, visur - ant sienų, lubų pilna buvo jų.“ Paklaustas apie dažno baikerio svajonių maršrutą - JAV esantį Route 66 - Klaudijus sako: „Šiemet turėjome važiuoti į Ameriką. Bet neradau, kas su manimi vyktų tokiam ilgam laikui, ten apie mėnesio laiko kelionė išeina. Be to, buvo sudėtinga gauti motociklus - ten nuomotis per brangu, pirkti nelabai įmanoma dėl teisinių reikalavimų.“ Nors akivaizdu, kad Klaudijus gyvenimo teikiamas galimybes išnaudoja su kaupu, vis dar turi daugybę idėjų ir svajonių. „Galvoju, reikėtų motokempingą padaryti. Labai daug motociklų kursuoja „Via Balticos“ keliu, galėtų jie tame kempinge apsistoti, susiremontuoti kažką, jei reikėtų.“ Nors dabartines dirbtuves meistras įsirengė Kėdainių rajone dėl patogios vietos, jis svajoja turėti išskirtines dirbtuves Kaune. „Būtų dirbtuvės ir koks kabokas šalia. Žmonės numatytą valandą galėtų prisiregistruoti ir nemokamai kokius tepalus pasikeisti. Įsivaizduoji, atsivarai motociklą, keitiesi tepalus, o čia pat draugai išlenkia bokalą alaus, stebi darbą, šnekasi. Jėga“, - entuziastingai pasakoja K. Štelmokas.
Lemtinga nelaimė ir sunkus atsistatymo kelias
Lemtinga nelaimė įvyko birželio 10-ąją. Daug metų Norvegijoje gyvenanti ir dirbanti pora, Klaudijus ir Justina, išvakarėse kaip tik buvo sugrįžusi atostogų į Lietuvą. Po septynerių metų draugystės rugsėjo 26-ąją jie planavo susituokti įspūdingo grožio Mauricijaus saloje, tad per atostogas ketino susitvarkyti ir dokumentus - išsiversti į anglų kalbą, juos patvirtinti Apostilėmis. „Grįžome į Lietuvą naktį, o ryte Klaudijus išvažiavo pasivažinėti draugo motociklu, kurį šis buvo nusipirkęs taip pat vos prieš dieną. Klaudijus motociklais važinėja nuo vaikystės. Mes turime patogų kelioninį motociklą, kuriuo visur keliaujame kartu, tačiau šįkart likau namie.“
Avarijos aplinkybės ir stebuklingas išgyvenimas
Tuo motociklu Klaudijus nuvažiavo vos keletą kilometrų. Jis suko į žiedą, o ten tarsi buvo iškasta tranšėja ir kalnelis ant kelio. Greičio nebuvo, tačiau ant to kalnelio sumėtė motociklą. Klaudijus motociklą paleido ir motociklas lėkė į vieną pusę, jis - į kitą. Vyro galva trenkėsi į metalinius kelio atitvarus. Šalmas nuo smūgio subyrėjo. Vėliau gydytojai sakė - tai, kad vyras išliko gyvas, yra tikras stebuklas. Klaudijus dėl nelaimės nekaltina nei aplinkybių, nei motociklo - jis tiesiog neišvairavo. Prie žiedo buvo degalinė, iš ten žmonės iš karto iškvietė greitąją pagalbą. Ji atvažiavo labai greitai - gal per 10 minučių. O kol atvyko medikai, laimė, žmonės labai teisingai sureagavo. Jie nejudino Klaudijaus, neapvertė jo, netąsė, neplėšė nuo galvos šalmo, nes tuomet būtų buvusi tikrai labai didelė tragedija - būtų nutraukti nugaros nervai. „Dabar 70 proc. nervų yra perlenkti, bet jie yra, o tai lėmė būtent teisingas pirmosios pagalbos suteikimas“, - pasakojo Justina.
Diagnozė ir šoko akimirkos
Užeikite kas laukiate pas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją Dalią Vosylienę
Pati 28-erių metų Justina apie nelaimę sužinojo iš patėvio skambučio. „Tu tik nesijaudink“, - buvo jo pirmieji žodžiai. Jam apie nelaimę pranešė kaimynai. Rietavas - mažas miestelis, visi viską greitai sužino. Iš pradžių Justina net nesuprato, kas atsitiko, ir iki pat akimirkos, kai Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojai po tyrimų pasakė, kad lūžę trys kaklo slanksteliai, tikėjosi geriausio. „Tada jau buvo šokas, nes iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad nieko rimta.“
Pats Klaudijus visą tą laiką nebuvo praradęs sąmonės. Kai jo klausė, kaip jautėsi iškart po smūgio, jis sakė, kad pirmiausia pagalvojo apie tai, kaip Justinai paskambinti. Tuomet pajuto, kaip nutirpo rankos ir kojos. Jis puikiai žino, kokios traumos būna krentant nuo motociklo ir kokios gali būti pasekmės, taigi įtarė blogiausia. Tačiau atvykę medikai, kad nejaustų skausmo, jį greitai nuslopino vaistais. „Atsimenu, užėjau pas jį prieš operaciją, bet dėl patirto šoko tik verkiau, o jis mane vis ramino, kad viskas bus gerai. Net ir po operacijos, kuri truko septynias valandas, jis buvo nusiteikęs optimistiškai. Nors tuo metu galėjo tik šiek tiek pasukti galvą, kiek leido kaklo įtvaras, ir pajudinti pečius, tikino, kad nesėdėčiau pas jį, eičiau tvarkyti dokumentų vestuvėms, nes tikėjosi iki to laiko atsikelti. Tuo metu iki vestuvių buvo likę trys mėnesiai“, - toliau dėstė Justina. Turėjo praeiti kelios dienos, kol vyras susitaikė su mintimi, kad, kaip sakė gydytojai, laukia sunkus ir ilgas sveikimo kelias, ir kol kas niekas negali prognozuoti, koks bus galutinis rezultatas.
Reabilitacija ir kasdieniai iššūkiai
Šiandien sužadėtiniai nekelia didelių ateities tikslų. Jie kartu keliauja mažais žingsneliais, stengdamiesi įveikti užduotis, tačiau tikina, kad yra nusiteikę sunkiam ir ilgam darbui. Klaudijus priima faktą, kad gali nevaikščioti. „Gydytojai mums sakė - statistiškai po kaklo lūžių vaikšto tik 5 proc. žmonių. Visgi pernelyg šios minties neįsileidžiame ir vis dar gyvename viltimi. Kai pradžioje klausėme, ko tikėtis, gydytojai paaiškino, kad kiekvienas atvejis - labai individualus. Du žmonės gali turėti lūžusius kaklo slankstelius, tarsi trauma tokia pati, tačiau nervų pažeidimai gali skirtis mikrodalelėmis, ir atsistatymas bus visiškai skirtingas. Mums pasisekė, jei taip galima sakyti nelaimėje, kad pavyko išsaugoti nervus jų nenutraukus. Be to, po tokių avarijų žmonės paprastai turi daug traumų ir iš karto negali pradėti reabilitacijos, o Klaudijus reabilitaciją Palangoje pradėjo jau po devynių dienų. Jis jau judina rankas per alkūnes ir riešus, gali jas pakelti iki pečių. Rankų pirštų ir kojų vis dar nevaldo, tačiau jam dedami įtvarai, kurie padeda mankštinti rankas - taip jis kilnoja svorius.“
Šiuo metu svarbiausia atstatyti sugebėjimą sėdėti, paimti pirštais šaukštą, jį nulaikyti ir vėl išmokti pačiam valgyti. Taigi pirminės reabilitacijos tikslas - kad jis galėtų save kuo labiau aptarnauti. „Aš būnu su juo nuo ryto iki vakaro ir viską matau, kaip profesionaliai su juo dirba specialistai“, - atvirai kasdienybe dalijosi pašnekovė. Iš karto po avarijos dėl sutrikusio vestibiuliarinio aparato Klaudijus galėjo būti tik gulimoje padėtyje. Sodinamas jis pradėdavo alpti. Vėliau medikai jį pradėjo pratinti prie pusiau gulimos padėties, o dabar jis kurį laiką jau sugeba išsėdėti.
Norvegijos biurokratija ir paramos paieškos
Rugsėjo pabaigoje baigiasi valstybės apmokama 100 dienų reabilitacija. Tuomet sužadėtiniai planuoja dviem savaitėms pakeisti aplinką, grįžti namo, o tuomet grįš į Palangos reabilitacijos ligoninę mokamoms paslaugoms. Viena paros kaina čia - beveik 89 eurai. „Gydytojai akcentavo - kiek per pirmus metus pasieksime, tiek, galima sakyti, ir turėsime. Kiek domėjomės, Palangos reabilitacijos ligoninė yra stipriausia Lietuvoje. Ateityje planuojame grįžti į Norvegiją, kurioje socialinės garantijos visgi geresnės, tačiau kol kas apie tai net negalime galvoti. Kol jis nesugeba sėdėti, keliauti negali“, - aiškino mergina.
Justina ir Klaudijus Norvegijoje dirbo žvejybos įmonėje. Vyras, kaip profesionalus žvejys, dieną praleisdavo jūroje, o mergina krante ruošė žvejybai reikalingas sistemas. Šiuo metu jie turi socialines garantijas Norvegijoje, tačiau bendravimas su atsakingomis institucijomis vyksta vangiai. „Mes suvokiame, kad bet kuriuo atveju jis nebebus toks darbingas kaip anksčiau. Dabar reikia sutvarkyti labai daug popierių, o Norvegijoje viskas vyksta labai lėtai, labai daug biurokratijos, susirašinėjimo. Pavyzdžiui, reikėjo mums gauti iš norvegų biuletenį, nes Klaudijus draustas ten, o ne Lietuvoje. Jie atsiuntė formą, kurią reikėjo užpildyti ranka ir pasirašyti, nors mes buvome parašę, kad žmogus paralyžiuotas, nusiuntėme išverstus išrašus iš ligos istorijos. Net juokinga pasakoti. Laimė, padėjo moteris iš laivų direktorato, kuri tvarko finansinius klausimus. Netrukus turėtume jį gauti. Mums net neįgaliojo vežimėlis Lietuvoje nepriklauso, tik Norvegijoje. Kol būsime čia, teks jį nuomotis ar pirkti. Dabar jį gauname tik tol, kol esame reabilitacijoje. Bet ir grįžimas į Norvegiją nėra toks paprastas. Į bet kokį būstą nebegalime grįžti. Butas, kuriame gyvenome, visiškai nepritaikytas neįgaliesiems, norint į jį patekti, reikia lipti laiptais“, - atviravo pašnekovė. „Mums net neįgaliojo vežimėlis Lietuvoje nepriklauso, tik Norvegijoje, teks jį nuomotis ar pirkti.“ Laimingo atsitiktinumo dėka Norvegijoje Klaudijui paskirta šeimos gydytoja yra lietuvė ir dėl jo labai stengiasi, padeda rinkti informaciją, kur toliau ieškoti pagalbos, kas jam priklauso šioje šalyje ir pan. Pinigų pirmajai reabilitacijai jau paaukojo Klaudijaus ir Justinos artimieji, draugai bei pažįstami. Tačiau pora pasiryžusi gydymą tęsti tiek, kiek jis bus naudingas, be to, reikės visiškai naujai įsikurti būstą. Kol kas neaišku, kada į darbą galės sugrįžti Justina, kuri pasiryžusi užsiimti Klaudijaus slauga. Pats vyras ilgai priešinosi, kad jo nelaimė būtų paviešinta, nes įsitikinęs, kad kiti turi savo bėdų ir nenorėjo jiems užtraukti savųjų. Artimieji įkalbėjo, kad jis leistų paprašyti pagalbos jam per feisbuką.
Vaidmenų pasikeitimas ir optimizmas
Poros gyvenimo būdas iki šiol buvo labai aktyvus - jie vaikščiodavo po kalnus, važinėdavo motociklu, dviračiais, plaukiodavo jėgos aitvaru, daug keliavo. Visų planų iniciatorius dažniausiai būdavo Klaudijus - mergina už jo jausdavosi kaip už mūro. O ir fiziškai Justina yra smulkutė, mažo ūgio, o Klaudijus - aukštas, didelis ir tvirtas. Šiandien jie susikeitę vaidmenimis - mergina tapo mūru savo mylimajam. Nors ligoninė užtikrina paciento priežiūrą ir artimiesiems būti šalia nebūtina, Justina neatsitraukia nė per žingsnį. „Dabar jį ir maitinu, ir masažuoju, ir kilnoju, viską darau. Aš pati esu mažytė, o jis - aukštas ir didelis, bet viskas įmanoma, kai labai nori. Mes visada būdavome kartu - gyvenome, dirbome, keliavome, daug šalių apkeliavome - ir ačiū Dievui, nes dabar turbūt jau bus nebe tokios galimybės keliauti. Visada puikiai sutarėme, kaip ir dabar labai gerai sutariame. Grįžome į Lietuvą su tokiais gražiais planais - ruoštis vestuvėms ir būtų mažų mažiausiai keista, jei dabar nebūčiau šalia. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu turiu galimybę būti kartu su juo. Esame nusiteikę pozityviai, kad bet kokiu atveju bus viskas gerai, nes jau dabar yra gerai - jis liko gyvas“, - pasakojo mergina.
Regis, Justina, negailinti gerų žodžių savo sužadėtiniui, dabar juo didžiuojasi dar labiau. Pirmiausia todėl, kad jos mylimasis po nelaimės nė karto nepalūžo, nė karto nesiskundė, kodėl tai nutiko jam ir kaip dabar reikės gyventi. Tokių minčių nėra iki šiol - jis daro viską, kad taptų kuo savarankiškesnis ir kuo daugiau dalykų galėtų atlikti pats. „Abu kabinamės į gyvenimą ir nematome šioje situacijoje nieko gėdinga. Aišku, būna sunkių akimirkų. Kalbėjausi su psichologu, nes jaudinausi, ar po jo šypsena nesislepia sudaužyta širdis, tačiau psichologas pasakė, kad jis labiausiai išgyvena dėl manęs, kaip aš jaučiuosi, o ne dėl savęs. Kartą Klaudijų aplankė jauni vaikinai iš neįgaliųjų organizacijos. Vienas iš jų Klaudijų taip sužavėjo, kad jis prasitarė norintis būti toks, kaip jis. Klaudijus negalios nebijo, tik svajoja, kad galėtų pats save apsitarnauti. Tas vaikinas taip pat nelanksto pirštų, bet išmoko juos panaudoti tokius, kokie yra, puikiai valdo vežimėlį, keliauja po Lietuvą, miega palapinėje... Įspūdinga! Tai puikus pavyzdys, kad su negalia gyvenimas nesustoja“, - svarstė pašnekovė.
Pasak Justinos, reabilitacijoje galima pamatyti įvairiausių atvejų. Žmonės, kurie patyrę smegenų pažeidimus, yra sveiki kūnu, bet nesąmoningi, žmogaus beveik nėra. „Jei taip nutiktų, kiekvieną dieną verkčiau ir ilgėčiausi Klaudijaus, vis klausčiau - kur gi jis šiuo metu yra. Kol nesusiduri su tokiais atvejais, negalvoji, kad tau pasisekė. Kai pamatai, supranti, kad būna dar blogiau. Psichologas pasakė, kad jis labiausiai išgyvena dėl manęs, kaip aš jaučiuosi, o ne dėl savęs. Visko čia prisiklausėme - kaip žmonės nuleidžia rankas, nugrimzta į depresiją ar alkoholį, palūžta, ypač jauni. Klaudijui jau 37-eri, galbūt išminties jam suteikia gyvenimo patirtis. Jauniems žmonėms atrodo, kad jeigu yra negalia, nebėra gyvenimo. Bet gyvenimas yra ir bus. Klaudijus niekada nesirūpindavo materialinėmis vertybėmis, bet dabar mums reikės visko labai daug“, - svarstė Justina.