Aplinkos ministerija rengia naują mokestį miško savininkams, kuris kelia nerimą dėl galimo poveikio smulkiesiems valdytojams. Planuojamas 5 proc. mokestis būtų skaičiuojamas nuo galimų vidutinių metinių pajamų iš miško, net jei savininkas jo nekirstų arba kirstų tik malkoms.
Miškininkų atstovai įspėja, kad toks mokestis gali priversti smulkiuosius miško savininkus parduoti savo valdas stambiems subjektams.
Naujasis miško mokestis: diskusijos ir siūlymai
Nuo „Salamakino mokesčio“ iki visuotinio apmokestinimo
Privačių miškų savininkai tikėjosi, kad nebeliks nuo 2015 metų galiojančio 5 proc. medienos ar parduoto nenukirsto miško apyvartos mokesčio, kuris buvo pavadintas Seimo nario Algimanto Salamakino vardu. Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika šį mokestį pavadino ydingu ir žadėjo jo atsisakyti.
Tačiau Aplinkos ministerijos parengtame Miško įstatymo pakeitimo projekte 5 proc. mokestis išlieka. Tiesa, siūloma keisti jo skaičiavimo bazę - skaičiuoti nuo nuosavybės teise valdomo miško galimų vidutinių metinių pajamų iš vieno hektaro. Iš esmės, tai prilygtų visuotiniam miško mokesčiui.
Siūlomos išimtys ir mokestinė našta
Kilus diskusijoms, aplinkos ministras patikslino, kad visuomenė yra klaidinama ir bus numatyta išimčių. Anot K. Mažeikos, mokestis galbūt nebūtų taikomas tiems, kurie turi iki 1 hektaro miško, arba savininkams, kurie įsipareigotų miške nieko nedaryti ir taikytų tokias pat apsaugos priemones, kaip ir saugomose teritorijose.
Kitiems miško savininkams, vykdantiems ūkinę veiklą, būtų taikomas mokestis, panašus į žemės mokestį. Skaičiuojama, kad jis galėtų būti nuo kelių iki keliolikos eurų už hektarą. Ministras teigia, kad jeigu miško savininkas per metus skirs iki 10 eurų už hektarą, tai bus jo minimalus indėlis į miško kelių tvarkymą, priešgaisrinės apsaugos ir kitų priemonių išlaikymą.
Aplinkos ministerija siūlo neapmokestinti visų II miškų grupės privačių miškų (apie 95 tūkst. ha), nacionaliniuose parkuose esančių privačių miškų, privačiuose miškuose esančių jaunuolynų (apie 190 tūkst. ha III-IV miškų grupėse), mažiausių miško valdų iki 0,5 ha (apie 15 tūkst. ha, apie 60 tūkst. miško savininkų), kadangi pastarųjų įmokos dydis būtų nereikšmingai mažas įvertinus administravimo kaštus.
A. Gaižutis mano, kad aplinkos ministras gina ministerijos interesus išlaikyti atskirą piniginę kuruojamoje programoje ir teigia, kad reikėtų ieškoti bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo per bendrą valstybės biudžetą.
Kodėl reikalingas naujas mokestis?
K. Mažeika teigia, kad 5 proc. mokesčio miško savininkams reikia ne ūkinei veiklai paskatinti, o surinkti lėšų į bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą, skaidrinti miškų ūkinę veiklą ir kovoti su šešėliu. Aplinkos ministras paaiškino, kad iš šių lėšų tvarkomi miško keliai, išlaikoma priešgaisrinės apsaugos sistema, vykdoma apsauga nuo kenkėjų ir kt. priemonės.
Aplinkos ministerija pagrįsdama tokią įstatymo pataisą nurodo, kad tai paskatintų miškų savininkus užsiimti aktyvesne ūkine veikla miškuose, tame tarpe ir apsispręsti, ar vykdyti miško kirtimus mažesnės vertės medynuose.
PMSA vadovas Aidas Pivoriūnas pripažįsta, kad reikia galvoti, kaip ir kokiais pinigais finansuoti valstybines funkcijas, tokias kaip miško kelių tvarkymą, priešgaisrinę apsaugą, miškų sanitarinę priežiūrą ir pan. Jis sutiktų, kad miškas, kaip nekilnojamasis turtas, būtų apmokestintas, bet be jokių išimčių, kad neatsirastų nesveikų kraštutinumų.
Ekspertų ir asociacijų pozicijos
Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacija (LMSA)
Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) direktorius Algis Gaižutis teigia, kad nuo 2015-ųjų galiojantis mokestis baudžia savininkus, užsiimančius ūkine veikla. Naujas mokestis verstų kasmet mokėti nuo teoriškai paskaičiuotų galimų pajamų.
Pasak A. Gaižučio, tokia nesubalansuota politika veda prie smulkesnių miškų savininkų „išmiškinimo“, kai dėl reguliavimo jie bus priversti savo valdas parduoti stambiems subjektams. Jis priduria, kad toks kasmetinis mokestis už turimo miško naudojimo potencialą gali sukelti miško kainos svyravimus bei miško žemių nuosavybės paspartintą koncentraciją.
A. Gaižutis pabrėžia, kad projekto rengėjai neįvertino, jog tokio mokesčio administravimas būtų brangus, reikėtų pakankamai išsamios ir operatyviai gaunamos informacijos bei kasmetinio visuotinio privačių miškų deklaravimo.
LMSA vadovas teigia, kad miškų savininkų mokamas 5 proc. mokestis - tik papildomas mokestis, neturintis analogų Europoje, o ne vienintelis finansavimo šaltinis. Anot jo, valstybinė miškų urėdija yra įpareigota tvarkyti miško kelius tik valstybiniuose miškuose, bet ne privačiuose.
Privačių miškų savininkų asociacija (PMSA)
Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) vadovas Aidas Pivoriūnas siūlomo naujo mokesčio miškininkams smarkiai nepeikė, bet pabrėžė, kad blogiau už vadinamąjį Salamakino mokestį nieko negali būti. A. Pivoriūnas pritaria, kad Aplinkos ministerija mato prasmę panaikinti šį mokestį, bet dėl naujo mokesčio siūlė neskubėti, nes projektas dar neparengtas ir „pusiau žalias“.
A. Pivoriūnas teigia, kad šis pasiūlymas - pirmasis Aplinkos ministerijos su miškais susijęs racionalus siūlymas per pastaruosius 2,5 metų. Visgi jis patikslina, kad pati įstatymo pataisa šiek tiek perteklinė, naudojamos per daug sudėtingos formulės, tad mokesčio skaičiavimo metodiką reikėtų taisyti.
PMSA direktorius teigia, kad mokestį turėtų mokėti visi, tačiau būtų teisinga, jei tie, kurie racionaliai ūkininkauja ir prižiūri mišką, mokėtų mažesnę dalį mokesčių, o tie, kurie nieko nedaro ir neinvestuoja į miško priežiūrą, mokėtų didesnę mokestį. Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 250 tūkst. privačių miškų savininkų. Vidutinė miško valda siekia 3-4 hektarus.
A. Pivoriūnas įsitikinęs, kad ši įstatymo pataisa neprivers nei vieno miško savininko pradėti kirsti savąjį mišką, jei to nenorima. Jo nuomone, tokio mokesčio įvedimas priverstų apsileidusius miško savininkus pasukti galvą, ką daryti su turtu, už kurį reikės mokėti mokestį. Jis pabrėžia, kad miškai turėtų būti tvarkomi, ugdomi, retinami, prižiūrimi keliai, saugoma biologinė įvairovė, o nieko nedarymas kenkia miškui ir jame gyvenantiems gyvūnams.
Dr. Marius Aleinikovas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto direktorius
Dr. Marius Aleinikovas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto direktorius, teigia, kad dabar visi diskutuoja dėl pradinio projekto varianto, kuriam turėjo nemažai pastabų. Aplinkos ministerija jį vis papildo ir dabar ruošiasi nuo to mokesčio atleisti savininkus, kurių miško valda yra mažesnė nei 1 hektaras.
Anot M. Aleinikovo, įvedus mokestį, kai kurie pagaliau sužinotų, kad turi miško ir kur jis yra. Jis abejoja, kad visi puls pardavinėti savo mišką, bet pripažįsta, kad nėra aišku, kaip tas mokestis bus skaičiuojamas ir kt.
Aiškinamajame rašte nurodoma, kad mokestis būtų skaičiuojamas pagal miško našumo zonas. Taigi, jei žmogus turi ąžuolyno, jam mokestis būtų nereikšmingas, o jeigu drebulių ar juodalksnynų - būtų vien nuostolis.
Apibendrinanti lentelė: pozicijos dėl naujo mokesčio
| Organizacija/Asmuo | Pozicija dėl naujo mokesčio | Argumentai |
|---|---|---|
| Aplinkos ministerija | Palaiko, su išimtimis | Reikia lėšų bendroms miškų ūkio reikmėms, skaidrumas, kova su šešėliu. |
| LMSA (Algis Gaižutis) | Kritikuoja | Gresia smulkiųjų savininkų išmiškinimu, dideli administravimo kaštai. |
| PMSA (Aidas Pivoriūnas) | Atsargiai palaiko | Miškas turėtų būti apmokestintas kaip nekilnojamasis turtas, bet be išimčių. |
| Dr. Marius Aleinikovas | Daug neaiškumų | Reikia aiškumo dėl skaičiavimo metodikos, poveikio skirtingoms miško zonoms. |
Miško apmokestinimo tvarka ir išimtys
Dabartinė situacija ir siūlomi pokyčiai
Nuo 2015 m. yra numatyta tvarka, kad miško valdytojai moka privalomąjį 5 procentų mokestį į valstybės biudžetą iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir parduotą nenukirstą mišką. Šios lėšos naudojamos tokioms bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti kaip miškų inventorizavimas ir apskaita, priešgaisrinės apsaugos sistemos organizavimas ir išlaikymas, stichinių nelaimių padarinių ir masinių ligų bei kenkėjų židinių likvidavimas, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūra ir taisymas.
Aplinkos ministerija skaičiuoja, kad privačių miškų savininkų indėlis į Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą 2018 m. sudarė 35 proc. programos biudžeto (arba beveik 4,5 mln. Eur).
Aplinkos ministerijos paruoštame pristatyme konstatuojama, kad dabar taikomas mokestis „neskatina miško savininkų vykdyti ūkinės veiklos, neskatina racionalesnių miško valdų formavimo, kas stabdo privačių miškų ūkio plėtrą“. Dėl to prieinama išvados, kad reikia sistemą tobulinti „mažinant finansinę naštą aktyvią ūkinę veiklą vykdantiems privačių miškų savininkams ir šį mažinimą kompensuojant apmokestinimu tų miško savininkų, kurie turėtų potencialą ūkinei veiklai pagal savo valdomų miškų vertę ir taikomus aplinkosauginius apribojimus“.
Dėl to teikiamas siūlymas vietoje šio mokesčio nustatyti metinę įmoką į valstybės biudžetą, kuri būtų apskaičiuojama nuo nuosavybės teise valdomo miško vidutinių potencialių pajamų iš vieno hektaro. „Potencialios pajamos iš vieno ha (nuo jų būtų išskaičiuojamas mokestis) gaunamos vidutinį miško naudojimo intensyvumą padauginus iš vidutinės nenukirsto miško kainos, kuri turėtų būti nustatoma kartą per metus“, - paaiškinama Aplinkos ministerijos pristatymo skaidrėse.
Pavyzdys: privatus miško savininkas turi 10 ha ūkinio miško Utenos rajone. Utenos rajono miškai pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą priskiriami vidutinio miško naudojimo intensyvumo zonai. Tokio miško savininkas einamaisiais metais turėtų sumokėti 70 eurų mokesčio.
Mokesčiai parduodant mišką
Parduodant mišką su žeme, pagrindinis kriterijus, lemiantis, ar teks mokėti mokesčius, yra nuosavybės teisės į šį turtą laikotarpis. Jei miškas nuosavybės teise išlaikytas mažiau nei 10 metų, pardavimo metu atsiranda pareiga mokėti Gyventojų pajamų mokestį (GPM). Jei nuosavybėje miškas buvo ilgiau nei 10 metų, šio mokesčio mokėti nereikės.
Jeigu miškas priklausė mažiau nei 10 metų, apskaičiuojamas skirtumas tarp miško pardavimo kainos ir jo įsigijimo vertės (arba vidutinės rinkos vertės, jei turtas buvo paveldėtas ar gautas dovanų). Šią turto rinkos vertę oficialiai nustato Registrų centras. Jeigu pardavimo kaina didesnė už nustatytą turto rinkos vertę, mokesčiai bus skaičiuojami nuo šių kainų skirtumo. Taikomas standartinis GPM, kuris Lietuvoje šiuo metu sudaro 15 % nuo minėto skirtumo.
GPM mokestis, gautas pardavus mišką, yra mokamas pasibaigus kalendoriniams metams, kurių metu įvyko pardavimo sandoris. Deklaruoti pajamas ir sumokėti mokestį reikia iki kitų metų gegužės 1 d. Tai atliekama pateikiant metinę gyventojų pajamų deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Privačiam miško savininkui nusprendus parduoti nenukirstą mišką (be žemės sklypo) ir/arba žaliavinę medieną (nukirstus medžius) atsiranda prievolė mokėti 5 proc. privalomuosius atskaitymus. Apskaičiuoti, deklaruoti ir susimokėti šią sumą reikia kitais kalendoriniais metais po pajamų gavimo fakto, iki gegužės 1 dienos.
Taip pat svarbu žinoti, kad parduodant nenukirstą mišką arba žaliavinę medieną gali tekti susimokėti 15 proc. Gyventojų pajamų mokestį (GPM). Šis mokestis taikomas, jeigu pardavimo suma per metus viršija 2500 Eur. Jeigu žaliavinė medieną arba nenukirstas miškas parduodamas įmonei, tuomet jau įmonė nuo visos išmokamos sumos privalo apskaičiuoti ir sumokėti 15 proc. pajamų mokestį.
Žemės mokestis ir miško žemė
Žemės mokesčio esmė
Žemės mokestis yra vienas iš vietinių mokesčių, užtikrinančių savivaldybių biudžetų pajamas. Žemės mokestį apskaičiuoja Valstybinė mokesčių inspekcija, o už miško žemę jis neskaičiuojamas. Atkreipiame dėmesį, kad mokesčio dydžiui nustatyti naudojami Nekilnojamojo turto, bet ne Miškų kadastre, įrašyti miško žemės plotų duomenys, o šie miško žemės plotų plotų duomenys gali skirtis, jei miško savininkas įveisto miško duomenų neįrašė Nekilnojamojo turto kadastre.
Siekiant, kad žemės mokestis miško savininkams būtų suskaičiuotas teisingai, Valstybinė miškų tarnyba informuoja, kad savininkai, kurių miško žemės plotai neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turi juos įregistruoti. Pagal Medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašą, savininkas turi tai padaryti ne vėliau kaip per 2 metus nuo šių plotų įrašymo į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą dienos.
Tik užregistravus savo turimo miško plotus Nekilnojamojo turto registre, žemės mokestis bus skaičiuojamas pagal faktinius turimo miško duomenis.
Žemės mokesčio reglamentavimas ir išimtys
Žemės mokestį Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas. Tai vietinis mokestis, kurį moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys privačios žemės nuosavybės teisę Lietuvos teritorijoje.
Mokesčio mokėtojai: žemės savininkas - fizinis ir juridinis asmuo. Mokesčio objektas - fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Mokesčio tarifai: nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės. Konkrečius žemės mokesčio tarifus nustato kiekviena savivaldybė individualiai. Mokestinis laikotarpis - kalendoriniai metai.
Pagrindinės lengvatos ir išimtys taikomos, pavyzdžiui, užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms, bankrutavusioms įmonėms, Lietuvos bankui, taip pat žemės savininkams, kurių mokėtinas mokestis mokestiniu laikotarpiu už visus nuosavybės teise turimus žemės sklypus neviršija 2 eurų.
Žemės mokesčiu neapmokestinama bendro naudojimo kelių užimta žemė; mėgėjiško sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė; fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0 - 40 procentų darbingumo lygis, arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai, priklausančio žemės sklypo plotas, neviršijantis savivaldybių tarybų nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio.
Taip pat neapmokestinama valstybinių parkų, draustinių teritorijų ir jų apsaugos zonų žemė (išskyrus ūkinės paskirties žemę), paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų žemė, gamtos paminklų žemė, į Kultūros vertybių registrą įrašytų kultūros paveldo objektų teritorijų žemė ir kita teisės aktuose numatyta žemė.
Miško vertės nustatymas
Miško vertė labiausiai priklauso nuo paprasčiausio dalyko - medžių, kurie jame auga, ir nuo galimybių juos panaudoti. Tad, apibendrinus, kainą apibrėžia miško žemės ir jame augančio medyno vertė. Jie gali būti įvertinami atskirai, o miškas gali būti parduodamas tiek su žeme, tiek išsikirtimui, žemę išsaugant. Kurį būdą rinktis, paprastai pataria patyrę miškininkai, galintys įvertinti turimo miško perspektyvą.
Tradiciškai brangiausia yra ąžuolo mediena, taip pat uosiai, klevai. Taip pat svarbu įvertinti, kada iš miško bus galima gauti naudos. Žemė gali būti skirtingo derlingumo, tad vienur medžiai augs lėčiau, kitur miškas bus našesnis.
Skaičiuojant tikrąją miško vertę, vertinama ir tai, kokias pajamas iš jo bus galima gauti ateityje - ar po kelerių, ar net po dešimties metų, ar ir dar vėliau. Tiesa, neretai klaidingai vertinama, kad miško vertė bėgant laikui tik augs. Iš tiesų tai priklausys nuo įvairių faktorių - pavyzdžiui, nuo miško priežiūros, kadangi auginant jį galima padaryti įvairių klaidų, kurios vertę mažins.
Tam tikros miško teritorijos gali būti saugomos dėl netoliese esančių saugomų objektų arba dalis sklypo tiesiog gali būti įtraukta į draustinių sąrašą. Tokie faktoriai taip pat turės įtakos miško vertei. Be to, bus įvertinta ir privažiavimo prie miško kokybė. Gera čia vedančių kelių būklė gali kainą pakelti, o prasti keliai - sumenkinti. Galiausiai, verta atsiminti, kad kiekviena miško valda įvertinama individualiai, specialistų pasitelkiant aktualią miškotvarkos medžiagą.
Mokami keliai ir transporto mokesčiai
Kelių naudotojai, prieš įvažiuodami į mokamus kelių ruožus autobusais (transporto priemonių kategorijos M2-M3), krovininėmis transporto priemonėmis (transporto priemonių kategorijos N1-N3) ir jų junginiais bei specialiomis kelių transporto priemonėmis, privalo turėti galiojančią elektroninę vinjetę (t.y. susimokėję kelių mokestį).
Nuo 2024 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo nauji kelių naudotojo mokesčio (e-vinječių) tarifai. Įsigijus tam skirtą vinjetę galite naudotis mokamais keliais Lietuvoje. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Gintaras Asadauskas tvirtai drūtai pareiškė, kad įstatymas važiavimo magistraliniais keliais žemės ūkio technika nereglamentuoja, apie tai nėra parašyta, vadinasi, važiuoti galima ir jokio mokesčio mokėti nereikia.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kontrolės skyriaus viršininkas Romanas Vilčinskas patvirtino, kad traktorininkas, važiuojantis magistraliniu keliu, neturi mokėti naudotojo mokesčio, nes šis mokestis yra skirtas automobiliams, bet ne traktoriams. „Tuo tarpu, jei magistraliniu ar krašto keliu važiuoja kombainas, aukštesnis negu 4 m ir platesnis negu 2,6 m, jo vairuotojas privalo turėti Valstybinės kelių transporto inspekcijos leidimą. Šiuo atveju jam jau reikės mokėti mokestį kaip už sunkiasvorę transporto priemonę, bet ne naudotojo mokestį“, - paaiškino R. Vilčinskas.