Šis tekstas, persmelktas ilgesio ir dvasinės stiprybės, nagrinėja sudėtingas žmogaus ryšių, tikėjimo ir likimo temas. Per asmenines patirtis ir aplinkinių istorijas atsiskleidžia gyvenimo prasmės paieškos, meilės ir atjautos svarba bei nuolatinė kova su vienatve ir praradimu.
Kūčių vakaras ir tikėjimo stiprybė
Kūčių vakaras aprašomas kaip sniego baltumo, ramybės ir ilgesio persmelktas metas. Protagonistas su savo "antra obuolio puse" sėdi prie pasninko stalo, jaučiant ilgesio kirminą ir mintis apie senatvę, vienatvę bei tikėjimo svarbą.
Mintys apie senatvę ir "niekam nereikalingumą" yra prislėgtos, tačiau tikėjimas Dievu tampa atrama. „Na, nors tiek gerai, malda turim į ką atsiremti. Svarbu, vaikams gerai“, - tokios mintys klampoja lipnią vakaro tylą. Šiame kontekste, neturint pašventintos duonos, vyras siūlo laužyti duonos riekę "gimstančio garbei", o žvakė pamažu tirpsta, simbolizuodama apleistų tėvų ašaras. Vienas kitam linkima šviesaus, gero, o svarbiausia - sveikatos, kaip didžiausio turto.
Pasninkaujama tyliai, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Gale stalo palikta lėkštelė "atklydusiam bedaliui ar namus, tą naktį lankančiai, vėlelei", rodo gailestingumą ir pagarbą tradicijoms. Namų gyvūnai - šunelis ir du katinukai - taip pat laikomi šeimos nariais, jiems padedamas kąsnelis. „Jie juk mūsų širdims džiuginti ir telikę“, - ši frazė atspindi prieraišumą ir meilę gyvūnams, kurie tampa paguoda vienatvėje. Vyro paguodos žodžiai, kad "mes juk dar dviese, o du - jėga, dar ne po vieną, nesielvartauk", bando pakelti nuotaiką, bet moteris jaučia gilų rūpestį, kurį patiki Dievui, melsdamasi už artimuosius ir rišdama mazgelius ant virvelės - tai ne burtai, o "Dievo malonės meldimas". Nuo mažens ji tikėjo Dievu, laikydama jį vieninteliu savo Tėvu, nes augo vaikų namuose. Dievas siuntė jai gerus žmones, iš kurių ji stengėsi paimti gerumą, išmokti mylėti, atleisti ir nelaikyti juodulio širdyje. Kai būdavo sunku, ji kalbėdavo Dievui, tikėdama, kad jis neatstums. Jo Gimtadienį švęsdavo su dideliu džiaugsmu.
Paleisk ir pasitikėk Dievu
Vyno taurelė ir šeimos rūpesčiai
Mintis apie vyno taurelę už Gimstantį atmetama, nes "mes juk ir blaivūs mokame jį pagerbti". Be to, vyras baiminasi, kad "gal teks už vairo sėsti", nes niekada nėra daręs tokios nuodėmės ir visada saugojo tuos, kuriuos vežė. Moteris supranta ir pagalvoja apie dukrą, kurios anūkės gimtadienis švenčiamas dvidešimt ketvirtą dieną, ir nerimauja, kad "velnio lašai" gali būti baisi nelaimė jaunam protui. Nuojauta neapgauna, ir dukra skambina, prašydama pagalbos, nes policija iškvietė vaikų teises dėl Šarūnėlio. Tėvai skuba į pagalbą, nors keliai nevalyti ir sunku važiuoti. Jie nuvažiuoja dvidešimt penkis kilometrus, vedami nuojautos ir baimės, kad mažylį paims svetimi. Globa paskiriama penkioms paroms. Moteris jaučia dėkingumą Dievui, kad spėjo. Atgal grįžtama tylomis, su mažu, saldžiai šnarpščiančiu kamuolėliu glėbyje. Šventų Kalėdų rytą kūdikėlis parvežamas į namus, ir tai sustiprina tikėjimą, kad Dievas braido po žemę įvairiais pavidalais, atsakydamas į maldas.
Onos sugrįžimas namo
Pasakojimas pereina prie Onos istorijos, kurios gyvenimas kupinas vienatvės, ligų ir apleidimo. Langas į gatvelę, pro kurį ji žvelgia, yra nešvarus, simbolizuodamas jos apleistą gyvenimą. Ona sėdi apsilupinėjusiame krėsle, apgaubta kandžių suvarpyta skara. Ji jaučia ištuštėjusį skrandį, tenkinasi "ubagiene" - trupintomis duonos riekėmis vandenyje. Pinigų trūksta net cukrui, malkoms ir vaistams. Pensija menka, nes pasikeitė santvarka ir ankstesni atlyginimai nebuvo priskaičiuoti. Vaikai, kuriems ji atidavė viską, yra reti svečiai ir skambina tik per didžiąsias šventes, o jų skambučiai skamba šaltai. Liūdesys ir baimė dėl rytojaus ėda paskutines jėgas. Šaltose trobose, be malkų lengvatų, ji taupo maisto sąskaita, valgydama duoną ir saldintą vandenį. Ligos lėtai, bet nuoširdžiai ją kankina, skausmas krūtinėje primena apie nuolat už nugaros stovinčią Giltinę. Ji nesibaidydavo mirties, sakydama: "Na ir kas, krisiu kokią dieną, ras kas nors pasmirdusią." Ji gailėdavo radėjo ir save ramindavo: "Toks tas gyvenimas, ne visi šilko pataluose vartosi." Ji nieko dėl savo likimo nekeikė, tik meldė Dievo, kad greičiau ją pasiimtų, nes jis vienintelis užtarėjas. Suprato, kad sena ir be cento yra niekam nereikalinga.
Atleidimas ir ramybė
Išgirdusi, kad mirė kaimynas, Ona pajunta, kad "jos žvakė baigia sutirpti". Ji nori pasikalbėti su Dievu, bet negali atsiklaupti dėl sustingusių kelių. Gulėdama lovoje, ji žvelgia pro dulkėtą langą ir šnabžda: "Atleisk man." Ašaros, kurių ji neliejo daug metų, tekėjo ir vėlė raukšlėtus skruostus. Ji atgailauja, kad buvo kvaila, lepinusi ir popinusi vaikus, tikėjusi, kad jie liks arti. Ji išpažįsta pavydą kaimynei, kurios dukra lankydavo kas savaitę, nusivylimą savo senu kūnu ir neapykantą "ubagiškai būčiai". Su kiekvienu žodžiu krūtinė lengvėja, pyktis išgaruoja, užleidęs vietą susitaikymui su savimi. Ji jaučia, kad Mirtis žvelgia į ją tuščiomis akiduobėmis, o gal tai "jai atverti vartai į tobulesnį pasaulį". Ji nebejaučia alkio, nerūpi tuščios lentynos. Ona tyli, pavargusi nuo vienatvės monologo, nes niekas jai taip ir neatsakė. Įkyrus skausmas, lyg pašinas lindęs gilyn į širdį, staiga atsitraukia. Ji jaučiasi lengva lyg plunksnelė. Kambarys nušvinta, ir ji pamato savo mažą mergaitę, vilkinčią ta pačia balta suknele, kuria prieš keturiasdešimt penkerius metus pati aprengė paskutinei kelionei. Dukrelė šypsosi ir sako: "Mama, tu nežinai, kaip ilgai aš tavęs laukiu." Ona paima savo mergytės rankelę, abi pakyla, tampa besvorės. Visi žemiški vargai lieka kambaryje, tarp neišplautų langų stiklų, tarp vienišų apšepusių sienų. Priešais jas atsiveria žydintis, tarsi pavasarį, neaprėpiamas sodas. Ji glaudžia savo dukrelę ir žino: pagaliau sugrįžo namo.
Mariutės šypsena
Mariutė apibūdinama kaip žmogus, nešantis prigimtinį gerumą. Nepaisant to, kad daugelis kaimo gyventojų ją erzino ir šaipėsi, Mariutė išliko unikali. Jos akys, paprastai švelnios, aptemdavo lyg rudens upės gelmė, atspindėdamos gėlą, kai kas nors ją įskaudindavo. Tuomet ji iškeikdavo ir prakeikdavo, tačiau, atrodo, ne kitus, o savo likimą, bandydama apsiginti nuo pasaulio blogio. Joje gyveno vaikas, kuris, bet kokia kaina, saugojo "pirmo žingsnio šventumą".
Protagonistė aprašo savo pirmąjį susitikimą su Mariute, kai pastaroji, bėgusi į priekį, atsisuko ir nusišypsojo, sušukdama: „O aš tave pažįstu, tu - rašytoja!“ Nuo tada jų susitikimai tapdavo šviesūs. Protagonistė visada nešiodavosi kišenėje saldainį ar sausainį, kurį paduodavo Mariutei, juokaudama apie jos "kavalierius". Mariutės giedra šypsena užkrėsdavo ir pačią protagonistę.
Paleisk ir pasitikėk Dievu
Mariutės istorija ir atjauta
Mariutės istorija prasidėjo nuo didžiulės laimės tėvams, kai po trijų sūnų jiems gimė dukrelė, pavadinta Dievo motinos vardu - Marija. Jos akys buvo didelės ir mėlynos lyg pavasarinis dangus. Tačiau mergaitė augo ne tokia, kaip kiti vaikai. Tėvų baimę patvirtino daktarai - Dievas pagailėjo protelio. Nuo tos dienos motinos širdį temdė rūpestis: "kol aš gyva, gi bus kas ją glosto, o kai užgesiu?.." Ji mokė sūnus būti Mariutės užuovėja, o broliai pažadėjo ją ginti. Mariutė augo prisirišusi prie motinos, išmoko dirbti, bet nerimas dėl jos ateities be motinos vis didėjo. Mariutė, pamačiusi motinos sudrėkusias akis, apkabindavo ją stipriai, lyg sakydama: "mamute, tu būsi visada amžinai šalia manęs".
Kai Mariutės motina, Balienienė, mirė, kaimo moterys susirinko padėti. Mariutė nesitraukė nuo karsto, vis taikėsi motiną už rankos laikyti, nesuvokdama, kad toji jai jos nebetiesia. Ji sėdėjo prie velionės lyg angelas sargas, atsisakydavo valgyti, baimindavosi svetimų. Kai reikėjo užkalti karstą, kaimo žmonės buvo sukrėsti Mariutės raudų, kurios skambėjo lyg "benamio šuns staugimas". Broliai turėjo ją jėga laikyti prie duobės, kad neįgriūtų paskui. Supylus kauburėlį, ji parkrito ant jo lyg sužeistas paukštis. Išsiskirsčius žmonėms, ilgai ją kalbino namo, o kai prikalbino, nuo tada ji jau neištarė nė žodžio, tarsi tyla įsikūnytų į jos trapią figūrėlę. Parsivežta namo, ji užsidarė lauko virtuvėlėje. Broliai nešė jai maistą, bet niekaip negalėjo prikalbinti sugrįžti į trobą. Kas dėjosi Mariutės širdyje, niekas nežinojo - ji buvo tyli ir nuolanki. Bet viskam yra savas laikas. Atėjus rudeniui ir naktims šalvenant, Mariutė ėmė keistis. Kuriam laikui įžengdavo į trobą, pasėdėdavo prie krosnies, pasišildydavo ir vėl grįždavo į savo virtuvėlę. Inicijatyvos ėmėsi tėvas, supratęs, kad teks dabar jau jam dukrą drauge vedžiotis. Ištiesė ranką, ir Mariutė įsikibo, iki pat jo mirties nepaleido. Kaimo žmonės, pas kuriuos tėvas dažnai dirbdavo, vedžiodamasis dukrą, gailėjo Mariutės ir vis pakišdavo skanesnį kąsnelį. Mariutė padėdavo tėvukui, vadindama jį "papūniu", lengvindama jo naštą. Pirmi du broliai išėjo iš namų, sukūrė šeimas, bet savų nepamiršo, atvažiuodavo su ryšuliais ir padėdavo. Namuose liko tik jauniausias, kuris nerado poros ir "prijunko prie velnio lašų".