Daugiau nei prieš šimtą dešimt metų netoli Raseinių, Nemakščių apylinkėse, gyvenęs Lietuvos bajoras Pšemislovas Neveravičius pirmasis pasaulyje sukūrė savaeigį aštuonratį vežimą. Visų aštuonračių mašinų gamintojai ir šiandien naudojasi keturių ašių važiuoklės prototipu. Viena iš tokių įmonių yra UAB „K.T.S. Production“, įsikūrusi Utenoje ir gaminanti priekabas bei kitą žemės ir miškų ūkio techniką. Šiai įmonei vadovauja švedas Morganas Nordinas.
Istorinės šaknys ir švediška kokybė Lietuvoje
Nors pasaulyje ypač giriama ir vertinama švedų technika, uteniškiai sėkmingai dirba Aukštaitijos mieste, o jų produkcija su K.T.S. ženklu keliauja į užsienio šalis. Tai patvirtina istorinę tiesą - lietuviai ne iš kelmo spirti: ne tik patys gali gaminti, bet ir tos gamybos šaknys čia pat. Jei savamokslis keturračio konstruktorius P. Neveravičius būtų sulaukęs palaikymo iš valdžios ar sėkmingai pardavęs savo išradimą užsieniečiams, galbūt šiandien ant uteniškių produkcijos būtų lietuviškas ženklas. Deja, kaip kartais nutinka, bajoras išradimo patento nepardavė, nes tikėjosi pagaminti tokio tipo automobilį, o atsisakius bendradarbiauti su vokiečiais ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, viltis žlugo. Jo sukonstruotas prototipas buvo sunaikintas. Po karo, 1930-aisiais P. Neveravičius sukonstravo patobulintą mechanizmą, gavo Lietuvos valstybinį patentą, tačiau paramos ar moralinio palaikymo iš valdžios nesulaukė.
„K.T.S. Production“: nuo ištakų iki pasaulinės rinkos
Įmonės įkūrimas ir augimas
„K.T.S. Production“ įmonės savininkas Morganas Nordinas pasakoja, kad Lietuvą atrado labai seniai, gal kokiais 1994-aisiais. Švedų kompanijos tuomet jau pirko produktus iš Lietuvos, tad kelionės į mūsų šalį buvo dažnos, o 2000 m. nutarta, kad čia galima įkurti gamybos įmonę. Kompanijos pagrindinis akcininkas Arne Larsson taip pat lankėsi Utenoje, o nuo 1994-ųjų įsteigtai įmonei pradėjo vadovauti agronomas švedas Morganas Nordinas. Vyriškis tikėjosi čia užtrukti šešis mėnesius - per tiek laiko pradėti gamybą, bet atsirado daugiau darbų, todėl viešnagė Lietuvoje užsitęsė.
„Mes žinojome, kaip mūsų produktai turi atrodyti ir padarėme juos tokius, kokius įsivaizdavome. Kiti gamintojai paprastai pirkdavo produktus ir tiesiog užklijuodavo savo etiketę. Nuo pat pradžių žinojome ir matėme, kaip mūsų sumanymas plečiasi, tobulėja“, - pasakoja Morganas. Verslą padėjo kurti Alina ir Saulius Repečkos. „Kartais juokauju, kad įmonė auga kaip vaikas, kaip Alinos ir Sauliaus dukra, jos vieno amžiaus, augo kartu… Labai malonu žiūrėti“, - šypsosi Morganas. Pirmos priekabos buvo išvežtos į Švediją. Vėliau įmonė pradėjo plėsti savo produktų rinką, bendradarbiauti su Vokietija, Lenkija ir likusia Europos dalimi. Dabar „K.T.S. Production“ parduoda savo produkciją net JAV, keletą mažų pristatymų - Australijai, o keletą net į Japoniją yra išsiuntę.
Šiuolaikinės gamybos mašinos ir pramoninis gamybos procesas Korėjos gamykloje
Priekabų ir kranų gamyba Utenoje
Gamybos direktorius Saulius Repečka sako, kad priekabų gamyba Utenoje neatsirado iš niekur, gamyklos savininkas Švedijoje jau turėjo tokios patirties. Skandinavai yra ir ūkininkai, ir miškininkai. „Mes pradėjome veiklą nuo žemės ūkio padargų, kabinamų prie traktorių. Nuo smulkmenų: rulonų griebtuvai, rulonų ietys, trąšų maišų pakelėjai, ietys, mėšlo šakės, visokiausios pakabos. Keletą metų gaminome priekabas, o kranus pirkome iš kitų gamintojų, bet kilo mintis, kad reikia gaminti patiems. Prasidėjo ir kranų gamyba“, - vardija S. Repečka. Pagrindinė idėja kilo iš švedų, po to buvo atliekami skaičiavimai, o vietos konstruktorius darė pakeitimus. Visas sertifikavimas vyksta ne Lietuvoje - duomenys siunčiami į švedų įmonę, kuri turi licenciją ir atlieka galutinius skaičiavimus. Vidutiniškai per metus pagaminama apie 200 priekabų ir panašiai tiek pat kranų.
Individualūs sprendimai ir rinkos skirtumai
Anot gamybos direktoriaus, pagrindinis skirtumas, lyginant su konkurentais, yra tas, kad jei Utenoje pagaminama 100 priekabų, iš jų tik 10 proc. yra analogų. Visa kita - pagal kiekvieno kliento pageidavimus. „Sukomplektuojame. Tai yra mūsų arkliukas - pritaikyti kiekvienam užsakovui, kiekvienam pirkėjui pagal jo poreikius“, - akcentuoja jis. Šiuo metu lauke stovinčios 5 paruoštos išvežti priekabos, pasak S. Repečkos, nėra nė vienos vienodos. Daugiausiai produkcijos parduodama Vokietijai - apie 60 proc. „Vokiečiai turi daugiau miško nei švedai“, - sako S. Repečka. Apie 15 proc. priekabų parduodama skandinavams, tiek pat - lenkams. „Kaip bebūtų keista, su tuo pačiu K.T.S. pavadinimu panaudotos priekabos grįžta iš užsienio ir į Lietuvą“, - pastebi gamybos direktorius.
K.T.S. - Europoje pripažintas ir gerai žinomas ženklas
Utenoje metalo pramonė buvo labai stipri: čia veikė laboratorinių elektros krosnių, nestandartinių gaminių gamykla, be to, visos pramonės įmonės turėjo dideles mechanines dirbtuves. Patalpų buvo, darbuotojų taip pat. Švedų kapitalo įmonė nebuvo kokia nors naujovė, nes tuo metu šalyje verslą įkūrė ne vienas užsienietis. K.T.S. - Europoje pripažintas ir gerai žinomas ženklas.
„Mūsų gaminamos priekabos, jų priedai turi būti patikimi, tvirti, kad galėtų dirbti įvairiomis sąlygomis. Mes nesakome, kad turime 10 modelių priekabų, nes galime pagaminti begalę skirtingų modelių: nuo 5,5 tonos iki 13 tonų, kranų - nuo 5,3 iki 7,5 metro“, - pasakoja įmonės vadovas M. Nordinas. Populiariausia versija - 8,5 tonos priekaba. Atliekant testą, jų kranas gavo geriausią įvertinimą iš dešimties, bet kai prasidėjo subjektyvus vertinimas, rezultatas pasikeitė. „Vienas sako, kad naudoja 5 metus ir sulaužyti negali, kitam kokia nors bėda nutiko vos įsigijus priekabą. Parduoti priekabas Suomijoje buvo taip sunku, kaip ir ledus eskimams“, - juokauja Morganas.
Lietuviško mentaliteto iššūkiai
Lietuvoje pasitaiko visokių kuriozų. Lietuviai taupūs: nieko neišmeta, mėgsta remontuoti, taisyti, o pastaraisiais metais savo noru ar gyvenimo verčiami ypač pamėgo jau naudotus daiktus. Perka ne tik drabužius, šaldytuvus ar televizorius, lengvuosius automobilius, bet ir ūkyje reikalingus padargus. Apie skeptiškai žiūrinčiuosius į Lietuvoje pagamintus daiktus gamybos direktorius S. Repečka primena istoriją - esą ateina žmogelis ir įprastu lietuviams tonu šneka: „Ką jūs čia gaminat, aš va iš Švedijos parsivežiau daug geresnį, kad ir naudotą K.T.S.“.
„Štai ir kuriozas… Parsiveža iš Švedijos mūsų gamintas priekabas ir dar kita tiek naudoja. Nežinau, kodėl mūsų miškininkai, ūkininkai, ypač miškininkai perka naudotą techniką, kuri į Lietuvą atvažiuoja arba atvežama jau savo atidirbus. Paskui visą laiką ją vis lipdo, virina, kuria, konstruoja, o kai pasakai: „Pirk naują su garantija, metus laiko gausi gamyklos aptarnavimą, defektų, jei kokie atsirastų, šalinimą“, - žmogus sako: „Ne“. Čia yra lietuviškas mentalitetas. Pats keisčiausias dalykas, kai ateina žmogus ir sako, va, kad jūsų priekaba būtų švediška arba suomiška - kita kalba, gal ir pirkčiau…. Visas būtų gerai…“ - apie tendencijas ir keistą lietuvių pasirinkimą kalba gamybos direktorius.
Pasak S. Repečkos, iš visų Lietuvoje parduodamų priekabų neteko matyti, kad jos būtų švediškos. Dažniausiai tai ta pati lietuviška, estiška, latviška, lenkiška produkcija. Pašnekovas pripažįsta, kad truputį skaudu, jog mes čia dirbame, o dedami jų ženklai - tai didžiulis minusas. Gal tokią gamintojų nuoskaudą galėtų išgirsti ir mūsų šalies ūkio ministras, ir visa Vyriausybė.
Biurokratiniai iššūkiai ir testavimo problemos
Didžiausias kliuvinys - Lietuvoje pagamintos technikos testavimas. „Kad gautume gaminio sertifikavimą, kuris galiotų Europos Sąjungoje, reikia praeiti kryžiaus kelius… Niekur kitur taip nėra. Mašinų bandymų stotis kelia tokius reikalavimus, o kai atsidarai ES direktyvas ir pažiūri, ko reikalaujama tokiems įrengimams, tai praktiškai jose tokių dalykų net nėra paminėta. Mes negalime atlikti testavimo, nes neturime ISO standartų. Pirmiausia įmonė turi įdiegti ISO, tuomet gausime sertifikavimą. Tai didelis absurdas. Kodėl ūkininkai Vokietijoje, kurie perpardavinėja mūsų priekabas, neturi įdiegę jokių ISO standartų. Nuvažiuoja į TUFą (techninės apžiūros centrą), išsiima sertifikatą. Kai jiems pasakome, kad mes negalime sertifikato gauti, mūsų nesupranta“, - skėsčioja rankomis gamybos direktorius.
Visos priekabos, kurios išvažiuoja į Vokietiją, praeina TUFą ir visos gauna TUFo sertifikatą. Lietuvoje, pasak S. Repečkos, tai neįmanoma, nes reikalingi ISO standartai. ES reikalavimai visur vienodi, švedai irgi priklauso tai pačiai ES, bet ten priekaboms nėra specialių reikalavimų, jie dažniausiai rekomendacinio pobūdžio. Švedai pakankamai konservatyvūs ir nusprendė, kad tam dalykui neprivaloma… Čia pačio naudotojo reikalas. Tad nėra privaloma kiekvienai valstybei. „Mes, lietuviai, dažnai mėgstame perlenkti lazdą, o institucijos, reikalaudamos ISO standarto, nori apsisaugoti nuo visko. Tai bus popierius, kuriame 10 parašų ir kuris paskraidys kaip gulbė ratu…“, - retoriškai klausia Saulius.
Valdininkų reikalavimai ir parama verslui
Įmonės „K.T.S. Production“ direktorė Alina Repečkienė sako, kad visada džiaugiasi ir pagiria, kai yra už ką. „Mes turime Lietuvoje daug prievaizdų ir, gink Dieve, tam prievaizdui pasakysi ne tai, ką jis tikėjosi iš tavęs išgirsti - lauk patikrinimų…“, - patirtimi dalijasi pašnekovė. Daug įstatymų, kad ir sertifikavimo tvarka, viskas sukurta didelėms įmonėms, kur didelis administravimo aparatas, kuris gali procedūroms skirti daug laiko. Tuomet galima ir ISO standartą įdiegti, kuris reikalauja daug lėšų ir laiko. Bet pagrindinė Lietuvos pramonė - nedidelės įmonės, kuriose dirba iki 100 žmonių, t. y. vadinamos mažos ir vidutinės įmonės, joms finansiškai pakankamai sudėtinga tai padaryti.
Į svarstymus, kad gal Vyriausybė galėtų finansuoti ISO standarto gavimą, S. Repečka sako, kad ne apie finansavimą reikia kalbėti, o apie galimą tvarkos supaprastinimą, nes teko girdėti, kad kai kurios įmonės kreipiasi į užsienio sertifikavimo įmones, nes ten paprasčiau. „Jeigu vokietis gauna sertifikatą techninės apžiūros centre, tai gal ir aš galiu gauti. Kyla klausimas, kodėl vokiečiui užtenka 400 eurų, o man paskambina ir sako reikės 15 tūkstančių. Ir tai, manau, dar neužteks“, - įsitikinęs gamybos direktorius. „Ten jau rinkos ekonomika. Prancūzijoje, kai nutarė padidinti mokesčius ir akcizą, sukilo liaudis, pats premjeras išeina ir žada, kad nedidins, o dar visiems pridės. Mes lietuviai labai pakantūs. Turėtų įmonės vienytis, o valstybė skatinti verslą. Visiška nesąmonė, kai girdime, kad paisykite ES reikalavimų, ji taip liepė… Mes juk esame ne tauta, kuri nuo balanos ką tik atsikėlė, neturi nei interneto, nei ryšių su Europos šalimis. Mes atsiverčiame Europos Sąjungos direktyvas ir žiūrime - ten nėra parašyta, ko iš mūsų čia reikalaujama. Gal vertėjai išvertė neteisingai…“.
Šiuolaikinės gamybos mašinos ir pramoninis gamybos procesas Korėjos gamykloje
Lietuvos biurokratija ir vietos valdžios vaidmuo
Valdininkui, pasak A. Repečkienės, labai patogu prisidengti Europos Sąjunga. „Mes apaugome biurokratais. Nesusišnekame būdami šalia vienas kito. Ilgai neradome bendros kalbos su Utenos miesto savivaldybe, bet su Ūkio ministerijos pagalba vietos problemas išsprendėme. Mus išgirdo ir padėjo viceministrė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė. Ir valdžios institucijose yra tikrai aktyvių jaunų žmonių, kurie mato, mąsto, atsižvelgia ir girdi. Jie nori padėti verslininkams, nekiša pagalių į ratus. Mes trise - Morganas, Saulius ir aš - pradėjome čia įmonės kūrimą nuo plikų sienų. Dar buvo pagrindinis savininkas Švedijoje. Gulėjo labai daug projektų ruošinių, kai tekdavo susidurti su pertekliniais tarnybų reikalavimais, reikėjo važiuoti į Vilnių, į departamentus. Tiesiai su jais viską suderinti buvo daug paprasčiau, nes vietos valdininkai reikalavimus visai kitaip interpretavo. Jei paklaustumėte ir kitų įmonių, kurios kūrėsi tuo metu, pasakytų, kad tai užtrukdavo metus ir dar ilgiau… Mes padarėme per pusmetį. Po pusės metų mūsų pirma produkcija išvažiavo iš sandėlio, bet tik dėl to, kad nesėdėjome ir nelaukėme, ką pasakys valdininkai, mes daug ką darėme su Vilniuje esančių ministerijų pagalba“.
Miškininkams, ūkininkams ir kitiems šalies gyventojams „K.T.S. Production“ kolektyvas linki labiau pasitikėti Lietuvos gamintojais. Jeigu produkcija siunčiama į Vakarus ir ten gerai tinka, tai ir vietos vartotojams turėtų įtikti.
UAB „Swedtrac“: kokybė ir inovacijos
UAB „Swedtrac“ didžiuojasi teikdama aukščiausios kokybės priekabas, kurios yra specialiai sukurtos atitikti įvairius pramonės ir namų ūkio poreikius. Įmonės asortimente rasite savivarčių, žemagrindžių ir miško priekabų, kurios išsiskiria išskirtiniu patvarumu ir ilgaamžiškumu. Svarbus UAB „Swedtrac“ konkurencinis pranašumas yra glaudus bendradarbiavimas su Švedijos įmone, leidžiantis integruoti naujausius inžinerinius sprendimus ir gamybos inovacijas. Ši partnerystė ne tik praturtina gamybos procesą, bet ir garantuoja, kad priekabos atitinka aukščiausius Skandinavijos rinkos standartus. UAB „Swedtrac“ priekabos yra ne tik patvarios ir kokybiškos, bet ir siūlomos už patrauklią bei konkurencingą kainą. Tai leidžia klientams įsigyti aukščiausios klasės gaminius neviršijant biudžeto. Rinkdamiesi UAB „Swedtrac“ priekabas, jūs pasirenkate kokybę, patikimumą ir ilgalaikę investiciją.
„Schmitz Cargobull“: kompleksinės paslaugos ir sprendimai
Bendrovė „Schmitz Cargobull“ visame pasaulyje teikia kompleksines paslaugas ir gali pasiūlyti bet kokių puspriekabių visam naudojimo laikui. „Schmitz Cargobull“ kiekvienai transportavimo užduočiai randa sprendimą, nesvarbu, ar reikėtų transportuoti biriąsias medžiagas, ar griežtai reglamentuojamus farmacijos gaminius.
Naudojimo sritys:
- Temperatūrai jautrių krovinių gabenimas: Norint gabenti temperatūrai jautrius krovinius, transporto priemonėms keliami įvairūs reikalavimai. Labai svarbu, kad prekė liktų šviežia ir kokybiška.
- Standartinis krovinys: Viskam tinkamos transporto priemonės, saugiai ir patikimai veikiančios net ir sudėtingomis sąlygomis.
- Sausieji kroviniai: Daug krovinių rūšių turi būti transportuojamos saugiai, o svarbiausia - sausai.
- Statybinėms medžiagoms: Biriųjų medžiagų fizikinės savybės yra labai skirtingos. Gabenant smėlį, žvyrą ar karštą asfaltą keliami skirtingi reikalavimai transporto priemonei.