Nors pagrindinė tema šiuo metu yra Biržų aeroklubo 55-erių metų sukaktis, bet vėliau tekste atsiranda užuominų apie lėktuvų avarijas. Pirmiausia, tai minimas „Medikų lėktuvas“, „daktarų avarija“, „gydytojų lėktuvas“ - taip žmonės prisimena lėktuvo TU-124 katastrofą, įvykusią gilią pūguotą 1973-iųjų žiemą netoli Maskvos.
Istorinis kontekstas: Sovietmečio aviacijos tragedijos
Ši katastrofa, kurioje žuvo 51 žmogus, būtų buvusi nutylėta, kaip kad Sovietų Sąjungoje visuomet būdavo, jei ne faktas, kad tarp žuvusiųjų Lietuva neteko keturių garsiausių vaikų gydytojų. Tai įvyko 1973 metų gruodžio 16 dieną, sekmadienį, 19.12 valandą. Likus maždaug 100 kilometrų iki Maskvos, prie Karačarovo kaimo, Volokolamsko rajone, nukrito Lietuvos civilinės aviacijos reaktyvinis lėktuvas TU-124 Nr. 45061, reisu Nr. 2022 skrendantis į Maskvą. Žuvo visi: 6 įgulos nariai ir 45 keleiviai.
Aviatorius, žurnalistas ir rašytojas Edmundas Ganusauskas, aptikęs daugybę faktų ir rekonstravęs katastrofos eigą, pasakoja, kad medžiagą straipsnių ciklui ir knygai „Lemties kilpa“ pradėjo rinkti jau baigiantis antrajam dešimtmečiui po katastrofos. Buvo likę dar daug liudininkų, aviatorių, kurie prisiminė tą lemtingą dieną, jie padėjo jam surasti senus tarnybinius žurnalus su įrašais.
1984-ųjų gegužės 23-iąją, pagal sovietmečio įstatymus, lėktuvo katastrofos byla - du tomai arti 600 lapų ir lėktuvo judėjimo parametrų analizė - buvo sudeginta, atseit kaip neturinti mokslinės ir istorinės vertės. Net keleivių sąrašas sunaikintas! Jau tada po nelaimės tyrėjams buvo sunku atkurti pavardes: ant įlaipinimo talonėlių niekas kaligrafiškai pavardžių nerašė - kasininkių braižas paprastai būdavo „daktariškas“. Daug vargo buvo tas pavardes iššifruoti ir su žuvusių keleivių artimaisiais susisiekti. Ir net iššifravus pavardes, prisimena žurnalistas, žmones surasti nebuvo lengva. To meto spaudoje pasirodžiusiuose nekrologuose žodžių „aviakatastrofa“, „lėktuvo avarija“ tikrai nėra, nes Sovietų Sąjungoje laivai „neskęsdavo“, traukiniai „nesusidurdavo“, o lėktuvai „nekrisdavo“.
Tomis kraupiomis dienomis „Kauno tiesoje“ pasirodė nekrologas: „KPI (Kauno politechnikos institutas) neteko penkių auklėtinių“. Paviešintos keturių žuvusių gydytojų asmenybės, manoma, su paties tuometinio šalies vadovo - Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus žinia, nes ne tik medicinos pasaulio, bet ir valstybės mastu netektis buvo neaprėpiama.
Žuvusieji ir jų istorijos
Žinomos buvo ir ekipažo narių pavardės: lėktuvo vadas keturiasdešimtmetis Stepanas Boika, antrasis pilotas 31-ų Eugenijus Karnila, šturmanas 28-erių Juozas Časas, vos 22-ejų stiuardesė Marija Krikova, bortmechanikas Juno Šamajevas iš Baku ir jauniausias ekipažo narys 21-ų milicijos jaunesnysis leitenantas Aleksandras Krestjaninovas - po Brazinskų lėktuvo užgrobimo saugumą lėktuve turėjo garantuoti civiliniais drabužiais apsirengęs milicininkas. Žuvo į Kazlų Rūdos medienos apdirbimo fabriką komandiruotas vokietis, kuris diegė naujus įrenginius. Bet jo pavardės liudininkai neprisiminė, nes užsieniečio reikalus į savo rankas iškart perėmė saugumas.
Apie katastrofą, įvykusią septintą valandą vakaro, net Vilniaus oro uosto vadovybė ne iškart buvo informuota: maždaug aštuntą skambinta iš Centrinės dispečerinės Maskvoje pasiteirauti apie ekipažą, keleivių skaičių. Žinoma, tai sukėlė didžiulį nerimą. Tik dar po pusantros valandos oficialiai iš Maskvos pranešta, kad lėktuvas Nr. 45061 nukrito Volokolamsko rajone. Tuoj pat į Sovietų Sąjungos sostinę išskrido grupė Lietuvos civilinės aviacijos tarnybų vadovų.
Naktį Vnukovo oro uoste jų laukė autobusas. Katastrofos vietą apsupo kareiviai. Avarijos padarinių liekanos pagal aviacijos taisykles buvo renkamos iš tolo, vis mažėjančiu spinduliu lėktuvo išmuštos duobės link, kruopščiai aprašant kiekvieną radinį. Medicinos instituto studentai į konteinerius dėjo tai, kas liko iš žmonių...
Juodoji dėžė ir paskutinės akimirkos
Kritimo vietoje pirmiausia ieškota juodosios dėžės - skridimo parametrų kontrolinės aparatūros įrenginio MSRP-12. Iš pradžių, iškėlus lėktuvo liekanas, duobę kasė ekskavatoriumi, dėžės neradus, kai kaušas jau nebepasiekė, į duobę buvo nuleistos kopėčios ir kasta kastuvais. Vnukovo oro uosto specialiosios brigados vyrai dirbti toje gilioje kapavietėje galėjo tik po keliolika minučių - neatlaikydavo nei vaizdų, nei baisaus kvapo, o paviršiuje netrūko valdiškos spirito... Pagaliau 20 metrų gylyje buvo rastas MSRP-12.
Tyrimo komisija daug kartų perklausė dramatišką paskutinį pusantros minutės trukusį radijo įrašą. Kai TU-124 45061 jau buvo nusileidęs iki 5700 metrų aukščio, lėktuvo vadas Stepanas Boika perdavė Maskvos skrydžių valdymo vadavietei: „Patekau į staigų pikiravimą. Negaliu išeiti.“ Pasak Edmundo Ganusausko, įraše išlikęs švokštimas ir atskiri žodžiai „Trauk!“, „Trauk dar! Gana!“ liudija ne tik nežmoniškas įgulos vyrų pastangas suvaldyti smingantį lėktuvą, bet ir tai, kad vienu metu jiems tai buvo pavykę. Girdisi Eugenijaus Karnilos balsas: „Dabar pradėjome kilti... Gana... Nuo savęs, Stepanai!“ Tikriausiai maždaug 1800 metrų aukštyje, varomas galingos inercijos, lėktuvas šovė aukštyn, tačiau šis košmariškas, protu suvokiamas ribas peržengęs vyksmas įgulą ir keleivius pasmerkė žūčiai jau vien todėl, kad debesuotą naktį lakūnai negalėjo žinoti lėktuvo padėties erdvėje. Maždaug trijų kilometrų aukštyje jis vertėsi per sparną...
Tarsi jausdamas, kad jų laikas baigiasi, šturmanas Juozas Časas stebėtinai ramiu balsu perdavė vadavietei: „Šešiasdešimt pirmas. Trimeris - tai ant aukščio vairo įtaisyta nedidelė plokštuma, tarsi dar vienas mažytis vairas, kad skrendant lakūnui nereikėtų įsirėžus laikyti šturvalo. Kai lėktuvas skrenda kone garso greičiu, jo plokštumas kausto milžiniška jėga. Trumpo elektros perjungiklio impulso užtenka, kad trimerį aptekantis oro srautas nežymiai pakreiptų ir patį aukščio vairą, o šturvalas be piloto rankų vos vos pajudėtų reikiama kryptimi. TU-124 45061 kabinoje pilotų pirštų daugsyk liestas perjungiklis tą nelemtą kartą pasiuntė klaidingą komandą ir trimeris atsilenkė iki galo...
Žuvusiųjų artimieji buvo tik lakoniškai informuoti: žuvo „lėktuvo avarijoje“. Tačiau katastrofos priežastys jiems niekuomet nebuvo atskleistos. Edmundas Ganusauskas išaiškino oficialius įvardijimus: jei per įvykius žūdavo nors vienas žmogus, jie būdavo vadinami katastrofomis, jei aukų nebūdavo, o žmonės ir technika tik nukentėdavo, įvykis vadintas avarija.
Людоед на сверхзвуке: почему Ту-22 уничтожал экипажи и сводил с ума гарнизоны!
Liudininkų pasakojimai ir paieškos
Kankinama nežinios, jauno mokslų daktaro Vytauto Zdanavičiaus našlė Irena Zdanavičienė suorganizavo, kad Kauno moksleivė parašytų laišką Karačarovo kaimo mokyklos mokiniams su prašymu aprašyti katastrofą. Netrukus iš ten atėjo mokinukų vardu surašytas mokytojos laiškas. Atsargus, matyt, bijant, kad saugumas nepatikrintų, tačiau gyvas liudijimas: „Tai atsitiko sekmadienį vakarėjant. Pasigirdo baisus lėktuvo gaudesys ir žvilgsniai nevalingai krypo dangun. Didžiuliu greičiu skrido lėktuvas, lyg norėdamas nusileisti. Paskui pasigirdo duslus trenksmas, pasirodė ugnies stulpas ir galiausiai įvyko sprogimas. Nuo sprogusio bako aukštyn švystelėjo juodas dūmų kamuolys. Tie, kurie buvo arčiau, bėgo į įvykio vietą. Už kaimo, laukuose, matėsi juodų dūmų debesys. Matyt, paviršiuje degė iš kuro bako išsiliejęs benzinas. Lėktuvo kritimo vietoje atsirado didelė duobė. Aplink 100-300 metrų spinduliu mėtėsi laiškų, atvirukų skutai (mokytoja, matyt, sušvelnino, bijodama rašyti tiesiai: lėktuvo nuolaužos, drabužių, popieriaus ir apavo skutai, žmonių kūnų liekanos - red. past.). Netrukus atvyko gaisrinės mašinos ir milicija. Įvykio vieta buvo apsupta. Ugnis likviduota, bet vis vien, kaip pasakojo liudininkai, nebuvo įmanoma ko nors įžiūrėti. Ar kas išliko?! Lainerio greitis ir kritimas iš didelio aukščio? Tu jau mokaisi ketvirtoje klasėje ir supranti, kad niekas neišgyveno... Visa, kas buvo duobėje, krovė į mašinas ir vežė, kaip pasakė ten buvę, į Maskvą. Kai baigė visus darbus, duobę užvertė žemėmis.“
„Žuvusį ekipažą prisimenu kaip dabar: ekipažo vadas Stepanas Boiko buvo labai santūrus, orus ukrainietis iš Lvovo, ten jis ir išskrido lėktuvu į paskutinę kelionę... - prisimena Edmundas Ganusauskas. - Su šturmanu Juozu Času buvome bendrabučio kaimynai - jis gyveno man už sienos. Tos lemtingos dienos pavakarę, baigęs pamainą, namuose laukiau lifto. Kai jis nusileido, išėjo Juozas: „Labas, skrendu į Maskvą.“ Atsisveikinome ir išsiskyrėme... Apie nelaimę sužinojau keistomis aplinkybėmis: vėlai vakare po darbo grįžo kitas mūsų kolega, matyt, gerokai skausmą apmalšinęs - išgėręs. Įėjęs į mano kambarį, tylėdamas pradėjo rodyti man nykščiu į sieną, už kurios gyveno Juozas su šeima. Dar nesupratau, ką tai reiškia, o paskui jis pasakė, kad visi žuvo...
Antrasis pilotas Eugenijus Karnila buvo šviesulys, pavyzdys visiems aviatoriams: labai išsiskyrė iš mūsų kartos aviatorių. Tuo metu, kai pediatrai ruošėsi į lemtingąją komandiruotę, kitas jauno daktaro Alio draugas turėjo iš Maskvos parsivaryti naują automobilį ir į tolimą kelionę paprašė važiuoti kartu: „Aš net nežinojau, kad tėvas turėjo vykti į pediatrų plenumą Charkove! Nuojautos, kad kažkas nutiks ar nutiko, neturėjau, tačiau motina vėlaiu pasakojo, kad tėvas į tą plenumą vykęs nenoriai, o atsisveikinant su lipančiu į Maskvos lėktuvą jai širdį skaudžiai persmelkė, nuotaika pasidarė dar liūdnesnė... Neįtikėtinas sutapimas: būtent tuo metu, kai su draugu grįžome į Vilnių, už Maskvos prasilenkėme su tėvu: jis ore, aš - žemėje... Kelionė buvo sudėtinga - oras bjaurus, pūga, dangus maišėsi su žeme. Sunkiai grįžome. O jau kitą rytą sužinojome apie nelaimę: atėjusią į darbą Antakalnio klinikinėje ligoninėje mane pasikvietė vyriausiasis klinikų gydytojas ir pranešė apie įvykusią nelaimę. Apie priežastis niekas nieko neaiškino, tiesiog konstatavo, kad įvyko aviakatastrofa. Ir viskas.
Priežastys ilgą laiką buvo nagrinėjamos gandų lygmeniu. Į žūties vietą Karačarovo kaime ankstyvą pavasarį moskvičiumi išvykome keturiese: vyriausias tėvo brolis Borisas, mano brolis Jurgis su žmona Marina ir aš. Tirpo sniegas, balos, purvas, kelias darėsi neišvažiuojamas, iki kaimo mus pavėžėjo traktoristas. Pamatėme kraupų vaizdą: duobę, likusią po avarijos, pilną vandens, aplink besimėtančias lėktuvo nuolaužas. Ir kaimas liūdnai atrodė, matėsi, kad kadaise tai buvo didelis bažnytkaimis, - centre stovėjo apleista didžiulė cerkvė, ant jos stogo augo medžiai, gatvelės - nepereinamos, neperbrendamos. Užtat vietiniai žmonės mus priėmė šiltai, su užuojauta pasakojo apie nelaimę, moterys guodėsi, kad vis dar labai išgyvena dėl tragedijos. Nesijautė, kad gyventojams būtų buvę pravesti kokie nors instruktažai ir uždrausta kalbėti apie katastrofą. Bet nedaug ką jie galėjo papasakoti: išgirdo lėktuvo garsą ir baisų trenksmą - lėktuvas nukrito gal poros šimtų metrų atstumu nuo kraštinių kaimo trobų. Gyventojai suprato, kad įvyko kažkas baisaus. Iškart po avarijos, pasakojo, įvykio vietą apsupo, atvežė daugybę kareivukų surinkti lėktuvo nuolaužų, benzino likučių, daiktų, žmonių liekanų... Paėmiau katastrofos vietoje rastą lėktuvo nuolaužą - daug jų aplink mėtėsi, nors liekanas ilgai rinko kareivėliai. Matyt, pavasarį žemė iš savo gelmių atidavė viską, kas buvo į ją susmigę... Vėliau mums grąžino žibalu sulietą tėvo pasą. Daugiau nieko.
Apie tėvą nelengva kalbėti... Kaip tėvas jis buvo fantastiškas! Ir aš, ir amžiną atilsį brolis Jurgis, ir sesuo Sigita nepaprastai jį gerbėme ir mylėjome, nes jis buvo šiltas ir nuostabus, mums skyrė labai daug laiko. Visuomet prisigalvodavo užsiėmimų kartu: keliaudavome po šalį, plaukdavome baidarėmis, kai įsigijo mašiną, mėgdavo vežioti po Lietuvą. Tėvas laisvalaikiu iš rankų nepaleisdavo fotoaparato - daug fotografuodavo, o tuomet patys kartu ryškindavome, spausdindavome nuotraukas. Tėvas buvo labai atsidavęs šeimai. Kad 1942-aisiais, nacių okupacijos metais, paskirtas Kauno kūdikių namų vedėju tėvas, rizikuodamas ne tik savo, žmonos Joanos, bet ir vos dvejų metukų Alio gyvybe, gelbėjo žydų vaikus, jo paties vaikai sužinojo tik šiam žuvus, kai 1977 metais Izraelyje Petrui Baubliui buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio medalis ir Yado Vashemo teisuolių alėjoje jo garbei pasodintas alyvmedis.
Jauno talentingo pediatro Raimondo Lučinsko našlės Loretos Lučinskienės namuose virpančiomis rankomis apžiūrime krauju sulaistytą išlikusį jo komandiruotės dokumentą, kurį grąžino po katastrofos, vartome šeimos albumus, į kuriuos nuotraukas tvarkingai suklijavo pats Raimondas. Tarp dokumentų ponia Loreta randa atvirlaiškį: „1970 metais Raimondas apgynė disertaciją. Tais laikais viską Maskvoje tvirtindavo Visasąjunginė aukščiausioji testavimo komisija (VATK). Ten pristatė jį docento laipsniui įgyti. Jis nusiuntė medžiagą į VATK patvirtinti. Prie dokumentų kandidatas privalėjo pridėti atvirlaiškį su pašto ženklu ir savo ranka užrašyti atgalinį adresą. Ant to laiško komisija uždėdavo patvirtinimo antspaudą ir atvirlaiškis, kaip laipsnio patvirtinimo dokumentas, būdavo atsiunčiamas kandidatui. Įsivaizduojate, Raimondas žuvo gruodžio 16-ąją, o gruodžio 19-ąją Maskvoje patvirtino jo docentūrą. Kas įsiminė iš paskutinio vakaro? Raimondą tą pavakarę į oro uostą išlydėjau su dukromis - šešerių Audrone ir ketverių Rūta. Oras buvo prastas: atodrėkis, šlapdriba, lynojo, lėktuvas negalėjo kilti, reisą vis atidėliojo. Vaikščiojome su vyru ir mergaitėmis po oro uostą, paskui išėjome į sodelį, dukros, matyt, sušalo, Raimondas pasakė: „Važiuokite namo, o mes dar palauksime.“ Palydėjo mus iki autobuso. Kol mes įlipome, kol mergaitės kuitėsi, sėdos, atsisuku į langą - Raimondas stovi prie pat mūsų lango ir žiūri į mus taip liūdnai... Tik grįžus namo, paskambino Joana Baublienė: „Jie išskrido - per Maskvą. Ir Raimondas, ir docentas Baublys bijojo skraidyti. Maskvoje kasmet vykdavo įvairūs suvažiavimai, konferencijos ir jie visuomet važiuodavo naktiniu traukiniu. O čia pirmą kartą plenumas vyko Charkove. Ir staiga profesorė Steponaitienė užsispyrė: „Reikia! Skrendam!“ Tiesą pasakius, Raimondas ten neturėjo skristi! Į visąsąjunginį pediatrų draugijos plenumą Charkove Steponaitienė turėjo vykti su Baubliu, bet kažkodėl nutarė pasiimti ir Lučinską. Ji paprašė dekano leidimo dalyvauti ir Raimondui. Turiu plenumo vadovės maskvietės profesorės atsakymą mano vyrui - gražų reveransą, kad „priėmėme jūsų tezes, bet dėl vietų stokos jūsų priimti negalime“. Tačiau dekanas jau buvo leidęs Raimondui vykti į konferenciją, ir Steponaitienė jį įkalbėjo...
Prieš lemtingą skrydį, prisimena Loreta, buvo ne vienas bloga lemiantis ženklas: „Likus maždaug savaitei iki nelaimės Raimondas susapnavo labai keistą sapną. Buvo draugiškas, komunikabilus, bet uždaras, labai santūrus žmogus. Košmaras buvo toks šiurpus, kad ne tik mums, namiškiams, bet ir savo bendradarbiams papasakojo: „Sapnavau didelį griovį, o jame - pilna žmonių kūno dalių!..“ Ir pasitvirtino... Duobė... Žmonių dalys... Pamenu, likus gal porai savaičių iki lėktuvo katastrofos, centriniame Maskvos laikraštyje „Izvestija“ kartu perskaitėme apie aviakatastrofą Gruzijoje, dar su Raimondu pagailėjome žuvusiųjų ir jų artimųjų.
Katastrofos priežastys ir oficiali versija
„Aukščio vairo trimerio (ant užpakalinės vairo briaunos įtaisyta nedidelė valdoma plokštuma - red. past.) atsilenkimas į pikiravimo pusę“, - šis įrašas užsilikusiame tarp makulatūros Lietuvos civilininės aviacijos valdybos 1971-1974 metų aviacijos įvykių žurnale atkartoja svarbiausią lėktuvo katastrofos tyrimo akto išvadą. Pats aktas buvo sunaikintas 1984-ųjų gegužę. Avarijos priežastis ištirusi komisija nustatė, kad prie lėktuvo TU-124 aukštumos vairo buvo montuojamas specialus trimeris, kuris valdomas mechaniškai arba elektrinio variklio. Lemtingą gruodžio vakarą šis variklis įsijungė, nureguliavo trimerį, todėl lėktuvas ėmė blaškytis, o galiausiai sudužo. „Kai kurie lakūnai abejoja dėl išvadų pagrįstumo, bet aš manau, kad oficiali versija turi tvirtą pagrindą. Tuo metu paaiškėjo ir tai, kad tų pačių metų vasarą toks pats Volgogrado ekipažo lėktuvas buvo patekęs į analogišką situaciją. Minėto lėktuvo pilotai komisijai pareiškė, kad jie nežuvo tik dėl to, jog visa tai nutiko dienos metu“, - kalbėjo E. Ganusauskas.
Didžiąją 1973-ųjų gruodį nukritusio TU-124 keleivių dalį sudarė Lietuvos gyventojai. Daugiausia - vilniečiai ir kauniečiai. Sovietinės epochos laikais apie panašius įvykius žmonės sužinodavo tik iš lūpų į lūpas, tad oficialiai informacija apie šią tragediją buvo paskelbta tik po kelių dienų. Tuometė valdžia ekipažo narius palaidojo Vilniaus Rokantiškių kapinėse, o urnos su gydytojų pavardėmis laidojo Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją.
Paprašytas prisiminti tų dienų įvykius, žuvusiojo P. Baublio sūnus - Alis Baublys, medicinos mokslų daktaras, docentas „Balsas.lt savaitei“ atsakė: „Kad neturiu ką jums pridurti, nes ne kartą apie tai buvo pasakojama spaudoje. Prielaidų būta visokių, tačiau diversijos aplinkybės iškart atmestamos. Orlaivį „į pensiją“ išlydėjo lakūnai bandytojai. 1981-ųjų vasarą bandymų instituto pilotas Jurijus Šeferis, vėliau su Rimantu Stankevičiumi dirbęs daugkartinio kosminio laivo „Buran“ grupėje, ilgai nenaudotą TU-124 nuskraidino į tuometę Kalinino sritį, prie Volgos. 1990 metų rugsėjo 9-ąją Italijoje, Salgaredo oro uoste, parodomojo skrydžio metu naikintuvu SU-27 atlikdamas mirties kilpą R. Stankevičius žuvo. Jis galėjo tapti pirmuoju lietuviu kosmonautu, bet jo siekius sustabdė netikėta žūtis.
Po papildomų raginimų oficialaus paaiškinimo NKVC sulaukė praėjusią savaitę. „Nors NKVC iš karto po incidento ir vėlesniais laikotarpiais ne kartą kreipėsi ir ragino kompanijos atstovus pateikti paaiškinimus, tai buvo padaryta spalio 17 d. Atsiųstame aplinkybių paaiškinime informuojama, kad sprendimas priimtas atidžiai įvertinus antžeminio aptarnavimo personalo skrydžio vadui pateiktą informaciją apie padidėjusį saugumo pavojų, susijusį su vienu piliečiu, esančiu keleivių sąraše“, - „15min“ cituoja NKVC. ELTA primena, kad birželio viduryje Lietuvos institucijos vykdė šalies piliečių evakuaciją iš Izraelio. Į Jordaniją autobusu pervežti asmenys Lietuvą turėjo pasiekti užsakomųjų skrydžių bendrovės „Skylence“ lėktuvu. Tiesa, evakuacija buvo lydima skandalo. Prieš pat skrydį iš orlaivio buvo išlaipintas apžvalgininkas M. Laurinavičius. Kaip Eltai tuomet teigė „Skylence“ vadovė Vilma Vaitiekūnaitė, incidento priežastis - neatitikimai keleivio dokumentuose. Tačiau pats M. Laurinavičius tokius įmonės argumentus vadino melu ir laikėsi nuomonės, esą jo išlaipinimas yra susijęs su dėl verslo Rusijoje anksčiau išsakyta kritika verslo grupės „Avia Solutions Group“ vadovui G. Žiemeliui. Skrydį į Vilnių vykdė pastarajai priklausanti įmonė „Chapman Freeborn“. Savo ruožtu G. Žiemelis pateikė, kad M. Laurinavičius esą grasino susprogdinti orlaivį. Netrukus M. Laurinavičiui buvo suplanuoti skrydžiai į Vieną, iš kur jį į Lietuvą pargabeno kariuomenės orlaivis „Spartan“.
Teodoro von Grottusso atminimas Žeimelyje
Minint 200-ąsias mirties metines, Pakruojo rajone, Žeimelyje, įamžinamas šiame krašte gyvenusio, pasaulyje garsaus fiziko ir chemiko Theodoro von Grottusso atminimas. Atokiame Gedučių kaime prieš 200 metų gyveno garsus pasaulyje mokslininkas Th. Grottussas. 18 amžiaus pabaigoje - 19 pradžioje gyvenęs bajoras Th. von Grotussas buvo elektrolizės teorijos kūrėjas, fotochemijos pradininkas. Didieji fizikai Michaelas Faraday`us ir Albertas Einsteinas rėmėsi Th.
„Profesorius Krikštopaitis kalbėdamas visą laiką sakydavo, kad jis galėjo gauti net 2 Nobelio premijas už savo atradimus fizikos ir chemijos srityje. Visi manė, kad jis yra keistuolis su savo bandymais, su savo atradimais. Mokslo pasaulyje vertinamo, bet visuomenėje mažai žinomo mokslininko atminimą įamžino žeimeliškiai. Savo kraštiečio vardu pavadino gatvę, pastatė bronzinę skulptūrą. Ji - taip pat žeimeliškio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno diplominis darbas. „Teko man iš bendro konteksto surasti tą cinkelį, koks galėjo būti tas Th. von Grottussas. Buvo vienintelis piešinys, kurį visi žino. „Jis parašė savo kaip testamentą, kiek tų sidabro rublių paaukoti liuteronų bažnyčiai, kiek visiems kitiems - savo varganiems darbininkams dvaro, taip toliau“, - sako K.
Th. von Grottussas gimė 1785 metais Leipcige, po Vokietiją keliavusio pianisto ir kompozitoriaus Dietricho Ewaldo von Grottusso šeimoje. Gedučių dvaras Pakruojo rajone priklausė motinai Eleonorai.
