Danų filosofas ir teologas Sørenas Kierkegaardas (1813-1855), dažnai vadinamas egzistencializmo pradininku, savo džiaugsmo mokytojais pasirinko du Evangelijos veikėjus: laukų leliją ir padangių paukštį. Viename gražiausių savo veikalų „Laukų lelija ir padangių paukštis“ jis atskleidžia, kad džiaugsmo išmokyti negalima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Būtent šie du Evangelijos veikėjai Kierkegaardui ir tampa besąlygiško džiaugsmo simboliais - džiaugsmo tiesiog būti tokiems, kokius sukūrė Visagalis.
Trys dvasiniai pašaukimai
Kūrinį sudaro trys diskursai, kurie yra gilios refleksijos, besiremiančios Mato evangelijos 6 skyriaus eilutėmis. Šie tekstai nėra akademinė filosofija, o veikiau dvasiniai pamokymai, kviečiantys į tylą ir nuolankumą:
- „Žvelkite į padangių paukščius; apsvarstykite laukų lelijas“ - mokymasis tylėti ir laukti Dievo laiko.
- „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ - pasirinkimo tarp Dievo ir pasaulietiškų stabų būtinybė.
- „Jie nesėja, nepjauna ir nekrauna į kluonus“ - gebėjimas gyventi esamuoju momentu, nesirūpinant rytojumi.
Tyla kaip dvasinio gyvenimo menas
Kierkegaardas pabrėžia, kad tyla yra pirmas žingsnis į tikrąjį džiaugsmą. Paukštis ir lelija nemoka kalbėti, todėl jie nekuria dramų. Žmonės, priešingai, dažnai „išdidina“ savo kančią per nesibaigiančius pasakojimus, dejones ir savianalizę. Filosofas moko, kad tylus kentėjimas kančią supaprastina ir ištyrina: „Lelijai kentėti yra kentėti - nei daugiau, nei mažiau.“
Trumpa sensorinė meditacija
Kančios „didinimo“ pavojai
Daugelis nūdienos žmonių, susidūrę su sunkumais, pasirenka kelią, kurį Kierkegaardas vadina „sielvarto ir neištvermės nuodėme“. Tai būdas, kai žmogus iš paprasčiausios netekties sukuria sielvarto liūną, kuriame pamažu nugrimzta. Tokia „pagalba“ sau ar kitiems, skatinanti nuolatinį kalbėjimą apie žaizdas ir traumų analizę, dažnai tik dar labiau prikala žmogų prie „likimo nuskriaustojo“ kryžiaus.
Džiaugsmas būti čia ir dabar
Laukų lelija žino, kad jos žydėjimas trumpalaikis, tačiau ji neburnoja prieš Dievą, o džiaugiasi. Taip pat ir paukštis - net ir tada, kai žmogus išdrasko jo lizdą, jis nenustoja čiulbėjimu garbinti Viešpaties. Kierkegaardas kviečia mus sekti šiais mokytojais:
| Savybė | Laukų lelijos ir paukščio pavyzdys |
|---|---|
| Tyla | Nekuria dramų iš gyvenimo įvykių. |
| Itaiga | Besąlygiškas pasitikėjimas Kūrėju. |
| Džiaugsmas | Gyvenimas „amžinoje akimirkoje“ be baimės dėl rytojaus. |
Kierkegaardas teigia, kad žmogus, tapęs „tyliuoju“, išsilaisvina nuo beprasmiškos atjautos ir sielvarto, kurie tik ilgina kančią. Tai nereiškia abejingumo, bet reiškia nuolankumą - kančios priėmimą tokią, kokia ji yra, be dirbtinio jos išpūtimų ar neigimo. Tai kvietimas pakelti galvą, pažiūrėti į saulę ir tapti žmogumi, kuris maitina savo „baltąjį šunį“ - džiaugsmą ir tikėjimą - net ir didžiausių išbandymų akivaizdoje.