Šiame straipsnyje apžvelgiamos Lietuvos teismų nutartys civilinėse bylose, susijusiose su transporto priemonėmis. Bus nagrinėjami įvairūs teisiniai aspektai - nuo transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės iki nuosavybės teisių, valdymo ir pagerinimo klausimų.
Transporto priemonės savininko civilinė atsakomybė
Pareiga apdrausti transporto priemonę
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra pasisakęs dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPD) nevykdymą. Švedijoje nenustatyti asmenys pagrobė ir panaudojo atsakovui priklausančią transporto priemonę, ja išdaužė parduotuvės vitrinos stiklą, įsilaužė vidun ir pagrobė dalį prekių. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pareiškė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau - Biuras).
Biuras, sumokėjęs Švedijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą, pareiškė reikalavimą atsakovui. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, motyvuodamas, kad Biuras nepateikė įrodymų, jog pagal Švedijos teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė taikoma be kaltės, ir įrodymų dėl priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų (transporto priemonės neapdraudimo). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėdamas, kad byloje nepateikta įrodymų, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta žala, o atsakovo prievolės apdrausti transporto priemonę neįvykdymas nesusijęs su Švedijoje įvykusiu įvykiu. Bylos duomenys taip pat nepatvirtino, kad atsakovas dalyvavo atliekant neteisėtus veiksmus ar buvo suteikęs kitiems asmenims teisę pasinaudoti jam priklausančia transporto priemone.
Kasaciniame skunde Biuras kėlė klausimą dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už tai, kad jis nevykdė įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę TPVCAPD. Atsakovo nuomone, jo atsakomybė nekilo, nes, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, apdrausti privaloma tik naudojamą transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju transporto priemonė nebuvo eksploatuojama ir buvo neteisėtai užvaldyta kitų asmenų.
Kasacinis teismas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis ir atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) formuojamą praktiką, konstatavo, kad TPVCAPDĮ nustatyta pareiga apdrausti transporto priemonę TPVCAPD yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustos transporto priemonės. Ši pareiga visa apimtimi sutampa su Biuro pareiga kompensuoti žalą tuo atveju, jei transporto priemonė nebuvo apdrausta. Tai reiškia, kad kuo siauriau aiškinama pareiga apdrausti, tuo mažesnė tampa nukentėjusiajam garantuojama apsauga. Ši pareiga neišnyksta tik dėl to, kad transporto priemonės savininkas nebeketina jos vairuoti ir laiko ją pastatęs privačioje teritorijoje.
Toks platus pareigos apdrausti aiškinimas atitinka pakankamai plačią transporto priemonių eismo koncepciją, įtvirtintą ES teisėje. ESTT naujausioje jurisprudencijoje spręsta, kad sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima ir tokią situaciją, kai aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina, taip pat situaciją, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė užsidegė ir taip sukėlė gaisrą, o gaisro priežastis - šios transporto priemonės elektros sistema. Kilus gaisrui buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.
Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme - TPVCAPDĮ - nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla viena iš įstatyme nustatytų teisinių pasekmių - civilinė atsakomybė, t. y. Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. Biuras turi teisę reikšti reikalavimą savininkui nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui.
Biuras, siekdamas įrodyti žalos dydį, kai ši atsirado dėl transporto priemonės savininko neįvykdytos pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimo, turi pagrįsti, kad kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui suma buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos, nagrinėjamu atveju Švedijos, teisę.
TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Tik išimtiniais CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais savininkui gali būti netaikoma ar mažinama atsakomybė. Vien tai, kad už eismo įvykį yra atsakingas trečiasis asmuo, nėra pakankamas pagrindas transporto priemonės savininkui atsakomybės netaikyti ar atleisti nuo jos. Jei transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, tai turi reikšmės transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės taikymui Biuro atžvilgiu tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę.
Žalos atlyginimas eismo įvykio atveju
Jeigu yra nagrinėjamas klausimas dėl keleto transporto priemonių sužalojimo ir kyla klausimas dėl jų valdytojų mišrios atsakomybės, tai į bylą turi būti įtraukti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, nors nagrinėjamoje byloje svarstomas tik vienos iš transporto priemonių apgadinimo nuostolių išieškojimo klausimas draudimo išmokos forma. Kai yra duomenų apie abiejų vairuotojų padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitų saugų eismą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, yra pagrindas įtraukti į bylos nagrinėjimą abiejų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikus (CPK 47, 266, 360 straipsniai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baldenis“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-153/2008).
Visiško žalos atlyginimo principo išimtys
CK 6.251 straipsnio 2 dalis nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį. Ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Ši teisės norma nustato ir teismo nuožiūros ribas - sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje J. B.-W., A. U. W. ir R. B. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-327/2008).
Kompensacijos statutiniams pareigūnams ir regreso teisė
Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais. Vienas tokių principų - nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens šį principą neabejotinai pažeistų.
Deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalą padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).
Dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas; lot. - restitutio in integrum), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis).
Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus - išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, - ją viršija. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008).
Valdymas ir nuosavybės teisės
Valdymo registravimas viešame registre įgyjamosios senaties taikymui
CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo - iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis).
Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga - daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre momento. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Pakruojo arka“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-535/2008).
Asmeninė sutuoktinių nuosavybė
Nutartyje dėl turto pripažinimo sutuoktinio asmenine nuosavybe atkreiptas dėmesys, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas priskiriamas prie asmeninės vieno sutuoktinio nuosavybės pagal kelis kriterijus: turto įsigijimo laiką, turto įgijimo pagrindą, turto pobūdį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visas iki santuokos sutuoktinių atskirai įgytas turtas yra asmeninė jų nuosavybė (bendrai iki santuokos įgytas turtas bus bendroji dalinė nuosavybė).
Remiantis CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Vien tik aplinkybė, kad turtui įsigyti buvo panaudotos vieno iš sutuoktinių asmeninės lėšos, būtų pagrindas ne pripažinti turtą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, bet nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant šį turtą.
Viena iš esminių sąlygų, lemiančių turto, įgyto santuokos metu, (ne)pripažinimą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, yra sutuoktinio valia tą turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir aiški tokios valios išraiška to turto įsigijimo metu.
Aplinkybės, kad ieškovui notaras neišaiškino CK 3.87 straipsnio 1 dalies turinio, teisėjų kolegija nevertina kaip savaime patvirtinančios, jog šia sutartimi buvo paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Vien aplinkybė, jog ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovo vardu, savaime nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės ir nepaneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Nekilnojamojo turto registro duomenų tikrumas turi būti patikrinamas vertinant byloje esančių duomenų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius. Be to, VĮ Registrų centro pažymėjimuose nėra nurodyta aplinkybė, jog ginčo turtas ieškovui priklauso asmeninės nuosavybės teise.
Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis savo vardu sudarė šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį, gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, nevertintinos kaip patvirtinančios jo valią dėl nuosavybės formos turto įgijimo metu, nes remiantis CK 3.109 straipsnio 2 dalimi kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsakys solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Taigi sudarant nurodyto pobūdžio sutartis nėra būtina, kad jas sudarytų abu sutuoktiniai, nes šie sandoriai sudaryti šeimos poreikiams tenkinti, todėl vieno ieškovo, kaip gyvenamojo namo savininko, nurodymas nepatvirtina, kad ginčo namas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo turtas buvo įsigytas santuokos metu šeimos poreikiams tenkinti - šeima ten gyveno, turtas buvo laikomas šeimos turtu. Dėl to darytina išvada, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį, kurią būtina įvertinti bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti, nes buvo įsigytas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis).
Bendro ir individualaus naudojimo patalpos bei priklausiniai
Bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos. Pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 119-osios daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas ir kt., bylos Nr. 3K-3-84/2008).
Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys - ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, tai yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-134/2008).
Pagerinimų sąvoka ir jų vertė
Pagal principinę civilinės teisės taisyklę, svetimą daiktą pagerinęs asmuo turi teisę reikalauti jam pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Atlygintina pagerinimo išlaidų suma negali viršyti daikto vertės padidėjimo.
Konkreti šio principo išraiška yra:
- CK 4.10 straipsnio normos, kad ypatingosios daikto išlaidos yra skirstomos į išlaidas, daromas pačiam daiktui pagerinti, ir išlaidas gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti;
- CK 4.34 straipsnio 3 dalies norma, kad išreikalaujant daiktą iš svetimo valdymo sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes negu daikto vertės padidėjimas;
- CK 4.158 straipsnio 2 d. norma, kad grąžinantis uzufrukto objektą uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti pagerinimo išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.
Vykdydamas bendrąją teisės subjektų pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai, asmuo, kuris daro svetimo daikto pagerinimus, turi įvertinti galimų turtinių praradimų riziką tuo atveju, jeigu įdedamos lėšos yra neadekvačios paties daikto vertės padidėjimui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje V. Bičkaitienės IĮ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-154/2008).
Pagrindinio daikto ir priklausinio santykis, esant pagrindinių daiktų daugetui
Daikto, kuris savo funkcine paskirtimi yra skirtas tarnauti keliems pagrindiniams daiktams, įregistravimas tik vieno pagrindinio daikto priklausiniu negali pakeisti priklausinio paskirties, toks įregistravimas gali būti teismine tvarka nuginčytas. Perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje G. I., UAB „City gate“ v. UAB „Vilga“, UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, bylos Nr. 3K-3-315/2008).
Konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugos
Nutartyje apie už konfiskuotos transporto priemonės saugojimo paslaugas mokėtino atlyginimo dydį priminta, kad kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu.
Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą.
Atkreiptas dėmesys, kad VMI turi pozityvią pareigą tinkamai, nepažeisdama kitų subjektų teisių, vykdyti nurodytą įpareigojimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors šalių ginčas dėl atlyginimo už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą Šilutės rajono teritorijoje teismuose tęsiasi nuo 2015 m., valstybei atstovaujanti VMI per daugiau nei penkerius metus nesudarė su tokio pobūdžio paslaugas teikiančiais subjektais sutarties. Atitinkamai, atsakovei nesudarant tokios sutarties ir nesutinkant mokėti ieškovės reikalaujamo dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą, ieškovė priversta kreiptis į teismą dėl atlyginimo už jos suteiktas paslaugas priteisimo. Taigi, šiuo atveju byloje susiklosčiusi faktinė situacija sudaro pagrindą daryti išvadą, kad VMI, nesiimdama konkrečių veiksmų (sudaryti sutartį dėl valstybei perduoto turto saugojimo paslaugų), tinkamai neįgyvendina valstybės pareigos apmokėti už valstybei perduotų transporto priemonių saugojimą. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju klausimas dėl VMI tinkamo pareigų vykdymo nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakytina. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis).
tags: #lat #nutartys #civilinese #bylose #del #transporto