Pirmosios transporto priemonės ir jų istorija

Automobilio sąvoka kilo iš graikų žodžio „autos - pats” ir lotyniško žodžio „mobilis - judamas”. Automobilis apibūdinamas kaip varikliu varoma keturratė mašina, skirta keleiviams ar kroviniams vežti. Šiandien įprasta transporto priemone žmonija naudojasi vos daugiau nei šimtmetį. Automobilis tapo komforto ir progreso simboliu, palengvinusiu kasdienį gyvenimą. Tačiau prieš pasiekiant mums įprastą automobilio pavidalą, transporto priemonės patyrė ilgą ir sudėtingą evoliuciją.

Ankstyvieji bandymai ir išradimai

Žmogaus ir garo jėga

Daugelį metų žmonija puoselėjo svajonę apie vežimą, kuris savarankiškai judėtų į priekį be žmogaus ar arklio pastangų. Olandų matematikas Simonas Stevinas 1600 m. netgi sukūrė burinį automobilį - iš tiesų, jachtą su ratais, kurioje tilpo 30 asmenų. Teigiama, kad katalikų kunigas tėvas Ferdinandas Verbiestas kinų imperatoriui Chien Lungui 1678 m. pagamino transporto priemonę su garo varikliu. Nors apie pačią transporto priemonę jokių detalių neišliko, žinoma, kad ji buvo pagaminta.

Thomas Newcomenas savo pirmąjį garo variklį pagamino 1712 metais. Galima spėti, kad kinų imperatoriaus „automobilio“ variklis naudojo išorinį garo sukamą ratą, nes T. Newcomeno variklyje buvo cilindras ir stūmoklis - tai buvo pirmasis tokio tipo variklis. Prie stūmoklio buvo pritvirtinta trauklė, kelianti vandenį. Tai buvo labai didelis ir nejudantis mechanizmas. Garai nesudarydavo slėgio - jie tiesiog vamzdžiu buvo perduodami į cilindrą. Variklyje buvo naudojamas tas pats vakuuminis principas, kurį tiesioginiam vandens pakėlimui naudodamas vakuumą patentavo Thomas Savery. T. Savery‘io pompa vandenį kelti galėjo ne aukščiau nei 10 metrų. T. Newcomeno vandens keltuve buvo ribojami tik trauklės ilgis ir dugne esančio vožtuvo uždarymo stiprumas.

1765 m. Jamesas Wattas sukūrė pirmąjį suslėgto garo variklį, kuris buvo kur kas efektyvesnis ir mažesnis už T. Newcomeno variklį.

Nicolas Josepho Cugnoto indėlis

Pirmąją aprašytą transporto priemonę, varomą savo varikliu, 1769 m. nubraižė Nicolas Josephas Cugnotas ir sukūrė M. Brezinas. Šios transporto priemonės rekonstrukcija eksponuojama "Conservatoire des Arts et Metiers“ Paryžiuje, Prancūzijoje. Ši transporto priemonė, labiau panaši į traktorių nei automobilį, buvo sumanyta sunkiems pabūklams tempti. Garų, kurie per kolbas įsukdavo priekinį ratą, varomas vežimas galėjo gabenti daugiau nei 2,5 tonos, o didžiausias greitis siekė 2-4 km/h. Šiam automobiliui tekdavo kas 15 min. daryti pertrauką, kad susidarytų naujas garo slėgis. Antroji savaeigė transporto priemonė buvo pagaminta 1770 m. ir svėrė apie 3600 kg. Jos maksimalus greitis buvo vos didesnis nei 3 km/h. Be to, ši transporto priemonė buvo linkusi virsti į priekį, jei jos gale nebuvo svorio centrą koreguojančios patrankos. Pirmieji automobiliai su garo varikliu buvo tokie sunkūs, kad jie buvo praktiški tik važiuojant idealiai lygiais ir tvirtais paviršiais. Todėl vėlesnius 125 metus buvo įprasta tokioms transporto priemonėms tiesti geležinius bėgius. Šios transporto priemonės vis didėjo, tapo vis sunkesnės ir galingesnės, todėl galėjo tempti traukinius, pilnus keleivių ir krovinių.

Garvežiai ir kelio apribojimai

Iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio Anglijoje ne kartą bandyta sukurti praktiškai naudingą transporto priemonę, kuriai judėti nereikėjo bėgių. 1803 m. Anglijoje jau važinėjo garu varomi taksi automobiliai, o po dviejų dešimtmečių gariniai omnibusai su priekabomis keleivius vežiojo tarp miestų, tiesa, greitis buvo vos 30 km/h. Tačiau po keleto nelaimingų atsitikimų ir dėl propagandinio geležinkelio bendrovių spaudimo buvo išleista daugybė kelių eismą ribojančių įstatymų, kurie sustabdė automobilių raidą Anglijoje.

Vidaus degimo variklio atsiradimas

Vidaus degimo varikliai neatsirado tol, kol jiems nebuvo sukurtas tinkamas kuras. Iš pradžių išbandytas parakas pasirodė netinkamas. Buvo sukurtas pirmasis dujomis varomas variklis. Dujos buvo gaunamos uždarame katile kaitinant akmens anglį. Prancūzas Etienne‘as Lenoiras Paryžiuje 1860 m. užpatentavo pirmąjį praktiškai naudotą dujinį variklį ir savo sukurto variklio varomu automobiliu 1862 m. nuvažiavo nuo Paryžiaus iki Joinville‘io. Variklis sugebėjo išvystyti pusę arklio galios, buvo didelis, sunkus ir galėjo suktis 100 apsukų per minutę greičiu. E. Lenoiras sukūrė atskirą mechanizmą, kuris slėgė dujas prieš joms sudegant. 1862 m. Alphonse‘as Bear de Rochas sugalvojo būdą, kaip suspausti dujas tame pačiame cilindre, kuriame jos turėjo sudegti - šis būdas iki šiol naudojamas. Šis procesas, kurio metu dujos tiekiamos į cilindrą, slegiamos, deginamos ir išmetamos, vadinamas "Otto“ ciklu, arba keturtakčiu varikliu. Jei E. Lenoire'o teiginys, kad jo automobilis buvo varomas benzoliu ir degalai uždegami elektrine kibirkštimi, yra tiesa, tuomet tai buvo pirmasis skystu kuru varomas variklis.

Siegfriedas Marcusas ir jo "Strassenwagen"

Siegfriedas Marcusas iš Mecklenburgo, Vokietijos, 1868 m. sukūrė automobilį ir 1873 m. pademonstravo jį Vienos parodoje. Jo automobilio, vėliau pavadinto „Strassenwagen“, variklis galėjo suktis 500 apsukų per minutę greičiu ir išvystydavo 3/4 arklio galios. Automobilis buvo su mediniais ratais, apkaustytais plienu, ir buvo stabdomas spaudžiant medines kaladėles prie plieninių apkaustų. Automobilyje buvo sankaba, diferencialas ir magnetinis užvedimo mechanizmas. Vienas iš keturių S. Marcuso pagamintų automobilių dabar yra Vienos Technikos muziejuje ir vis dar gali pats važiuoti.

Nikolausas Otto ir "Otto" ciklas

1876 m. Nikolausas Otto užpatentavo "Otto" ciklo variklį, nes to nepadarė A. de Rochas. Vėliau Daimleris ir Benzas pažeidė "Otto“ patento teises, tvirtindami, kad jie naudojosi anksčiau sukurtu nepatentuotu A. de Rochaso darbu.

Automobilio gimimas: Benz ir Daimler

Karlas Benzas ir pirmasis benzininis automobilis

Prieš daugiau nei šimtmetį, 1886 m. sausio 29 d., Manheimo inžinierius Karlas Benzas, „Mercedes-Benz“ automobilių pirmtakas, Berlyne užpatentavo pirmąjį automobilį. K. Benzo išradimas, palengvinęs gyvenimą ir mobilumą, įrodė inžinieriaus novatorišką dvasią, kūrybines galias ir verslumo viziją. Tai buvo tikra amžiaus revoliucija, kurią patvirtina ir tai, jog nuo 2011 m. pirmasis automobilio patentas įtrauktas į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“, kurios sąraše taip pat puikuojasi tokios žymios dokumentų kolekcijos kaip Gutenbergo Biblija ar Didžioji Laisvių Chartija „Magna Carta“.

K. Benzas pirmąjį automobilį sukūrė 1885 m., į specialiai sukurtą važiuoklę horizontaliai įdėdamas didelės spartos vieno cilindro keturtaktį 0,954 dm3 (954 cc) variklį, kurio apsukos buvo 400 aps./min, o galia - 0,55 kW (0,75 AG). Nors maksimalus automobilio greitis buvo vos 16 km/h, šis triratis motorinis automobilis buvo pirmoji pasaulyje savaeigė, vidaus degimo varikliu varoma transporto priemonė. Pirmą kartą viešai šis automobilis pristatytas 1886 m. liepos 3 d. Manheime.

Bertha Benz ir pirmoji tolima kelionė

Pirmoji tolima (~140 km) kelionė - nuo Manheimo iki Pforzheimo ir atgal - patobulintu automobilio modeliu įvyko 1888 m. rugpjūčio mėnesį. Tąsyk Bertha Benz, garsiojo automobilio išradėjo žmona, kartu su dviem savo sūnumis vyko iš Manheimo į Pforzheimą, tėtušiui Benzui dar miegant. Ilgą laiką istorikai darė prielaidą, kad Bertha, Richardas ir Eugenas Benzai važiavo įžymiuoju pirmuoju C. Benzo sukurtu automobiliu, lengvu triračiu ant milžiniškų ratų su stipinais. Tačiau šiandien jau tiksliai žinoma, kad trapus 1886-ųjų kūrinys tą dieną liko pašiūrėje, o vietoj jo buvo panaudotas trečiasis modelis.

„Daimler“ įmonės modelių kūrėjai dr. Gerhardas Piegeris ir Manfredas Liebigas, atlikę kruopštų ir išsamų tyrimą, yra tikri: „Tai - Bertos Benzas!“ G. Piegeris tvirtai įsitikinęs, kad anuomet Bertha važiavo būtent šiuo triračiu, išnuomotu iš Londono mokslo muziejaus. Jiedu sukonstravo du 1:3 mastelio šio istorinio automobilio modelius, tam teko išmatuoti triratį, padaryti šimtus nuotraukų, pritaikyti fotogrametriją ir moderniausią programinę įrangą. „Mes dirbome trečio skaitmens po kablelio lygyje“, - prisimena Gerhardas Piegeris. Abu jie itin atidžiai skaitė tekstus, kuriuose buvo pasakojama apie ankstyvąją Benz automobilių epochą. „1888 metais buvo sukonstruoti tik du naujo trečiojo modelio triračiai, - pasakoja G. Piegeris. G. Piegeris ir M. Liebigas rodo vieną automobilio apačioje esantį įkirtimą, kuris byloja apie tai, kad toje vietoje būta trijų dantračių. Remiantis tuo, jie daro išvadą: C. Benzas čia turėjo būti įmontavęs trečiąjį bėgį. Tačiau Bertha, važiuodama per kalnus, turėjo kankintis su dviem bėgiais, o būtent tiek jų ir turi Ladenburge demonstruojamas triratis.

Gintheris Engelenas, knygos autorius, teigia: „Šis triratis visai gali būti tas automobilis, kuriuo Bertha Benz 1888 metais važiavo į Pforzheimą. Tačiau mes to nežinome.“ Automobilių istorikas Peteris Krause’as priduria: „Absoliučius teiginius aš vadinu rizikingais. Būtų galima patetiškai pareikšti: tai tas automobilis!“ Winfrydas Seidelis, Benzų šeimos biografas, pažymi: „Iš viso Carlas Benzas buvo pagaminęs dešimt šio trečiojo modelio vienetų. Tikrai žinoma tai, kad šis triratis yra vienas iš pirmųjų egzempliorių - taigi jis tikrai gali būti tas automobilis, kuriuo Bertha Benz važiavo į Pforzheimą.“

Gottliebas Daimleris ir keturratis automobilis

Karlas Benzas ir Gottliebas Daimleris laikomi šių laikų automobilio kūrėjais. 1885 m. Gottliebo Daimlerio sūnus Paulas lapkričio 10 dieną mediniu motociklu nuvažiavo nuo Bad Cannstatto iki Unterturkheimo ir atgal. Daimleris panaudojo vamzdinę uždegimo sistemą ir sugebėjo priversti variklį suktis iki 1000 apsukų per minutę greičiu. Pirmasis benzininis automobilis - triratis - buvo pagamintas vokiečių inžinieriaus Karlo Benzo 1885 m. Dar po metų vokietis Gottliebas Daimleris sukonstravo keturratį automobilį ir įkūrė pirmąją pasaulyje automobilių gamybos bendrovę. Vėliau, susijungus Daimlerio ir Benzo firmoms, atsirado bendrovė „Daimler-Benz“, ir šiandien gaminanti „Mercedes“ automobilius. Įdomu tai, kad šie du automobilių gamintojai taip niekada ir nesusitiko.

Benzas ir Daimleris gerokai viršijo 100 metų ribą. Pirmąjį automobilį su dyzeliniu varikliu taip pat pagamino šių dviejų vyrų įsteigta įmonė - 1924 m. pasaulį išvydo pirmasis dyzelinis „Mercedes". Tiesa, tam nemažai pasitarnavo ir „Bosh" inžinieriai, nes be jų sukurto aukšto spaudimo siurblio vidaus degimo variklis dyzelino negalėtų naudoti. Įdomu tai, kad Rudolfas Dyzelis iš pradžių variklį bandė priversti dirbti... su anglies dulkėmis.

Automobilių inovacijos ir tobulėjimas

Stabdžiai ir vairavimas

Pirmasis darbas buvo priversti automobilį pajudėti. Šį etapą įveikus kilo kitas klausimas - kaip jį sustabdyti? Iš pradžių stabdymo problema buvo sprendžiama gana primityviai - vairuotojai turėjo specialias stabdymo rankenėles, kurias patraukus, specialūs odiniai batai spausdavo padangas ir transporto priemonė pamažu sustodavo. Panašiai, kaip šiandien veikia stovėjimo stabdis. Dabartinius stabdžius sugalvojo Lui Renault iš „Renault“ (būgninius) ir Frederikas Lanchesteris iš tikriausiai mažai kam žinomos įmonės „Lanchester“ (diskinius). Įdomu tai, kad abu vyrai savo sistemas sukūrė 1902 m., tačiau tuometiniai diskiniai stabdžiai buvo sudėtingi ir nepopuliarūs bei beveik nenaudojami. Beje, pirmieji automobiliai neturėjo priekinių stabdžių. Visi buvo įsitikinę, kad tokiu atveju transporto priemonė apsiverstų. Pirmasis automobilis su visais keturiais stabdančiais ratais pasaulį išvydo tik 1924 m. Tai buvo „Chrysler 70". Pirmuoju automobiliu su visais keturiais diskiniais stabdžiais tapo 1962 m.

Pirmieji automobiliai mums įprasto vairo neturėjo - vietoj jo priekiniai ratai buvo valdomi rankenėle. Apvalus vairas atsirado tik 1894 m., ir tai buvo taip seniai, kad jį sugalvojusi įmonė „Vasheron“ jau seniai tapo istorija. Pirmieji hidraulinį vairo stiprintuvą pradėjo montuoti amerikiečiai „Chrysler“ - jį gavo 1951 m.

Pavarų dėžės ir pakabos sistemos

Už galimybę automobiliuose perjungti pavaras taip pat turime būti dėkingi Karlui Benzui, arba, tiksliau, jo žmonai Berthai Benz. Grįžusi iš savo tolimos kelionės, moteris pateikė vyrui netrumpą pastabų ir pretenzijų sąrašą, tarp kurių buvo ir pastaba apie galios trūkumą. Automobilis judėjo lėtai, o į kalniuką jį tekdavo stumti. Karlui beliko tik skubiai sėsti prie stalo ir kurti pavarų perjungimo mechanizmą. Automatinę pavarų dėžę sugalvojo tie patys tingumu garsėjantys amerikiečiai. Karietų linges automobiliuose pakeisti amortizatoriais pirmieji sugalvojo prancūzai. 1904 m. šį išradimą užpatentavo Armanas Pežo iš „Peugeot“.

Varomieji ratai ir saugumo diržai

Šiandien automobiliai gali turėti užpakalinius, priekinius ar net visus keturis varančius ratus. Prieš 100 metų varantys buvo tik užpakaliniai ratai. Tik XX a. trečiajame dešimtmetyje inžinieriai sukaupė pakankamai patirties ir informacijos, kad galėtų varančiais padaryti priekinius ratus. Pirmą kartą vairuotoją prie sėdynės pabandė pritvirtinti amerikiečiai. 1951 m. toje pačioje Amerikoje pabandyta padaryti privalomais Y formos saugos diržus. Šiandieninio tipo trijų taškų diržus pirmieji nuo 1959 m. pradėjo montuoti švedai iš „Volvo“. Tiesa, tokio tipo diržą jų tėvynainis Nilsas Bohlinas išrado 1957 m.

Valytuvai ir modernūs saugumo elementai

Pirmąją automobilio stiklus valyti šluotelėmis 1903 m. sugalvojo Mary Anderson. Vėliau valytuvų konstrukcija ne kartą keitėsi. 1973 metus galima švęsti kaip daugelio avarijas išgyvenusių žmonių šventę - tai metai, kai pradėtos diegti esminės saugumo inovacijos.

Elektromobiliai: nuo pirmtakų iki dabarties

Ankstyvieji elektriniai eksperimentai

Daugelis žmonių mano, kad elektrinės transporto priemonės (EV) yra naujas XXI amžiaus dalykas, tačiau iš tikrųjų jos gyvuoja daugiau nei šimtmetį. 1828 m. vengrų inžinierius Ányos Jedlik išrado mažo modelio transporto priemonę, varomą pagrindiniu elektros varikliu. Šis ankstyvas išradimas parodė elektros energijos potencialą vairuojant transporto priemones ir padėjo pagrindą ateities naujovėms. Nors Jedliko variklis buvo labai paprastas, palyginti su šiuolaikiniais varikliais, tai buvo revoliucinės idėjos pradžia: naudoti elektrą automobiliams judėti.

1830-ieji buvo pagrindinis laikas plėtojant elektromobilių technologijas. Škotijos išradėjas Robertas Andersonas sukūrė pirmąją elektrinę karietą, maitinamą iš neįkraunamų baterijų. Maždaug tuo pačiu metu amerikiečių kalvis Thomas Davenport pastatė nedidelį baterijomis varomą lokomotyvą. 1834 m. amerikiečių chemikas Moritzas Hermannas von Jacobi naudojo įkraunamą bateriją, kad maitintų nedidelę elektrinę valtį. 1859 m. prancūzų išradėjas Gastonas Planté sukūrė pirmąjį praktišką švino rūgšties akumuliatorių, kuris yra patikimas energijos šaltinis elektromobilių ateičiai.

Elektrinių transporto priemonių aukso amžius (1880-1910 m.)

XIX amžiaus pabaigoje elektromobiliai pradėjo pritraukti daugiau dėmesio. 1881 m. prancūzų išradėjas Gustave'as Trouvé tarptautinėje elektros parodoje Paryžiuje pristatė triratį elektromobilį. 1888 m. prancūzų išradėjas Gustave'as Trouvé sukūrė pirmąjį keturratį elektromobilį, kuris savo novatorišku dizainu ir puikiomis eksploatacinėmis savybėmis patraukė daug dėmesio. Tais pačiais metais vokiečių inžinierius Andreasas Flockenas pastatė pirmąjį elektromobilį ir viešai jį išbandė Koburge, Vokietijoje. Jungtinėse Valstijose elektromobiliai greitai įgijo trauką. 1889 m. Williamas Morrisonas pastatė elektromobilį De Moine mieste, Ajovoje. Jo automobilis naudojo įkraunamas baterijas, galėjo nuvažiuoti daugiau nei 20 mylių, o didžiausias greitis buvo 6-8 mylios per valandą.

XX amžiaus pradžioje urbanizacijos procesas paskatino elektrinių transporto priemonių pripažinimą miestuose. Tokios įmonės kaip „Baker Electric“, „Columbia“ ir „Detroit Electric“ tapo šios besivystančios rinkos lyderėmis. „Detroit Electric“, įkurta 1907 m., pagamino apie 13 000 elektromobilių, vienu įkrovimu galėjo nuvažiuoti iki 80 mylių. „Columbia“, kaip Pope Manufacturing Company dalis, gamino įvairias elektra varomas transporto priemones. „Baker Motor Vehicle Company“, įkurta 1899 m. Klivlande, Ohajo valstijoje, garsėjo aukštos kokybės elektrinėmis transporto priemonėmis.

Anuomet nuosavas automobilis buvo turto ir prestižo ženklas, o elektromobiliai buvo vertinami kaip ypač elegantiški ir švarūs. Daugelis stilingų moterų pirmenybę teikė elektromobiliams, nes jie nesusitepė drabužių, neskleidė smirdančių išmetamųjų dujų ir nereikalavo sudėtingo pavarų perjungimo. Elektromobiliai siūlė patikimą, efektyvų transportą beveik be triukšmo, todėl buvo idealūs miesto gyvenimui.

Elektromobilių nuosmukis (1920-1960 m.)

Nepaisant pradinio populiarumo augimo, elektromobiliai pradėjo prarasti pozicijas praėjusio amžiaus 1920-ajame dešimtmetyje. Henry Fordo surinkimo linija dujomis varomus automobilius, ypač T modelį, padarė daug pigiau, todėl jie buvo įperkami paprastiems žmonėms. Dėl didelių naftos atsargų ir geresnių kelių važinėti dujomis tapo patogesni. Akumuliatorių technologija taip pat nepagerėjo, nes akumuliatoriai buvo sunkūs ir negalėjo nuvažiuoti labai toli, todėl elektromobiliai nebuvo tinkami ilgoms kelionėms.

Atgimimas (1970-1990 m.)

Aštuntajame dešimtmetyje kilusi naftos krizė vėl paskatino susidomėjimą alternatyviu kuru varomomis transporto priemonėmis. Susirūpinimas dėl degalų trūkumo, aukštesnių kainų ir poveikio aplinkai paskatino naujai pažvelgti į elektromobilius. Dešimtajame dešimtmetyje pasirodė keletas modernių elektrinių transporto priemonių. 1996 m. „General Motors“ pristatė specialiai suprojektuotą elektromobilį EV1. Šioje epochoje taip pat buvo patobulinta baterijų technologija, įskaitant nikelio-metalo hidrido (NiMH) baterijas. Japonijoje „Toyota“ išleido RAV4 EV - elektrinę RAV4 visureigio versiją.

Nauja elektromobilių era XXI amžiuje

Žaibo greičiu tobulėjant technologijoms, XXI amžiaus elektromobilių pramonė sparčiai auga. Proveržis baterijų technologijų srityje, radikalus automobilių dizainas ir geresnis našumas - visa tai skatina šią sritį. Visų pirma, buvo padaryta įspūdinga pažanga baterijų technologijų srityje, ypač kai įkraunami ličio jonų akumuliatoriai. Šios baterijos sukaupia daugiau energijos, tarnauja ilgiau ir greičiau įkraunamos, todėl baterijomis varomi automobiliai tampa praktiškesni ir patrauklesni kasdieniams vartotojams.

Nuo tada, kai pasirodė 1997 m., Toyota Prius buvo pagrindinis elektrinių ir hibridinių transporto priemonių technologijų etapas. Kaip pirmasis masinės gamybos hibridinis automobilis visame pasaulyje, „Prius“ sujungia dujinį variklį su elektros varikliu, o tai labai padidina degalų efektyvumą ir sumažina išmetamųjų teršalų kiekį. 2008 m. „Tesla Roadster“ (pirmos kartos) pasirodymas pažymėjo naują erą elektromobilių rinkoje. Vėlesni „Tesla“ modeliai, tokie kaip „Tesla Model S“, „Tesla Model 3“ ir „Tesla Model X“, suvaidino didžiulį vaidmenį sujudinant elektromobilių rinką, todėl jie tapo prieinamesni ir geidžiamesni.

Elektrinės transporto priemonės daro didelę įtaką mūsų pasaulyje. Jos padeda sumažinti taršą ir mūsų priklausomybę nuo iškastinio kuro. Perėjimas prie elektros energijos atveria galimybes kaupti energiją ir padaryti mūsų elektros tinklus stabilesnius, todėl lengviau naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, pvz., saulės ir vėjo energiją. Be viso to, elektrinės transporto priemonės taupo žmones degalams ir priežiūros išlaidoms, taip pat sukuria naujų darbo vietų ir skatina mūsų ekonomiką.

Automobilių pramonės Lietuvoje istorija

Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas 1896-aisiais - „Panhard et Levasseur“, priklausęs Rusijos susisiekimo ministerijai. Pirmąjį automobilį Kaune 1903 m. įsigijo turtingas šio miesto verslininkas Fanstelis, po poros metų pirmasis automobilis atsirado ir Vilniuje. 1926 m. Lietuvoje jau buvo įregistruoti 424 lengvieji automobiliai, 61 sunkvežimis ir 201 motociklas. 1924 m. Kaune akcinė bendrovė „Auto“ pradėjo eksploatuoti pirmąją Lietuvoje autobusų liniją.

Iššūkiai ir ateities perspektyvos

Dauguma šiandieninių automobilių yra varomi benziną ar dyzeliną naudojančių vidaus degimo varikliais, tačiau tokie varikliai teršia aplinką bei yra kritikuojami dėl įtakos visuotiniam atšilimui. Augančios kuro kainos, nauji griežtesni taršos įstatymai bei išmetamųjų dujų taršos apribojimai verčia gaminti bei kurti automobilius, varomus alternatyviu kuru. Šiuolaikiniai automobiliai turi daug pliusų ir nemažą galybę minusų. Automobiliai išmeta nuodingas medžiagas, kurios kenkia gamtai bei žmonių sveikatai. Anglies dvideginis - CO2, kelia didžiausią grėsmę pasauliui. Šiltnamio efektas vyksta būtent dėl automobilio išmetamųjų dujų koncentracijos atmosferoje, taip pat dėl automobilių kaltės vyksta reiškinys, vadinamas rūgščiaisiais lietumis. Šiltnamio efekto padariniai yra įvairūs. Dėl šiltnamio efekto tirpsta ledynai, aukščiausių kalnų viršukalnėse tirpsta sniegas, tad dėl ledynų tirpimo kyla vandenyno bendras pasaulinis lygis. Kylant pasauliniam vandenyno lygiui, keičiasi ir vandenyno temperatūra. Rūgštieji lietūs be galo kenksmingi spygliuočiams miškams bei augalams. Per šimtmetį automobiliai esmingai pakeitė žmogaus gyvenimą ir jo aplinką. Vienintelis būdas sustabdyti automobilių taršą - gaminti automobilius su saulės baterijomis.

tags: #kuri #pati #pirma #transporto #priemone