Transporto sektoriuje pasitaiko įvairių situacijų, kurios gali sukelti nesusipratimų tarp pervežimo grandinės dalyvių. Pavyzdžiui, krovinio siuntėjas laukia vežėjo, o transportas laiku neatvyksta į pakrovimo vietą, arba atvirkščiai - vežėjo transportas atvyksta, o krovinys nepateiktas. Teisinius tokių situacijų niuansus naudinga žinoti kiekvienam pervežimo grandinės dalyviui. Šiame straipsnyje aptarsime vežėjo atsakomybę, susijusią su krovinio perkrovimu, transporto priemonės nepateikimu į pakrovimo vietą, krovinio pristatymo terminų viršijimu, krovinio pakrovimu ir išdėstymu, taip pat krovinio priėmimu ir perdavimu, remiantis Lietuvos teismų praktika ir tarptautiniais teisės aktais.
Vežėjo atsakomybė dėl krovinio perkrovimo be kliento leidimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2017-03-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-695/2017 nagrinėjo atvejį, kai vežėjas perkrovė jam perduotą krovinį ir pakrovė papildomą krovinį, nesuderinęs tokių savo veiksmų su užsakovu. LAT su Lietuvos Apeliacinio teismo išvadomis nesutiko ir išaiškino, kad „…vien tik aplinkybė, jog krovinys buvo perkrautas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog vežėja savo veiksmais pažeidė bendrąją vežėjo rūpestingumo pareigą, t.y. kad vežėjos elgesys galėtų būti vertinamas kaip žinojimas, jog dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių, ir jos sąmoningas veikimas prie tokių padarinių prisidėjo.“
Krovinio pervežimą kelių transportu tarptautiniais maršrutais reglamentuojanti Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 str. 1 p.). Panašus reglamentavimas yra numatytas ir krovinių vežimą Lietuvos valstybės teritorijos ribose reglamentuojančio Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau - LR KTK) 45 straipsnio 1 dalyje. Tačiau CMR konvencijos teisės normos šalies santykiams būtų taikomos tik nuo to momento, kai vežėjas priima krovinį su tikslu jį vežti, bet ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir pan.).
Jei vežėjas, be pervežimo, dar yra įpareigotas įpakuoti, saugoti ar dalyvauti krovinio pakrovimo procese ar jį stebėti, vežėjas laikomas priėmusiu pervežti krovinį tik šioms operacijoms pasibaigus. Tokiu atveju iki krovinio priėmimo vežti susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami autonomiškai, CMR konvencijai tokių santykių nereglamentuojant, turi būti sprendžiama dėl taikytinos nacionalinės teisės bei tų santykių dalyvių tarpusavio prievolių.
Jei krovinio siuntėjas pateikia krovinį į vežėjo sandėlius su tikslu, kad krovinys vežėjo ar jo agento būtų paruoštas gabenimui (pvz., tinkamai įpakuotas), sandėliuojamas iki jo faktinio pakrovimo vežimui, grupuojamas su kitais kroviniais (pvz., dalinių krovinių pervežimo atveju), kraunamas į transporto priemonę ar iš jos iškraunamas ir pan., papildomų operacijų metu (iki krovinio priėmimo vežti) krovinį sugadinęs vežėjas atsakytų pagal bendrąsias nacionalinės teisės normas (t.y., Civilinio kodekso nuostatas). Tuo tarpu LR Kelių transporto kodekso 45 str. 2 d. nustato, kad vežimu yra laikomas laikas, per kurį krovinys ar bagažas buvo vežėjo žinioje neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo kelių transporto priemonėje, stotyje, saugykloje ar kitoje vietoje. Atitinkamai, manytina, kad vietinio krovinio pervežimo atveju, krovinį su tikslu jį sandėliuoti ir paruošti gabenimui priėmęs, tačiau važtaraštį siuntėjui išdavęs, vežėjas krovinio praradimo ar sugadinimo atveju galėtų remtis vežėjo atsakomybę ribojančiomis teisės normomis.
Vežėjo atsakomybė dėl transporto priemonės nepateikimo į pakrovimo vietą
Iki tam tikro momento Lietuvos teismai nevienodai vertindavo vežėjo veiksmus, susijusius su transporto priemonės nepateikimu į sutartą pakrovimo vietą. Net ir kasacinėje instancijoje yra pasitaikę sprendimų, kuomet teismai tokiais atvejais taikydavo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią vežėjo atsakomybę, vėluojant pristatyti krovinį, nors jis apskritai nepateikdavo transporto priemonės į sutartą pakrovimo vietą. Tačiau 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi byloje Nr. e3K-3-377-611/2019 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) suvienodino teismų praktiką, nurodęs, kad „CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį.“
Vadinasi, vežėjo transporto priemonės nepateikimas kvalifikuojamas kaip sutarties neįvykdymas, ir jo atsakomybė už tai nustatoma pagal nacionalinius įstatymus. Pagal Civilinio kodekso (CK) 6.258 straipsnį, transporto priemonės į pakrovimo vietą nepateikęs vežėjas siuntėjui privalo atlyginti tik protingo dydžio nuostolius. Pagal nuostolių numatymo doktriną, vežėjas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Nukentėjusioji šalis (siuntėjas) privalo įrodyti, kad pakeičiančioji sutartis (t. y. sudaryta su kitu vežėju) buvo sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą. Ar nuostoliai yra protingi, teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes.
Pavyzdžiui, 2019 m. LAT byloje nustatyta, kad vežimo užmokestis pagal pradinę vežimo sutartį buvo 110 eurų, tačiau vežėjui nepateikus transporto priemonės į sutartą pakrovimo vietą, ieškovas turėjo samdyti kitą vežėją už ženkliai didesnę - 900 eurų - kainą. Šiuo atveju siuntėjas įrodė, kad sudarė pakeičiančiąją sutartį protingomis sąlygomis.
Šalys gali susitarti dėl baudų, vėluojant pateikti transporto priemonę į pakrovimo vietą. Dažniausiai numatoma tam tikro dydžio bauda (100-150 eurų) už kiekvieną pavėluotą dieną. Jeigu transporto priemonė apskritai nepateikiama į pakrovimo vietą, šalys susitaria dėl konkrečios baudos (dydis labai varijuoja - gali būti 100, 200, 500 eurų ir t.t.), procentinės jos išraiškos (paprastai apie 20-25 proc. pervežimo kainos) arba išvis tokios sąlygos į sutartį neįtraukia.
Ekspeditoriaus ir vežėjo santykiai, kai siuntėjas atsisako pakrauti krovinį
Kita situacija, paremta realiais įvykiais, susijusi su ekspeditoriaus ir vežėjo santykiais. Lietuvos ekspeditorius pasamdo vežėją pervežti krovinį iš Lietuvos. Transporto priemonė į pakrovimo vietą pas krovinio siuntėją atvyksta nustatytu laiku. Tačiau siuntėjas staiga nusprendžia, kad krovinys pakrautas nebus: CMR ir kituose dokumentuose įrašo, kad krovinys nepateiktas, pasirašo juos, užantspauduoja ir liepia vežėjui išvykti iš privačios pakrovimo teritorijos. Apie tokį siuntėjo elgesį informuojamas ekspeditorius, kuriam nepavyksta susitarti su siuntėju dėl krovinio pakrovimo. Galiausiai, vežėjas nurodo vairuotojui išvykti be krovinio, dėl ko patiria nuostolių ir pareikalauja, kad ekspeditorius kompensuotų jam patirtą žalą. Tačiau ekspeditorius atsisako mokėti ir kaltina vežėją dėl krovinio nepaėmimo. Užsakyme jokios sankcijos už krovinio nepateikimą numatytos nebuvo.
Šiuo atveju manytina, jog ekspeditorius netinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę, nes neužtikrino, kad krovinys būtų pateiktas vežėjui. Jeigu krovinys nebuvo pakrautas dėl siuntėjo kaltės, tuomet vežėjas nėra atsakingas už tai, kad nepriėmė krovinio pervežimui. Atitinkamai, vežėjas galėtų reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš jį pasamdžiusio ekspeditoriaus.
Vežėjo atsakomybė dėl krovinio pristatymo terminų viršijimo
Jeigu vežėjas laiku nepristato krovinio į sutartą vietą, užsakovas gali reikalauti nuostolių atlyginimo. Pagal CMR konvencijos 23 str. 5 d., nuostolių kompensavimas dėl vėlavimo pristatyti krovinį ribojamas užmokesčio už vežimą dydžiu (išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog vežėjas pristatymo terminą viršijo tyčia ar dėl didelio neatsargumo). Kita vertus, krovinio pristatymo termino viršijimas automatiškai nereiškia, kad dėl vėlavimo pristatyti krovinį buvo padaryti nuostoliai. Užsakovas turi įrodyti tiek nuostolių dydį, tiek faktą, jog nuostoliai atsirado būtent dėl vežėjo vėlavimo pristatyti krovinį.
Žalos ir jos dydžio, priežastinio ryšio įrodymai itin aktualūs, kai vežėjo ir siuntėjo santykių grandinėje kaip tarpininkai dalyvauja ekspeditoriai. Praktikoje ekspeditoriai be ginčo sumoka savo užsakovams sutartines netesybas už vėlavimą pristatyti krovinį ir sumokėtų sumų regreso tvarka reikalauja iš vežėjo kaip patirtų nuostolių atlyginimo. Tokia praktika yra ydinga.
Pavyzdžiui, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą Nr. e2A-719-661/2019, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartyje nurodė: „Apelianto (Atsakovo) prašomi priteisti nuostoliai yra Atsakovui taikytos jo Užsakovo netesybos. Tai, kad Atsakovas šias netesybas laiko savo nuostoliais, nepadaro šių netesybų nuostoliais, kurie gali būti priteisiami iš Ieškovo, kaip vežėjo CMR konvencijos 23 str. 5 d. pagrindu. Tarp Atsakovo ir kitų asmenų ir jo Užsakovo, sudarytų sutarčių sąlygos negali pakeisti, padidinti ar kitaip nulemti tarp Ieškovo ir Atsakovo susiformavusių teisinių santykių ir iš jų kylančios atsakomybės.“
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pavėluoto krovinio pristatymo atveju pretenziją vežėjui privaloma pareikšti per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui (CMR konvencijos 30 str. 3 d.). Jeigu ieškovas per nurodytą terminą pretenzijos vežėjui nepareiškia, t.y. nepasinaudoja privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, teismas gali bylą nutraukti (CMR konvencijos 30 str. 3 d., CPK 293 str.).
Krovinio pakrovimas ir išdėstymas transporto priemonėje
Klausimas, kas atsakingas už krovinio pakrovimą ir išdėstymą transporto priemonėje, praktikoje sprendžiamas labai paprastai: arba vežėjas paklausia prieš sudarant krovinio pervežimo sutartį, ar krovinį pakraus siuntėjas, arba šis klausimas išvis neaptariamas. Problema ta, kad vežėjai ne visada įvertina tai, kad faktinis krovinio įkrovimas nereiškia sutartinės pareigos tinkamai įkrauti krovinį ir jį išdėstyti prisiėmimą.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad krovinys nebuvo prarastas ar sugadintas ir buvo pristatytas gavėjai. Tačiau papildomos transportavimo išlaidos atsirado dėl to, kad krovinį gabenanti transporto priemonė Vokietijoje buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie dėl netinkamo krovinio tvirtinimo uždraudė tęsti pervežimą šia transporto priemone. Tęsti pervežimą buvo leista tik perkrovus krovinį į kitą sunkvežimį. Vežėjo su užsakovu sudarytoje krovinio pervežimo sutartyje buvo punktas, kuriame numatyta, jog vežėjo atstovas turi stebėti krovinio pakrovimą ir yra atsakingas už tinkamą krovinio sutvirtinimą ir išdėstymą. Kitaip tariant, krovinio pervežimo sutartyje krovinio tinkamo išdėstymo pareiga perkelta vežėjui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad eismo saugumas yra viešasis interesas ir remdamasi Kelių eismo kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga tikrinti pakrauto krovinio išdėstymą ir tvirtinimą eismo saugumo reikalavimams, sprendė, kad būtent vežėjas yra atsakingas už nuostolius, susijusius su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis. Tai taikoma, išskyrus atvejus, kai vežėjas objektyviai negalėjo suvokti, kad krovinio pakrovimas šių reikalavimų neatitinka.
Krovinio pakrovimas į transporto priemonę ar iškrovimas iš jos nėra reglamentuojamas CMR konvencijos, todėl šalys gali susitarti dėl krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais. Esant šalių susitarimui krovinio pervežimo sutartyje, kad pats vežėjas turi užtikrinti tinkamą krovinio pakrovimą ir išdėstymą, tokia pareiga tenka būtent vežėjui. Pastebėtina, kad tai nepriklauso nuo krovinio dydžio ar svorio. Teismas vertins ne faktines vežėjo galimybes įgyvendinti tokią sutartinę nuostatą, o vežėjo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-11 sprendimas byloje Nr. e3K-3-127-611/2019 pabrėžė, kad vežėjo vairuotojo dalyvavimas krovinio pakrovime neperkelia atsakomybės vežėjui už tinkamą krovinio pakrovimą. Krovinio siuntėjas ir toliau lieka atsakingas už tinkamą krovinio pakrovimą (CMR Konvencijos 17.4(m) str.). Vežėjams svarbu žinoti, kad vežėjas privalo patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje. Vežėjas taip pat turi patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, ar nėra akivaizdžių pakuotės pažeidimų ir pan. Tačiau vežėjas nėra atsakingas už tai, kad krovinys, atsižvelgiant į jo specifiką, būtų tinkamai pritvirtintas. Todėl, jeigu vežimo metu krovinys apgadinamas dėl to, kad nebuvo tinkamai pritvirtintas ir tai įvyksta, esant įprastai transporto rizikai, už tai atsakingas yra krovinio siuntėjas. Įprasta transporto rizika yra laikoma staigus stabdymas ar manevravimas kelkraštyje.
DOT krovinių tvirtinimo mokymo vaizdo įrašas
Krovinio priėmimas ir perdavimas
Kai automobilis laiku atvyksta su tvarkingu kroviniu į iškrovimo vietą, o gavėjas to krovinio iš karto neiškrauna ar iš viso atsisako jį priimti, kol krovinys neperduotas gavėjui, juo disponuoja ir faktiškai per vežėją (duodamas instrukcijas) jį valdo siuntėjas. Jeigu krovinio gavėjas sutartu laiku jo neiškrauna ar iš viso atsisako jį priimti, vežėjas neturėtų veikti savarankiškai - visais atvejais reikia kreiptis į siuntėją ir reikalauti tolesnių instrukcijų.
Jeigu siuntėjas per protingą terminą instrukcijų nepateikia, arba jo pateiktų instrukcijų neįmanoma įvykdyti, vežėjas turi teisę nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita. Po tokio iškrovimo vežimas laikomas užbaigtu, tačiau vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Krovinio apsaugą vežėjas gali patikėti ir trečiajam asmeniui - tokiu atveju jis atsako tik už tinkamą trečiojo asmens pasirinkimą (CMR konvencijos 16 str.). CMR konvencijos 16 str. 1 d. nurodyta, kad vežėjas turi teisę pareikalauti padengti išlaidas, susijusias su instrukcijų gavimu ir jų vykdymu, kadangi šios išlaidos atsirado ne dėl jo kaltės.
Teismai remiasi CMR konvencijos 13 str. 1 p. bei LR Kelių transporto kodekso 35 str., kuriuose krovinio perdavimas yra siejamas su dviejų sąlygų įgyvendinimu - krovinio pristatymu į paskirties vietą ir jo perdavimu tinkamam gavėjui. Krovinio perdavimas, taip pat kaip ir krovinio priėmimas yra dviejų šalių valios išraiška, kurią geriausiai atspindi krovinio gavėjo pasirašymas važtaraštyje. Tačiau, jeigu šalys savo valią perduoti-priimti krovinio valdymą aiškiai išreikštų kitais veiksmais, tokios aplinkybės galėtų būti įrodinėjamos atskirai ir krovinio perdavimo prezumpcija pagal įrašą važtaraštyje galėtų būti nuginčyta.
Bet kuriuo atveju reikėtų turėti omenyje, jog pristatyto krovinio perdavimo negalima tapatinti su krovinio iškrovimu ir ne visada iškrovimo momentas yra vežėjo pareigos rūpintis kroviniu pasibaigimo momentas.
Krovinio perdavimo momento nustatymo reikšmė
Kaip praktinį pavyzdį, sprendžiant kokią reikšmę krovinio perdavimo momento nustatymas gali turėti vežėjo atsakomybei, būtų galima paminėti vieną iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. išnagrinėtų bylų. Byloje nustatyta, kad pagal vežimo sutartį vežėjas buvo įsipareigojęs pervežti batų ir galanterijos krovinį iš Italijos į Lietuvą. Priimdamas iš sandėlio į puspriekabę kraunamą krovinį vežėjo vairuotojas suskaičiavo 199 dėžes, tačiau jam pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta 211 dėžių. Pakrovimo vietoje puspriekabė nebuvo užplombuota. Nebūdamas tikras dėl pakrautų dėžių skaičiaus vežėjo vairuotojas atsisakė priimti CMR važtaraštį bei kitus krovinio dokumentus. Kitą dieną, siuntėjui atsisakius savo lėšomis iškrauti ir perskaičiuoti krovinį, vežėjo nurodymu puspriekabė buvo užplombuota, o vežėjas priimdamas krovinio dokumentus CMR važtaraštyje padarė įrašą, kad „dėl intensyvaus krovimo negalėjo suskaičiuoti.“ Pristačius krovinį į Lietuvą, iškrovimo metu pastebėta, kad trūksta 16 porų batų ir 4 rankinių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes - šalių susirašinėjimą dėl krovinio perkrovimo ir perskaičiavimo, laikė, jog krovinio siuntėjas įrodė, kad krovinys vežėjui buvo perduotas anksčiau nei buvo pasirašytas CMR važtaraštis bei uždėta plomba (t.y. diena prieš iki krovinio pakrovimo). Atitinkamai, turint omenyje ir kitas aplinkybes (vairuotojas CMR važtaraštyje pastabas įrašė ne dėl krovinio pakuotės išorinės būklės, bet dėl pakuočių kiekio, o prekių trūkumas buvo nustatytas pažeistose dėžėse, vairuotojas krovinio užplombavimo metu paimdamas važtaraštį krovinio iš naujo nepatikrino ir jį tokį vežė) buvo vadovaujamasi CMR konvencijoje įtvirtinta vežėjo atsakomybės prezumpcija ir vežėjas pripažintas atsakingu už krovinio praradimą.
Vežėjo atsakomybės pabaigos momentas
Ne ką mažiau komplikuotas kartais būna ir klausimas, nuo kurio momento vežėjo atsakomybė už krovinį pasibaigia. Kaip jau minėta, tiek CMR konvencija, tiek LR Kelių transporto kodeksas vežėjo civilinės atsakomybės pabaigą sieja su krovinio perdavimo gavėjui momentu. Aiškinant krovinio perdavimo sąvoką, teismai remiasi CMR konvencijos 13 str. 1 p. bei LR Kelių transporto kodekso 35 str., kuriuose krovinio perdavimas yra siejamas su dviejų sąlygų įgyvendinimu - krovinio pristatymu į paskirties vietą ir jo perdavimu tinkamam gavėjui. Krovinio perdavimas, taip pat kaip ir krovinio priėmimas yra dviejų šalių valios išraiška, kurią geriausiai atspindi krovinio gavėjo pasirašymas važtaraštyje. Todėl tiek CMR konvencijoje, tiek LR Kelių transporto kodekse yra numatyta, jog krovinio perdavimo momentas yra fiksuojamas gavėjo parašu važtaraštyje. Tačiau, jeigu šalys savo valią perduoti-priimti krovinio valdymą aiškiai išreikštų kitais veiksmais, tokios aplinkybės galėtų būti įrodinėjamos atskirai ir krovinio perdavimo prezumpcija pagal įrašą važtaraštyje galėtų būti nuginčyta.
Chrestomatiniu tokios nuostatos pavyzdžiu galėtų būti laikoma dar 2001 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta byla. Bylą nagrinėjusių teismų buvo nustatyta, jog vežėjas buvo įsipareigojęs pervežti grybų krovinį maršrutu Lietuva - Vokietija. Vežėjui pristačius grybų krovinį, krovinys buvo apžiūrėtas, pamatuota grybų temperatūra, tačiau krovinys ir toliau liko vežėjo puspriekabėje. Po pirminės krovinio apžiūros krovinio gavėjas CMR važtaraštyje nepasirašė, jokios atžymos CMR važtaraštyje taip pat nebuvo daromos, pretenzijos dėl pristatyto krovinio kokybės vežėjui nepateiktos. Kitą dieną krovinys buvo perkrautas į kitą automobilį bei apžiūrėtas eksperto. Gavėjas CMR važtaraštyje pasirašė tik dar kitą dieną, konstatavęs dalies krovinio (voveraičių) priėmimą bei nurodydamas, kad baravykus priimti atsisako pagal eksperto išvadą.
Įvertinęs aptartas faktines aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad žemesnių instancijų teismai be pagrindo krovinio perdavimo momentu laikė faktinį krovinio iškrovimo ir perkrovimo į kitą automobilį momentą. Lietuvos aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog: „pats krovinio perdavimas nesietinas tik su krovinio iškrovimo pradžia ar pabaiga. Krovinio perdavimu laikytinas momentas, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui ir pasirašo važtaraštyje. Nuo parašo važtaraštyje atsiradimo momento vežėjas nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą.“ Atsižvelgiant į aplinkybes, jog CMR važtaraštyje gavėjas pasirašė konstatuodamas dalies krovinio (voveraičių) priėmimą, padaręs žymą važtaraštyje, kad baravykus priimti atsisako, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad teisine prasme sugedę baravykai gavėjui perduoti nebuvo.
Aplinkybes, kad krovinio perdavimo prezumpciją, krovinio gavėjui pasirašius CMR važtaraštyje, nuginčyti nėra taip paprasta, patvirtina ir vėlesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. 2007 m. išnagrinėtoje byloje teismų buvo nustatyta, kad vežėjui pristačius krovinį į vežimo sutartyje aptartą iškrovimo vietą, krovinio gavėjo darbuotojas priėmė krovinį. Iškrovus dalį pristatyto krovinio, dėl kitos krovinio dalies iškrovimo gavėjas davė nurodymus vairuotojui sandėlių teritorijoje privažiuoti prie kitos išsikrovimo vietos. Vairuotojui manevruojant sandėlių teritorijoje, automobilis įvažiavo į duobę, pakrypo, dėl ko nuvirto ir buvo apgadinta viena iš pervežamų akumuliatorinių spintų. Teismų buvo nustatyta, kad krovinys buvo apgadintas jį vežant į antrąją iškrovimo vietą po to, kai CMR važtaraštyje pasirašė gavėjo darbuotojas ir kai dalis krovinio jau buvo iškrauta gavėjo sandėlyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje pasisakė, kad krovinio perdavimo momentas, nuo kurio pasibaigia vežėjo atsakomybė už krovinį, laikytinas procesu, kai vežėjas perduoda gavėjui rūpinimąsi pagal sutartį vežamu kroviniu ir suteikia pastarajam galimybę faktiškai kontroliuoti krovinį. Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, jog pasirašydamas CMR važtaraštyje ir teikdamas tolesnius nurodymus vežėjui dėl transporto priemonės manevravimo gavėjo krovinio sandėliavimo teritorijoje, siekiant krovinį iškrauti, šiais veiksmais gavėjas patvirtino, kad krovinys yra perduotas jo žinion.
Krovinio tinkamu perdavimu, kada vežėjo atsakomybė pasibaigia, laikomas krovinio perdavimas tinkamam gavėjui. Jeigu vežėjas, priešingai savo sutartiniams įsipareigojimams, perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui), tai prilyginama krovinio praradimui, o vežėjo veiksmai tokiu atveju gali būti traktuojami kaip didelis neatsargumas, prilygintinas CMR konvencijos 29 str. aptartiems tyčiniams veiksmams (t.y. tokiu atveju eliminuojama galimybė remtis CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę ribojančiomis normomis). Nors toks reglamentavimas, atrodo, yra savaime suprantamas, kilus ginčui dėl to, ar krovinys buvo pristatytas tinkamam gavėjui, pareiga įrodyti, kad krovinys buvo perduotas tinkamam asmeniui, tenka vežėjui.
Rekomendacijos vežėjams ir jų partneriams
Siekiant išvengti ginčų ir teisinių problemų, vežėjams ir jų partneriams rekomenduojama atsižvelgti į šiuos punktus:
- Tinkamai paruošti standartines krovinių pervežimo sutarties sąlygas. Joje reikėtų konkrečiai ir aiškiai susitarti dėl:
- Baudos už vėlavimą pateikti transporto priemonę į sutartą pakrovimo vietą.
- Baudos už transporto priemonės nepateikimą į sutartą pakrovimo vietą.
- Aplinkybių, kuomet užsakovas dėl transporto priemonės nepateikimo gali nutraukti sutartį su vežėju.
- Kontaktuoti su krovinio pervežimo grandinėje dalyvaujančiais subjektais ir neveikti savo nuožiūra. Dažnai tokių nesusipratimų būtų galima išvengti krovinio perdavimo procesą aiškiau aptarus sutartyse, o galimiems nuostoliams užkirsti kelią galėtų paprasčiausias darbuotojų švietimas ir žinojimas.
Pateikti pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad vežimo sutarties šalys dažnai skirtingai suvokia savo pareigas ir atsakomybę tiek vežimo sutarties pradiniame, tiek galutiniame etapuose.
tags: #krovinio #perkrovimas #i #kita #transporto #priemone